Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos B. O. pareiškimą suinteresuotam asmeniui J. Ž. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir leidimo išdavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tėvas globėjo pareigas atliko iki pat mirties. Jis visą laiką globojo ir rūpinosi savo sūnumi. Neveiksnus K. Ž. neturėjo asmeninės banko sąskaitos. Jo pajamas sudarė 720 Lt invalidumo pašalpa, 30 Lt už automobilį, 272 Lt našlaičio pensija. V. Ž. gavo 1088,51 Lt pensiją, dalį jos skyrė neįgalaus sūnaus išlaikymui. K. Ž. savo vardu registruoto nekilnojamojo turto niekada neturėjo. Todėl, jos nuomone, K. Ž. turi teisę į privalomą palikimo dalį. Kadangi K. Ž. yra neveiksnus, man reikalingas teismo leidimas priimti palikimą jo vardu. Prašo: 1) nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą, patvirtinantį, kad K. Ž., (duomenys neskelbtini), V. Ž. mirties 2013 m. liepos 14 dieną buvo reikalingas jo išlaikymas ir jis turi teisę į privalomąją mirusio V. Ž. palikimo dalį, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas turto paveldėjimui; 2) išduoti jai, B. O., a. k. (duomenys neskelbtini) teismo leidimą priimti V. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusio 2013-07-14, palikimą K. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas netenkintinas.

Iš mirties liudijimo matyti (b.l. 5), kad V. Ž. mirė 2013m. liepos 14d. Iš gimimo liudijimo matyti (b.l. 6), kad V. Ž. yra K. Ž. tėvas. Iš neįgaliojo pažymėjimo matyti (b.l. 7), kad jam nustatytas 20 procentų darbingumas, 2002m. spalio 25d. teismo sprendimu jis buvo pripažintas neveiksniu (b.l. 10). Pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. Ž. V. Ž. mirties dieną buvo reikalingas jo išlaikymas ir jis turi teisę į privalomąją mirusio V. Ž. palikimo dalį. Nors proceso dalyviai dokumentų nepateikė, neginčijo, jog 2013m. liepos 14d. K. Ž. gavo 720 Lt invalidumo pašalpą, 30 Lt už automobilį, 272 Lt našlaičio pensiją, V. Ž. - 1088,51 Lt pensiją. Be to, proceso dalyviai nurodė, kad K. Ž. buvo paskirta slaugos išlaidų tikslinė kompensacija.

Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį, jei palikėjo mirties dieną jo vaikams reikalingas išlaikymas, jie paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą, jeigu testamentu neskirta daugiau. Įstatymų leidėjas, nustatydamas išlaikymo reikalingumą kaip vieną iš juridinę reikšmę turinčių faktų, lemiančių teisės į palikimo privalomąją dalį atsiradimą, detaliau neatskleidė šios sąvokos turinio. Tokiu atveju, kiekvienoje konkrečioje byloje taikydamas teisės normą, ją aiškina teismas. Kadangi juridinę reikšmę turintis išlaikymo reikalingumo faktas nustatinėjamas pareiškėjui siekiant pasinaudoti įstatyme nustatyta teise, kurios įgyvendinimas apriboja palikėjo testamento laisvę ir testamentinio įpėdinio teisių į paveldimą turtą apimtį, tai aiškinant CK 5.20 straipsnio 1 dalį, būtina vadovautis proporcingumo principu, pagal kurį teisės aktų nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką įrodinėjimo dalykas tokiose bylose neapribojamas pavieniais faktais, susijusiais su asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ar pajamomis. Kadangi teisė į privalomąją išlaikymo dalį nesiejama su mirusiojo teiktu išlaikymu, tai viena ši aplinkybė taip pat nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl tokios teisės įgijimo. Teisė į privalomąją palikimo dalį įstatyme siejama ne su viena ar keliomis iš išvardytų aplinkybių, todėl net jų konstatavimas nesuteikia pagrindo daryti išvados, kad tokiam asmeniui reikalingas išlaikymas. Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą. Iš byloje nurodytų aplinkybių matyti, kad K. Ž., teismo sprendimu pripažintas neveiksniu, tėvo mirties dieną buvo nedarbingas, t. y. nustačius nedarbingumo dėl neįgalumo požymį, galima spręsti, kad toks asmuo turi poreikį būti išlaikomam. Tačiau, sprendžiant, kad asmeniui reikalingas išlaikymas CK 5.20 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti atsižvelgiama ne tik į poreikį būti išlaikomam, bet ir į faktą, ar asmuo negali savęs išlaikyti, nėra išlaikomas ar neturi teisės įgyvendinant socialines garantijas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nedarbingumo dėl neįgalumo požymis rodo įpėdinio atitiktį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, tačiau įrodinėjimo dalykas neapribojamas vien šiuo faktu; būtina įrodyti, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas dėl neįgalumo palikėjo vaikas neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms, todėl buvo reikalingas palikėjo išlaikymo. Neįgaliam palikėjo vaikui nereikia įrodyti poreikio būti išlaikomam, tačiau būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti, kad jis neturi pakankamai lėšų ir išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms, tačiau jų nepakanka būtiniems gyvenimo poreikiams patenkinti, nepretenduojant į palikimo dalį. Tuo tarpu pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų šias aplinkybes. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad tiek K. Ž., tiek jo tėvo pajamos buvo analogiškos – sudėjus valstybės skiriamas išmokas jų abiejų pajamos sudarė apie 1000 Lt. Nors pareiškėja slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją, kuri siekia apie 700 Lt priskyrė tėvo gaunamoms pajamoms, tačiau ji buvo skirta neįgaliam jos broliui K. Ž., o jo tėvas turėjo teisę jas administruoti. Tokią pat išmoką šiuo metu gauna ar turi teisę gauti ir pareiškėja. M. šią išmoką matyti, kad tiek sūnaus, tiek tėvo pajamos yra analogiškos. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. Ž. būtų gavęs pajamų iš nekilnojamojo turto ar kitos veiklos. Priešingai, suinteresuotas asmuo bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad iki mirties jis sirgo, todėl akivaizdu, jog dalis piniginių lėšų buvo skirta ir gydymui. Iš jam priklausančio turto matyti, kad šį sudaro gyvenamasis būstas, garažas ir automobilis – daktai, skirti asmeniniam naudojimui. Aplinkybė, kad V. Ž. prižiūrėjo sūnų iki savo mirties šiuo atveju neįrodo, kad K. Ž. buvo tėvo išlaikomas. Įvertinus byloje esančius įrodymus, nėra pagrindo daryti išvadą, kad K. Ž. tėvo V. Ž. mirties dieną buvo jo išlaikomas, todėl pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir leidimo išdavimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR Civilinio proceso kodekso 259str., 260str., 263str. – 270str., 448str., teismas

nusprendė:

Pareiškėjos B. O. pareiškimą suinteresuotam asmeniui J. Ž. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir leidimo išdavimo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.