Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovams BUAB „Emilekas“ ir UAB „Darisma dėl pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1.Teigia, jog Vilniaus apygardos teismas 2013-02-20 sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-1908-781/2013 išnagrinėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos šalys, dalykas ir pagrindas yra skirtingi. Išnagrinėtoje civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Emilekas“ ieškinį buvo reikalaujama pripažinti negaliojančia 2011-04-15 preliminariąją žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją, priteisti BUAB „Emilekas“ naudai iš UAB „Darsima“ 400 000 Lt dydžio avansą, kuris buvo perduotas pastarajam. Ieškovas ieškinį grindė tuo, jog šalys neketino notarine tvarka sudaryti pagrindinės žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutarties, kadangi ieškovas sutarties sudarymo metu buvo nemokus. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovas yra pareiškęs ieškinį dėl atsakovų BUAB „Emilekas“ ir UAB „Darsima“ 2011-04-15 sudarytos preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento, netaikant restitucijos instituto. Ieškinys grindžiamas tuo, jog realiai minėtas sandoris buvo sudarytas tik dėl akių ir UAB „Darsima“ 400 000 Lt avanso iš BUAB „Emilekas“ nėra gavusi, todėl neturi prievolės grąžinti nesumokėtos sumos BUAB „Emilekas“. Akcentuoja ir tai, jog nagrinėjamu atveju skiriasi ne tik bylų dalykas, pagrindas, bet ir šalys, t.y. ieškovas R. L. išnagrinėtoje civilinėje byloje nebuvo dalyvaujantis asmuo, todėl jam priimtas teismo sprendimas už akių jokių teisinių pasekmių nesukelia. Tuo tarpu pagal ieškovo reiškiamą ieškinį priimtas teismo sprendimas sukels teisines pasekmes visiems dalyviams – šalims.

2. Nurodo, jog pirmos instancijos teismas neteisingai vertino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr.2-1908-781/2013, prejudicinę galią ir šiuo sprendimu nustatytų prejudicinę reikšmę turinčių faktų reikšmę, motyvuodamas tik tuo, jog abejose bylose buvo ir sprendžiamas ginčas dėl 2011-04-15 preliminariosios pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

3. Teigia, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai pritaikė CPK 137 str. 2 d. 1 p.

4. Pažymi, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje, priimdamas sprendimą už akių, atlikti formalų byloje esančių įrodymų vertinimą, iš esmės nenustatinėjo ir neanalizavo ieškovo R. L. ieškinyje nurodomų esminių faktinių aplinkybių ir pateiktų rašytinių įrodymų. Dėl nurodytų priežasčių, anot apelianto, kyla pagrįstų abejonių įsiteisėjusio ir apeliacine tvarka neperžiūrėto kitoje civilinėje byloje priimto sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo. Teigia, jog prejudicinių faktų taisyklė yra tiesiogiai susijusi su asmenų teise į teisminę gynybą ir teise teikti įrodomus, todėl atsižvelgiant į sprendimo už akių priėmimo specifiką, kai tokiu atveju byloje yra pateikti tik vienos iš šalių įrodymai, o teismas atlieka tik formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, prejudicinių faktų taisyklė sprendimams už akių neturėtų būti taikoma. Šie dokumentai vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Be to, išnagrinėtoje civilinėje byloje priimtas sprendimas už akių ieškovui šioje byloje nesukelia teisinių pasekmių, kadangi jis kitoje byloje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

CPK 5 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pateikus ieškinį, teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio priėmimo, ex officio turi išsiaiškinti, ar dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, ar nėra įsiteisėjusios teismo nutarties dėl ieškovo atsisakymo ieškinio ar patvirtintos taikos sutarties, taip pat ar teismo žinioje nėra bylos dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4, 5 p.). Tokia įstatymų nuostata apsaugo, kad dėl vieno ir to paties ginčo nebūtų priimta kelių teismo sprendimų.

Skundžiama nutartimi pirmos instancijos teismas atsisakė priimti ieškovo R. L. ieškinį atsakovams UAB „Emilekas“ ir UAB „Darisma“ dėl 2011-04-15 preliminarios žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento, netaikant restitucijos instituto, motyvuodamas tuo, jog šioje byloje priimtas teismo sprendimas pagal pareikštą ieškovo reikalavimą negali sukelti teisinių pasekmių, kadangi ginčijamo sutarties galiojimas buvo panaikintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimu už akių. Pažymėjo ir tai, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismas 2013-09-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-4817-565/2013, buvo atmestas pareiškėjo R. L. prašymas atnaujinti procesą minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1908-781/2013.

Nesutikdamas su tokia pirmos instancijos teismo pozicija, apeliantas teigia, jog išnagrinėtos civilinės bylos Nr.2-1908-781/2013 ir nagrinėjamos bylos šalys, dalykas ir pagrindas yra skirtingi.

Anot apelianto, priešingai nei konstatavo pirmos instancijos teismas, nagrinėjamu atveju byloje pagal jo reikalavimą, t.y. ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.86 str. 1 d., priėmus teismo sprendimą, šis sukurs visai kitokias teisines pasekmes nei buvo sukurtos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr.2-1908-781/2013, kuriuo bylos šalys buvo grąžintos į buvusią padėtį, kurios niekada nebuvo ir tokiu būdu neteisėtai UAB „Darsima“ sukuriant prievolę grąžinti 400 000 Lt BUAB „Emilekas“. Atmetant šiuos argumentus, pažymėtina, jog ieškovas pareikštu ieškiniu siekia pripažinti negaliojančiu sandorį, kuris įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimu jau yra pripažintas negaliojančiu, t.y. dėl ieškinio dalyko – 2011-04-15 preliminariosios žemės pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia jau yra priimtas teismo sprendimas, kuris sukūrė atitinkamus teisinius padarinius – minėta sutartis buvo panaikinta ir jos pagrindu BUAB „Emilekas“ sumokėtas 400 000 Lt avansas UAB „Darsima“ iš pastarojo buvo grąžintas bankrutuojančiai bendrovei pritaikius restitucijos instituto normas, tuo tarpu tai, kad apeliantas, pareiškęs reikalavimą dėl to paties dalyko – ginčo sutarties panaikinimo, siekia kitokių teisinių padarinių – įsiteisėjusiu teismo sprendimu už akių UAB „Darsima“ nustatytos prievolės grąžinti 400 000 Lt avansą BUAB „Emilekas“ panaikinimo, nesudaro pagrindo apeliantui teigti, jog jo reiškiamos ieškinio dalykas skiriasi nuo jau išnagrinėtos civilinės bylos ieškinio dalyko. Nors kaip teigia apeliantas, reikalavimo taikyti restituciją, priešingai nei išnagrinėtoje civilinėje byloje, nereiškė, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, siekiant sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.86 str. pagrindu, klausimas dėl restitucijos taikymo (netaikymo) išsprendžiamas išnagrinėjus bylą ir pripažinus sandorį negaliojančiu (CK 1.86 str. 2 d.), tačiau dėl ginčo sandorio negaliojimo pagrindo ir atitinkamai restitucijos taikymo buvo pasisakyta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimu už akių, todėl apelianto siekis pakeisti įsiteisėjusio teismo sprendimu sukurtus teisinius padarinius šiuo atveju nesukuria jam teisės kreiptis į teismą.

Dėl skirtingų nagrinėjamo ginčo ir išnagrinėtos civilinės bylos šalių apeliantas nurodo, jog civilinėje byloje Nr.2-1908-781/2013 nebuvo dalyvaujantis asmuo, todėl jam priimtas sprendimas už akių jokių teisinių padarinių nesukėlė. Pažymėtina, jog atskirajame skunde apeliantas nurodo jo, kaip UAB „Darsima“ akcininko, teisę kreiptis į teismą su ieškiniu tuo atveju, jeigu juridinio asmens, kurio akcininku jis yra, turtui ar turtinėms teisėms, kyla grėsmė (Akcinių bendrovių įstatymo 15 str., 16 str., CK 2.45 str.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, jog minėtos teisės normos suponuoja išvadą, kad bendrovės akcininkas turi materialinį interesą, kai kyla grėsmė juridinio asmens, kurio akcininku ieškovas yra, turtui ar turtinėms teisėms. Būtent todėl yra pagrindas teigti, jog juridinis asmuo, dalyvaudamas prieš jį ar jo pradėtame teisminiame procese atstovauja ir savo dalininkų interesus, todėl ieškovas, kaip UAB „Darsima“ akcininkas, nors ir netiesiogiai, bet į teisminį procesą civilinėje byloje Nr.2-1908-781/2013 buvo įtrauktas. Dėl nurodyto, atmestinas apelianto argumentas, jog jis neturėjo jokių procesinių galimybių dalyvauti minėtame teisminiame procese. Akcinių bendrovių įstatymo 16 str., nustatantis neturtines akcinės bendrovės akcininkų teises, numato galimybę akcininkui daryti įtaką bendrovės vardu priimant atitinkamus sprendimus. Tokią galimybę turėjo ir ieškovas, tuo labiau turintis 33 procentus visų UAB „Darsima“ akcijų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškinio pagrindo tapatumas, sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, suprantamas kaip ieškinio faktinio pagrindo tapatumas, kadangi bylos iškėlimą teisme inicijuojantis subjektas neturi pareigos nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Kadangi ieškinio (pareiškimo, skundo) pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas, tai naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje byloje. Nagrinėjamu atveju ieškovas iš esmės nurodo tas pačias faktines aplinkybes dėl ginčo sandorio sudarymo, tačiau pateikia skirtingą šių aplinkybių teisinį vertinimą, t.y. ginčo sutartį siekia pripažinti negaliojančia CK 1.86 str. pagrindu, kuris numato tariamo sandorio (sudaryto tik dėl akių) negaliojimo sąlygas, kai tuo tarpu išnagrinėtoje civilinėje byloje minėtas sandoris buvo pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti ieškovo pareikšto ieškinio pagrindo tapatumą Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr.2-1908-781/2013 pagrindui.

Apeliantas atskirąjį skundą grindžia ir argumentai dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimo už akių prejudicinės galios. Teigia, jog prejudicinių faktų taisyklė sprendimams už akių neturėtų būti taikoma. Šie dokumentai vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Kadangi apeliantas byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas už akių nedalyvavo, tai nesukelia jam teisinių pasekmių. Atmetant šiuos apelianto argumentus, pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 18 str. įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Nagrinėjamu atveju minėtas sprendimas už akių, kuriuo buvo nuspręsta CK 6.66 str. pagrindu panaikinti ginčo sutartį yra įsiteisėjęs. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi taip pat buvo atmestas pareiškėjo R. L. prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr.2-1908-781/2013. Šis teismo procesinis sprendimas taip pat yra įsiteisėjęs. Kaip jau buvo minėta, ieškovas buvo netiesioginis pastarosios civilinės bylos dalyvis ir jam, kaip UAB „Darsima“ akcininkui, minėti teismų procesiniai sprendimai sukelia teisines pasekmes, todėl jis neturi teisės kvestionuoti šių teismų procesinių sprendimų teisėtumo bei remtis tuo, jog sprendimui už akių netaikytina prejudicinių faktų taisyklės.

Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas skundžiamos nutarties, kuria atsisakė priimti ieškovo ieškinį, teisinį pagrindą nurodė CPK 137 str. 2 d. 1 p., nustatantį, jog teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo taikyti šios procesinės teisės normos ir šiuo pagrindu atsisakyti priimti ieškinį. Teisės doktrinoje dėl CPK 137 str. 2 d. 1 p. taikymo pasisakyta, jog ši procesinė norma turi būti taikoma ne tik tais atvejais, kuomet byla nepriskirtina teismo kompetencijai, bet ir tada, kai byla negali būti nagrinėjame teisme ne dėl bylų priskirtinumo teismams taisyklių pažeidimo. Pavyzdžiui, remiantis šiuo pagrindu turi būti atsisakyta iškelti civilinę bylą, jei pareiškimą į teismą padavė procesinio teisnumo neturinti organizaciją (Driukas A., Valančius V., Civilinis procesas teorija ir praktika, II tomas, Teisinės informacijos centras, Vilnius: 2006. P.87 – 88). Nagrinėjamu atveju skundžiama pirmos instancijos teismo nutartis buvo motyvuota tuo, jog ieškinio dalykas – ieškovo reikalavimas dėl 2011-04-15 preliminarios žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, negalės būti patenkintas, nes ši sutartis įsiteisėjusiu teismo sprendimu už akių yra pripažinta negaliojančia, t.y. šiuo atveju neegzistuoja ginčo objektas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai sudaro pagrindą atsisakyti priimti ieškovo ieškinį remiantis CPK 137 str. 2 d. 1 p.. Nors pirmos instancijos teismas, skundžiamą nutartį pagrindė minėta proceso teisės norma, tuo tarpu CPK 137 str. 2 d. 4 p. nurodyto ieškinio atsisakymo pagrindo, kuris šiuo atveju taip pat turėjo būti nurodytas kaip atsisakymo priimti ieškinį teisinis pagrindas, nevertino ir dėl jo nepasisakė, tačiau iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.