Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo D. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš J. D. priteista nukentėjusiajam D. B. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 8 d. nutartimi atmetė prokuroro ir nukentėjusiojo D. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendžio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 3 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 8 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 13 d., nuo 00 val. iki 13 val., tiksliai nenustatytu laiku, name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio rankomis bei kojomis sudavė smūgius R. B. į galūnių bei liemens sritis ir ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, tokiu būdu padarydamas poodines kraujosruvas dešinio peties sąnario srityje, dešiniame bei kairiame žastuose, dešiniame dilbyje, dešinėje plaštakoje, krūtinėje, dešinio klubo sąnario srityje, dešinėje šlaunyje, dešinio kelio sąnario srityje, dešinėje blauzdoje ir pėdoje, kairio klubo sąnario srityje, kairėje šlaunyje bei blauzdoje, dešiniame sėdmenyje, dešinio kelio sąnario srityje, kairėje blauzdoje, taip pat galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, dešinės akies vokuose, dešiniame ir kairiame skruostuose, smakre, kraujosruva kaktos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu ir dėl ko nukentėjusioji mirė, t. y. tokiais veiksmais J. D. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras ir nukentėjusysis D. B. prašė patenkinti abu apeliacinius skundus, o nuteistasis J. D. ir jo gynėjas prašė šiuos apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiojo D. B. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, o tuo pačiu ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (LR BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.). Tenkinama tik ta prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų dalis, kuria jie prašo perkvalifikuoti nuteistojo J. D. nusikalstamą veiką iš LR BK 129 str. 1 d. į LR BK 129 str. 2 d. 9 p., t. y. į kvalifikuotą nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, o prašymas perkvalifikuoti nuteistojo veiksmus dar ir pagal LR BK 129 str. 2 d. 6 p. (dėl R. B. nužudymo, padaryto itin žiauriai, siekiant jai sukelti dideles fizines kančias), atmetamas kaip nepatvirtintas bylos duomenimis.

nustatė:

J. D. 2007 m. vasario 13 d., nuo 00 val. iki 13 val., tiksliai nenustatytu laiku, name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas turtinės naudos savo dukrai K. D. , pasinaudodamas nukentėjusiosios R. B. lengvu protiniu atsilikimu bei panaudodamas prieš ją fizinį ir psichologinį smurtą, rankomis bei kojomis sudavė smūgius R. B. į galūnių bei liemens sritis ir ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, tokiu būdu padarydamas poodines kraujosruvas dešinio peties sąnario srityje, dešiniame bei kairiame žastuose, dešiniame dilbyje, dešinėje plaštakoje, krūtinėje, dešinio klubo sąnario srityje, dešinėje šlaunyje, dešinio kelio sąnario srityje, dešinėje blauzdoje ir pėdoje, kairio klubo sąnario srityje, kairėje šlaunyje bei blauzdoje, dešiniame sėdmenyje, dešinio kelio sąnario srityje, kairėje blauzdoje, taip pat galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, dešinės akies vokuose, dešiniame ir kairiame skruostuose, smakre, kraujosruva kaktos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu ir dėl ko nukentėjusioji mirė, t. y. tokiais veiksmais J. D. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 9 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

Pirmiausia kolegija išdėstys argumentus, kuriais kaip nepagrįstas ir bylos duomenimis nepatvirtintas atmetamas apeliantų prašymas kvalifikuoti nuteistojo veiksmus pagal LR BK 129 str. 2 d. 6 p. Susipažinęs su bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas nerado pagrindo daryti išvadą nuteistojo J. D. veiksmuose esant minėtame baudžiamajame įstatyme įtvirtinto nusikaltimo sudėtį.

Pažymėtina, jog sąvoka „itin žiaurus nužudymas“ yra vertinamasis įstatymo požymis, be to, ši sąvoka yra ne medicininė, o teisinė. Vadinasi, visais atvejais itin žiaurų nužudymą konstatuoja teismas, remdamasis teismo medicinos išvadomis ir objektyviai nustatytomis įvykio aplinkybėmis, ypatingą dėmesį kreipdamas į nužudymo būdą, panaudotus įrankius bei priemones. Sprendžiant klausimą, ar nužudymas gali būti pripažintas kaip įvykdytas itin žiauriai, vadovaujamasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nuostatomis. Minėto senato nutarimo 17 punktas kaip tik ir aptaria šio kvalifikuoto nužudymo požymius, t. y. nužudymas kvalifikuojamas pagal LR BK 129 str. 2 d. 6 p., kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Nužudymas itin žiauriai gali būti pripažintas ir tada, kai prieš atimant gyvybę ar jos atėmimo metu iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi (jis verčiamas pats save žaloti ir pan.) arba kai kaltininkas tyčia trukdo suteikti pagalbą jo sužalotam nukentėjusiajam, arba kai nužudoma suardant žmogaus kūno anatominį vientisumą (pavyzdžiui, nukertama galva ir pan.) arba kai nukentėjusysis nužudomas jo artimųjų akivaizdoje, taip sukeliant jiems dideles dvasines kančias.

Neabejotina, kad nužudymas pats savaime yra žiaurus nusikaltimas, tačiau veikos kvalifikavimui pagal LR BK 129 str. 2 d. 6 p. būtina nustatyti, kad nukentėjusiajam jo gyvybės atėmimo proceso pobūdis objektyviai buvo itin žiaurus ir kaltininkas norėjo arba sąmoningai leido kilti būtent tokiam nužudymo būdui.

Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis J. D. sudavė nukentėjusiajai R. B. ne mažiau kaip 5 smūgius į galvos sritį ir ne mažiau kaip 36 smūgius į galūnių ir liemens sritis, t. y. iš viso ne mažiau kaip 41 smūgį. Nukentėjusioji mirė nuo galvos sumušimo, išsiliejus kraujui po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kas komplikavosi į smegenų ir plaučių pabrinkimą (t. 1, b. l. 42-44). Nustatyta, kad minėtus smūgius nuteistasis sudavė rankomis ir kojomis. Esminis argumentas, kuriuo apeliantai grindžia savo prašymą J. D. veiksmus vertinti kaip itin žiaurų nužudymą, yra suduotų smūgių skaičius. Visgi kolegija pažymi, kad didelis smūgių skaičius pats savaime dar, anaiptol, neliudija itin didelio žiaurumo. Šis požymis turi būti įvertintas ne atsietai, o kartu su kitomis objektyviomis aplinkybėmis.

Taigi nukentėjusiajai R. B. į galvą suduoti ne mažiau kaip 5 smūgiai, kurie ir sukėlė galvos sumušimą, tapusį pastarosios mirties priežastimi. Dėl kitų smūgių, suduotų į galūnes ir liemens sritį, R. B. sveikata jai esant gyvai būtų sutrikdyta nežymiai. Nenustatyta, jog smurtas prieš nukentėjusiąją būtų vartojamas ilgą laiko tarpą, tokiu būdu sąmoningai siekiant sukelti kuo didesnį skausmą ar prailginti kančias. Nėra jokių duomenų ir apie tai, kad vartodamas smurtą J. D. naudojo kažkokias papildomas priemones ar įrankius, kurių pagalba atliekamas smurtas sukeltų didesnį fizinį skausmą. Paminėtina ir tai, jog, pamatęs, kad ant grindų gulinti R. B. nekvėpuoja, J. D. iškart iškvietė greitąją medicinos pagalbą.

Nukentėjusysis apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, jog R. B. po patirtų sužalojimų dar keliolika ar keliasdešimt minučių galėjo būti aktyvi. Tokia aplinkybė specialisto išvadoje išties yra nustatyta, tačiau vien jos pagrindu jokiu būdu negali būti daroma išvada apie itin žiauraus nužudymo padarymą. Aptariant senato nutarimo Nr. 46 nuostatas, susijusias dėl nusikaltimo kvalifikavimo pagal LR BK 129 str. 2 d. 6 p., jau buvo pažymėta, kad itin žiauraus nužudymo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Čia esminę reikšmę turi pasirinktas nukentėjusiojo sužalojimo būdas, leidžiantis pripažinti gyvybės atėmimą kaip itin žiaurų. Tokios išvados konstatavimui lemiamos įtakos neturi ir tai, kad nukentėjusioji galimai gynėsi, ką rodo kraujosruvos dešinio dilbio ir dešinės plaštakos srityse. Savaime suprantama, kad dažno smurto atveju nukentėjusysis esant bent minimaliai galimybei stengiasi išvengti smūgių ar kitokio pobūdžio smurto ir šis intuityvus asmens noras apsiginti nereiškia, kad nukentėjusysis bando gintis tik tuomet, kai prieš jį vartojamas itin žiaurus smurtas, dėl kurio asmuo nužudomas itin žiauriu būdu. Dažno paprasto nužudymo atveju auka patiria skausmą, tačiau kvalifikuotas nužudymas, numatytas LR BK 129 str. 2 d. 6 p., išsiskiria itin žiauriu gyvybės proceso atėmimo pobūdžiu ir sąmoningu kaltininko noru ar leidimu kilti būtent tokiam nužudymo būdui.

Kolegija, įvertinusi suduotų smūgių skaičių ir lokalizaciją (5 mirtini smūgiai į galvą, kiti 36 smūgiai į liemens ir galūnių sritis, kurie R. B. esant gyvai būtų tik nežymiai sutrikdę sveikatą), sužalojimų pobūdį, smurto intensyvumą, aplinkybę, jog smurtas padarytas nenaudojant papildomų priemonių, taip pat kitus bylos duomenis, daro išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti J. D. supratus, kad gyvybės atėmimo metu nukentėjusiajai R. B. buvo sukeltos didelės fizinės bei dvasinės kančios ir gyvybės atėmimas buvo vykdomas itin žiauriai, dėl ko netenkinamas apeliantų prašymas kvalifikuoti J. D. veiksmus pagal LR BK 129 str. 2 d. 6 p.

Kitas apeliaciniuose skunduose išdėstytas prašymas yra nuteistojo veiksmus kvalifikuoti kaip tyčinį nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, t. y. pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p. Apeliantų – prokuroro ir nukentėjusiojo – tvirtinimu, nuteistasis J. D. , pasinaudodamas nukentėjusiosios lengvu protiniu atsilikimu, privertė ją parašyti testamentą, kuriuo mirties atveju visas kilnojamas ir nekilnojamas turtas atitektų nuteistojo dukrai K. D. Tad, anot apeliantų, nuteistasis nusikaltimą įvykdė dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas materialinės naudos sau ir savo dukrai, ką patvirtina ir skunduose minimų liudytojų parodymai. Kolegija, išsamiai susipažinusi su baudžiamąją byla, sutinka su apeliantų teiginiais dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p., tenkina tokį jų prašymą ir tuo pačiu keičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms bei neteisingai paskirtos bausmės.

Sprendžiant, ar asmens veiksmuose yra LR BK 129 str. 2 d. 9 p. numatyto nusikaltimo požymiai, vadovaujamasi aukščiau minėto senato nutarimo nuostatomis. Nutarimo 20 punkte numatyta, kad nužudymas dėl savanaudiškų paskatų kvalifikuojamas tais atvejais, kai nužudoma siekiant turėti kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines teises ir tt.). Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios ar jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Jeigu siekis turėti naudos dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo įgyvendintas, tai neturi įtakos nužudymo kvalifikavimui.

Tad nagrinėjamoje byloje konstatuojant LR BK 129 str. 2 d. 9 p. numatyto nusikaltimo buvimą, būtina įrodyti, kad J. D. nukentėjusiąją R. B. nužudė dėl savanaudiškų paskatų, pagrindžiant tokias paskatas kilus iki nužudymo pradžios arba ne vėliau nei kėsinimosi į gyvybę metu.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. rugpjūčio 31 d. nukentėjusioji R. B. sudarė testamentą, kuriuo visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, tame tarpe visą jai priklausančią dalį žemės sklypo ir gyvenamojo namo su pastatais ir inžineriniais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), po savo mirties paliko K. D. (t. 1, b. l. 51). Pastaroji yra nuteistojo J. D. dukra. Tad būtent šios dvi aplinkybės ir yra reikšmingos kalbant apie savanaudiškų paskatų susiformavimo priežastis. Jau anksčiau buvo paminėta, kad minimo nusikaltimo atveju siekis turėti naudą apima tiek asmeninės naudos troškimą, tiek ir naudą kitiems asmenims. Tad J. D. veiksmų kvalifikacija pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p. grindžiama tuo, kad jis, įvykdydamas nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, siekė turtinės naudos ne sau asmeniškai, o savo dukrai K. D. . D. , tikėdamas, kad šiai po nukentėjusiosios mirties atiteks visas R. B. kilnojamasis ir ypač nekilnojamais turtas. Tai, kad toks nuteistojo siekis nėra nepagrįstas, o turi teisinį pagrindą, patvirtina K. D. J. D. naudai sudarytas testamentas. Be abejonės, savanaudiškų paskatų buvimas negali būti grindžiamas vien tik testamento sudarymo faktu, kuris pats savaime neleidžia daryti tokios išvados. Šioje vietoje kolegija mano esant būtina detaliai apžvelgti byloje kaip liudytojais apklaustų asmenų parodymus ir juos įvertinti. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino dalies liudytojų parodymus, dėl ko padarė faktines bylos aplinkybes neatitinkančias išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, vėliau paskyrė ir netinkamą bausmę.

Apeliantai skunduose pagrįstai teigia apygardos teismą netinkamai įvertinus liudytojų V. P. , S. D. , V. J. , A. J. , taip pat L. V. parodymus. Tad šioje vietoje derėtų apžvelgti, kokius būtent parodymus davė šie liudytojai, movuotai pasisakyti, kodėl vadovaujamasi šiais parodymais arba kodėl jie atmetami kaip nepagrįsti.

Štai pirmosios instancijos teisme kelis kartus kaip liudytojas apklaustas V. P. parodęs, jog J. D. dažnai reikalaudavo iš R. B. pinigų, banko kortelių, paliudijo ir tai, kad nuteistasis jam yra sakęs, jog „savo dukrai, kad nereikėtų mokėti alimentų, užrašys vieną kambarį, o R. atiduos į prieglaudą arba nužudys“ (t. 2, b. l. 16, 28-29). Liudytojas A. J. patvirtino J. D. labai dažnai mušus R. B. bei vertus ją užrašyti namą (t. 2, b. l. 15-16; 29-28). Teisme apklausiama liudytoja L. V. taip pat parodė, kad J. D. nukentėjusiąją mušė, norėdamas užvaldyti pastarosios namą, kad „ją greičiau dabaigti“, be to, „pas J. D. ant buto gyveno A.. Jis sakė, kad J. D. jam sakęs, „aš vis tiek ją užmušiu, man ji atsibodo“ (t. 2, b. l. 11-12). Ši liudytoja buvo apklausta ir apeliacinės instancijos teisme, kur patvirtino anksčiau duotus parodymus ir pažymėjo, jog nuteistasis nukentėjusiąją mušė, norėdamas užvaldyti šios namą, A. J. nuteistasis sakė kad „padės R. į vietą“ (t. 2, b. l. 201-204). Kolegija apklausė ir liudytoją S. D. , kuri patvirtino apygardos teisme duotus parodymus, ir paliudijo, jog nuteistasis nuolat grasindavo R. B. ir mušdavo už tai, kad ši neperrašo jo dukrai kitos namo dalies. Liudytoja patvirtino, kad nukentėjusioji jai guodėsi, jog, būdamas neblaivus, J. D. sakydavo jai (R. B. ), kad ją primuš, parduos žemę, o ją pačią išveš į prieglaudos namus, parsives kitą žmoną ir pasidarys namuose remontą. S. D. nurodė nežinojusi, kad tuo metu jau buvo surašytas testamentas bei pažymėjo, kad nukentėjusioji jai minėjo vieną namo dalį užrašiusi J. D. , tačiau šis ją vertė kitą namo dalį perrašyti jo dukrai, tačiau ji nesutiko, dėl ko nuteistasis ją mušė. Be to, remiantis liudytojos parodymais, J. D. jai buvo minėjęs, kad perrašys namo dalį dukrai, jog nereikėtų mokėti įsiskolinimo, susidariusio už neišmokėtus alimentus (t. 2, b. l. 205-206). Pirmosios instancijos teisme S. D. taip pat buvo patvirtinusi, jog ne kartą matė, kaip J. D. mušė R. B. , reikalaudavo „kitą pusę namo dalį jam užrašyti“, pažymėjo ir tai, kad „man esant, J. D. neprašė užrašyti jo giminėms nieko, bet atskirai prašė. Jie kalbėdavo kartu su R. kitame kambaryje. Aš išeidavau, neklausydavau. Jie miegamajame šnekėjo. J. D. sakė, kad turi dukrą. Dėl dukros ir turto šnekas teko girdėti. Jis gavo sveikinimą nuo dukros ir prašė, kad perrašyti kitą namo dalį dukrai“, „ji buvo sutikusi perrašyti. Ji sakė, kad prievarta sutiko. Ji sakė, jis mane muša, daužo, liepia perrašyti, kur aš paskui dėsiuosi < ... > ji nenorėjo perrašyti. Jis norėjo, kad dukrai perrašytų. Dėl to jis mušdavo ją už kiekvieną žodį“ (t. 2, b. l. 19-21).

Apygardos teismas apklausė ir liudytoją V. J. , kuris parodė J. D. nuolat mušus nukentėjusiąją, liepdavus „kažkokius popierius dėl namo pasirašyti < ... > J. D. privertė ir R. B. užrašė jam namą ant kažkokio lapo. Aš pats mačiau, kai kažkokius popierius R. B. pasirašė < ... > J. D. vis sakydavo R. B. „aš tave vis tiek užmušiu“, reikalaudavo R. B. užrašyti butą, visąlaik sakydavo „kada baigsi tvarkyti reikalus, kada butas bus užrašytas“ (t. 2, 15-16, 29-30). Apklausiamas apeliacinio proceso metu V. J. nurodė tai, kad J. D. reikalaudavo, jog R. B. parduotų žemę ir perrašytų vieną kambarį jo dukrai. Būdamas kitame kambaryje, jis girdėjo, kaip J. D. grasino R. B. , reikalavo perrašyti kambarį, tačiau ši nesutiko (t. 3, b. l. 206-207). Tenkinant nuteistojo prašymą, apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta liudytoja E. B. , kuri paliudijo daugkartinį nuteistojo smurtą prieš nukentėjusiąją, nurodė, kad J. D. pas nukentėjusiąją apsigyveno tik dėl turto ir, nors tiesiogiai jai R. B. nesakė esanti mušama dėl turto, tačiau ji tą pati suprato (t. 2, b. l. 204-205).

Tad iš tokių liudytojų parodymų matyti, kad J. D. ne tik nuolat vartojo smurtą prieš R. B. , bet ir tai, kad smurtas buvo vartojamas turint konkretų tikslą, t. y. siekiant užvaldyti pastarosios turtą. Beje, iš liudytojų parodymų matyti, kad J. D. prieš nukentėjusiąją smurtavo ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Parodymuose užfiksuota, jog daug kartų R. B. būdavo uždaryta rūsyje arba „ant aukšto“, “J. D. pasakydavo R. iš rūsio atnešti uogienės. Kai ji nueidavo, jis ją rūsyje uždarydavo ir užrakindavo. Ji ten prabūdavo, kol J. D. grįždavo iš savo gėrimų“ (t. 2, b. l. 16), menkiausia priežastis tapdavo dingstimi pateisinti smurtą (antai L. V. paliudijo J. D. užpykus, kad R. B. keptuvę paėmė ne su lopetėlė, o įrankiais), nuteistasis, iš aludės atsivedęs svetimus vyrus, ne tik pats su jais girtaudavo, bet „girdydavo ir R.“ (t. 2, b. l. 203-204), maža to, liudytojas V. P. nurodė „J. D. pakviesdavo mane kartu su jais miegoti ir versdavo R. su manim santykiauti“ (t. 2, b. l. 16). Tokią aplinkybę nurodė ir liudytoja S. D. : „R. B. buvo prievartaujama kitų vyrų. Aš pati mačiau, kaip ją prievartavo kiti nepažįstami žmonės, kuriuos atvesdavo J. D. . Tai buvo girtuokliai, taip elgtis jiems liepdavo J. D. “ (t. 2, b. l. 205-206). Pažymėtina, kad R. B. buvo diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas (t. 1, b. l. 53), dėl ko J. D. prieš pastarąją smurtauti tiek fiziškai, tiek psichologiškai buvo kur kas paprasčiau.

Tą aplinkybę, kad nukentėjusiosios mirties atveju, turtas išties atitektų jo dukrai K. D. patvirtina 2004 m. rugpjūčio 31 d. sudarytas testamentas. Analizuojant anksčiau aptartų liudytojų parodymus, yra matyti tam tikri neatitikimai: antai vieni liudytojai nurodė J. D. siekus užvaldyti nukentėjusiosios namą (tokias aplinkybes parodė liudytojai A. J. , L. V. ); kita liudytoja teigė pastarąjį reikalavus perrašyti namo dalį (S. D. ); liudytojas V. P. parodė J. D. reikalavus užrašyti vieną kambarį dukrai, o liudytojas V. J. teigė, jog nuteistasis reikalaudavo, kad R. B. parduotų žemę ir perrašytų vieną kambarį jo dukrai. Tokiu būdu liudytojai išties nurodė kiek skirtingas aplinkybes dėl J. D. tikslo, nukreipto į nukentėjusiosios turto užvaldymą, apibrėžtumo. Visgi toks parodymuose esantis aplinkybių neatitikimas nėra esminis ir nepaneigia, kad J. D. nusikalstamai veikė dėl savanaudiškų paskatų. Nė vienas liudytojas neturėjo tikslo išsamiai gilintis į nuteistojo ir nukentėjusiosios turtinius santykius, detaliai aiškintis, kokio turto dalys kiekvienam priklauso ir ką būtent konkrečiai J. D. siekė užvaldyti. Teismui liudytojai nurodė tokias aplinkybes, kokias jiems nurodė J. D. ar R. B. , paaiškino taip, kaip jie jas patys asmeniškai suprato. Liudytojų parodymuose yra užfiksuotas kategoriškas ir jokių abejonių nekeliantis faktas, kad J. D. siekė užvaldyti nukentėjusiosios turtą, dėl ko pastarąją nuolat mušė, tikėdamasis „ją greičiau dabaigti“, juolab, kad R. B. , būdama protiškai atsilikusi, net nebandė priešintis tokiam elgesiui. Neturėdami didesnio išsilavinimo ar platesnės gyvenimiškos patirties, nežinodami testamento sudarymo aplinkybių ar, juo labiau, tokio testamento turinio, liudytojai tiesiog įsidėmėjo tai, kad nuteistasis, smurtaudamas prieš nukentėjusiąją, siekė pastarosios mirties, kad galėtų pilnai ir nekliudomai naudotis R. B. turtu. Be to, kaip liudytojai apklausti asmenys, o ir pats nuteistasis bei nukentėjusioji dažnai vartojo alkoholinius gėrimus, būdavo neblaivūs, todėl galėjo skirtingai įsidėmėti ar ne visai tiksliai nurodyti, kokio būtent turto siekė J. D. , tuo pačiu neatmestina tai, kad ir pats nuteistasis savo ketinimus galėdavo išdėstyti skirtingais pasakymais. Tačiau, kaip jau buvo minėta, iš liudytojų parodymų neabejotinai matyti tai, kad J. D. nukentėjusiosios R. B. atžvilgiu turėjo akivaizdžias savanaudiškas paskatas. Jo dukters naudai sudarytas testamentas patvirtina, kad po nukentėjusiosios mirties visas kilnojamas ir nekilnojamas turtas būtų atitekęs K. D. , t. y. šiuo atveju J. D. turtinės naudos siekė ne sau, o savo dukteriai, kas pilnai atitinka LR BK 129 str. 2 d. 9 p. numatyto nusikaltimo sudėtį. Šio nusikaltimo kvalifikacijai reikšmės neturi tai, kad J. D. savanaudiškos paskatos susiformavo pakankamai seniai ir tęsėsi gana ilgą laiką. Esminę reikšmę čia turi tai, kad nuteistasis tokių paskatų nebuvo atsisakęs, be to, savanaudiškų paskatų konstatavimui nebūtinas ir realus nukentėjusiojo turto užvaldymas arba teisinių pagrindų tam turtui užvaldyti atsiradimas.

Suprantama, kad duodamas parodymus J. D. stengėsi įrodyti, jog konfliktas, kurio metu buvo nužudyta R. B. , kilo dėl asmeninių ir buitinių priežasčių (sunervino, nes neklausė, nenorėjo gultis į lovą, o jis jos niekaip negalėjo pakelti), kadangi paprasto (nekvalifikuoto) nužudymo atveju jam būtų paskirta kur kas mažesnė bausmė. Vis dėlto, kad tokie jo parodymai nėra nuoširdūs ir teisingi, patvirtina anksčiau aptartų liudytojų parodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir apygardos teismas, skundžiamame nuosprendyje aptaręs jų parodymus, pripažino negalintis paneigti išsakytų teiginių, tačiau, nepaisant to, ši aplinkybė nesukliudė teismui liudytojų parodymus įvertinti tik kaip apibūdinančius J. D. ir R. B. tarpusavio santykius. Kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė nepagrįstai ir, vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad J. D. nukentėjusiąją R. B. nužudė dėl savanaudiškų paskatų, tokiu būdu siekdamas materialinės naudos savo dukrai K. D. , kuriai po nukentėjusiosios mirties testamento pagrindu būtų atitekęs visas R. B. kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas.

Tad tuo pačiu kaip nepasitvirtinusi atmetama kaltinimo dalis, jog J. D. nuo 2003 m. pradžios, tiksliai nenustatytos datos, iki 2004 m. rugpjūčio 31 d., kiekvieną dieną mušė R. B. bei gąsdino ją nužudyti, o 2004 m. rugpjūčio 31 d. privertė ją pasirašyti testamentą (t. 1, b. l. 257). Liudytojų parodymais nustatyta, kad jiems nebuvo žinomos aplinkybės dėl testamento sudarymo, konkrečių duomenų nenurodė ir pati nukentėjusioji R. B. . Nors kai kurių liudytojų parodymuose yra užfiksuota J. D. liepdavus „kažkokius popierius dėl namo pasirašyti“ (t. 2, b. l. 15-16), tačiau to neužtenka teigti, jog nukentėjusioji buvo priversta pasirašyti būtent aptariamą konkretų dokumentą, t. y. 2004 m. rugpjūčio 31 d. testamentą. Liudytoja L. V. parodė, jog „R. tik sakė, kad testamentas yra parašytas“ (t. 2, b. l. 203-204), tačiau tokie parodymai taip pat neleidžia daryti išvadą, jog pastaroji testamentą pasirašė priversta nuteistojo. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad nukentėjusioji buvo mušama kiekvieną dieną. Tiesa, apklausti liudytojai patvirtino R. B. buvus mušamą nuolat arba bent jau dažnai, tačiau tokie parodymai negali būti tiesiogiai suprasti, kaip mušimas kiekvieną dieną (minėtos aplinkybės pagrindimui būtini konkretūs įrodymai), juolab, kai kalbama apie išties ilgą laikotarpį, besitęsusį daugmaž pusantrų metų. Neneigiama, kad nuteistasis J. D. prieš nukentėjusiąją smurtavo kaltinime nurodytu laiku, tačiau nenustatyta, kad tai buvo daroma kiekvieną dieną.

Kolegija, skirdama J. D. bausmę už LR BK 129 str. 2 d. 9 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytą ir įvykdytą nusikaltimą, vadovaujasi LR BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Tad pirmiausia atsižvelgiama į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas (LR BK 11 str. 6) – nužudymas su kvalifikuojančiu požymiu, kuris sukėlė neatitaisomas pasekmes (atimta žmogaus gyvybė). Kolegija atsižvelgia į nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), taip pat įvertinama kaltininko asmenybė: neteistas (teistumas išnykęs), administracine tvarka nebaustas (t. 1, b. l. 132-134, 153), nedirbantis, turi II neįgalumo grupę (t. 1, b. l. 131), jam diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, psichikos elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (t. 1, b. l. 150). Įvertinus šias aplinkybes, manytina esant tikslinga J. D. skirti bausmę, savo dydžiu lygią sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Tokio dydžio bausmė yra teisinga ir ne per griežta, atitinka teisingai bausmei įstatymo keliamus reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendį pakeisti:

nuteistojo J. D. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš LR BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) į LR BK 129 str. 2 d. 9 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams, nustatant šią bausmę atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.