Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

nedalyvaujant pareiškėjui R. T., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas R. T. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (I t., b.l. 4), rašytiniuose paaiškinimuose ( I t., b.l. 31, 47, 107-109) ir teismo posėdžių metu nurodė, jog apie 20 metų jis yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų ( opijatų). Laisvėje bei kalėdamas Vokietijoje buvo pradėjęs gydytis nuo šios nepriklausomybės, tačiau nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. atlieka laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN, kuriuose dauguma nuteistųjų vartoja narkotikus, todėl vėl pradėjo vartoti narkotikus. Tvirtino, kad valstybė privalo užtikrinti žmogui galimybę atlikti bausmę „švarioje“ nuo narkotikų aplinkoje ir, esant reikalui, suteikti visavertį ir efektyvų gydymą sergantiems priklausomybės ligomis. Nors Sveikatos apsaugos ir Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 118-V-234 yra patvirtinta Priklausomybės ligomis sergančių nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarka, kurioje nurodyta, jog tokių nuteistųjų gydymui turi būti įrengtas reabilitacijos centras, tačiau toks centras buvo įsteigtas tik po pareiškėjo skundo padavimo teismui. Šio centro veikloje nedalyvauja, nes, kaip jam buvo nurodyta Marijampolės PN direktoriaus atsakyme, jo kandidatūra dar bus tik svarstoma. Tvirtino, kad Marijampolės PN nesiėmė priemonių dėl jo gydymo nuo priklausomybės, vietoj gydymo (reabilitacijos suteikimo) pareiškėjui už narkotikų vartojimą buvo skiriamos drausminės nuobaudos - pervedant jį į drausmės grupę, kurioje pareiškėjas negalėjo pasinaudoti reabilitacijos priemonėmis (dalyvauti prevencinėse programose), neturėjo psichologų pagalbos. Tvirtino, kad Drausmės grupėje nebuvo galima gauti pasimatymų, paskambinti galėjo tik kartą per mėnesį, todėl buvo stipriai apriboti socialiniai ryšiai su šeima, artimaisiais, pareiškėją paliko žmona, nutrūko ryšiai su vaikais. Dėl tokio Marijampolės PN neveikimo prarado šeimą, patyrė emocinę depresiją, fizines ir dvasines kančias, sumažėjo pasitikėjimas savimi, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 10 000 Eur, prašydamas priteisti iš atsakovo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į skundą (I t., b.l. 20-22) ir rašytiniuose paaiškinimuose (I t., b.l. 38-39, 65, 110) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas bausmę Marijampolės PN atlieka nuo 2013 m. rugpjūčio 20 d. Per adaptacinį trijų mėnesių laikotarpį už narkotinių medžiagų vartojimą baustas nebuvo, tačiau vėliau pareiškėjas baustas drausminėmis nuobaudomis už narkotinių medžiagų vartojimą. Marijampolės PN jam skirtas abstinencinis gydymas, kuris yra tinkamas ir efektyvus. 2014 m. vasario 28 d. pareiškėjas konsultuotas Psichologinės tarnybos specialistės, konsultacijos metu aptarta narkotinių medžiagų žala, supažindintas su reabilitacijos programomis, siekiančiomis padėti atsisakyti priklausomybės nuo svaigiųjų medžiagų, supažindintas su Psichologinės tarnybos vykdomomis programomis, patarta užsirašyti ir lankyti šias programas, jokių kitų pareiškėjo prašymų 2014 m. Psichologinė tarnyba nėra gavusi. 2014 m. pataisos namuose buvo vykdoma Priklausomybių intervencijos programa.

Pažymėjo, jog nuo 2014 m. Socialinės reabilitacijos skyriaus būrių viršininkai ir Psichologinės tarnybos darbuotojai vykdo elgesio keitimo programą „Elgesys – pokalbis - pasikeitimas“, tinkančią ir priklausomybių turintiems nuteistiesiems. Marijampolės PN vyksta anoniminių narkomanų susirinkimai, sudaromos individualaus darbo su nuteistuoju programos, turintys problemų nuteistieji gali pasirinkti įvairų gydymo būdą iš esamų programų. Pareiškėjas noro dalyvauti minėtose programose/susirinkimuose nepareiškė bei juose nedalyvavo. Marijampolės PN Priklausomybę turinčių įkalintų asmenų reabilitacijos centras dar neveikia, šiuo metu parengti darbuotojai, atliekamas remontas, taip pat ruošiami kandidatai, kurie lanko įžangines grupes. Pataisos namai neturi duomenų apie pareiškėjo moralinius išgyvenimus bausmės atlikimo metu, kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų jo priklausomybė nuo narkotikų. Pareiškėjas į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui teikimo, nesikreipė. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Marijampolės PN nuomone, pareiškėjas neįrodė būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, atstovas, apie posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš Marijampolės PN neveikimo, neužkardinant narkotinių medžiagų patekimo į Marijampolės PN, neįsteigus reabilitacijos centro, nesuteikiant pareiškėjui, kaip asmeniui turinčiam priklausomybę narkotinėms medžiagoms, tinkamo gydymo, o vietoj to, už narkotinių medžiagų vartojimą skiriant pareiškėjui drausmines nuobaudas, kurių atlikimo metu pareiškėjas negalėjo naudotis socialinės reabilitacijos priemonėmis, gauti psichologinės pagalbos.

Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamos iš Marijampolės pataisos namų veiksmų (neveikimo) neužkardinant narkotinių medžiagų patekimo, neįsteigus reabilitacijos centro, nesiimant tinkamų priemonių priklausomybei nuo narkotinių medžiagų panaikinti, atmestinas, dėl kitos reikalavimų dalies – paliktinas nenagrinėtu.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas tiek skunde teismui, tiek teismo posėdžių metu teigė, kad Marijampolės PN nesiėmė priemonių dėl narkotinių medžiagų nepatekimo į pataisos namų teritoriją, todėl pareiškėjas negalėjo atlikti bausmės „švarioje“ nuo narkotikų aplinkoje, dėl šių priežasčių vėl pradėjo vartoti narkotines medžiagas.

Pareiškėjo asmens sveikatos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas iki atvykimo į Marijampolės PN vartojo narkotines medžiagas (II t., b. l. 10, 14), todėl jo nurodyti argumentai, kad tik atvykęs į Marijampolės PN dėl „nešvarios“ aplinkos vėl pradėjo vartoti narkotikus atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas R. T. į Marijampolės PN atvyko 2013 m. rugpjūčio 20 d.(I t., b. l. 20, II t., b. l. 4 ). Už narkotinių medžiagų vartojimą Marijampolės PN jis baustas 2014 m. balandžio 29 d. – uždraudžiant apsipirkti parduotuvėje, 2014 m. spalio 17 d. – perkeliant į drausmės grupę vieneriems metams bei 2014 m. spalio 30 d. – uždraudžiant apsipirkti parduotuvėje (I t., b. l. 24,67-68). Ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog pareiškėjas, patekęs į Marijampolės PN, vartojo narkotines medžiagas bei už jų vartojimą buvo skirtos drausminės nuobaudos, byloje nėra.

Dėl atsakovo veiksmų, užkardinant narkotinių medžiagų patekimą, pažymėtina, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad kas dvejus metus Marijampolės pataisos namuose direktoriaus įsakymais yra patvirtinami Narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei kitų draudžiamų daiktų patekimo į Marijampolės pataisos namus užkardymo priemonių planai (b. l. 128-136) Taip pat kasmet yra tvirtinami Marijampolės pataisos namų narkotikų kontrolės ir vartojimo prevencijos planai (b. l. 118-127), pagal kuriuos Marijampolės PN, siekiant užkardyti narkotinių medžiagų patekimą į Marijampolės PN bei jų vartojimą, nuolatos organizuojamas pareigūnų patruliavimas gamybinėje zonoje (kur dažniausiai patenka permetami draudžiami turėti daiktai); imamasi priemonių, siekiant išaiškinti nuteistuosius, kurie bausmės atlikimo metu organizuoja narkotinių, psichotropinių medžiagų patekimą į pataisos namus, dalyvauja tokio pobūdžio nusikalstamose veikose, jų atžvilgiu taikomos prevencines priemones; nuolat tikrinami gaunami laiškai, banderolės su spauda, siuntos su avalyne ar rūbais rentgeno būdu; nuolat keičiamasi informacija apie asmenis, organizuojančius narkotinių, psichotropinių medžiagų bei kitų draudžiamų daiktų patekimą ir platinimą pataisos namuose; ilgalaikių pasimatymų kambariuose atliekamos netikėtos papildomos kratos, išeinančių iš pasimatymo kambario nuteistųjų kūno ertmių apžiūros; narkotines medžiagas vartojantys nuteistieji nukreipiami psichologų konsultacijoms, skatinant juos dalyvauti narkotikų vartojimo prevencijos programose; nuteistiesiems abstinencijos metu teikiama medicininė pagalba, jie siunčiami psichiatro konsultacijoms ir pan.

Teismo nuomone, iš byloje esančių duomenų apie pareiškėjui skirtas nuobaudas bei įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje apie jo vartotas narkotines medžiagas (I t., b. l. 24,25, 32,67-68, II t., b.l.4-63) matyti, kad, nepaisant to, kad Marijampolės PN imasi prevencinių bei profilaktinių priemonių narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei kitų draudžiamųjų nuteistiesiems turėti daiktų patekimui į Marijampolės PN, tačiau į pataisos įstaigą narkotinės medžiagos patenka. Pažymėtina, kad šį faktą patvirtino ir teismo posėdyje liudytoju apklaustas Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas G. K., nurodydamas, kad narkotinių medžiagų patekimas į Marijampolės PN teritoriją nėra išvengiamas. Atsižvelgiant į išdėstytą, spręstina, kad priemonės, kurių imasi Marijampolės PN, neužtikrina narkotinių medžiagų nepatekimo į pataisos namų teritoriją, todėl pareiškėjo teiginiai, jog Marijampolės PN neužtikrino narkotinių medžiagų patekimo į Pataisos namus, iš kurių pareiškėjas kildina neturtinę žalą, yra pagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-865-502/2016.

Priklausomybės ligomis sergančių nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarkos, patvirtintos Teisingumo ir Sveikatos apsaugos ministrų 2003 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 118/V-234 (toliau – ir Tvarka), 4 punkte yra nurodyta, kad pacientų gydymui laisvės atėmimo vietose steigiamas reabilitacijos centras, kuris savo veikloje vadovaujasi Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 204 patvirtintais Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartais. Pagal Tvarkos 6 punktą, reabilitacijos centre atliekamas stacionarinis ar ambulatorinis gydymas pagal priklausomybės ligomis sergančių nuteistųjų reabilitacijos programas, kurios derinamos su toje vietovėje esančiais priklausomybės ligų specialistais.

Byloje esantys duomenys (I t., b. l. 110-111 ) patvirtina, kad Tvarkos 4 punkte nurodytas reabilitacijos centras Marijampolės pataisos namuose įrengtas, tačiau dar neveikia, tai patvirtina pareiškėjo teiginius dėl Marijampolės PN neveikiančio reabilitacijos centro ir vertinant šį faktą formaliuoju požiūriu, tai sudarytų pagrindą atsakovo atstovo deliktinei atsakomybei atsirasti.

Tačiau Aprašo 8 punkte nurodyta, jog pacientai į reabilitacijos centrą nukreipiami pagal atrankos reabilitacijai kriterijus, jeigu jie raštu pareiškia norą atsisakyti žalingų įpročių ir yra pataisos įstaigos, kurioje jie atlieka laisvės atėmimo bausmę, gydytojo psichiatro, psichologo ir būrio auklėtojo rekomendacijos, kurioms pritarė pataisos įstaigos administracija (Tvarkos 8 punktas).

Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atitinka Aprašo 8 punkte nustatytus reikalavimus, todėl negalimas vienareikšmiškas tvirtinimas, jog Marijampolės PN neveikiant reabilitacijos centrui, buvo pažeistos pareiškėjo, kaip galimo potencialaus paciento, teisės.

Pažymėtina, kad pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis Marijampolės PN 2014 metais buvo vykdoma Priklausomybių intervencijos programa, 2014-2016 m. buvo vykdoma ir priklausomybių turtintiems nuteistiesiems tinkama elgesio keitimo programa „Elgesys-pokalbis-pasikeitimas“, taip pat vyko anoniminių narkomanų susirinkimai (I t., b.l. 21, 38-39, 110-111).

Įrašai individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje patvirtina, kad, pareiškėjui per adaptacinį 3 mėnesių laikotarpį nesant baustam už narkotinių medžiagų vartojimą, 2013 m. gruodžio 9 d. sudarytame pataisos plane buvo numatyta aptarti, ar pareiškėjas turi priklausomybių narkotikams ir pasiūlyti lankyti programas. Nustačius narkotinių medžiagų vartojimą, 2014 m. vasario 28 d. pareiškėjas buvo konsultuotas Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialistės, kuri konsultacijos metu jam išaiškino apie narkotinių medžiagų žalą, supažindino su reabilitacijos programomis, siekiančiomis padėti atsisakyti priklausomybės nuo svaigiųjų medžiagų, supažindino su Psichologinės tarnybos vykdomomis programomis, jam buvo patarta užsirašyti ir lankyti šias programas. Šią aplinkybę pareiškėjas patvirtino parašu (I t., b. l. 41). 2014 m. liepos 24 d. ir 2015 m. balandžio 16 d. Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkai supažindino pareiškėją ir pasiūlė dalyvauti pataisos namuose vykdomose programose, skirtose padėti asmenims atsisakyti priklausomybių. Išaiškino pareiškėjui, kad turint priklausomybę, galima kreiptis į Sveikatos priežiūros bei Psichologinę tarnybas (I t., b. l. 43, 44). 2016 m. liepos 11 d. pareiškėjas konsultuotas Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialistės, kuri pasiūlė pareiškėjui lankytis Narkomanų anonimų susirinkimuose (I t., b. l. 45), tačiau pareiškėjas nepareiškė noro ir nedalyvavo aukščiau nurodytose programose bei užsiėmimuose. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra.

Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenys (II t., b. l. 4-63) bei liudytoju byloje apklaustas Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas G. K. patvirtino, kad pareiškėjas tiek Marijampolės PN, tiek etapuotas į Kauno tardymo izoliatorių, buvo gydytas dėl abstinencijos, jam taikytas medikamentinis gydymas. G. K. nurodė, kad Marijampolės PN veikia Psichologinė tarnyba, kurioje yra keturi psichologai, į kuriuos turi teisę kreiptis nuteistieji, turintys priklausomybės problemų.

Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę drausmės grupės sąlygomis, būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, Sveikatos priežiūros tarnybą ar Psichologinę tarnybą, išreikšdamas pageidavimą dalyvauti reabilitacijos programose, prašęs psichologų konsultacijų dėl priklausomybės narkotinėms medžiagoms (išskyrus 2016 m. liepos 11 d. konsultaciją), kad į jo prašymus nebuvo reaguojama, šių aplinkybių pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis (rašytiniais liudytojų parodymais, neprašė kviesti liudytojų į teismo posėdį ir pan.), todėl, objektyviais įrodymais nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo naudotis reabilitacijos priemonėmis bei psichologų pagalba pareiškėjui kalint drausmės grupėje atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, akivaizdu, kad, nors Marijampolės PN nebuvo įsteigtas reabilitacijos centras, tačiau šioje pataisos įstaigoje veikė aukščiau nurodyta reabilitacijos priemonių sistema (reabilitacijos programos, anoniminių narkomanų susirinkimai, Psichologinė, Sveikatos priežiūros tarnybos), skirta asmenims, turintiems priklausomybę narkotinėms medžiagoms, reabilituoti. Su pareiškėju vertinamuoju laikotarpiu bendravo Marijampolės PN socialinės reabilitacijos skyriaus darbuotojai, būrių viršininkai, Psichologinės tarnybos specialistai. Pareiškėjui buvo žinoma, kokios vykdomos reabilitacijos programos, turintiems priklausomybių nuteistiesiems, jam buvo išaiškinta kreipimosi dėl dalyvavimo šiose programose tvarka, pareiškėjas galėjo naudotis Psichologinės tarnybos bei Sveikatos priežiūros tarnybos specialistų teikiamomis paslaugomis, tačiau aktyvių veiksmų dėl to nesiėmė.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Marijampolės PN veikusias reabilitacijos priemones, atsakovo atstovo pastangas dėl jo įtraukimo į minėtas priemones ignoravo, stabiliai vartojo narkotines medžiagas, dėl ko jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos. Toks pareiškėjo elgesys patvirtina asmens abejingumą savo teisių įgyvendinimui ir sudaro pagrindą daryti išvadą, jog paties pareiškėjo veiksmai (neveikimas) sąlygojo jo teisių, siekiant išvengti priklausomybės narkotinėms medžiagoms, nerealizavimą, tai sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, Marijampolės PN neužkardinant narkotinių medžiagų patekimo, neįsteigus reabilitacijos centro, nesiimant tinkamų priemonių jo priklausomybei nuo narkotinių medžiagų panaikinti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja taip pat su gydymo paslaugų jam, kaip asmeniui turinčiam priklausomybę narkotinėms medžiagoms, nesuteikimu, t.y. reiškia reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, padarytą iš esmės nesuteikiant jam tinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų.

Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius) ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu. Ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., LVAT 2014-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Specialiosios teisėjų kolegijos byloms rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teismingumo, laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006-10-09 nutartį byloje T-77/2006, 2009-09-23 nutartį byloje Nr. T-69/2009, 2013-11-26 nutartį byloje T-110/2013).

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, kad: turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka (1 dalis); pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (2 dalis); Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (3 dalis). Vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

Pagal ABTĮ 105 straipsnio 1 dalį teismas skundą palieka nenagrinėtą jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir dar galima šia tvarka pasinaudoti, todėl pareiškėjo skundas dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą dėl tinkamų gydymo paslaugų nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms nesuteikimo paliktinas nenagrinėtas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 - 41 straipsniais, 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 1punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. T. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nesuteikiant Marijampolės pataisos namuose tinkamų gydymo paslaugų nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms, palikti nenagrinėtą.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.