Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rosita Patackienė, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Gemai Zapasnykienei, atsakovo atstovei Jovitai Gedgaudaitei-Fiodorovienei, nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovams, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde (b. l. 2–4) nurodant, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) Patrulių rinktinės Trečiosios kuopos Pirmojo būrio vado pareigose. Pagal iki 2007-10-01 galiojusią Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos (23 str. 2 d.).

Seimas 2007 m. birželio 7 d. įstatymo, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2007-10-01, 11 straipsniu papildė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija). Pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą (VTĮ 25 str. 1 d. 1 p. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija)) bei nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (VTĮ 25 str. 1 d. 5 p.(2007 m. birželio 7 d. redakcija), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” (bylos Nr. 14/07-17/08-25/08-39/08) konstatavo, jog aukščiau paminėtas reguliavimas yra neteisėtas. Pareiškėjo nuomone, taikant aukščiau paminėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjui nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 402,96 Lt priemokų ir priedų.

Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas, pareiškėjo teigimu, bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso) neturi. Pagal analogiją taikant LR CK 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (LR CK 6.273 str.). Valstybei nustačius aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tai reiškia, jog, atsižvelgiant į LR CK 6.247 str. ir 6.249 str. 1 d., neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – darbo užmokesčio nepriemokai. Atsižvelgiant į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (LR CK 6.279 straipsnio 1 dalis pagal analogiją).

Pasisakant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nurodė, jog nesutinka, kad pareiškėjui mokant darbo užmokestį nepagrįstai buvo vadovaujamasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalies nuostatomis. Kadangi Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Atsižvelgiant į tai mano, atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais.

Taip pat pažymima, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė, taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, taigi tik tokiu atveju valstybė privalo atlyginti dėl jos pareigūnų neteisėtų aktų atsiradusią žalą (LR CK 6.271 str.).

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais, taip pat paaiškino, kad atsakovo teiginiai dėl praleisto senaties termino nepagrįsti, nes senatis skaičiuojama nuo sužinojimo dienos.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovams nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad E. Š., dirbančiam Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės Trečiosios kuopos Pirmojo būrio vado pareigose, dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už 2006 metus (3 ketvirtį- liepos-rugsėjo mėnesiais) neišmokėta – 106,43 Lt. (iš darbo užmokesčio išskaityta 2008 metų rugsėjo mėn.) (b.l.9-10, 27-28), už 2007 metus (balandžio, gegužės, spalio-lapkričio mėnesius) – 238,92 Lt (b.l. 7-8, 25-26), už 2008 metus (rugsėjo mėnesį) – 57, 61 Lt, iš viso – 402,96 Lt.

Pareiškėjas prašo priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėto darbo užmokesčio nepriemokos 402,96 Lt sumą.

Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 23 str.1 d. buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnautojams mokami tokie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą (VTĮ 25 str. 1 d.).

VTĮ 25 str. 7 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 26 straipsnio 3 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) buvo nustatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Seimas 2007 m. birželio 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2007 m. spalio 1 d. Šiuo įstatymu buvo papildyta Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatant, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai. Atitinkamai 25 str. 2 d. buvo papildyta nauju 5 punktu, kad valstybės tarnautojui taip pat gali būti mokamas ir vienkartinis pareiginės algos dydžio priedas. Tokiu būdu, pagal Valstybės tarnybos įstatymo (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, buvo neįskaitomas priedas už tarnybos stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kuria buvo ribojama valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma išliko.

Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) nuostatos, reguliuojančios valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų rūšis, jiems mokamų priedų dydžio (sumos) bei priemokų dydžio (sumos) apribojimą., buvo iš esmės pakartotos ir 2003 m. balandžio 29 d. Seimo priimtame Vidaus tarnybos statute (toliau – ir Statute). Statute (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo (ir yra) nustatytos vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų rūšys. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnams galėjo būti mokami priedai už laipsnius (Statuto 35 straipsnis), kvalifikacines kategorijas (Statuto 36 straipsnis), stažą (Statuto 37 straipsnis). Priedų už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 55 procentų pareiginės algos (Statuto 36 straipsnio 6 dalis)

Statutas (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) taip pat nustatė vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų rūšis. Buvo nustatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamos priemokos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu (Statuto 38 str. 1 d. 1 p.); už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis (Statuto 38 str. 1 d. 2 p.); už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą (Statuto 38 str. 1 d. 3 p.). Pareigūnams mokamų priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos (Statuto 38 str. 5 d.).

Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad Vidaus tarnybos statute nebuvo numatyta vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomos VTĮ nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, inter alia ir 23 str. 2 d., todėl šiems pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, mokamų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.

2008 m. gruodžio 9 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas 2 dalimi 23 straipsnis, nustatant, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai (23 straipsnio 2 dalis). Taigi apmokėjimas valstybės tarnautojams, inter alia vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, pagal VTĮ 26 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą buvęs jiems išmokamų priemokų dalimi, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą tapo atskira valstybės tarnautojų, inter alia vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, darbo užmokesčio sudedamąja dalimi.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog nurodytu teisiniu reguliavimu privalėjo būti reglamentuota, kokiais būdais atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tuo atveju, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. Kadangi tai nebuvo padaryta, pripažintina, kad atsakovas Vilniaus apskrities VPK už pareiškėjo faktiškai atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs, šios aplinkybės neneigia ir pats atsakovas bei neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Bylos duomenys patvirtina, kad E. Š. už 2006 metus (3 ketvirtį- liepos-rugsėjo mėnesiais) neišmokėta – 106,43 Lt (iš darbo užmokesčio išskaityta 2008 metų rugsėjo mėn.) (b.l.9-10, 27-28), už 2007 metus (balandžio, gegužės, spalio-lapkričio mėnesius) – 238,92 Lt (b.l. 7-8, 25-26), už 2008 metus (rugsėjo mėnesį) – 57, 61 Lt, iš viso – 402,96 Lt. Įvertinus šiuos nagrinėjamos bylos duomenis ir tai, kad atsakovas Vilniaus apskrities VPK už pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs, pripažintina, kad yra pagrindas pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, priteisiant 402,96 Lt sumą iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK.

Atsakovai atsiliepimuose (b.l. 18-20, 43-45) bei Vilniaus apskrities VPK atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą skundo dalyje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo už 2006 metus, t.y. dėl 106,43 Lt priteisimo. Jų teigimu, nagrinėjamu atveju, neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui ši suma buvo išskaityta 2008 m. jis apie išskaitas žinojo jau 2006 m., todėl turi būti taikomas LR DK 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuojamas nuo skundo padavimo dienos.

DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad E. Š. neišmokėta darbo užmokesčio dalis už 2006 m. 3 ketvirtį faktiškai buvo išskaičiuota 2008 m. rugsėjo mėnesį (b.l. 9-10, 27-28). LR CK 1.127 straipsnis numato, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002-12-20 nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismo praktikoje” 7.1p.). Darbo teisinių santykių pobūdis ir specialusis imperatyvusis teisinis reguliavimas lemia tai, kad nagrinėjamu atveju subjektyvusis ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo kriterijus sutampa su objektyviuoju kriterijumi. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, ieškininio senaties pradžios terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kada pareiškėjas faktiškai gavo mažesnį nei priklauso darbo užmokestį, t.y. nuo 2008 m. spalio 11 d. Remiantis tuo bei vadovaujantis protingumo bei teisingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas apie jam taikomą darbo užmokesčio ribojimą sužinojo tada, kai jam faktiškai buvo apskaičiuota išskaitytina darbo užmokesčio dalis, t.y. 2008 m. spalio mėnesį, todėl atsakovo argumentas, kad apie tai jis žinojo dar 2006 m., atmestinas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad šioje pareiškėjo reikalavimo dalyje 3 metų ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (nepriemokos) priteisimo yra taikytinos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančios, o ne civilinės teisės normos. Todėl laikotarpis, už kurį pareiškėjui turi būti priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis, turi būti nustatomas LR DK 298 straipsnio pagrindu, kuris numato kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus ( 2009-01-23 nutartis byloje Nr. A822-790/2009; 2009-08-24 nutartis byloje Nr. A756-859/2009; 2009-12-23 nutartis byloje Nr. A756-1285/2009). Taigi, LR DK 298 str. imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.

Taikant nurodytus pareiškėjui priteistinos neišmokėto darbo užmokesčio sumos apskaičiavimo kriterijus bei atsižvelgiant į pareiškėjo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 ir byloje esančius duomenis apie pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalį (b.l. 9-10, 27-28), konstatuotina, kad pareiškėjo prašoma priteisti 402,96 Lt suma susidarė per laikotarpį neviršijantį trejų metų, todėl priteistina (DK 298 str.).

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas ir byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 402,96 Lt sumą iš Vilniaus apskrities VPK tenkintinas.

Pareiškėjas skunde atsakove taip pat nurodo Lietuvos valstybę. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, t. y. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė.

Pagal ABTĮ 15 str. 1 d. 3 punktą, Civilinio kodekso (CK) 6.271 str.1 dalį, 6.273 str. 1 dalį, 2001-07-26 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 932 “Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo” 1 punktą, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės ar institucijos, dėl kurios arba dėl kurios pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala, yra atsakovu teisniuose santykiuose dėl žalos, padarytos valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais, atlyginimo, o ne dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. CK 6.246 str. 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.271 str. 1 dalies normą būtinoji darbo užmokesčio nepriemokos pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, o pagal CK 6.271 str. 4 dalį neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika – jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nustatyta, kad Vilniaus apskr. VPK, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusios redakcijos VTĮ 23 str. 2 dalimi, dėl ko pareiškėjui buvo neišmokėta 402,96 Lt darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjui priklausantis darbo užmokestis buvo ribojamas įstatymo nuostatomis. Byloje nenustatyta, kad Vilniaus apskr. VPK neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl Lietuvos valstybės atsakomybė šiuo atveju negalima. Šios teismo nustatytos aplinkybės patvirtina kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti prašomą sumą solidariai ir iš Lietuvos valstybės, todėl skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepime nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus. Tokio reikalavimo įpareigoti skirti reikalingus asignavimus pareiškėjas skunde nereiškia. Pagal ABTĮ 86 str. 3 dalį, teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Klausimas dėl asignavimų skyrimo priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti yra susijęs su priimto teismo sprendimo vykdymu, todėl teismo sprendime nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

E. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti E. Š., a.k. (duomenys neskelbtini), iš Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 402,96 Lt (keturis šimtus du litus devyniasdešimt šešis centus) neišmokėto darbo užmokesčio.

Kitoje dalyje E. Š. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.