Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo I. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir nuteistas:

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams,pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis bausmės subendrintos ir I. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš I. J. nukentėjusiajam M. V. priteista 80 Lt turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam R. Č. – 2890 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo R. Č. ieškinio dalis dėl dalies negauto darbo užmokesčio ir išlaidų vaistams atlyginimo perduota nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 16 d. apie 02.00 val. (duomenys neskelbtini), Kaune, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, užpuolė R. Č., kuriam sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarė nukentėjusiajam kairio blauzdikaulio išnirimą su kelio sąnario priekinio ir šoninio raiščių plyšimu, paminklinės arterijos pažeidimu, lydimu ūmios III laipsnio išemijos kairėje kojoje, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte.

Be to, I. J. nuteistas už tai, kad tuo pat metu, toje pat vietoje, padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų nukentėjusiajam R. Č., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais dviem bendrininkais, kurie pasiskirsčius vaidmenimis, nusivijo ir dėl savanaudiškų paskatų turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, panaudodami fizinį smurtą, užpuolė M. V., kuriam tyčia sudavė nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, taip atimdami galimybę priešintis ir pagrobė M. V. polietileninį maišelį, kuriame buvo odinė striukė 30 litų vertės, džinsinės kelnės 30 litų vertės su jose buvusiais 20 litų monetomis, džemperis 25 litų vertės, bevertis raktas su grandinėle, taip pagrobiant svetimo turto už 105 litus, o I. J. užpuolęs ir sužalojęs R. Č., pagrobė svetimą nukentėjusiojo turtą: rankinę – 60 Lt vertės su joje buvusia pinigine – 40 Lt vertės, joje pinigų – 80 Lt, mobilaus ryšio telefoną/toliau MRT/ „Nokia N 70“-1 100Lt vertės, MRT „Nokia 7210“ – 400 Lt vertės, MRT „Siemens A55“ -10Lt vertės, neturinčias materialinės vertės AB „Hansabankas“ Nr. (duomenys neskelbtini), SEB „Vilniaus bankas“ Nr. (duomenys neskelbtini), AB bankas SNORAS Maestro Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo korteles ir įvairias nuolaidų korteles, sidabrinę grandinėlę – 1 200 Lt vertės, taip pagrobiant nukentėjusiojo 2 890 Lt vertės turtą, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

Apelianto nuomone, teismo medicininio tyrimo metu nukentėjusiajam nustatyti kūno sužalojimai tik patvirtina, kad jis negalėjo sunkiai sutrikdyti sveikatos nukentėjusiajam R. Č.. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota ir teismo posėdyje ekspertė davė išvadą, jog R. Č. padarytas išnirimas ties keliu yra būdingas gavus tiesioginį smūgį kietu buku daiktu į pakinklį, nes arterija pažeista nuo tiesioginio poveikio – stipraus smūgio avalynės pado plokštuma, lazda. Tačiau byloje nenustatyta, kad jis įvykio metu turėjo lazdą ar spyrė nukentėjusiajam į pakinklį. Teismas nevertino nukentėjusiojo R. Č. parodymų, jog jis negali pasakyti kas jam sudavė smūgius. Be to, nukentėjusiojo R. Č. parodymai yra nenuoseklūs. Pirminėje apklausoje jis parodė, kad už kažko užkliuvo ir parkrito, vėliau – kad pajuto smūgį iš nugaros pusės į kairės kojos blauzdą, smūgį į dešinį petį ir dėl to nukrito. Nuosprendyje neatsižvelgta į liudytojo R. B. parodymus, kad vienas iš nukentėjusiuosius užpuolusių vaikinų turėjo metalinę lazdą, tačiau tai buvo ne jis, o kitas asmuo. Teismo posėdžio metu R. Č. parodė, kad bėgant pajuto smūgį iš nugaros pusės į kairė kojos pakinklį kažkokiu daiktu. Nuteistasis remiasi ir liudytojo S. K. parodymais, kad įvykio metu jis buvo šalia ir matė, kad jis nesudavė smūgio į koją nesudavė. Skunde nuteistasis I. J. daro išvadą, kad pagal byloje esančius duomenis turėjo būti nustatyta, kad smurtą įvykio metu jis vartojo ne prieš R. Č., o prieš M. V., todėl turėjo būti nuteistas tik pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Teismas taip pat neįvertino, kad iš nukentėjusiųjų pagrobtus daiktus pasidalijo visi įvykyje dalyvavę asmenys, dėl to pas apeliantą buvo rasta dalis R. Č. bei dalis M. V. priklausiusių daiktų. Kadangi pas jį buvo rasti R. Č. daiktai, todėl jis ir sutiko su kaltinime išdėstyta pozicija, nors teismas jo parodymus turėjo vertinti kitaip ir dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Be to, apeliantas teigia, kad už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Nurodo, kad jo padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, jis yra vedęs, augina mažametį vaiką, dirba ir išlaiko šeimą, praeityje neteistas, charakterizuojamas teigiamai, gailisi dėl padaryto nusikaltimo, po įvykio nusikaltimų nepadarė, įstatymų nustatytos tvarkos nepažeidė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nuteistasis prašo skirti jam su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, o teismui paskyrus laisvės atėmimo bausmę – jos vykdymą atidėti.

Teismo posėdyje nuteistasis I. J. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, prokurorė ir nukentėjusysis R. Č. prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. J. apeliacinis skundas tenkinamas dalinai.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir betarpiškai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad pripažįstant I. J. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, buvo vertinami kaltinamojo, nukentėjusiųjų R. Č., M. V., liudytojų R. B., K. S., S. K. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada. Iš dalies arba pilnai pripažinęs kaltę inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu, I. J. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje davė parodymus, tačiau apeliaciniame skunde juos paneigė, motyvuodamas neišsamiai ir netinkamai teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jam paskirtos bausmės dydžiu. Kolegijos nuomone, vien tai, kad apeliantas neigia savo kaltę dėl tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo iš savanaudiškų paskatų nukentėjusiajam R. Č. ir iš esmės tai motyvuoja paskirta pernelyg griežta bausme, nėra pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu ir jį panaikinti. Byloje yra pakankamai objektyvių apelianto kaltės įrodymų apie padarytą labai sunkų, tyčinį ir pavojingą nusikaltimą.

Teismas byloje nustatė, kad nuteistasis I. J. dėl savanaudiškų paskatų užpuolė R. Č., sudavė jam smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas ir taip sunkiai sutrikdė jam sveikatą. Apelianto kaltę patvirtina byloje ištirti įrodymai, kuriais kolegija remsis atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje I. J. parodė, kad kaltinime nurodytu laiku, prie alkoholiniais gėrimais prekiaujančios parduotuvės - kiosko jis pamatė tris jam nepažįstamus vaikinus, kurie kalbėjosi su trimis kartu su juo atėjusiais draugais. Kai jis priėjo prie savo draugų, vienas iš nepažįstamų vaikinų pradėjo bėgti, o jis pradėjo pastarąjį vytis, nes galvojo, kad atsitiko kažkas blogai. Vėliau tyrimo metu buvo išsiaiškinta, kad nepažįstamo asmens, kurį jis vijosi, pavardė yra R. Č., pastarasis bėgdamas parkrito, tada pribėgęs sudavė gulinčiam nukentėjusiajam rankomis nenustatytą kiekį smūgių į galvą ir į krūtinę. Kai jo draugas S. K. pribėgo prie jo iš paskos, jis R. Č. nebemušė, tačiau iš gulinčio ir nebesipriešinančio nukentėjusiojo kišenių išėmė du mobilaus ryšio telefonus, piniginę su 60-80 litų ir nuolaidų kortelėmis, nuo kaklo nutraukė ir pasiėmė sidabrinę grandinėlę. Kai sugrįžo prie parduotuvės, su draugais S. K. ir kitais dviem kurių pravardės „I.“ ir „Z.“, pasidalijo pagrobtus daiktus. Nuteistasis taip pat parodė, kad užpuolimo metu rankose jis neturėjo jokių daiktų ir nesudavė smūgių kojomis ar rankomis nukentėjusiajam R. Č. į kojas ( 2 t., 91-93 b.l. ) .

Faktinėmis įvykio aplinkybėmis iš esmės sutampančius parodymus nuteistasis davė ir ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat šiuos parodymus patvirtino įvykio vietoje ( 1 t., 119-122 b.l. ).

Apklaustas įtariamuoju iš karto po įvykio 2007-08-17, I. J. parodė, kad bendraujant su trimis nepažįstamais vaikinais, išgirdo garsą, būdingą garsui, kai suduodama kumščiu į galvą, po ko visi trys nepažįstami vaikinai pradėjo bėgti į skirtingas puses, o jis su draugais ėmė vytis. Su S. K. jis vijosi vieną vaikiną, jam pargriuvus, sudavė kelis smūgius kumščiu į galvą, paėmė jo daiktus, kuriuos su draugais pasidalino ( 1 t., 109-110 b.l. ). 2008-05-26 apklausos metu I. J. savo parodymus tikslino ir parodė, kad tarp jo draugų bei kitų trijų nepažįstamų jaunuolių įvyko žodinis konfliktas, jam pasirodė, kad įvyko muštynės ir jis vijosi vieną nepažįstamą asmenį. Kai besivejamas asmuo parkrito ant žemės, pribėgęs sudavė rankomis ir kojomis smūgius į įvairias kūno vietas, bet negali atsiminti smūgių kiekio dėl girtumo, po ko su pagrobtais daiktais grįžo prie kiosko. Šioje vietoje su draugais dalinosi pagrobtus daiktus, vienas iš pažįstamų jam padavė džemperį, kuris tikriausiai buvo pagrobtas iš kito vaikino. Šios apklausos metu I. J. išsamiai parodė, kad sau pasiliko mobilaus ryšio telefono „Nokia“ bateriją ir korpuso galinį dangtelį, kitas telefono detales, nutrauktą nuo kaklo grandinėlę, rankinę ir piniginę, prieš tai pasiėmęs joje buvusius pinigus, išmetė. Dar vieną jo pagrobtą telefoną pasiėmė kažkas iš pažįstamų ( 1 t., 115-116 b.l. ). I. J. buvo dar tris kartus apklaustas įtariamuoju ir pilnai patvirtino 2008-05-26 apklausos metu duotus parodymus ( 1 t., 127-137 b.l. ).

Pas I. J. asmens kratos metu buvo rasti nukentėjusiajam R. Č. priklausantys daiktai – mokėjimo kortelės, piniginė, 80 Lt. grynaisiais pinigais, MRT „Nokia“ dangtelio dalis ( 1 t., 138 b.l. ) ir tai yra tie patys daiktai, apie kuriuos pats nuteistasis davė parodymus. Ši aplinkybė papildomai patvirtina, kad fizinį smurtą apeliantas vartojo būtent nukentėjusiojo R. Č., o ne M. V. atžvilgiu, bei pagrobė jam priklausančius daiktus. Sutampa ne tik ikiteisminio tyrimo metu ir teisme I. J. duoti parodymai dėl iš nukentėjusiojo atimtų daiktų, dalį kurių jis išmetė, tačiau jie atitinka ir R. Č. parodymus, kur paaiškino kokie daiktai pas jį buvo pagrobti. Pagal nukentėjusiojo M. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, po įvykio policijoje jis atpažino jam priklausantį džemperį, kuris iš jo buvo pagrobtas. Šis džemperis buvo rastas pas I. J. po jo sulaikymo ir patvirtina byloje nustatytas aplinkybes, kad apeliantas po įvykdyto plėšimo dalinosi su bendrininkais pas nukentėjusiuosius R. Č. ir M. V. pagrobtus daiktus.

Skundžiamu nuosprendžiu nustatytos ir kolegijos apeliacinio skundo ribose išnagrinėtos nusikaltimo padarymo aplinkybės patvirtina nuosprendžio išvadas, kad būtent I. J. užpuolė ir iš savanaudiškų paskatų sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. Č. sveikatą. Apelianto kaltė padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą nusikalstamą veiką įrodyta ne tik remiantis jo paties parodymais ir tuo, kad pas jį buvo rasti nukentėjusiajam priklausantys daiktai, tačiau ir kitais byloje surinktais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nuteistojo skunde išdėstytų teiginių nepagrįstumą papildomai rodo ir ta aplinkybė, kad apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje I. J. pripažino pakeitęs parodymus ir nuosprendį apskundęs dėl to, kad buvo nuteistas jį laisvės atėmimu, o ne bauda. Byloje nėra duomenų, kad I. J. būtų verčiamas duoti parodymus prieš save dėl galimai švelnesnės bausmės jam paskyrimo, todėl skundo teiginiai, kad apeliantas nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, o padarė tik plėšimą, vertinami kaip jo pasirinkta gynybinė versija, siekiant išvengti paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

Apelianto nuomone, byloje neįrodyta, kad jis galėjo sužaloti R. Č. suduodamas jam stiprų smūgį į koją lazda ar spirdamas avalynės pado plokštuma. Nukentėjusiojo R. Č. parodymai yra nenuoseklūs, nes iš jo parodymų negalima pilnai nustatyti kas ir kokius smūgius sudavė. Kolegijos nuomone, nuteistojo I. J. apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti, nes byloje nustatyta, kad tarp I. J. veikos ir kilusių pasekmių – sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam R. Č. yra priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija sutinka, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusiojo R. Č. parodymai dėl jo sužalojimo aplinkybių, nėra pakankamai nuoseklūs. Nukentėjusysis buvo apklaustas sekančią dieną po įvykio ir paaiškino, kad bėgdamas nuo jį persekiojusių asmenų, už kažko užkliuvo ir parkrito, nespėjęs atsistoti, pajuto smūgius, vėliau prarado sąmonę. R. Č. taip pat parodė, kad nematė kas ir kokiu būdu jį sumušė. Teismo posėdyje R. Č. parodė, kad jam buvo suduoti smūgiai į petį, o taip pat kažkokiu daiktu iš nugaros pusės į kairiąją koją, dėl ko jis parkrito ir prarado sąmonę. Neatitikimą savo parodymuose R. Č. aiškino tuo, kad iš karto po įvykio jis gulėjo ligoninėje ir buvo streso būsenoje, todėl ne viską galėjo gerai prisiminti. Kolegijos nuomone, nukentėjusiojo R. Č. parodymų nenuoseklumą objektyviai paaiškina ta aplinkybė, kad jis užpuolimo metu nuo patirtų sužalojimų buvo praradęs sąmonę ir patyrė stiprų stresą, todėl jo parodymais turi būti remiamasi tiek, kiek jie atitinka kitus byloje ištirtus įrodymus.

Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad R. Č. padaryta kairio blauzdikaulio išnirimas su kelio sąnario priekinio ir šoninio raiščių plyšimu, pakinklinės arterijos pažeidimu, lydimu ūmios III laipsnio išemijos kairėje kojoje. Šis sužalojimas buvo padarytas paveikus kairį kelio sąnarį mažiausiai vieno trauminio poveikio pasekoje. Pirmosios instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertė atmetė savaiminio susižalojimo galimybę pargriūnant ir davė išvadą, kad tokio pobūdžio sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant stiprų smūgį į žalojamą kūno dalį avalynės pado plokštuma arba lazda. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusįjį vijosi ir jam pargriuvus fizinį smurtą prieš jį vartojo ne kas nors iš nenustatytų bendrininkų grupėje veikusių asmenų, o būtent I. J.. Tokią išvadą patvirtina ne tik nukentėjusiojo R. Č. bei I. J. parodymai, tačiau ir liudytojas S. K., kuris bėgo paskui I. J., kai šis vijosi R. Č.. Liudytojas S. K. parodė, kad nepažįstamasis asmuo pargriuvo ir pribėgęs I. J. jį mušė rankomis į įvairias kūno vietas, tačiau negali prisiminti ar sudavė smūgius kojomis. Taip pat pagal S. K. parodymus, prie I. J. jis pribėgo kiek vėliau, kuomet pastarasis jau vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Sugretinus S. K. parodymus su liudytojos K. S. parodymais, kuri iš karto po įvykio rado gulintį ant žemės ir sunkiai sužalotą R. Č., o taip pat su nukentėjusiųjų M. V. ir R. Č. parodymais, galima daryti išvadą, jog nukentėjusįjį R. Č. užpuolė ir sužalojo nuteistasis I. J..

Byloje yra duomenų, jog vienas iš bendrininkų turėjo su savimi metalinę lazdą, tačiau nėra nustatyta, ar ją turėjo I. J. ir panaudojo užpuldamas R. Č.. Apelianto nuomone, šis argumentas yra itin svarus ir paneigia teismo išvadas dėl R. Č. sužalojimo. Teisėjų kolegija atmeta šiuos skundo teiginius, nes jie yra nepagrįsti.

Skundžiamame nuosprendyje konstatuojama, kad I. J. užpuolė R. Č. ir sudavė jam ne mažiau 10 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuosprendyje išdėstytos išvados neprieštarauja byloje ištirtiems įrodymams, kadangi nėra pakankamai duomenų apie tikslų nukentėjusiajam suduotų smūgių kiekį, tačiau nustatyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas vienu trauminiu poveikiu į koją. Nukentėjusiojo R. Č. parodymai, kuriuos jis pakartojo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad jam į koją buvo suduota kažkokiu daiktu, yra vertinami atitinkančiais objektyvias bylos aplinkybes, kiek juos patvirtina kiti įrodymai. R. Č. buvo užpultas tamsiu paros metu, jis nematė fizinį smurtą prieš jį vartojusio asmens, o tuo labiau – daikto, kuriuo jis buvo sužalotas. Įvertinus teismo medicinos specialisto išvadą, kad savaiminio susižalojimo galimybė yra negalima, taip pat R. Č., S. K. ir iš dalies I. J. parodymus dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių, darytina išvada, jog I. J. su koja smūgiavo nukentėjusiajam į kairiąją koją ir taip padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Kolegijos nuomone, apeliantas yra pagrįstai nuteistas už bendrininkavimą apiplėšiant nukentėjusįjį M. V.. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka, kad jo padaryta nusikalstama veika buvo kvalifikuota kai įvykdyta bendrininkų grupe, tačiau savo teiginiams pagrįsti nepateikia svarių argumentų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje daug dėmesio skyrė bendrininkavimo sąvokos atskleidimui, savo teiginiams pagrįsti rėmėsi visa eile Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, kurių pagrindu formuojama vienoda teismų praktika taikant teisės normas dėl bendrininkavimo. Nežiūrint į tai, kad nuosprendyje buvo plačiai aprašyti teoriniai bendrininkavimo aspektai, teismo išvados dėl I. J. padarytos nusikalstamos veikos bendrininkaujant su kitais nenustatytais asmenimis, yra nepakankamai išsamios.

Teismų praktikoje išankstinis susitarimas padaryti nusikaltimą, nebūtinai turi būti išreikštas žodžiu, ar kitais aiškiai demonstruojamais veiksmais. Išankstinis susitarimas padaryti nusikalstamą veiką yra galimas ir konkliudentiniais veiksmais, be to, tokie veiksmai gali būti padaryti bet kurioje nusikaltimo stadijoje. Nagrinėjamoje byloje apie susitarimo padaryti nusikaltimą buvimą patvirtina tai, kad nuteistojo I. J. ir kitų nenustatytų asmenų veiksmai buvo suderinti nuo pat nusikaltimo darymo pradžios iki jo pabaigos. Veiksmų bendrumą parodo ta aplinkybė, kad nukentėjusiesiems atėjus prie parduotuvės, kur I. J. pirko alkoholinius gėrimus, M. V. buvo užpultas dviejų su I. J. buvusių nenustatytų asmenų. Nukentėjusysis R. Č. pastebėjo, kad I. J. ir jo draugai yra neblaivūs ir nusiteikę agresyviai, todėl iš įvykio vietos pabėgo, tačiau jį pasivijęs I. J. sumušė ir apiplėšė, o pagrobtus daiktus pasidalino su kitais bendrininkais. Tokią įvykių eigą patvirtino byloje ištirti įrodymai, kuriuos teismas tinkamai įvertino, kvalifikuodamas I. J. padarytą nusikalstamą veiką. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad apeliantas veikė bendrininkų grupe iš anksto susitaręs ir turėjo bendrą tikslą apiplėšti du asmenis. Remiantis išdėstytais motyvais, apelianto teiginiai, kad jis įvykdė tik vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, o iš kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą turi būti išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme yra visiškai nepagrįsti ir atmetami.

Apeliaciniu skundu I. J. taip pat prašo sumažinti jam paskirtą bausmę – taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti arba pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį – paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta baudžiamajame įstatyme už konkrečią nusikalstamą veiką.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą ir skirdamas I. J. tiek bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, tiek jas subendrindamas, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Apeliaciniame skunde keliamos nuteistajam I. J. aktualios asmeninio pobūdžio problemos, kurios kiltų vykdant laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, skundo motyvai dėl bausmės sušvelninimo yra nepagrįsti ir turi būti atmesti, nes atsižvelgus tik į neigiamas pasekmes nuteistajam dėl bausmės vykdymo, būtų ignoruojama bausmės paskirtis, kurios viena iš esminių tikslų yra ir teisingumo principo įgyvendinimas. Skirdamas bausmę I. J. už padarytą nusikaltimą, apygardos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, kaltininko asmenybę. Nuteistajam I. J. paskirta galutinė bausmė yra mažesnė už BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, todėl dar labiau ją švelninti remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Tačiau nuteistajam I. J. paskirta laisvės atėmimo bausmė privalo būti sumažinta dėl teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ( toliau – ir EŽTT ) sprendimus ir pagal juos formuojamą Lietuvos teismų praktiką, galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Sprendimas dėl bausmės švelninimo atsižvelgiant į proceso trukmę turi būti priimamas tik nuosekliai įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui. Į tokias aplinkybes buvo atsižvelgta kasacinėje byloje Nr. 2K-503/2010, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtų sprendimų bei rėmėsi EŽTT sprendimais bylose Sorvisto prieš Suomiją bei Jakumas prieš Lietuvą.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti neginčytiną išvadą, kad ikiteisminis tyrimas byloje truko nepateisinamai ilgai iš esmės dėl institucijų veiksmų, organizuojant bylos procesą ir tai pažeidė I. J. teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.

Nusikalstama veika, kurios padarymu šioje byloje pripažintas kaltu ir nuteistas I. J., padaryta 2007 m. rugpjūčio 18 d., tą pačią dieną buvo pranešta prokurorui apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. I. J. apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką buvo pranešta 2007 m. rugpjūčio 17 d. ir jis buvo apklaustas įtariamuoju ( 1 t., 107-110 b.l. ). 2007 m. rugpjūčio 17 d. I. J. buvo paleistas iš laikino sulaikymo, tačiau kardomoji priemonė jam nebuvo paskirta ir tai sudarė sąlygas I. J. nuo 2007 m. gruodžio 13 d. iki 2008 m. gegužės 26 d. pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo ( 1 t., 139-140, 143-147, 163-166 b.l ). Pranešimai apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką I. J. buvo patikslinti dar tris kartus, tačiau pertraukos tarp atskirų ikiteisminio tyrimo veiksmų buvo nepateisinamai ilgos. Atkreipiamas dėmesys, kad nuo 2008 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. balandžio 08 d. su įtariamuoju ikiteisminio tyrimo veiksmai iš viso nebuvo atliekami, nors byla yra nesudėtinga ir nedidelės apimties – su kaltinamuoju aktu ikiteisminio tyrimo medžiaga yra viename tome. Taip pat nepateisinamai ilgos pertraukos byloje buvo ir tarp kitų procesinių veiksmų. Byloje nustatyta, kad R. Č. pirmą kartą apklaustas ir pripažintas nukentėjusiuoju 2007 m. rugpjūčio 16 d., vėl papildomai apklaustas du kartus – 2007 m. spalio 30 d. ir 2008 m. vasario 2 d., tačiau neatvykus pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, R. Č. buvo nutarta atvesdinti tik 2009 m. kovo 25 d., kai jis buvo papildomai apklaustas ir su juo atlikti kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai ( 1 t., 8-21 b.l. ). Teismo medicinos specialisto išvada byloje gauta 2007 m. lapkričio 6 d., tačiau specialistas dėl R. Č. sužalojimo aplinkybių apklaustas tik 2008 m. lapkričio 27 d. ( 1 t., 41-43 b.l. ). Dėl nepateisinamų priežasčių liudytoja K. S. apklausta tik 2009 m. vasario 5 d., t.y. praėjus nuo nusikaltimo padarymo beveik metams ir šešiems mėnesiams nors ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams ji buvo žinoma, kai sužalotam R. Č. iškvietė greitąją medicininę pagalbą ir informavo apie įvykį policijos pareigūnus ( 1 t., 88-89 b.l. ).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo I. J. baudžiamojoje byloje proceso trukmė yra nepagrįstai ilga atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad procesinė būtinybė nepateisino ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, nes buvo vienerių metų ir keturių mėnesių pertrauka tarp atskirų tyrimo veiksmų, o taip pat atsižvelgiant į bendrą viso proceso trukmę.

Konkrečiu atveju pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė nėra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, nes byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nes minėtu pagrindu paskyrus apeliantui bausmę, nebūtų pasiekti jos tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje ir įgyvendintas teisingumo principas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas per paskutinius penkerius metus nepadarė nusikalstamų veikų, už kurias būtų nuteistas, pakankamai teigiamą jo charakteristiką, šeimyninę padėtį, konstatuotą apelianto teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą, I. J. sumažinama BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė dvejais metais, kad būtų kompensuojama dėl jo teisės pažeidimo patirta žala.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 8 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistajam I. J. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirtą penkerių metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 3 ( trijų ) metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, paskirtąsias bausmes už nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 1 dalyje, subendrinti jų apėmimo būdu ir paskirti galutinę – 3 ( trijų ) metų laisvės atėmimo bausmę.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitą Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 8 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.