- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-10-07
- Bylos Nr.
- 1A-1021-315-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Kisielius (pirm.), Virginija Švedienė, Audronė Kartanienė
- Nuteistasis
- V. K.
- Nukentėjusysis
- A. J.
- Advokatai
- Natalija Filipova
- Kategorijos
Pranešėjas Arūnas Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-1021-315/2011
Teisėjas Marjan Gerasimovič Procesinio sprendimo kategorija:
2.4.6.3.4., 2.4.2.1.; 2.4.7.; 2.4.8.
1.1.8.10.1.; 1.1.8.11.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
2011 m. spalio 7 d.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal LR BK 154 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant V. K. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Iš V. K. priteista A. J. naudai 2000 Lt (du tūkstančiai litų) žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. K. nuteistas už tai, kad jis, laikotarpyje nuo 2008-05-27 iki 2010-01-29 Šalčininkų rajono laikraštyje ,,V. Š.“ 2008 m. gegužės 27 leidinyje Nr. 40 (1011), 2008 m. liepos 8 d. leidinyje Nr. 51 (1022), 2009 m. liepos 28 d. leidinyje Nr. 58 (1126), 2010 m. sausio 29 d. leidinyje Nr. 8 (1179), paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti asmenį arba pakirsti jo pasitikėjimą savimi, o būtent: 2008 m. gegužės 27 leidinyje Nr. 40 (1011) straipsnyje ,,Už vagių nugaros – komisaras V. B.“ paskleistos melagingos žinios, antraštės ,,Už vagių nugaros – komisaras V. B.“ pavadinimas bei šioje antraštėje pažodžiui paskelbti šie teiginiai: ,,Kai tik policininkai nugabeno automobilį prie komisariato, iš karto pasirodė jo savininkas, Šalčininkų miesto gyventojas J. V., lydimas savo draugų: policijos komisariato darbuotojo M. K. ir buvusio Valstybės sienos apsaugos tarnybos operatyvinio darbuotojo A. J....“. ,,...Šitie trys ėmė tvirtinti, kad mašina išvakarėse buvo pavogta, ir todėl jie neturi nieko bendro su pavogtomis statybinėmis medžiagomis“; 2008 m. liepos 8 d. leidinyje Nr. 51 (1022) straipsnyje ,,Buvęs pasienietis stojo prieš teismą“, o būtent, straipsnio pavadinimas ,,Buvęs pasienietis stojo prieš teismą“ bei šioje antraštėje pažodžiui paskelbti teiginiai: ,,Atsižvelgiant į tai, kad posėdyje A. J. nuoširdžiai pripažino kaltę ir apgailestavo dėl padaryto...“. Antraštės ,,Kerštas ar smegenų trūkumas“ pavadinimas; antraštėje ,,Mūsų policija nepastebi tokio pobūdžio nusikaltimų“ paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, o būtent: straipsnyje pažodžiui paskelbti teiginiai: ,,Belieka pridurti, kad valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus miesto formuotės vadovybė greitai surado savyje jėgų, atleisti susikompromitavusį pasienietį...“; 2009 m. liepos 28 d. leidinyje Nr. 58 (1126) straipsnyje ,,Triūsas padėjo“ o būtent, šiame straipsnyje pažodžiui teiginiai: ,,Ypatingą pagalbą siekiant gauti Prezidento pasigailėjimą A. J. suteikė Šalčininkų komisariato kriminalinės policijos viršininkas N. V.. Būtent jo draugystės su A. J. tėvu ir rūpinimosi jo sūnumi, naudojimosi kriminalinės policijos viršininko pareigomis dėka buvo nutraukta byla prieš A. J., kurioje jis buvo kaltinamas ypatingai didelio statybinių medžiagų kiekio vagyste pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Esant tokiam kaltinimui negalima kreiptis į Lietuvos Respublikos Prezidentą dėl malonės suteikimo. Be abejo, tik tuo atveju, kai negaunama įtakingos pagalbos, kurios buvo sulaukta laiku“. ,,... Prieš keletą mėnesių į N. V. kreipėsi A. J. tėvas ir paprašė pagalbos tam, kad baudžiamoji byla prieš jo sūnų būtų nutraukta“. ,,Geram žmogui teistumas negali sutrukdyti“; 2010 m. sausio 29 d. leidinyje Nr. 8 (1179) straipsnyje ,,Policininkas iškasė sau duobę“ melagingos ir įžeidžiančios žinios, o būtent šiame straipsnyje pažodžiui teiginiai: ,,mes taip pat sužinojome, kad būtent G. M. šio pokalbio metu pareikalavo iš A.J. tiek, kiek A. J paprašė iš G. M. automobilio su kontrabandinėmis cigaretėmis sulaikymo metu. Būtent tuo metu A.J. dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. Tam, kad susitartų su G. M., remiantis mūsų informacija, kartu su įtariamaisiais į Baušius atvyko dar vienas Šalčininkų rajono policijos komisariato darbuotojas M.K., tačiau jam nepavyko to padaryti. G. M. buvo nepalenkiamas.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį nuteisė, neteisingai išaiškino LR BK 154 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties turinį sudarančius elementus. Baudžiamajame procese galioja nekaltumo prezumpcija, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas LR BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. LR Civilinio kodekso 2.24 str. 1 d. nurodyta, jog preziumuojama, kad paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, turi įrodyti kaltinimo šalis (kasacinė byla nr. 2K-204/2008). Apelianto teigimu, apylinkės teismas nenustatė būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės.
Šalies argumentai
Nuteistasis pažymi, kad teismas turėjo byloje esančius įrodymus vertinti ne atskirai, bet lyginant juos su kitais byloje surinktais įrodymais, taip pat neapsiriboti tik nukentėjusiojo A. J. pateiktais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas, kad „buvusiu pasieniečiu“ A. J. negalėjo būti vadinamas iki 2008-10-31, „kadangi jis informacijos paskleidimo dienai nebuvo atleistas iš einamų pareigų“, o „G. M. sulaikymo momentu – 2003-09-14 VSAT sistemoje nedirbo“, todėl paskleista informacija neatitinka tikrovės ir nurodytų straipsnių pavadinimai, jų turinio išdėstymas pažeidžia kito asmens teises ir teisėtus interesus, apšmeižiant pastarąjį. Apelianto teigimu, straipsnyje „Už vagių nugaros – komisaras V. B.“ jis nurodė ne melagingą, o tikrovę atitinkančią informaciją apie tai, kad A. J. 2008-05-27 buvo nušalintas nuo einamų pareigų LR BPK 157 str. nustatyta tvarka, o ne atleistas iš darbo. Teismas sutapatino sąvoką „nušalinimas nuo pareigų“ su sąvoka „atleidimas iš darbo“. Be to, nuteistasis pažymi, kad buvo nepagrįstai apkaltintas ir nuteistas už tikrovę neatitinkančių duomenų ir įžeidžiančių žinių paskleidimą 2008 m. liepos 8 d. leidinyje Nr. 51 (1022), nes iš bylos medžiagos matyti, kad straipsnį „Buvęs pasienietis stojo prieš teismą“ parašė ne jis, o žurnalistas Z. S..
Teismas taip pat neatsižvelgė į baudžiamojoje byloje Nr. 97-1-00275-08 esantį 2009-04-14 KPS viršininko N. V. tarnybinį pranešimą, kuriame N. V. nurodė, kad buvo susitikęs su J. J., kuris teiravosi, ar jo sūnaus atžvilgiu bus nutraukta baudžiamoji byla (bylos Nr. 97-1-00275 t.2, b. l. 2). N. V. skambino prokurorui S. K., be to, nurodė, kad pažįsta J. J. 15 metų. Visi byloje esantys duomenys yra konkretūs faktai, todėl jie turi vienodą įrodomąją galią. Pirmosios instancijos teismo pozicija sudaro prielaidas abejonėms dėl teismo šališkumo. Toks bylos duomenų vertinimas yra ydingas, nes konkretūs duomenys gali būti paneigiami tik įrodžius jų klaidingumą kitais konkrečiais duomenimis, o ne samprotavimais ir prielaidomis.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nuteistojo V. K. skundą privatus kaltintojas A. J. nurodo, kad skundo argumentai yra abstraktūs bei neparemti faktinėmis bylos aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pateiktos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Priešingai, negu nurodo nuteistasis, apylinkės teismas savo išvadas padarė vertinant bylos duomenis atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų, neiškreipiant ištirtų ir uždokumentuotų įrodymų prasmės, be to, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių. A. J. pažymi, kad nustatant pusiausvyrą tarp žurnalistų teisės reikšti įsitikinimus, nuomonę, kritikuoti ir šios teisės ribojimo ginant kritikuojamo asmens teisę į garbę ir orumą, prioritetas atiduodamas saviraiškos laisvei tik tada, jeigu žurnalistas savo teisėmis naudojosi sąžiningai, nepažeisdamas žurnalistų etikos, Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, yra atlikęs skelbiamų faktų tyrimą ir patikrinimą, savo publikacijomis gina viešąjį interesą. Europos Žmogaus teisių teismo praktikoje taip pat akcentuojamas aiškus faktinių pranešimų bei vertinimų atribojimas bei aiškinama, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą. Be to, iš paties nuteistojo parodymų seka, kad žurnalistas Z. S. neegzistuoja, tai jo paties dažnai naudojamas slapyvardis, o toks žurnalistas „Š. Ž.“ redakcijoje nedirba. A. J. teigimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai vertinami kritiškai, o apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas laikėsi LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintos teismo pareigos nešališkai vertinti įrodymus, todėl nepadarė esminių pažeidimų, numatytų LR BPK 369 str. 1 d. 2 p., 3 p.
Be to, nurodo, kad nors nuteistasis nurodo, kad straipsnį „Buvęs pasienietis stojo prieš teismą“ parašė ne jis, o Z. S., iš paties nuteistojo parodymų seka, kad žurnalistas Z. S. neegzistuoja, o tai paties nuteistojo dažnai naudojamas slapyvardis. Be to, iš laikračių „Š. Ž.“ paskutinio puslapio matyti, kad Z. S. redakcijoje nedirba.
Nuteistasis V. K. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.
Nukentėjusiojo A. J. prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos Konstitucija gina asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (25str. 1 ir 2 dalys). Teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus įvertinta Konvencijoje, kuri, kaip ir ją aiškinanti bei detalizuojanti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau-EŽTT) praktika yra sudėtinė Lietuvos teisės dalis. Minėtos teisės turinį pagal Konvencijos 10 straipsnio 1 dalį sudaro teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Teisė skleisti ir gauti informaciją-vienas svarbiausių demokratinės visuomenės pagrindų, kurio neužtikrinus, neįmanoma nei demokratinė visuomenė, nei laisvas kiekvieno individo egzistavimas. Teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir tikrovią atitinkančią informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas tarnauja pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų formavimui, be kurių demokratinė visuomenė neįmanoma. Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir nevisiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise skleisti informaciją (EŽTT 1976m.gruodžio 7d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę) bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą-hiperbolizavimą (EŽTT 1986m.liepos 8d. sprendimas byloje Lingens prieš Austriją), neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų. Minėtos ribos yra nustatytos Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje: tai viešas interesas (būtinybė užtikrinti nacionalinį saugumą, teritorijos vientisumą, visuomenės saugumą, kelio nusikaltimams užkirtimą, sveikatos ir moralės apsaugą); kitų asmenų teisės ir laisvės (būtinybė užtikrinti kitų asmenų teisių ir orumo apsaugą, informacijos apie privatų gyvenimą konfidencialumą); teisminės valdžios nešališkumas ir autoritetas. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies nuostatos patvirtina, kad informacijos laisvė nėra absoliuti ir visaapimanti. Jos apribojimus lemia santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kitų asmenų teises ir laisves bei būtinus visuomenės poreikius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis nustato, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika patvirtina, kad Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos teisės gali būti ribojamos tik laikantis protingumo kriterijaus (2000m.birželio 13d. Konstitucinio Teismo nutarimas).
Dėl BK 154 straipsnio 2 dalies taikymo
Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas. Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 straipsniai). Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia, viena vertus, teisė į saviraiškos laisvę, antra vertus, žmogaus teisė į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Šių nuostatų tarpusavio santykis bei jų derinimas yra vienas pagrindinių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės bendrabūvio principų.
Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios, prasimanytos ar klaidingos žinios.
Kadangi šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl, paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija.
Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją, t.y. perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis - reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Informacija egzistuoja kaip objektyvus reiškinys, todėl gali būti nustatyta remiantis atitinkamais duomenimis. Jų pagrindu asmuo gali atlikti jam svarbius, įdomius ar aktualius jo požiūrį atspindinčius svarstymus ar vertinimus, gali analizuoti, gretinti ar kitaip apdoroti informaciją ir gauti išvadas. Šios mąstymo veiklos rezultatai gali būti įvairių rūšių. Pirma, tai gali būti subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas - nuomonė. Ji negali būti peržiūrima ir paneigiama. Nuomonei netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis tikrais faktais. Antra, tyrimo, apibendrinimo, analizės ar kitokiu būdu kaip individualių pastangų rezultatas gali būti gaunama informacija - nauji duomenys apie daiktus, reiškinius, savybes ir kt. Teismas negali įpareigoti asmenį paneigti nuomonę ar atlyginti moralinę ir materialinę žalą už išsakytą nuomonę, net jeigu ji būtų šokiruojanti ar kelianti nerimą, nes kiekvienas asmuo turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 10 str. 1 d., LR Konstitucijos 25 str. 1 d., Visuomenės informavimo įstatymo 3 str.1 ir 2 d.).
Dėl V. K. kaltės pagal BK 154 str. 2 d.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2008 m. gegužės 27 d. leidinyje Nr. 40 (1011) straipsnyje „Už vagių nugaros – komisaras V. B.“ paskleista melaginga informacija. Šiame straipsnyje pateikta neatitinkanti tikrovės informacija apie tai, kad buvęs pasienietis pradėjo tvirtinti, kad neturi nieko bendro su pavogtomis statybinėmis medžiagomis. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat nurodė, kad iš baudžiamosios bylos Nr. 1-19-75/2010 įtariamojo sulaikymo protokolo (t.1, b. l. 78) matyti, kad A. J. buvo 2008-05-28 sulaikytas įtariamas padarus nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 3 d., o iš pranešimo apie įtarimą (t.1, b. l. 83) matyti, kad 2008-05-30 A. J. buvo pateiktas įtarimas dėl didelės vertės turto vagystės iš UAB „Patikimas partneris“ sandėlio, esančio Šalčininkų k., Šalčininkų r., 2008-05-24 nakties metu. Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas priėmė prieštaringas išvadas, nes A. J. iš tikrųjų buvo įtariamas vagystės padarymu ir savo kaltę neigė, vėliau ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas (b. l. 23-24). Tai patvirtina ir Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2009-04-29 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje asmens atžvilgiu, kuriame nurodoma, kad apklaustas kaip įtariamasis A. J. savo kaltę kategoriškai neigė.
Teiginys, jog A. J. minimas kaip „buvęs pasienietis“ taip pat atitinka tikrovę, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, 2008-05-27 dienai buvo nušalintas nuo einamų pareigų LR BPK 157 str. nustatyta tvarka. Kolegija atkreipia dėmesį, kad ne visiškai tiksliai buvo išversta 2008-05-27 straipsnio „Už vagių nugaros – komisaras V. B.“ dalis, nes nepagrįstai buvo sutapatintos sąvokos „nušalinimas nuo pareigų“ ir „atleidimas iš einamų pareigų“, kurios turi skirtingą semantinę prasmę.
Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino V. K. kaltu pagal BK 154 str. 2 d. dėl to, kad jis 2008 m. liepos 8 d. leidinyje Nr. 51 (1022) straipsnyje „Buvęs pasienietis stojo prieš teismą“ paskleidė tikrovę neatitinkančius duomenis ir įžeidžiančias žinias. Teismas konstatavo, kad antraštės pavadinimas neatitinka tikrovės, nes A. J. iš VSAT tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės atleistas 2008-10-31, taip pat neatitinka tikrovės tai, kad „Atsižvelgiant į tai, kad posėdyje A. J. nuoširdžiai pripažino kaltę ir apgailestavo dėl padaryto...“, nes iš Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2008-07-02 nuosprendžio matyti, kad A. J. savo kaltę pripažino iš dalies.
Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas nesiaiškino dėl minėto straipsnio autoriaus, nes kaip matyti, jį parašė asmuo, pasivadinęs Z. S.. Nesant įrodymų, kad V. K. minėtą straipsnį parašė, pasinaudojęs Z. S. slapyvardžiu, nėra pagrindo inkriminuoti jam aukščiau minėtos nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė aukščiau minėtas aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, kad V. K. 2008 m. liepos 8 d. leidinyje Nr. 51 (1022) straipsnyje „Buvęs pasienietis stojo prieš teismą“ paskleidė tikrovę neatitinkančius duomenis ir įžeidžiančias žinias. Pažymėtina, kad visi neaiškumai byloje yra traktuojami kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), todėl pagal šį epizodą V. K. iš kaltinimo išteisintinas.
Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad 2009 m. liepos 28 d. leidinyje Nr. 58 (1126) straipsnyje „Triūsas padėjo“ paskleista tikrovę neatitinkanti informacija, o būtent šiame straipsnyje pažodžiui teiginiai: „Ypatingą pagalbą siekiant gauti Prezidento pasigailėjimą A. J. suteikė Šalčininkų komisariato kriminalinės policijos viršininkas N. V.. Būtent jo draugystės su A. J. tėvu ir rūpinimosi jo sūnumi, naudojimosi kriminalinės policijos viršininko pareigomis dėka buvo nutraukta byla prieš A. J., kurioje jis buvo kaltinamas ypatingai didelio statybinių medžiagų kiekio vagyste pagal LR BK 178 str. 3 dalį. Esant tokiam kaltinimui negalima kreiptis į Lietuvos Respublikos Prezidentą dėl malonės suteikimo. Be abejo, tik tuo atveju, kai negaunama įtakingos pagalbos, kurios buvo sulaukta laiku“. Apylinkės teismas tokią išvadą padarė motyvuodamas tuo, kad A. J. asmeniškai kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą bei į teismą, o ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu nutraukė prokuroras, o ne Šalčininkų komisariato kriminalinės policijos viršininkas.
Kolegija pažymi, kad iš minėto straipsnio teksto nedaroma išvada, kad ikiteisminį tyrimą A. J. atžvilgiu nutraukė Šalčininkų komisariato kriminalinės policijos viršininkas. Tačiau daroma prielaida, kad jis prisidėjo prie to, kad ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas, bendraudamas su A. J. tėvu. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje Nr. 97-1-00275-08 yra N. V. 2009-04-14 tarnybinis pranešimas, kuriame jis nurodo, kad 2009-04-06 apie 14.00 val. buvo susitikęs su pil. J. J. jo prašymas, kuris pranešė, kad jo sūnus A. J. parašė malonės prašymą Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui. A. J. buvo pareikštas įtarimas ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 97-1-00275-08 pagal LR BK 178 str. 3 d. ir J. J. teiravosi, ar jo sūnaus atžvilgiu bus nutraukta baudžiamoji byla. Šią ikiteisminio tyrimo medžiagą kuruoja prokuroras S. K., kuriam N. V. paskambino į mobilaus ryšio telefoną. Prokuroras pareiškė, kad klausimą dėl tolimesnio ikiteisminio tyrimo A. J. atžvilgiu jis spręs grįžęs po atostogų. Dėl planuojamo sprendimo priėmimo kopijos gavimo ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 97-1-00275-08 J. J. buvo pasiūlyta kreiptis į bylą kontroliuojantį prokurorą S. K.. N. V. taip pat nurodė, kad pažįsta J. J. apie 15 metų. Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos, A. J. tėvas ir Šalčininkų komisariato kriminalinės policijos viršininkas N. V. pažįstami daugelį metų, bendravo tarpusavyje dėl A. J. suėmimo, o N. V. taip pat ir su ikiteisminį tyrimą kuravusiu prokuroru S. K.. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad straipsnyje išdėstyta nuomonė, jog N. V. draugystės su A. J. tėvu ir rūpinimosi jo sūnumi, naudojimosi kriminalinės policijos viršininko pareigomis dėka buvo nutraukta byla prieš A. J., nėra neatitinkanti tikrovės. Be to, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2010-05-10 sprendime Nr. 71 nurodyta, kad komisija, susipažinusi su A. J. skundu ir prašymu įvertinti laikraščio „Šalčios žinios“ publikacijas „Triūsas padėjo“ ir „Policininkas išsikasė sau duobę“, pažymėjo, kad publikacijoje „Triūsas padėjo“ pateikta bylos medžiaga, todėl negalima teigti, kad pažeista nekaltumo prezumpcija. Komisija nurodė, kad turėjo pastabų žurnalistui V. K. dėl to, kad publikacijose sunku atskirti, kur reiškiama nuomonė, o kur pateikiama informacija, tačiau skunde išsakyti kaltinimai žurnalistui V. K. nėra pagrįsti.
Atsižvelgiant į visus aukščiau pateiktus faktus ir aplinkybes, nekyla abejonių, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą ir nepagrįstą išvadą, jog V. K. laikotarpyje nuo 2008-05-27 iki 2010-01-29 Šalčininkų rajono laikraštyje ,,V. Š.“ 2008 m. gegužės 27 leidinyje Nr. 40 (1011), 2008 m. liepos 8 d. leidinyje Nr. 51 (1022), 2009 m. liepos 28 d. leidinyje Nr. 58 (1126), 2010 m. sausio 29 d. leidinyje Nr. 8 (1179), paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti asmenį arba pakirsti jo pasitikėjimą savimi, o būtent: 2008 m. gegužės 27 leidinyje Nr. 40 (1011) straipsnyje ,,Už vagių nugaros – komisaras V. B.“ paskleistos melagingos žinios, antraštės ,,Už vagių nugaros – komisaras V. B.“ pavadinimas bei šioje antraštėje pažodžiui paskelbti šie teiginiai: ,,Kai tik policininkai nugabeno automobilį prie komisariato, iš karto pasirodė jo savininkas, Šalčininkų miesto gyventojas J. V., lydimas savo draugų: policijos komisariato darbuotojo M. K. ir buvusio Valstybės sienos apsaugos tarnybos operatyvinio darbuotojo A. J....“. ,,...Šitie trys ėmė tvirtinti, kad mašina išvakarėse buvo pavogta, ir todėl jie neturi nieko bendro su pavogtomis statybinėmis medžiagomis“; 2008 m. liepos 8 d. leidinyje Nr. 51 (1022) straipsnyje ,,Buvęs pasienietis stojo prieš teismą“, o būtent, straipsnio pavadinimas ,,Buvęs pasienietis stojo prieš teismą“ bei šioje antraštėje pažodžiui paskelbti teiginiai: ,,Atsižvelgiant į tai, kad posėdyje A. J. nuoširdžiai pripažino kaltę ir apgailestavo dėl padaryto...“. Antraštės ,,Kerštas ar smegenų trūkumas“ pavadinimas; antraštėje ,,Mūsų policija nepastebi tokio pobūdžio nusikaltimų“ paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, o būtent: straipsnyje pažodžiui paskelbti teiginiai: ,,Belieka pridurti, kad valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus miesto formuotės vadovybė greitai surado savyje jėgų, atleisti susikompromitavusį pasienietį...“; 2009 m. liepos 28 d. leidinyje Nr. 58 (1126) straipsnyje ,,Triūsas padėjo“ o būtent, šiame straipsnyje pažodžiui teiginiai: ,,Ypatingą pagalbą siekiant gauti Prezidento pasigailėjimą A. J. suteikė Šalčininkų komisariato kriminalinės policijos viršininkas N. V.. Būtent jo draugystės su A. J. tėvu ir rūpinimosi jo sūnumi, naudojimosi kriminalinės policijos viršininko pareigomis dėka buvo nutraukta byla prieš A. J., kurioje jis buvo kaltinamas ypatingai didelio statybinių medžiagų kiekio vagyste pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Esant tokiam kaltinimui negalima kreiptis į Lietuvos Respublikos Prezidentą dėl malonės suteikimo. Be abejo, tik tuo atveju, kai negaunama įtakingos pagalbos, kurios buvo sulaukta laiku“. ,,... Prieš keletą mėnesių į N. V. kreipėsi A. J. tėvas ir paprašė pagalbos tam, kad baudžiamoji byla prieš jo sūnų būtų nutraukta“. ,,Geram žmogui teistumas negali sutrukdyti“; 2010 m. sausio 29 d. leidinyje Nr. 8 (1179) straipsnyje ,,Policininkas iškasė sau duobę“ melagingos ir įžeidžiančios žinios, o būtent šiame straipsnyje pažodžiui teiginiai: ,,mes taip pat sužinojome, kad būtent G. M. šio pokalbio metu pareikalavo iš A.J. tiek, kiek A. J paprašė iš G. M. automobilio su kontrabandinėmis cigaretėmis sulaikymo metu. Būtent tuo metu A. J. dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. Tam, kad susitartų su G. M., remiantis mūsų informacija, kartu su įtariamaisiais į Baušius atvyko dar vienas Šalčininkų rajono policijos komisariato darbuotojas M.K., tačiau jam nepavyko to padaryti. G. M. buvo nepalenkiamas“.
Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. K. nepaskleidė tikrovės neatitinkančios informacijos apie A. J., kuri galėjo jį paniekinti, pažeminti bei pakirsti pasitikėjimą juo, be to, nepaskleidė tikrovės neatitinkančios informacijos. Todėl V. K. išteisintinas, kaip nepadaręs veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nuosprendis, kuriuo V. K. nuteistas pagal LR BK 154 str. 2 d., naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo V. K. išteisintinas, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Kadangi V. K. išteisintinas BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., nukentėjusiojo A. J. pareikštas civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti paliktinas nenagrinėtas.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
V. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d., išteisinti nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo A. J. pareikštą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėtą.