- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-22
- Bylos Nr.
- e2-4901-371/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00267-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Janina Brazauskienė
- Atsakovas
- R. P.
- Kategorijos
- 3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ūkininko A. J. ieškinį ir patikslintą ieškinį, pareikštą atsakovui R. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ūkininkas A. J. pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo R. P. jo naudai 980,10 Eur skolos, 157,93 Eur delspinigių, 8 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo ūkininko A. J. atstovė advokatė R. Š. nurodė, kad ieškinyje yra padaryta techninė klaida, ieškinio reikalavime prašoma priteisti ne 157,93 Eur delspinigių, o palūkanų, dėl to ieškinį patikslino. Pagal pateiktą patikslintą ieškinį prašo priteisti iš atsakovo R. P. jo naudai 980,10 Eur skolos, 157,93 Eur palūkanų, 8 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas R. P. pateikė teismui atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, jog su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu nesutinka, prašo juos atmesti. Atsiliepime taip pat nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp šalių susiklostė vasarinių kviečių pirkimo - pardavimo santykiai. CK 6.305 str. 1 d. numato, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). CK 1.73 str. 1 d. 1 p. numato, kad paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. Ginčo pirkimo - pardavimo santykis turėjo būti įforminamas sudarant paprastą rašytinę formą, kadangi sandorio suma ženkliai viršijo įstatyme numatytą sumą. Tačiau esamu atveju sudarant susitarimą dėl vasarinių kviečių pirkimo - pardavimo nebuvo laikytasi įstatyme reikalaujamos paprastos rašytinės formos. CK 1.93 str. 2 d. numato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Tai reiškia, kad ieškovas, siekdamas įrodyti, kad šalys susitarė mokėti kainą, kuri yra 250 Eur/t, neturi teisės remtis liudytojų parodymais. Atsakovas taip pat atsiliepime pažymi, kad šalių žodžiu sulygta kaina sudarė 220 Eur/t, rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis buvo įsipareigojęs mokėti 250 Eur/t kainą byloje nėra, o nesant tokių įrodymų, ieškinys yra atmestinas kaip neįrodytas (CPK 12 str., 178 str.). Ieškovas, kaip pardavėjas, neįformino susitarimo įstatymo reikalaujama paprasta rašytine forma, todėl privalo prisiimti visas iš to išplaukiančias rizikas, įskaitant ir tą, kad ieškovo žodiniai paaiškinimai nebus pakankami įrodyti šalių sulygtą kainą. Ieškovo pateikta PVM sąskaita - faktūra neįrodo, kad būtent atsakovas būtų įsipareigojęs sumokėti tokią kainą, kokią nurodo ieškovas. 2008 m. sausio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3- 15/2008 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita - faktūra savaime nėra sutartis. Ji vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Todėl pirkėjas, neakceptavęs pardavėjo vienašališkai sąskaitoje nustatytų sąlygų, neprivalo jų laikytis. Kaip minėta, atsakovas ar jo įgaliotas asmuo niekada neakceptavo tokios kainos, kokią nurodo ieškovas. Atsiliepime nurodyta, kak atsakovui yra žinoma, kad pagal asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius (CK 2.132 str. 1 d.), tačiau atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu (CK 2.132 str. 2 d.). Tačiau jis, atsakovas, kad nebuvo įgaliojęs jokio asmens veikti santykiuose su ieškovu nustatant ieškovo ir atsakovo tarpusavio teises ir pareigas, kiek tai susiję su vasarinių kviečių kainos nustatymu. Ieškovo pateiktą PVM sąskaitą faktūrą pasirašė ne atsakovas, o vairuotojas J. S., kuriam atsakovas nebuvo suteikęs įgaliojimų susitarti dėl parduodamų vasarinių kviečių kainos. Vairuotojas J. S. atsakovo, kaip ūkininko, ūkyje net nedirba (vairuotojas J. S. dirba (duomenys neskelbtini)), todėl atsakovo vardu net teoriškai negalėjo pasirašyti dokumentų, kurie įpareigotų atsakovą (kaip ūkininką ir/ar fizinį asmenį). Atsakovas paprašė J. S. tik parvežti vasarinius kviečius. Tai, kad ieškovas įteikė J. S. PVM sąskaitą - faktūrą pasirašyti ir šis asmuo šį dokumentą pasirašė, jokiu būdu nereiškia, kad neįgalioto asmens parašas įpareigotų kitą sandorio šalį, t. y. atsakovą. Esamu atveju pats ieškovas elgėsi neatidžiai ir neatsakingai, nes PVM sąskaitą - faktūrą pateikė pasirašyti vairuotojui J. S. net nepasidomėjęs ar šis asmuo turi tokius įgaliojimus. Ieškovas kitiems asmenis pardavė vasarinius kviečius už didesnę kainą, negu buvo susitarta su atsakovu, jokiu būdu nereiškia, kad atsakovas turi atsiskaityti su ieškovu pagal kitų asmenų ieškovui mokamas kainas. Ieškovas antro PVM sąskaitos - faktūros egzemplioriaus minėtam vairuotojui net neperdavė. Atsakovas apie kainos „pakeitimą“ sužinojo tik 2018 m. birželio 7 d., kai ieškovas persiuntė skolos suderinimo aktą. Tą, kas buvo sutarta, atsakovas apmokėjo dar 2018 m. birželio 18 d., pinigines lėšas pervesdamas į ieškovo sąskaitą. Atlikus šį mokėjimą atsakovas tikėjosi, kad tuo šis nesusipratimas buvo išspręstas, tačiau ieškovas po 9 mėnesių tylos nusprendė kreiptis į teismą su šiuo nesąžiningu ieškiniu, kurios tikslas nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Prašo ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovas A. J. ieškinyje ir patikslintame ieškinyje nurodė, teisme paaiškino, kad yra ūkininkas, turi didelį šeimos ūkį, ūkininkauja Švenčionių rajone. Su R. P. yra kilę iš Šalčininkų r., R. P. anksčiau penkis ar šešis kartus pirko iš jo grūdus, visuomet sumokėdavo, problemų nekildavo. Susitardavo žodžiu, rašytinės sutartys sudarytos nebuvo. 2017 m. Lietuvoje buvo labai drėgna, daug lijo, 70 procentų derliaus liko laukuose. Tačiau jo ūkis turi galingą techniką, stiprią džiovyklą, dėl to visus grūdus tuomet iškūlė ir išdžiovino. Tais metais turėjo didelę paklausą, sudarė apie 30 sandorių, kurie buvo sudaryti žodžiu, su pirkėjais tarėsi telefonu. Dalis grūdų buvo parduota užsienio rinkai. Kaina buvo nuo 260 Eur iki 300 Eur už toną, tačiau R. P. nurodė žemesnę kainą – 250 Eur už toną.
Su R. P. tuomet taip pat bendravo telefonu, lyg sekmadienį, susitarė, kad pirmadienį atvažiuos vairuotojas ir paims grūdus, kadangi pats (R. P.) buvo užsiėmęs. Šį pokalbį girdėjo jo sutuoktinė V. J., kuri yra ūkio buhalterė. Kaip ir buvo sutarta, pirmadienį atvyko R. P. vairuotojas J. S.. Šis vairuotojas anksčiau kelis kartus taip pat buvo atvykęs paimti grūdų. Kartais atvykdavo ir pats R. P.. Pakrovė pilną krovininį automobilį, pasvėrė, grūdų buvo 24.360 t. Pagal šį kiekį tą pačią dieną, t. y. 2018 m. balandžio 16 d. buhalterė išrašė PVM sąskaitą faktūrą 7368,90 Eur kartu su PVM sumai, kurioje nurodė, kad grūdų kaina už toną yra 250 Eur. PVM sąskaitoje faktūroje pasirašė vairuotojas J. S.. Vienas egzempliorius buvo perduotas J. S., o kitas liko jo ūkyje. Ši sąskaita kaip įprasta turėjo būti apmokėta per 30 d. Tačiau R. P. už grūdus neatsiskaitė. Vėliau sulaukė skambučio iš R. P., pastarasis klausė, kodėl taip brangiai išrašė sąskaitą, nurodė, kad jam ir taip pardavė 20 Eur mažesnę kainą. Pastarasis numetė ragelį ir daugiau nebendravo, tačiau pretenzijų dėl grūdų kokybės nereiškė. Po dviejų ar trijų mėnesių R. P. 6388,80 Eur dalį sumos sumokėjo savo nuožiūra, tačiau liko skolingas 980,10 Eur. Kadangi skola nesumokėta beveik dvejus metus, kreipėsi į teismą. Neprisimena ar R. P. vairuotojui išrašė krovinio važtaraštį, kadangi krovinio važtaraštis atkartoja PVM sąskaitą – faktūrą. Tą dieną 2018 m. balandžio 16 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra. Kadangi atsakovas laiku skolos nesumokėjo, nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. birželio 18 d. paskaičiuotos 8 procentų metinės procesinės palūkanos už negrąžintą 7368,90 Eur skolą, kurios sudaro 100,14 Eur, laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2019 m. kovo 15 d. paskaičiuotos 8 procentų metinės procesinės palūkanos už negrąžintą 980,10 Eur skolą, kurios sudaro 57,79 Eur. Bendra palūkanų suma sudaro 157,93 Eur. Prašo patikslintą ieškinį patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas R. P. paaiškino, kad daug metų pažįstą ūkininką A. J., iš jo kelis kartus - gal penkis pirko grūdus. Rašytinė sutartis nebūdavo sudaryta, visuomet susitardavo žodžiu. Kiekvieną kartą grūdus atsiimti vykdavo jo vairuotojas J. S.. Šį kartą susitarė su A. J., kad iš jo nusipirks kviečius. Kalbėjo su A. J. šeštadienį ar sekmadienį asmeniškai, pokalbį girdėjo A. J. sutuoktinė, kuri tuomet buvo kartu. Tarėsi , kad kaina sudarys lyg 220 Eur už toną, tačiau vėliau paaiškėjo, kad A. J. paskaičiavo kainą 250 Eur už toną. Gal jam pasirodė, kad 220 Eur. Sekančią dieną pas A. J. nuvyko jo vairuotojas J. S., pastarasis atvežė grūdus ir krovinio važtaraštį, PVM sąskaita faktūra tuomet jam perduota nebuvo. Jam buvo perduotos 24 tonos grūdų.
PVM sąskaitoje faktūroje pasirašė jo vairuotojas J. S., tikriausiai pastarasis pasirašė imdamas grūdus, tačiau jam šios sąskaitos tuomet neperdavė. Nors anksčiau A. J. visuomet išrašydavo PVM sąskaitą faktūrą.
Šią 2018 m. balandžio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą A. J. deklaravo mokesčių inspekcijai. Kadangi jis (R. P.) sąskaitos neturėjo, negalėjo jos deklaruoti. Po dviejų mėnesių buhalterei pateikus užklausą gavo PVM sąskaitą faktūrą, buhalterė deklaravo mokesčių inspekcijai visą sąskaitos sumą, atskaitė PVM. 2018 m. balandžio mėnesį Šalčininkų rajone šių grūdų kaina buvo 180-200 Eur už toną. Visuomet pirkdavo kokybišką produkciją, todėl grūdus nusprendė įsigyti iš ūkininko A. J.. Pats asmeniškai sąskaitą gavo elektroniniu paštu. Paskambino A. J.. Pastarasis pasakė, kad jam ir taip nurodė žemesnę 20 Eur kainą – 250 Eur, tačiau jis suprato, kad jie susitarė 220 Eur už toną. Visus finansinius klausimus sprendžia jo įmonės buhalterė.
Liudytoja V. J. parodė, kad dirba A. J. ūkyje buhaltere. R. P. anksčiau daug kartų pirko iš jų grūdus, žirnius. Už įsigytus grūdus visuomet atsiskaitydavo laiku, rašytinės sutartys nebuvo sudaromos, išrašoma tik PVM sąskaita – faktūra.
2018 m. ji buvo savo kabinete, atėjo jos sutuoktinis A. J.. Tuo metu jam paskambino mobilaus ryšio telefonas. Girdėjo, kad skambino R. P., prašė kviečių sėklų. Sutuoktinis sakė, kad kaina už toną sudaro 260-270 Eur. Kiek suprato R. P. paprašė nuolaidos, pasakė, kad jam gali parduoti už 250 Eur. Susitarė, kad atvažiuos vairuotojas. Sutuoktinis baigęs kalbėti pasakė jai, kad kitą dieną atvažiuos R. P. žmogus, reikės išrašyti PVM sąskaitą faktūrą. Sekančią dieną atvažiavo R. P. vairuotojas. Darbininkas, dirbantis prie svarstyklių, paskambinęs pranešė jai grūdų svorį, o ji pagal šiuos duomenis išrašė PVM sąskaitą – faktūrą. Vieną egzempliorių perdavė vairuotojui, o kitą paliko sau. Krovinio važtaraštis išrašytas nebuvo. Jei išrašoma PVM sąskaita faktūra paprastai krovinio važtaraštis neišrašomas. Jų ūkyje praktika tokia, kad jeigu sudaroma rašytinė sutartis ir joje nurodoma kaina, jei įsigyjami grūdai, kuriuos pirkėjas per vieną kartą neišsiveža, tuomet išrašomas krovinio važtaraštis, o pagal galutinai pateiktą kiekį pirkėjas išrašo PVM sąskaitą faktūrą.
Vėliau paaiškėjo, kad pateikta R. P. PVM sąskaita faktūra liko neapmokėta. Skambino R. P. buhalterei, tačiau su ja nepavyko susisiekti. Gavo R. P. elektroninį laišką, kuriame buvo nurodyta, kad apmokės po 220 Eur už toną, tuomet jie išsiuntė raginimą sumokėti 7368,90 Eur skolą. Po kurio laiko mokesčių inspekcija pradėjo tikrinti ūkio pateiktus duomenis, nesuėjo išrašytos ir deklaruotos sąskaitos. Dar kartą ieškojo buhalterijos duomenis, susiskambino, buhalterė pasakė, kad ji neturi šios sąskaitos faktūros. Nuskanavusi išsiuntė buhalterei PVM sąskaitos faktūros kopiją. Po kurio laiko R. P. deklaravo šią PVM sąskaitą faktūrą mokesčių registre visa apimtimi, tačiau ją apmokėjo dalinai, dėl to liko skola. PVM sąskaita faktūra turi būti apmokėta per trisdešimt dienų, jei nesusitaria kitaip. Kartais tariasi, kad už grūdus sumoka dalimis. 2018 m. už 220 Eur už toną niekam parduota nebuvo, grūdų kaina buvo 260-270 Eur už toną.
Apklaustas liudytoju J. S. parodė, kad dirba pas R. P. 20 metų. R. P. nurodė, kad reikia nuvažiuoti pas A. J. atvežti grūdus. Nuvažiavo, prisistatė, kad atvyko nuo R. P.. Iš pradžių pasvėrė tuščią automobilį, vėliau pakrovė grūdus, dar kartą pasvėrė. Pakrovė 24 tonas grūdų. Davė jam dokumentą, lyg važtaraštį, tiksliai neprisimena, kuriame jis pasirašė ir išvažiavo. Dokumento, kuriame pasirašė neskaitė, kadangi lietuvių kalba skaityti nemoka. Pasirašė vieną kartą. Šį dokumentą atidavė direktoriui ar buhalterei. Teismo posėdžio metu parodžius PVM sąskaitą – faktūrą J. S. nurodė, kad jis šiame dokumente pasirašė. Vairuotoju dirba nuo 1974 m. Nuo Švenčionių iki Šalčininkų yra daugiau nei 100 kilometrų atstumas. Norint važiuoti su savimi reikia turėti važtaraštį. Anksčiau kelis kartus lankėsi pas A. J..
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys ir patikslintas ieškinys tenkintini iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Iš prijungtos civilinės bylos Nr. eL2-3870-371/2019 matyti, kad 2019 m. kovo 18 d. pagal kreditoriaus ūkininko A. J. pareiškimą dėl įsiskolinimo priteisimo buvo priimtas teismo įsakymas, kuriuo iš skolininko ūkininko R. P. kreditoriaus naudai buvo priteista 980,10 Eur skolos, 157,93 Eur palūkanų, 8 Eur žyminio mokesčio, 121 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 8 procentai metinių palūkanų nuo priteistos 1138,03 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2019 m. kovo 15 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo.
Skolininkas per įstatymo nustatytą terminą pateikė teismui prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad su pareiškimu nesutinka. 2019 m. balandžio 2 d. kreditoriui išsiųstas pranešimas, kuriame nurodyta, kad jis turi teisę per keturiolika dienų nuo teismo pranešimo įteikimo dienos pateikti ieškinį, atitinkantį LR CPK 135 str. reikalavimus. Kreditorius per teismo nustatytą terminą pateikė teismui ieškinį dėl skolos priteisimo iš ūkininko R. P. ūkininko A. J. naudai. Dėl to 2019 m. balandžio 23 d. teismo nutartimi priimtas ieškovo ūkininko A. J. ieškinys, pareikštas atsakovui ūkininkui R. P. dėl skolos priteisimo, o 2019 m. kovo 18 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. eL2-3870-371/2019, kurio pagrindu iš skolininko ūkininko R. P. kreditoriaus ūkininko A. J. naudai buvo priteista 980,10 Eur skolos, 157,93 Eur palūkanų, 8 Eur žyminio mokesčio, 121 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 8 procentai metinių palūkanų nuo priteistos 1138,03 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2019 m. kovo 15 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, panaikintas.
Pagal bylos faktines aplinkybes nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas žodžiu susitarė, kad ieškovas parduos atsakovui vasarinius kviečius, dėl šio fakto byloje ginčo nėra, tik šalys skirtingai paaiškino susitarimo aplinkybes.
Ieškovas teigia, kad susitarė su atsakovu telefonu dėl vasarinių kviečių pirkimo 250 Eur be PVM kainos už vieną toną, atsakovas pažadėjo kitą dieną atsiųsti automobilį, kurio vairuotojui ieškovas turėjo perduoti parduodamus kviečius. Sutartą dieną pas ieškovą A. J. automobiliu atvyko R. P. vairuotojas J. S., pakrovė krovininį automobilį kviečių, pasvėrus nustatė, kad pakrauta buvo 24360 kg, tą pačią dieną 2018 m. balandžio 16 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, kurioje pasirašė J. S., pastarajam buvo įteiktas šios PVM sąskaitos faktūros egzempliorius.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovas R. P. patvirtino, kad nusipirko iš ūkininko A. J. 24 tonas kviečių, tačiau nurodė, kad kviečių kaina turėjo būti ne 250 Eur už toną be PVM, kaip nurodo ieškovas, o 220 Eur už toną be PVM ir susitarimas buvo ne telefonu, o nuvykus jam pas ieškovą A. J.. Kitą dieną jo vairuotojas J. S. nuvažiavo krovininiu automobiliu pas A. J. atsivežti kviečių, atsivežė virš 24 t kviečių ir krovinio važtaraštį, o ne PVM sąskaitą faktūrą, kurią jis (atsakovas) gavo iš ieškovo tik praėjus dviem mėnesiams po kviečių pirkimo.
Iš byloje esančios PVM sąskaitos faktūros JUN Nr. 18/050, matyti, kad 2018 m. balandžio 16 d. ūkininkas A. J. išrašė ūkininkui R. P. šią PVM sąskaitą faktūrą, joje nurodyta, jog vasarinių kviečių (pr. m.) kilogramo kaina 0,2500, kiekis 24360, suma be PVM 6090, PVM sudaro 1278,90, bendra suma 7368,90 Eur. Sąskaitą išrašė buhalterė V. J., prekes priėmė vairuotojas J. S..
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad šiuo atveju taikomas LR CK 1.73 str. 1 d. 1 p., kuris numato, jog fizinių asmenų sandoriai, kurių suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu, turi būti sudaromi paprasta rašytine forma, todėl nesant šios sutarties, kai tarp šalių sandorio suma ženkliai viršijo įstatyme numatytą sumą, atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d.).
Tačiau pagal Civilinio kodekso 2. 4 straipsnio 2 dalies nuostatas fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla, laikomi verslininkais. Pagal Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies normas ūkininkas- fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste. Ieškovas A. J. patvirtino, kad turi stambų ūkį, verčiasi žemės ūkio veikla ir yra ūkininkas, anksčiau kelis kartus pardavinėjo R. P. žemės ūkio produkciją, nesudarant rašytinių sutarčių, tik išrašant PVM sąskaitą faktūrą. Atsakovas R. P. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad turi daug žemės, yra ūkininkas, iki šio ginčo pirkdavo iš ūkininko A. J. žemės ūkio produkciją, tuomet taip pat nebuvo rašytinių sutarčių, tik A. J. išrašydavo PVM sąskaitą faktūrą.
Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad šiuo atveju turėtų būtų taikomos LR CK 1.73 str. 1 d. 1 p., kuris numato reikalavimą fizinių asmenų sandoriams, nes šalių paaiškinimai bei išrašyta PVM sąskaitą faktūra patvirtina, kad sutartiniai santykiai dėl kviečių pirkimo-pardavimo susiklostė ne tarp fizinių asmenų, o tarp ūkininkų, kurie vykdo žemės ūkio veiklą, todėl laikomi verslininkais Ūkininko ūkio įstatymo 2 str. 2 d. bei CK 2.4 str. 2 d. pagrindu.
Tačiau būtina pažymėti, kad žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties tipines sąlygas, atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją terminus, sąlygas ir tvarką, teisės į pavėluotą mokėjimo palūkanas atsiradimo aplinkybes, šių palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką ir kitus klausimus tarp ūkio subjektų, prie kurių priskiriami Lietuvos Respublikoje, kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, Europos ekonominės erdvės valstybėje ar trečiojoje šalyje įsteigti juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų padaliniai, ūkininkai ar kiti fiziniai asmenys – žemės ūkio produkcijos pirkėjai ar jos pardavėjai, vykdantys ūkinę ir (arba) komercinę veiklą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio nuostatas žemės ūkio produkcijos pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su žemės ūkio produkcijos pardavėju rašytinę žemės ūkio produkcijos pirkimo- pardavimo sutartį, kuri turi atitikti šio Įstatymo 4 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas. Įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti nurodyta: žemės ūkio produkcijos pavadinimas, numatomas perkamos–parduodamos žemės ūkio produkcijos kiekis, kokybės reikalavimai, kaina; pirkimo ir tiekimo tvarka (periodiškumas, pirkėjo priimtos žemės ūkio produkcijos įkainojimo trukmė ir, šalims susitarus, išankstinis užsakymas ir (arba) tiekimo grafikas, o parduodant žalią pieną, – reguliariai parduodamo žalio pieno tiekimo laikotarpio trukmė); atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją, jos priėmimo ir (arba) patikrinimo procedūros terminai, pavėluoto mokėjimo palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo bei išieškojimo išlaidų kompensavimo sąlygos ir tvarka; šalių atsakomybė už žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų nevykdymą; šalių rekvizitai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos gali nustatyti ir kitas žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties tipines sąlygas, atsižvelgdamos į perkamos–parduodamos žemės ūkio produkcijos pobūdį.
Byloje nustatyta, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė sutartis dėl kviečių pirkimo-pardavimo, taip kaip reikalauja Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas. Tačiau iš šalių paaiškinimų matyti, kad tarp jų pagal susiklosčiusią praktiką ankstesni žemės ūkio produkcijos pirkimo pardavimai taip pat buvo įforminami tik ieškovui A. J. išrašant atsakovui R. P. PVM sąskaitą faktūrą. Be to, atsakovas priėmė nupirktus iš ieškovo grūdus, pagal 2018 m. balandžio 16 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, atliko dalinį apmokėjimą nurodytos sąskaitoje sumos, tuo pačiu patvirtino esant sutartiniams santykiams tarp jo (atsakovo) ir ieškovo dėl 24360 kg vasarinių kviečių pirkimo-pardavimo. Todėl byloje ginčo dėl pačių sutartinių santykių egzistavimo dėl nupirkto grūdų kiekio tarp šalių nėra, tačiau ginčas kilo dėl parduotų ir nupirktų grūdų kainos už vieną toną ir bendros sumos sumokėjimo.
Ieškovas teigia, kad buvo susitarimas dėl 250 Eur be PVM už vieną toną grūdų, bendra suma sudaro 7368.90 Eur, atsakovas sumokėjo 6388.80 Eur, todėl liko skolingas 980.10 Eur, šią sumą ieškovas prašo priteisti iš atsakovo.
Atsakovas atsiliepime nurodė bei teisme paaiškino, kad jų žodžiu sulygta kaina sudarė 220 Eur/t, ieškovo pateikta PVM sąskaita - faktūra neįrodo, kad būtent jis (atsakovas) būtų įsipareigojęs sumokėti tokią kainą, kokią nurodo ieškovas. Šalių išrašyta PVM sąskaita - faktūra savaime nėra sutartis, ji vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas, todėl jis, kaip pirkėjas, neakceptavęs pardavėjo vienašališkai sąskaitoje nustatytų sąlygų, neprivalo jų laikytis. Be to, jis paprašė J. S. tik parvežti vasarinius kviečius, o ieškovas įteikė J. S. PVM sąskaitą - faktūrą pasirašyti ir šis asmuo šį dokumentą pasirašė, ieškovas antro PVM sąskaitos - faktūros egzemplioriaus vairuotojui neperdavė, todėl tai nereiškia, kad neįgalioto asmens parašas įpareigotų kitą sandorio šalį, t. y. atsakovą.
Tačiau iš ieškovo A. J. paaiškinimo, liudytojos V. J. parodymų matyti, kad su atsakovu buvo sutarta, jog kviečius atsiimti atvažiuos atsakovo vairuotojas J. S., kuris jiems buvo pažįstamas, nes anksčiau taip pat atvažiuodavo pasiimti atsakovo pirktus grūdus.
Apklaustas liudytoju J. S. taip pat patvirtino šią aplinkybę, kad visais atvejais grūdų perdavimas vyko pasitikėjimo pagrindu, be papildomų raštiškai įformintų įgaliojimų. Nors atsakovas nurodė atsiliepime vieną iš argumentų, kad J. S. nebuvo įgaliotas pasirašyti PVM sąskaitos faktūros, jog J. S. dirba vairuotoju (duomenys neskelbtini), o ne pas R. P., tačiau teisme buvo išaiškinta, jog (duomenys neskelbtini) direktoriumi yra atsakovas R. P., kuris posėdžio metu paaiškino, kad vairuotojas J. S. dirba pas jį virš dvidešimt metų. Be to, paties atsakovo veiksmai: jis siunčia vairuotoją pas ieškovą atsiimti produkciją be įgaliojimo, ieškovas perduoda šią produkciją vairuotojui be atitinkamo įgaliojimo, kuris pristatė ją atsakovui, neturinčiam šiuo metu jokių pretenzijų ieškovui dėl šios produkcijos, liudija apie tai, kad tarp ieškovo ir atsakovo tuo metu sutartiniai santykiai buvo grindžiami visišku pasitikėjimu. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes nėra pagrindo vertinti, kad ieškovas pasielgė neatidžiai ir neatsakingai, pateikdamas vairuotojui J. S. pasirašyti PVM sąskaitą faktūrą. Be to, būtina pažymėti, kad nors atsakovas teigia, kad vairuotojas J. S. nebuvo įgaliotas pasirašyti PVM sąskaitą faktūrą ir tai jam (atsakovui) nesukėlė įpareigojimų apmokėti sąskaitoje nurodytos sumos, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad būtent pagal šią vairuotojo pasirašytą PVM sąskaitą faktūrą atsakovas atliko dalinį apmokėjimą už nupirktus grūdus, ją deklaravo VMI, jokių debetinių PVM sąskaitų faktūrų, kaip dokumentų įrodančių prekių grąžinimą arba jų atsisakymą ieškovui nepateikė, todėl faktiškai atsakovas tokiais savo veiksmais priėmė ir pripažino šią PVM sąskaitą faktūrą.
Teismo posėdžio metu atsakovas R. P. paaiškino ir liudytojas J. S. parodė, kad ieškovas jam išrašė krovinio važtaraštį, kurį vairuotojas J. S. atidavė ar direktoriui (R. P.), ar buhalterei, o pasirašytos PVM sąskaitos faktūros antro egzemplioriaus ieškovas jam nedavė. Tačiau liudytojas teisme parodė, kad jis pasirašė vieną kartą ir vieną dokumentą, byloje yra tik vienas jo pasirašytas dokumentas-PVM sąskaitą faktūrą, kurią į bylą pateikė ieškovas. Šią aplinkybę patvirtino liudytoja V. J., kad buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, kurią J. S. pasirašė ir jam buvo atiduotas šios sąskaitos vienas egzempliorius, jokio krovinio važtaraščio nebuvo išrašyta. Be to, atsakovas šių savo argumentų patvirtinimui krovinio važtaraščio į bylą nepateikė, todėl įvertinant visus įrodymus darytina išvada, kad atsakovo vairuotojui J. S. 2018 m. balandžio 16 d. išrašyta ir jo pasirašyta PVM sąskaita faktūra buvo pateikta tą pačią dieną (2018-04-16) pristatyti ją kartu su nupirkta produkcija atsakovui apmokėjimui už nupirktus kviečius.
Iš atsakovo apmokėjimo dokumentų matyti, kad jis sumokėjo ieškovui ne 220 Eur/t, o 216.75 Eur/t be PVM (padalinus 6388.80 Eur sumą iš nupirkto grūdų kiekio), tai paneigia atsakovo argumentą, kad buvo susitarimas dėl 220 Eur/t be PVM kainos. Todėl ieškovo paaiškinimai dėl susitartos 250 Eur/t be PVM kainos patvirtinti ne tik liudytojos V. J. parodymais, bet pateikta PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodyta 250 Eur/t kaina be PVM, atsakovo veiksmais, kad jis neišrašė debetinių dokumentų, šią sąskaitą faktūrą deklaravo VMI, įskaitant ir prekių apmokestinamąją vertę, taip patvirtindamas ūkinės operacijos faktą bei turinį, nereikalavo koreguoti išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir ją apmokėjo iš dalies ne po 220 Eur/t be PVM, kaip nurodė, o 216.75 Eur/t be PVM.
Šias aplinkybes patvirtina esantis byloje Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos raštas, kuriame nurodyta, kad R. P. VMI pateiktame gaunamų pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registre už mokestinį laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. yra pateikęs duomenis apie 2018 m. balandžio 16 d. išrašytą A. J. PVM sąskaitą faktūrą Nr. JUN Nr. 18050, R. P. VMI 2018 m. spalio 25 d. pateiktame gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registre už mokestinį laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. deklaravo 6090 Eur apmokestinamąją vertę pagal gautą PVM sąskaitą faktūrą Nr. JUN Nr. 18050. Papildomi kreditiniai ir/ar debetiniai dokumentai dėl A. J. išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. JUN Nr. 18050, deklaruoti nebuvo.
Be to, ieškovas pateikė įrodymus, iš kurių matyti, kad panašiu laikotarpiu ieškovas pardavė kitiems asmenims: G. V. vasarinių kviečių už 270 Eur/t be PVM, (duomenys neskelbtini) už 250 Eur/t be PVM, t. y. kitiems asmenims pardavimo kaina buvo tokia pat kaip atsakovui arba didesnė.
Tokiu būdu įvertinant visus įrodymus darytina išvada, kad ieškovas įrodė, kad tarp šalių susitarimas buvo dėl grūdų pirkimo už 250 Eur/t be PVM kainą, atsakovas turėjo sumokėti 7368.90 Eur pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, tačiau sumokėjo ieškovui 6388.80 Eur, t. y. pagal L. B. AS sąskaitos išrašą ūkininkas R. P. 2018 m. birželio 18 d. pervedė ūkininkui A. J. 6388,80 Eur, todėl savo prievolę įvykdė iš dalies, dėl to iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 980.10 Eur skola (LR CK 6. 63 str. 1 d. 2p.).
LR CK 6.261 str. numatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir jų atlyginimą.
Ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovo 157,93 Eur palūkanų, vadovaujasi Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymu. Šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai, nustatant atsiskaitymo terminus ir palūkanas už pavėluotus mokėjimus (1-2 str.). Pagal šio įstatymo 3 str. 2 d. jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas. Šių palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma. Šiame įstatyme nustatytos palūkanos skaičiuojamos už kiekvieną sumokėti praleistą dieną nuo nesumokėtos mokėtinos sumos. Šio įstatymo 2 str. 5 d. numato, kad pavėluoto mokėjimo palūkanų norma – 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu.
Ieškovo pateiktas palūkanų paskaičiavimas sudaro: nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. birželio 18 d. 8 procentų metinės palūkanos nuo negrąžintos 7368,90 Eur sumos už 62 kalendorines dienas sudaro 100,14 Eur, laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2019 m. kovo 15 d. 8 procentų metinės palūkanos nuo negrąžintos 980,10 Eur sumos už 269 kalendorines dienas sudaro 57,79 Eur, iš viso 157,93 Eur palūkanų.
Kaip matyti iš bylos medžiagos tarp šalių rašytinė sutartis sudaryta nebuvo, pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje apmokėjimo terminas taip pat nenurodytas. Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovas turėjo sumokėti PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą per 30 dienų nuo sąskaitos gavimo. Tačiau kaip buvo minėta žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties tipines sąlygas, atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją terminus, sąlygas ir tvarką, teisės į pavėluotą mokėjimo palūkanas atsiradimo aplinkybes, šių palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką tarp ūkio subjektų-ūkininkų ar kitų fizinių asmenų – žemės ūkio produkcijos pirkėjų ar jos pardavėjų, vykdančių ūkinę ir (arba) komercinę veiklą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas, o ne Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas.
Pagal Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 2 str. 4 d., 6 str. 1 d. 1-2 p., 11-12 str., atsiskaitymas už žemės ūkio produkciją turi neviršyti 30 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos faktūros, sąskaitos faktūros arba lygiaverčio mokėjimo reikalavimo dokumento gavimo dienos, o jeigu PVM sąskaitos faktūros, sąskaitos faktūros arba lygiaverčio mokėjimo reikalavimo dokumento gavimo diena yra neaiški, – 30 kalendorinių dienų nuo perkamos žemės ūkio produkcijos gavimo dienos, už pavėluotą mokėjimą praleidus nustatytą terminą numatyta pavėluoto mokėjimo palūkanų norma – 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma:1) fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu arba 2) ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Palūkanų, kurias žemės ūkio produkcijos pirkėjas privalo sumokėti žemės ūkio produkcijos pardavėjui už pavėluotą mokėjimą, dydis apskaičiuojamas taikant pavėluoto mokėjimo palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį žemės ūkio produkcijos pirkėjui atsirado pareiga mokėti pavėluoto mokėjimo palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi pavėluoto mokėjimo palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį – tų metų liepos 1 dieną galiojusi pavėluoto mokėjimo palūkanų norma. Pavėluoto mokėjimo palūkanų norma privalo būti įrašyta mokėjimo nurodyme arba grynųjų pinigų mokėjimui įforminti skirtuose dokumentuose.
Byloje nustatyta, kad atsakovui nupirkta žemės ūkio produkcija ir PVM sąskaita faktūra buvo perduoti 2018 m. balandžio 16 d., todėl atsakovas turėjo atsiskaityti su ieškovu iki 2018 m. gegužės 17 d., bet atsiskaitė iš dalies 2018 m. birželio 18 d. Pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje palūkanų dydis nurodytas nebuvo, todėl rašytinės formos nesilaikymas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį, kuris sudaro už termino praleidimą 6 proc. dydžio metinių palūkanų, kai šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys (LR CK 6.37 str. 3 d., 6.201 str. 2 d.). Tokiu būdu iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 82.10 Eur palūkanų (nuo 2018-05-17 iki 2018-06-17 (nuo 7368.90 Eur 6 proc. metinių palūkanų, nuo 2018-06-18 iki 2019-03-14 (ieškinio padavimo) nuo 980.10 Eur sumos 6 proc. metinių palūkanų).
Remiantis LR CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d. yra pagrindas priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 1062.20 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2019 m. kovo 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pagal LR CPK 93 straipsnio 1-2 dalių nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas už pateiktą pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo sumokėjo 8 Eur žyminio mokesčio, pateikiant ieškinį teisme primokėjo 18 Eur žyminio mokesčio. Tokiu būdu ieškovas iš viso sumokėjo 26 Eur žyminio mokesčio, ieškinys ir patikslintas ieškinys tenkintini iš dalies, priteistina suma sudaro 1062.20 Eur, todėl iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 24 Eur žyminio mokesčio (1062.20 Eur x 3 proc. x 75 proc.).
Ieškovas nurodė, kad patyrė 937,75 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktas teisines paslaugas: 121 Eur už pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo parengimą, 514,25 Eur už: ieškinio dėl skolos parengimas, prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo parengimas, atsiliepimo į pareikštą ieškinį teisinė analizė, kliento konsultavimas, pasirengimas ir atstovavimas 2019 m. rugpjūčio 23 d. teismo posėdyje (4,5 val.), 302,50 Eur už: pasirengimą ir atstovavimą 2019 m. spalio 1 d. teismo posėdyje (2,5 val.).
Atsakovas prašo priteisti iš ieškovo jo naudai 605 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: 242 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą, 363 Eur už teisines konsultacijas, atsiliepimo rengimą į patikslintą ieškinį, pasirengimas bylos nagrinėjimui 2019 m. spalio 1 d. parengiamajame teismo posėdyje (1 val.)m kliento atstovavimas 2019 m. spalio 1 d. parengiamajame teismo posėdyje.
Byloje ieškovo reikalavimai patenkinti iš dalies (93 proc.), todėl bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
Abiejų šalių prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, numatytų 8.2, 8.5 p., 8.19 p., tačiau pagal byloje esančius duomenis byla nebuvo labai sudėtinga teisiniu aspektu, ieškinio suma nedidelė, nagrinėjimo metu įvyko du teismo posėdžiai: vienas parengiamasis ir iš antro parengiamojo pereitą į teismo posėdį, iš abiejų šalių buvo parengti procesiniai dokumentai, todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes yra pagrindas sumažinti ieškovo patirtas atstovavimo išlaidas iki 650 Eur, o atsakovo iki 600 Eur, dėl to iš atsakovo ieškovo naudai turėtų būti priteista 650 Eur x93 proc. =604.50 Eur, o iš ieškovo atsakovo naudai 600 Eurx7 proc.=42 Eur, užskaitant šias sumas (604.50 Eur-42 Eur=562.50 Eur), iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 562.50 Eur atstovavimo išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6. 38 str., 6.63 str. 1 d., 2 p., 6.37 straipsniu, 6.210 straipsniu, 6.261 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu, 93 straipsniu, 98 straipsniu,
nusprendžia:
Ieškinį ir patikslintą ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo R. P. (R. P.), a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ieškovo ūkininko A. J. (A. J.), a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), atsisk. sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) L. B. AS, naudai 980,10 Eur (devyni šimtai aštuoniasdešimt Eur 10 ct) skolos, 82.10 Eur (aštuoniasdešimt du Eur 10 ct) palūkanų.
Priteisti iš atsakovo R. P. (R. P.), a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ieškovo ūkininko A. J. (A. J.), a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), atsisk. sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) L. B. AS, naudai 6 procentus metinių palūkanų už 1062.20 Eur priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2019 m. kovo 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo R. P. ieškovo ūkininko A. J. naudai 24.00 EUR žyminio mokesčio, 562.50 Eur atstovavimo išlaidų.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmus.