Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2010-12-06 · Administracinė byla Nr. I-2362-561/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-06
Bylos Nr.
I-2362-561/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Audrius Bakaveckas
Pareiškėjas
M. B., D. Ž., M.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Policijos departamentui prie Lietuvos
Trečiasis asmuo
Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-1264/2010Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjui M. B.,pareiškėjo atstovei Simonai Risovaitei,atsakovų atstovams Leandrui Pociui, Aleksandrai Rostovcevai,trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Olgai Kilkinovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. Ž. ir M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. Ž. ir M. B. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui dėl išvadų ir sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai D. Ž. ir M. B. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (b. l. 4-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:

1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) 2009 m. balandžio 9 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyriausiojo patrulio D. Ž. ir patrulio M. B. sužalojimo eismo įvykio metu“;

2) panaikinti Vilniaus apskrities VPK viršininko 2009 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 10-S-9069;

3) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2009 m. birželio 23 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsisakymo mokėti kompensaciją pagal D. Ž. ir M. B. skundą“;

4) įpareigoti Vilniaus apskrities VPK siųsti pareiškėjus D. Ž. ir M. B. į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicininės ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo.

Pagrįsdami savo reikalavimus pareiškėjai paaiškino, jog 2009 m. sausio 30 d. 8.32 val., vykdydami savo tarnybines pareigas (D. Ž. Vilniaus miesto VPK viešosios policijos Patrulių rinktinėje dirba vyriausiuoju patruliu, o M. B. – patruliu), pateko į eismo įvykį ir buvo sužaloti. Dėl šio įvykio Vilniaus apskrities Vilniaus miesto VPK atliko tarnybinį patikrinimą ir 2009 m. balandžio 9 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), kurioje konstatavo, kad D. Ž. ir M. B. buvo sužaloti tarnybos metu, tačiau tarnybinių pareigų, kurios būtų susijusios su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūnų gyvybei ar sveikatai, tuo metu nevykdė. Nesutikdami su šia išvada pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK viršininką su skundu dėl kompensacijos išmokėjimo. Vilniaus apskrities VPK viršininkas 2009 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 10-S-9069 (toliau – ir Sprendimas Nr. 10-S-9069) pareiškėjų skundą atmetė

Nesutikdami su Vilniaus apskrities VPK išvada ir 2009 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 10-S-9069 kreipėsi į Policijos departamentą, kuris 2009 m. birželio 23 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą dėl skundo tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Skundo tyrimo išvada), kurioje konstatavo, kad Tarnybinio patikrinimo išvada yra teisėta.

Šalies argumentai

Pareiškėjų teigimu, skundžiami aktai yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl naikintini, o Vilniaus apskrities VPK įpareigotinas iš naujo atlikti tarnybinį patikrinimą ir konstatuoti, kad pareigūnai D. Ž. ir M. B. sveikatos sutrikdymus patyrė, vykdydami tarnybines pareigas, kurios buvo susijusios su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūnų gyvybei ar sveikatai, nes jie vykdė savo tarnybines pareigas, t.y. vyko į Vilniaus apskrities VPK viešosios policijos Patrulių rinktinę (toliau – ir Rinktinė) transporto priemone, o sveikatos sutrikdymus patyrė eismo įvykio metu susidūrus trims transporto priemonėms. Pareiškėjų nuomone, esant minėtoms aplinkybėms Vilniaus apskrities VPK įpareigotinas nustatyti, kad jiems priklauso Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 40 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos, taip pat įpareigotinas siųsti pareiškėjus į CMEK dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 26-29) akcentavo, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog tarp M. B. ir D. Ž. sveikatos sutrikdymo ir tarnybos nėra priežastinio ryšio, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno gyvybei ar sveikatai. Nenustačius priežastinio ryšio, kompensacijos mokėjimo klausimas Statuto 40 straipsnio nustatyta tvarka nebuvo sprendžiamas. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad kompensacija Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio nustatyta tvarka yra mokama, kai pareigūnas patiria sužalojimą, atlikdamas tarnybines pareigas, kurios susijusios su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Ginčo atveju D. Ž. ir M. B. tarnybiniu automobiliu, baigę tarnybinių funkcijų vykdymą (dirbo pamainoje nuo 2009 m. sausio 19 d. 19.30 val. iki 2009 m. sausio 30 d. 08.30 val.), važiavo iš maršruto į Rinktinę baigti tarnybą. Autoįvykis įvyko 2009 m. sausio 30 d. apie 8.32 val. Šiuo atveju pripažįstama, kad pareigūnai buvo sužaloti tarnybos metu, tačiau tarnybinių pareigų, kurios būtų susijusios su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūnų gyvybei ar sveikatai, tuo momentu jie neatliko. Nors Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnyje yra nustatyta, jog transporto priemonė yra padidintos rizikos šaltinis, tačiau automobilio vairavimas ar buvimas jame negali būti traktuojamas kaip tarnybinių pareigų atlikimas, kuris susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno gyvybei ar sveikatai. Be to, pavojus pareigūnų sveikatai kilo ne dėl automobilio (pagal CK padidinto pavojaus šaltinio), o dėl vairuotojo (K. K.), pažeidusio Kelių eismo taisyklių reikalavimus, netyčinių veiksmų. Akcentavo, kad CK nustato padidinto pavojaus šaltinio valdytojo specifinę atsakomybę, todėl atsakomybė šiuo atveju kyla iš vairuotojo K. K. veiksmų, o ne iš valstybės D. Ž. ir M. B. pavestų tarnybinių pareigų atlikimo. Pabrėžė, kad D. Ž. ir M. B. turi teisę į kompensaciją, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kurios mokėjimo tvarką nustato civilinius teisės santykius reglamentuojantys teisės aktai. Pareiškėjai taip pat turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai.

Šalies argumentai

Atsakovas Policijos departamentas su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą pabrėžė, kad pareiškėjai D. Ž. ir M. B., skųsdami Policijos departamento Skundo tyrimo išvadą, turėtų nurodyti, kokias teisės aktų nuostatas, nagrinėdamas jų skundą, Policijos departamentas pažeidė, tačiau nenurodė nė vieno pažeidimo. Teigė, jog Policijos departamento Vidaus tyrimų valdyba tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjų skundo atliko išsamiai, objektyviai ir nenustatė, kad Vilniaus apskrities VPK, atlikdamas tarnybinį patikrinimą ir priimdamas išvadą, pažeidė Vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 patvirtintų Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių (toliau – ir Nustatymo taisyklės) ar kitų teisės aktų reikalavimus. Policijos departamentas Skundo tyrimo išvadoje nurodė visą eilę svarių argumentų, kuriais remdamasis konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų D. Ž. ir M. B. skunde pareikštus reikalavimus. Akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad pareigūnų D. Ž. ir M. B. sveikata buvo sutrikdyta dėl jų statuso ar tarnybinių pareigų atlikimo. Skundo tyrimo išvadoje teisingai nurodyta, jog nėra teisinio pagrindo priimti naują išvadą ir pripažinti, kad D. Ž. ir M. B. buvo sužaloti dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo ar statuso.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjų skundą paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus apskrities VPK Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatavo, kad pareigūnai D. Ž. ir M. B. buvo sužaloti tarnybos metu, tačiau tarp patirtų sužalojimų ir tarnybinių funkcijų vykdymo tiesioginio priežastinio ryšio, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi sveikatai ar gyvybei, nėra, ir kompensacijos klausimas Statuto 40 straipsnio nustatyta tvarka nesprendžiamas, CMEK neturi teisinio pagrindo nustatyti pareiškėjams D. Ž. ir M. B. sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 138-143).

Teismas, ištyręs bylos faktines aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjai yra statutiniai valstybės tarnautojai (pareiškėjas D. Ž. dirba Vilniaus apskrities VPK viešosios policijos Patrulių rinktinės vyriausiuoju patruliu, o M. B. patruliu, b. l. 59,60). D. Ž. 2009 m. sausio 29 d. – 2009 m. sausio 30 d. dirbo pamainoje nuo 19.30 iki 8.30 val. (b. l. 92), o M. B. nuo 18.30 iki 8.30 val. (b. l. 93). 2009 m. sausio 30 d. 8.32 val. D. Ž. ir M. B. tarnybiniu automobiliu baigdami tarnybą (pamainą) važiavo iš maršruto į Rinktinę. Dariaus ir Girėno g., ties 17-ju namu, Vilniuje, į priešingos krypties eismo juostą išvažiavo automobilis Mercedes Benz, vairuojamas neblaivaus K. K., ir susidūrė su tiesiai važiavusiu patrulių automobiliu (b. l. 51, 52, 54, 56). Eismo įvykio metu D. Ž. ir M. B. buvo padaryti sveikatos sutrikdymai (b. l. 57-58, 63-65, 66-76). Vilniaus apskrities VPK Nuolatinė nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo komisija, atlikusi nelaimingo atsitikimo tyrimą dėl pareigūnų D. Ž. ir M. B. sužalojimų eismo įvykio metu, 2009 m. kovo 17 d.surašė nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadą Nr. 10-7-IS-35 (b. l. 45-46), kurioje pasiūlė: pripažinti, kad tarp D. Ž. ir M. B. patirtos traumos ir tarnybos yra priežastinis ryšys; nelaimingo atsitikimo išvados kopiją išsiųsti į VSDFV Vilniaus miesto skyrių dėl įvykio pripažinimo draudiminiu ir draudimo sumos apskaičiavimo; pradėti tarnybinį patikrinimą dėl nustatymo, ar pareigūnų sužalojimas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūnų statusu, taip pat, ar tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūnų sveikatai. Vilniaus apskrities VPK Vidaus tyrimų skyrius, atlikęs tarnybinį patikrinimą, 2009 m. kovo 9 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 31-34), kurioje konstatavo, kad tarp pareigūnų D. Ž. ir M. B. sveikatos sutrikdymo ir tarnybos priežastinio ryšio, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai, nėra. Pareigūnai D. Ž. ir M. B., nesutikdami su šia išvada, 2009 m. balandžio 23 d. skundu (b. l. 42-43) kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK viršininką, prašydami panaikinti Tarnybinio patikrinimo išvadą ir priimti naują, kurioje būtų patvirtinta, kad tarp jų sveikatos sutrikdymo ir tarnybinių pareigų atlikimo yra tiesioginis priežastinis ryšys ir jų sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo. Vilniaus apskrities VPK viršininkas, išnagrinėjęs pareigūnų skundą, 2009 m. gegužės 7 d. sprendimu (atsakymu į skundą) Nr. 10-S-9069 (b. l. 36-37) patvirtino Tarnybinio patikrinimo išvadą, o pareiškėjus D. Ž. ir M. B. informavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, leidžiančių teigti, kad jų patirtų traumų priežastis buvo tarnybinių pareigų atlikimas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jų gyvybei ar sveikatai, ar leidžiančių teigti, kad pareigūnai buvo sužaloti dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo ar statuso. D. Ž. ir M. B., nesutikdami su Vilniaus apskrities VPK Tarnybinio patikrinimo išvada ir viršininko Sprendimu Nr. 10-S-9069, skundu (b. l. 39-41) kreipėsi į Policijos departamentą, kuris atlikęs pareiškėjų skundo tyrimą 2009 m. birželio 23 d. patvirtintoje tarnybinio patikrinimo išvadoje dėl skundo tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 110-115) konstatavo, kad Vilniaus apskrities VPK Tarnybinio patikrinimo išvada yra teisėta ir pagrįsta.

Teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjai nesutinka su Vilniaus apskrities VPK Tarnybinio patikrinimo išvadoje, Sprendime Nr. 10-S-9069 ir Policijos departamento Skundo tyrimo išvadoje pateiktu vertinimu, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog tarp pareigūnų D. Ž. ir M. B. sveikatos sutrikdymo 2009 m. sausio 30 d. eismo įvykio metu ir tarnybinių pareigų atlikimo yra tiesioginis priežastinis ryšys ir pareigūnų sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo. Pareiškėjų nuomone, atsakovas neteisėtai jų nepasiuntė į CMEK sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti.

Išanalizavęs bylai aktualų teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, jog Tarnybinio patikrinimo išvadoje (b. l. 31-34) į Statuto 40 straipsnio 3 dalyje ir Nustatymo taisyklių 10 punkte nurodytus klausimus (ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas, sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, ar tarnybinių pareigų atlikimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai) yra atsakyta, t. y. aiškiai nurodyta, kad tarp pareigūnų D. Ž. ir M. B. sveikatos sutrikdymo ir tarnybos, priežastinio ryšio, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei ir sveikatai, nėra, todėl kompensacijos mokėjimo klausimas Statuto 40 straipsnio nustatyta tvarka (kai sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato CMEK) nespręstinas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai D. Ž. ir M. B. sužalojimus patyrė, vykdydami tarnybines pareigas, tačiau šiuo atveju svarbu nustatyti, ar važiavimas transporto priemone į Rinktinę baigti tarnybos, laikytinas tarnybinių pareigų atlikimu, kuris susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Remdamasis CK 6.270 str. 1 dalimi teismas pažymėjo, kad asmens veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, yra laikoma veikla, susijusi su transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir kt. Tuo tarpu pareiškėjų D. Ž. ir M. B., kaip vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, veiklą reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas ir Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyti pagrindiniai policijos uždaviniai (žmogaus teisių ir laisvių apsauga, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas, saugaus eismo priežiūra). Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai D. Ž. ir M. B. vykdė tarnybines pareigas – tarnybiniu automobiliu vyko į Rinktinę baigti tarnybos ir nukentėjo kelyje kaip paprasti eismo dalyviai, kitam eismo dalyviui pažeidus Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Teismas priėjo prie išvados, kad, nepaisant to, jog pagal minėtą CK straipsnį transporto priemonė yra pavojaus šaltinis, pareiškėjų D. Ž. ir M. B. sveikata buvo sužalota jiems nukentėjus kelyje kaip eilinio eismo įvykio dalyviams kitam eismo dalyviui pažeidus Kelių eismo taisyklių reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vertino, jog surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės yra pakankami daryti išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjai D. Ž. ir M. B. sužalojimus patyrė tarnybos metu, tačiau jų sveikata sutrikdyta ne dėl to, kad jie atliko tarnybines pareigas, kurių atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, kad jie buvo sužaloti kaip eiliniai eismo įvykio dalyviai, t.y. teismas konstatavo, kad pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes (važiavo į Rinktinės būstinę baigti tos dienos tarnybą)

pareiškėjų D. Ž. ir M. B. važiavimas tarnybiniu automobiliu tarnybos metu negali būti vertinamas kaip tarnybinių pareigų atlikimas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Teismas taip pat konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjų D. Ž. ir M. B. sveikata buvo sutrikdyta kitų asmenų poveikiu iš šalies dėl atitinkamų teisėtai atliktų D. Ž. ir M. B. veiksmų vykdant tarnybines pareigas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pareiškėjų skundo reikalavimas dėl Vilniaus apskrities VPK įpareigojimo siųsti juos į CMEK dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo taip pat yra nepagrįstas, nes policijos įstaigai nenustačius pagrindinės sąlygos, kuri yra teisinis pagrindas CMEK nustatyti pareigūnų sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį, t. y. nenustačius, kad pareigūnai buvo sužaloti atliekant tarnybines pareigas, kurių atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūnų gyvybei ar sveikatai, nėra pagrindo siųsti pareigūnus į CMEK sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti. Teismas konstatavo, kad esant Tarnybinio patikrinimo išvadai, kurioje nustatyta, jog nėra Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų mokėti kompensaciją, pareiškėjų siuntimas į CMEK būtų teisiškai beprasmis (nustačius sveikatos sutrikdymo laipsnį, tačiau esant Tarnybinio patikrinimo išvadai, kurioje nenustatytos Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos mokėti kompensaciją, ji negalėtų būti skiriama).

III.

Pareiškėjai D. Ž. ir M. B. (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 147-152), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – jų skundą tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais motyvais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai į eismo įvykį pateko kaip paprasto eismo įvykio dalyviai, neįvertinęs tos aplinkybės, kad tuo metu kai pateko į įvykį jie patruliavo automobiliu, t. y. tarnybiniame automobilyje buvo ne dėl savo laisvo apsisprendimo, o vykdydami tarnybinę užduotį ir pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

2. Iki šiol nėra baigtas ikiteisminis tyrimas dėl eismo įvykio ir nėra paneigta, kad šis eismo įvykis kilo dėl kito jo dalyvio (K. K.) tyčios ir kad jo veiksmai nebuvo nukreipti prieš pareiškėjus kaip pareigūnus, t. y. nėra paneigta, kad pareiškėjai buvo sužaloti dėl savo (policijos pareigūnų) statuso. Apeliantų manymu, teismas turėjo būti aktyvus ir turėjo išspręsti klausimą dėl šios bylos sustabdymo, kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje.

3. Sistemiškai analizuojant Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 (toliau – ir Instrukcija), 6.3, 18, 29, 30, 65.11, 67 punktų nuostatas, jos patvirtina, kad tol kol nėra baigta tarnyba (nepasikeitė pamaina ir nėra gautas budėtojo leidimas baigti tarnybą), pareigūnai laikomi atliekančiais patrulių pareigas, o pats patruliavimo kelyje faktas kelia pavojų patrulių, kaip pareigūnų – eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei.

4. Teismas nepagrįstai nesivadovavo teismų praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A18-874/2007.

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, kadangi jis yra pagrįstas įrodymais ir teisėtas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliantų skundą (b. l. 159-161) iš esmės pakartoja motyvus ir argumentus, kuriais savo poziciją grindė pirmosios instancijos teisme. Be to, atsikirsdamas į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus pažymi, jog apeliantai savo vykimą į Rinktinę klaidingai vertina kaip patruliavimą, kadangi jiems nebuvo nurodyta vykti konkrečiu maršrutu, budėtojas nebuvo nurodęs patruliuoti nurodytoje vietoje ar pavedęs atlikti tam tikras užduotis. Sprendimą vykti į Rinktinę jie priėmė patys, apie tai pranešę budėtojui ir gavę jo sutikimą (nesant neatidėliotinų būtinų policinių uždavinių įgyvendinimo), t.y. vyko į Rinktinę grąžinti ginkluotę bei tarnybinį automobilį. Apeliantų teiginiai apie kito eismo dalyvio tyčinį siekį juos sužaloti nepagrįsti jokiais įrodymais.

Šalies argumentai

Atsakovas Policijos departamentas su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 163-164) atsakovas pažymi, jog ikiteisminis tyrimas dėl minėto eismo įvykio vyksta pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 2 dalį. Šio straipsnio 7 dalyje yra nustatyta, kad asmuo atsako pagal šio straipsnio 1-6 dalis tik tais atvejais, kai jose numatytos veiklos yra padarytos dėl neatsargumo, todėl net ir pasibaigus ikiteisminiam tyrimui negali būti nustatyta tyčia.

Pažymi, kad nagrinėjant bylą būtina atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1026/2009, kurioje teismas pripažino, kad važiavimas tarnybiniame automobilyje nėra susijęs su specifiniais pareigūno veikos požymiais.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliantų skundą (b. l. 155-158) nurodo šiuos argumentus:

1. Apeliantų nuoroda į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A18-874/2007 yra nepagrįsta, nes minėtos bylos faktinės aplinkybės ir tuo metu galiojęs Statuto 40 straipsnio teisinis reglamentavimas skiriasi nuo šio ginčo aplinkybių ir nagrinėjamam ginčui aktualaus, šiuo metu galiojančio Statuto 40 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo.

2. Apeliantų nuorodos į bendras, visiems patruliams privalomas atliekamas funkcijas nepagrindžia eismo įvykio metu jų atliekamų tarnybinių pareigų vertinimo (ar pareigos šioje konkrečioje situacijoje buvo susijusios su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jų gyvybei bei sveikatai).

Šalies argumentai

3. Apeliantų teiginiai, esą jų sveikata buvo sutrikdyta tyčia dėl pareiškėjų (pareigūnų) statuso nepagrįsti jokiais įrodymais. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikę prašymo stabdyti bylą kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl eismo įvykio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl administracinių aktų, kuriais pareiškėjų (policijos patrulių) sužalojimas tarnybos metu kvalifikuotas neatitinkančiu Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 numatytų kompensacijos pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais išmokėjimo sąlygų, pagrįstumo ir teisėtumo.

Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalis numato kompensacijas pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais. Atsižvelgiant į pareiškėjų sužalojimo datą (2009 m. sausio 30 d.) byloje yra aktuali 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr.XI-122 redakcija (įsigaliojo nuo 2008 m. gruodžio 30 d.), kuri nuo ankstesnės Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio redakcijos (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) skiriasi tik tuo, kad pakeitė kompensacijos lengvo sveikatos sutrikdymo atveju dydį (nustatė nuo 1 iki 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio vietoj anksčiau numatytos - 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio). Įstatymų leidėjas 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr.XI-122 nustatė tas pačias kompensacijos dėl sveikatos sutrikdymo mokėjimo sąlygas, kurios buvo nustatytos 2006 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. X-804. Todėl atsakovais pagrįstai remiasi ta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kurioje suformuota 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcijos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo praktika dėl kompensacijos mokėjimo sąlygų nustatymo pareigūno sveikatos sužalojimo atveju.

Vienas iš Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnyje numatytų pagrindinių vidaus tarnybos principų - vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principas. Pagal šį principą vidaus tarnybos pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (Statuto 3 str.7 d.). Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje numatytomis kompensacijomis pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikdymo atvejais yra sureglamentuotas kompensavimas už padidėjusį pavojų gyvybei ar sveikatai. Pažymėtina, kad Statute numatytas vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principas yra bendras visai vidaus tarnybos sistemai, kurią sudaro Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities vidaus reikalų statutinių įstaigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų visuma (Statuto 3 str.2 d.). Vidaus tarnybos sistemos statutinės įstaigos įstatymų leidėjo joms pavestus uždavinius įgyvendina organizuodama pareigūnų, kurie tarnauja atitinkamuose vidaus reikalų statutinių įstaigų struktūriniuose padaliniuose, tarnybą statutiniais pagrindais. Vidaus tarnybos sistemos statutinių įstaigų struktūrinių padalinių pareigūnų tarnybinės pareigos padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai prasme nėra lygiavertės. Taigi sprendžiant dėl Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo kiekvienas konkretus vidaus tarnybos pareigūno sužalojimo, susižalojimo, sveikatos sutrikdymo faktas turi būti įvertintas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai buvimo ar nebuvimo kontekste būtent tomis tarnybos aplinkybėmis, kuriomis pareigūnas patyrė atitinkamą traumą.

Pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr.XI-122 redakcija) pareigūnui kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo mokama nustačius vieną iš šių atvejų: 1) pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, <...>, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, <...> susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, taip pat kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrikdymo atveju nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Statuto 40 str. 5 d.), o sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija (Statuto 40 str. 8 d.).

Pagal Nustatymo taisyklių (LR vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymas Nr. 1V-138) 3-10 punktų nuostatas dėl Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų ištyrimo vidaus tarnybos įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas nustatyti priežastinį ryšį ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas, sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, ar tarnybinių pareigų atlikimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Kitaip tariant, tarnybinio patikrinimo metu turi būti nustatyta, ar pareigūno sužalojimo, susižalojimo, sveikatos sutrikdymo atvejis priskirtinas vienam iš Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų kompensacijos mokėjimo atvejų. Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs įrodymus priėjo prie pagrįstos išvados, kad skundžiamoje Tarnybinio patikrinimo išvadoje į Statuto 40 straipsnio 3 dalyje ir Nustatymo taisyklių 10 punkte (jame nustatyti tarnybinio patikrinimo išvados turinio reikalavimai) nurodytus klausimus yra atsakyta.

Pareiškėjų sužalojimo aplinkybės byloje yra nustatytos ir dėl jų ginčas nekyla. Pareiškėjai - statutiniai valstybės tarnautojai (pareiškėjas D. Ž. nagrinėjamam ginčui aktualaus įvykio metu dirbo Vilniaus miesto VPK viešosios policijos Patrulių rinktinės vyriausiuoju patruliu, o M. B. tos pačios Rinktinės patruliu). 2009 m. sausio 30 d. 8.32 val. pareiškėjai buvo sužaloti eismo įvykyje, kai į priešingos krypties eismo juostą išvažiavo automobilis Mercedes Benz, vairuojamas neblaivaus vairuotojo, ir susidūrė su tiesiai važiavusiu patrulių automobiliu Škoda Oktavia. Pareiškėjai į šį eismo įvykį pateko tarnybiniu automobiliu (vairavo M. B.) grįždami į Rinktinę (jų tarnyba pagal patvirtintą grafiką baigėsi 2009 m. sausio 30 d. 8.30 val.) atlikti patrulio tarnybos užbaigimo veiksmus (grąžinti tarnybinį automobilį, ginklą, specialiąsias priemones). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovų priimtais sprendimais, kad pareiškėjai buvo sužaloti tarnybos metu, tačiau sužalojimo metu jie nevykdė jokių tarnybos pareigų, susijusių su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei.

Apeliantai pagrįstai nurodo, kad automobilis Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme yra padidinto pavojaus šaltinis, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad automobilio naudojimo policijos pareigūno tarnybos funkcijoms atlikti faktas pats savaime nėra pagrindas pripažinti, kad pareigūno tarnyba Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme buvo atliekama padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno sveikatai ar gyvybei sąlygomis. Pirmiausia pažymėtina, kad CK 6.270 straipsnio prasme didesnio pavojaus šaltiniu laikoma veikla, kuri kelia aplinkiniams didesnį, nei įprasta, pavojų. Kiekvienas kelių eisme dalyvaujantis automobilis yra padidinto pavojaus šaltinis aplinkiniams, nepriklausomai nuo to, koks valdytojas ir kokiu tikslu jį eksploatuoja (vykdant tarnybos funkcijas, asmeniniams reikalams ar kt.). Pažymėtina, kad tarnybos funkcijas atliekantis vidaus tarnybos pareigūnas vairuodamas automobilį yra kelių eismo dalyvis ir jo padėtis Kelių eismo taisyklių prasme yra tokia pat kaip ir visų kitų eismo dalyvių (visi eismo dalyviai privalo laikytis Kelių eismo taisyklių ir jų pažeidimo atveju traukiami atsakomybėn). Vidaus tarnybos pareigūno tarnybinių pareigų atlikimas naudojant tarnyboje transporto priemonę Statuto 40 straipsnio 3 dalies kontekste gali būti pripažintas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei tik tuo atveju, jei pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes būtų nustatyta, kad naudojant automobilį buvo atliekamos tokio pobūdžio tarnybinės užduotys, kurių atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Pareiškėjų sužalojimas atliekant tarnybą pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai (sužalojimo metu pareiškėjai jokių konkrečių tarnybos užduočių nevykdė, patrulių tarnybą koordinuojančiam budėtojui leidus važiavo į Rinktinę patrulių pamainos pabaigoje atlikti policijos patrulio tarnybos užbaigimo veiksmų ir pateko į kito eismo dalyvio sukeltą eismo įvykį). Pareigūnų važiavimas automobiliu (vairavo M. B.) minėtomis aplinkybėmis iš esmės niekuo nesiskyrė nuo automobilio eksploatavimo įprastomis sąlygomis.

Apeliantų argumentus, esą pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti bylą iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl eismo įvykio, kuriame jie buvo sužaloti, nes nėra paneigta, kad kitas eismo dalyvis (automobilio vairuotojas K. K.) juos sužalojo tyčia dėl pareiškėjų (policijos pareigūnų) statuso, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Apeliantų teiginiai apie tariamai tyčinį jų sužalojimą eismo įvykyje dėl jų statuso (policijos pareigūnai) paremti ne įrodymais, o pareiškėjų prielaidomis. Byloje nėra jokių duomenų, kad į patrulių tarnybinį automobilį, kurių važiavo pareiškėjai, kito eismo dalyvio vairuojamas automobilis atsitrenkė tyčia ir būtent dėl pareiškėjų atitinkamo statuso vidaus tarnyboje. Tarnybinio patikrinimo metu tokia aplinkybė nebuvo nustatyta. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje atliktas dėl kelių eismo transporto eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 str.2 d.), o ne dėl pasikėsinimo sužaloti, ar nužudyti pareiškėjus kaip policijos pareigūnus dėl jų statuso. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjas M. B. patvirtino, kad ikiteisminis tyrimas baigtas ir byla perduota į teismą kaltinant eismo įvykį sukėlusį vairuotoją dėl kelių eismo transporto eksploatavimo taisyklių pažeidimo.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos medžiaga suteikia pagrindą išvadai, jog pareiškėjai buvo sužaloti atlikdami tarnybines pareigas, tačiau jų susižalojimas nepriskirtinas nė vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti Statuto 40 straipsnio 3 numatytą kompensaciją.

Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 8 dalyje yra pateikta nelaimingo atsitikimo tarnyboje ar susijusio su tarnyba sąvoka – tai įvykis tarnybos metu, įskaitant eismo įvykį tarnybos metu, įvykis pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu, jei pareigūnas šios pertraukos metu yra tarnybos vietoje, arba su pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu susijęs įvykis, kurio metu pareigūnas patiria rizikos veiksnio (cheminio, fizikinio, biologinio, fizinio arba ergonominio) ar kelių veiksnių poveikį, kurio padarinys yra pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas. Taigi pareiškėjų sužalojimo eismo įvykyje atvejis pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes priskirtinas prie nelaimingų atsitikimų tarnyboje.

Apeliantų argumentus, esą pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A18-874/2007 suformuota praktika, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 3 dalis nustato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikytas ir aiškintas tas pats įstatymas (atitinkama jo norma), atsižvelgiant į įstatymų ir atitinkamų jų normų pasikeitimus. Apeliantų nurodytoje administracinėje byloje Nr. A18-874/2007 teismas nagrinėjo ginčą dėl vidaus tarnybos pareigūno sužalojimo 2006 m. gegužės 16 d. eismo įvykyje. Todėl minėtoje byloje sprendžiant administracinį ginčą buvo taikytas tuo metu galiojusios redakcijos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnis (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija), kurio 3 dalis dėl kompensacijos už pareigūno sveikatos sutrikdymą mokėjimo nustatė kitas sąlygas (buvo numatytas kompensacijos mokėjimas pareigūnui, kuris buvo sužalotas arba susirgo sunkia liga eidamas tarnybines pareigas arba dėl tarnybos), negu numato nagrinėjamoje byloje taikytina pirmiau minėta Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalis (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr.IX-804 ir 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr.XI-122 redakcijos) (jose numatyta nauja nustatinėtina aplinkybė, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas, sveikatos sutrikdymas atliekant tarnybos pareigas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai). Dėl pasikeitusio visuomeninių santykių teisinio reguliavimo apeliantų nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesirėmė pagrįstai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr.IX-804 redakcija) taikymo prakitiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2009 m. birželio 2 d. Nr. A502-297/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. Nr. A146-1026/2009; 2010 m. sausio 26 d. Nr. A143 – 152/2010; 2010 m. birželio 17 d. Nr. A662-867/2010 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad pareigūnas siunčiamas į CMEK sužalojimo sunkumo laipsniui nustatyti tik tuo atveju, kai yra tarnybinio patikrinimo metu nustatomos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje nustatytos sąlygos mokėti kompensaciją dėl pareigūno sužalojimo, susižalojimo, sveikatos sutrikdymo (Statuto 40 str.3, 5 d., Nustatymo taisyklės). Nustatęs , kad Tarnybinio patikrinimo išvada yra pagrįsta ir ją panaikinti nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą siųsti pareiškėjus į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti. Tais atvejais, kai pareigūno sveikata sutrikdoma tarnybos metu arba jam vykdant tarnybines pareigas, tačiau ne Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais, pareigūnas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato šio Statuto 41 straipsnis ir valstybinio socialinio draudimo santykius reguliuojantys teisės aktai.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjų M. B. ir D. Ž. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius