Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė) pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo) neužtikrinat pareiškėjui privatumo kamerose, neišduodant jam higienos priemonių bei tinkamos kokybės drabužių (pižamų).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Laisvės atėmimo vietų ligoninė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas K. M. į Laisvės atėmimo vietų ligoninę buvo atvykęs šiais laikotarpiais: nuo 2017-08-23 iki 2017-08-30 Psichiatro konsultacijai, nuo 2017-11-22 iki 2017-11-24 Psichiatro konsultacijai, nuo 2018-02-14 iki 2018-02-21 Infektologo konsultacijai, nuo 2018-04-25 iki 2018-05-02 Infektologo konsultacijai. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose.

Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad Ligoninės kamerose jam nebuvo užtikrintas privatumas, nes ant langų nebuvo užuolaidų, pro kameros langą jį galėjo stebėti kiti nuteistieji. Pažymėjo, kad dėl šių aplinkybių kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kuris nustatė pažeidimą dėl lango netinkamo uždengimo.

Teismas pažymi, kad Ligoninės paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą (Laisvės atėmimo vietų ligonės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014-03-06 įsakymu Nr. 1R-65, 1 p.). Taigi, Ligoninė pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinti pacientams paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 42 punktą, įstaigos patalpos, kuriose teikiamos diagnostikos, gydymo, reabilitacijos ir (ar) slaugos paslaugos, turi būti apsaugotos nuo tiesioginių saulės spindulių. Teismas pažymi, kad nei minėta Higienos norma, nei Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017-01-01), nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245, nenumatė, kad kamerų tipo patalpose turi būti įrengtos ant langų užuolaidos. Pareiškėjas remiasi nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018-06-14 raštu Nr. (2-22 4.80)2-26178 (b. l. 76-77), kuriame nurodyta, kad atlikus patikrinimą pagal pareiškėjo skundą Ligoninės kameroje buvo konstatuotas Lietuvos higienos normos HN 47:2011 42 punkto pažeidimas. Tačiau, teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo reikalavimo negrindžia aplinkybėmis, kad Ligoninės kamera nebuvo netinkamai apsaugota nuo saulės spindulių, bet pažymi, kad kameroje jam trūko privatumo. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, taip pat įvertinus tai, jog pareiškėjas buvo laikomas patalpose (palatose), kuriose nebuvo teikiamos diagnostikos, gydymo, reabilitacijos ir (ar) slaugos paslaugos (pareiškėjas į Ligoninę buvo atvykęs konsultacijoms), jo argumentai dėl privatumo kamerose neužtikrinimo dėl neįrengtų užuolaidų, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, jog Ligoninėje nebūdavo išduodamos higienos priemonės (tualetinis popierius, skutimosi peiliukai, muilas, dezodorantas, dantų pasta, dantų šepetėlis, skalbimo milteliai, nagų žirklės).

Nuo 2017-01-01 įsigaliojusio Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132, 4-5 punktuose nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant jų prašymui. Pažymėtina, kad pagal Aprašo 5 punktą, drabužių, avalynės ir higienos reikmenų išdavimas siejamas su nuteistojo nemokumu bei rašytinio prašymo pateikimu. Remiantis Aprašo 13 punktu, nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos (nuo 2015-01-01 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 924 patvirtintas 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis) dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai asmuo šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.

Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį buvo mokus bei neteikė rašytinių prašymų dėl higienos priemonių išdavimo. Duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, o pastaroji tokį pareiškėjo prašymą būtų atsisakiusi patenkinti, byloje nėra. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas buvo mokus, nes sąskaitoje turėjo lėšų daugiau nei 0,5 bazinės socialinės išmokos dydis (b. l. 7, 20-24). Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, aprūpinant pareiškėją higienos priemonėmis nekonstatuotini, o pareiškėjo argumentai dėl to atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (išmetė prašymus dėl higienos priemonių išdavimo), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, jog iš jo buvo paimti visi drabužiai ir išduota pižama, kuri buvo plona ir su ja eiti į lauką buvo per šalta.

Higienos normos HN 47-1:2012 108 punkte nustatyta, kad stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose pacientai perrengiami įstaigos drabužiais arba jiems pagal sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarkos taisykles leidžiama dėvėti asmeninius drabužius ir avalynę; pacientų drabužiai turi būti švarūs. Pagal Ligoninės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Ligoninės direktoriaus 2017-02-28 įsakymu Nr. V-39, 17 punktą, infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais, pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti Ligoninės daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą. Pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus Ligoninės administracijos leidimą. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją dėl asmeninių drabužių išdavimo, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas, todėl atsižvelgiant į minėtą reglamentavimą, atiduoti pareiškėjui visus jo asmeninius drabužius atsakovo atstovas neturėjo pagrindo.

Atsakovo atstovas pažymėjo, jog pareiškėjui buvo išduodamos tinkamos pižamos bei striukės pagal sezoną. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl nuosavų rūbų išdavimo byloje nėra. Bylos duomenys, t. y. drabužių pirkimo-pardavimo sutartys patvirtina, jog Ligoninės pižamos pasiūtos iš marginto flanelės audinio, medžiagos tankis ne mažiau 160 g/m², audinys gerai praleidžia orą, drėgmę, patvarus, nudažytas atspariais dažais, atsparus virinimui itin aukštoje temperatūroje (b. l. 48-49). Žiemos sezonui skirtos striukės yra šiltos (pagal specifikaciją su prailginta nugara ir gobtuvu, siekiant užtikrinti šilumą, rankogalių galuose iš vidinės pusės - papildomi trikotažiniai rankogaliai sulaikantys šilumą) (b. l. 37-47). Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad striukė pareiškėjui buvo išduota (b. l. 92, 76-77), taigi pareiškėjui nebuvo būtina šaltuoju metų laiku eiti į pasivaikščiojimo kiemelį apsirengus tik pižama. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie Ligoninės pacientų aprūpinimą kokybiškais, pagal sezoną išduodamais drabužiais, todėl jais remiasi. Byloje nėra jokių duomenų jog pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas dėl netinkamos kokybės drabužių ar teikęs prašymą išduoti jo asmeninius drabužius. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai dėl pižamų kokybės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau į bylą pateikti medicinos dokumentų išrašai patvirtina, kad pareiškėjas vartojo (duomenys neskelbtini) (b. l. 25-30), todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti negalavimai galėjo kilti dėl šių medžiagų poveikio ir abstinencijos po jų vartojimo. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Laisvės atėmimo vietų ligoninės) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.