Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-08-29 · Administracinė byla Nr. I-8205-244/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-08-29
Bylos Nr.
I-8205-244/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02663-2014-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Liudmila Zaborovska (pran.), Rūta Miliuvienė, Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-8205-244/2014(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02663-2014-7)Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Rūtos Miliuvienės ir Margaritos Stambrauskaitės, dalyvaujant V. K., vertėjai Meilutei Krivickaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. K. skunde (b. l. 1–22) prašo: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus 2014-03-25 sprendimą Nr.(10.1)3-36666; 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV 2014-04-29 sprendimą Nr. (6.5)1-4001; 3) priteisti pareiškėjui V. K. iš atsakovo atstovaujamos valstybę VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 14 933,07 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos; 4) priteisti pareiškėjui V. K. iš VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; 5) atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad paskirta senatvės pensija nuo 2010 - 2011 metų laikotarpiu buvo mokama sumažinta vadovaujantis 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau - Laikinasis įstatymas) 6 straipsniu. Kadangi nuo 2010 m. sausio 1 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsniu, jo senatvės pensijai buvo pritaikytas papildomas pensijos mažinimo koeficientas, pagal kurį paskirtoji senatvės pensija sumažėjo antrą kartą. Mano, kad jam pensija sumažinta nepagrįstai, kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis vadovaujantis jam buvo perskaičiuota senatvės pensija, prieštaraujančiomis Konstitucijai. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas yra teisinis pagrindas kreiptis dėl jam neišmokėtų pensijos dalių grąžinimo. Tiek VSDFV, tiek VSDFV Vilniaus skyrius atsisako patenkinti prašymą nepagrįstais ir neteisingais argumentais dėl senaties termino. Jo senatvės pensija yra pervedama į mokamos pensijos banko sąskaitą, į kurią buvo pervedamas ir atlyginimas, todėl negalėjo tinkamai stebėti. Taip pat iš tos sąskaitos mokėjo už komunalines paslaugas, pirkdavo vaistus. Dažnai važinėjo į užsienį, prižiūrėti sergančio brolio. Mano, kad terminas kreiptis VSDFV turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo įsiteisėjimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą (b. l. 40-44) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo terminas valstybinėms socialinio draudimo pensijoms baigėsi 2011-12-31, todėl nuo 2012-01-01 pareiškėjui yra mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Tai reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau - Konstitucija). Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Konstitucijos 102 straipsnis ir Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012-09-21, todėl jis taikytinas į ateitį ir nėra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Atkreipia dėmesį, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, pareiškėjui buvo mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija, t. y. nebuvo taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos, nes šio įstatymo nuostatų taikymas, mokant senatvės pensijas, galiojo iki 2011-12-31. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad sumažintų pensijų kompensavimo tvarką turi parengti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Iš informacijos priemonių yra žinoma, kad Seimas 2014-05-15 priėmė Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą, kuriame yra reglamentuota senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010 - 2011 metais negautos dalies kompensavimo tvarka. Kol šis įstatymas nėra įsigaliojęs, nėra teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies. VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas šio įstatymo galiojimo laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31, t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, ir įvertinant tai, kad įsigaliojusio teisės akto, reglamentuojančio 2010 - 2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, nėra, daro išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriui nebuvo ir nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui 2010 - 2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į skundą (b. l. 55-58) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl nuo 2010-01-01 negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi praleidęs 3 metų terminą ir nepateikė įrodymų, kad šį terminą praleido dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, konstatuotina, jog skundžiamas VSDFV 2014 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. (6.5) 1-4001, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2014-02-26 prašymą ir 2014-04-15 skundą, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Todėl pareiškėjo reikalavimai panaikinti VSDFV 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-4001 atmestini kaip nepagrįsti. Kadangi pareiškėjas dėl termino atnaujinimo jau buvo kreipęsis į VSDFV ir jo prašymas nebuvo patenkintas, o savo skunde teismui naujų aplinkybių dėl termino atnaujinimo nenurodo, atmestinas ir pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti. Kadangi pareiškėjas skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimą (kaip valinį aktą, veiksmą) apskundė praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 3 metų terminą ir pareiškėjo skundas nebuvo išnagrinėtas iš esmės privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti skyrių išmokėti jam sumažintą senatvės pensijos dalį teisme negali būti nagrinėjamas iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamasis iš dalies.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjo senatvės pensija nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o kadangi pareiškėjas tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (b. l. 28-29).

Laikinojo įstatymo normų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taikytas laikinai ir nepažeidžiant iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tirdamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjas su 2014-02-26 prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl 2010-01-01–2011-12-31 laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies. VSDFV Vilniaus skyrius 2014-03-25 rašte pateikė pareiškėjui duomenis apie 2010–2011 metais jam paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensijos dydžius ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydžius. Prašymo dalį išmokėti 2010-01-01–2011-12-31 laikotarpiu neišmokėtą senatvės pensijos dalį nenagrinėjo ir 2014-02-27 raštu Nr. (10.1-02)3-25390 persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV (b. l. 27, 28-29). VSDFV 2014-04-02 sprendimu Nr. (6.5)I-3110 pareiškėjo prašymą dėl senatvės pensijos mokėjimo atsisakė nagrinėti, nes pareiškėjas praleido iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Išaiškino pareiškėjui teisę pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti ir spręsti skundo priėmimo klausimą iš naujo (b. l. 30-31). Pareiškėjas 2014-04-15 pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, kartu pateikė ir termino praleidimą pagrindžiančius įrodymus (b. l. 63–76). VSDFV, įvertinusi pareiškėjo argumentus ir rašytinius įrodymus, 2014-04-29 sprendimu Nr. (6.5)I-4001 termino skundui pateikti neatnaujino (b. l. 82-83).

Nesutikdamas su priimtu VSDFV sprendimu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti ginčijamus sprendimus ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį.

Institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarką reglamentuoja Pensijų įstatymo 45 straipsnis. Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami VSDFV Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Iki 2013-01-01 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per trejus metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 dalis nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal šio straipsnio 4 dalį, VSDFV, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Ginčo laikotarpiu galiojusių Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktas nustatė, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti VSDFV per trejus metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pažymėjo, kad vertinant įstatymuose nustatytus procesinius (procedūrinius) reikalavimus, kurių būtina laikytis, siekiant tinkamai pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų klausimais, reikšmingas yra termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momento aiškinimas. Asmens teisės kreiptis į teismą tinkamas įgyvendinimas įstatymų nustatytais atvejais gali būti saistomas būtinybės iš pradžių pasinaudoti privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuriai savo ruožtu taip pat yra nustatyti tam tikri reikalavimai, inter alia, susiję su atitinkamų terminų laikymusi. Tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija), termino kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdamas klausimą dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios sprendžiant ginčą dėl valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pažymėjo, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, todėl konstatavo, kad pareiškėjui (minėtoje konkrečioje nagrinėtoje byloje) apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) tada, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – Taisyklės), 20 punkte nustatyta, kad jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai Fondo valdybos direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Taisyklių 31 punktas leidžia nenagrinėti skundo, jei skundas pateiktas praleidus nustatytą terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti.

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos (b. l. 53-52), pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Pareiškėjas į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi su 2014 m. vasario 26 d. prašymu išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Taigi pripažintina, kad jau šiame prašyme pareiškėjas išreiškė nesutikimą su atitinkamais VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais, prašydamas pašalinti dėl šių veiksmų kilusias pasekmes, t. y. siekė inicijuoti ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Taigi būtent ši data (2014 m. vasario 26 d.) laikytina pareiškėjo kreipimusi į VSDFV Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme.

Konstatavus, kad kreipimusi į VSDFV Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme laikytinas pareiškėjo 2014 m. vasario 26 d. prašymas, darytina išvada, kad jis praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą, siekė pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir kreipėsi į VSDFV, tačiau pareiškėjo skundą buvo atsisakyta nagrinėti 2014-02-26 ir 2014-04-29 sprendimais, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. nustatytą trejų metų kreipimosi į VSDFV terminą ir nėra pagrindų šį terminą atnaujinti, prašymas atnaujinti praleistą terminą nebuvo patenkintas(b. l. 30-31,32-33).

Pagal ABTĮ 34 str. 1 d., teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pagrįsdamas termino praleidimą kreiptis dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų nurodė, kad terminą praleido dėl to, jog savo teisių pažeidimo pradžia laikė Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo dieną.

Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai, inter alia, dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Išvardytos priežastys, teismo įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą, todėl teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, naikina VSDFV 2014-04-29 sprendimą Nr. (6.5)I-4001 ir tenkina pareiškėjo prašymą, atnaujina kreipimosi į VSDFV terminą.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Asmens teisės kreiptis į teismą realizavimas yra neatsiejamas nuo atitinkamų įstatymais nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėjas tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjo teisę reikalauti teisme pašalinti jo teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirta senatvės pensiją. Pažeistas pareiškėjo teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymais nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, o tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus bei aplinkybes, teismas daro išvadą, kad, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjui kilusios pasekmės dėl prieštaraujančios Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jo senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Pastebėtina, be kita ko, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, nagrinėdamas minėto nutarimo nuostatas, susijusias su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti, todėl pareiškėjui iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteistina visa dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis – 14 933,07 Lt.

Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014-03-25 sprendimą Nr. (10.1-02)3-36666.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su 2014-02-26 prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl 2010-01-01–2011-12-31 laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies. VSDFV Vilniaus skyrius 2014-03-25 rašte pateikė pareiškėjui duomenis apie 2010–2011 metais jam paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensijos dydžius ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydžius, vadovaudamasi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių, patvirtintų VSDF valdybos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69, 11 punktu, prašymo dalį išmokėti 2010-01-01–2011-12-31 laikotarpiu neišmokėtą senatvės pensijos dalį nenagrinėjo ir 2014-02-27 raštu Nr. (10.1-02)3-25390 persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV (b. l. 27, 28-29, 60).

Vertinant skundžiamo sprendimo turinį, matyti, kad sprendime pareiškėjo atžvilgiu nėra viešojo administravimo subjekto valinio pobūdžio patvarkymų, todėl toks sprendimas negali būti ginčijamas teisme. Sprendimai negali būti laikomi nei individualiais teisės aktais, nei administraciniais aktais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 15 d. ir Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 15 d. prasme, kai juose nėra išreikšti sprendimai viešojo administravimo srityje dėl pareiškėjo teisių ar pareigų ir patys savaime jokių pasekmių nesukelia. Teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl sprendimo panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti sprendimą, kuris jam nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl bylos dalis dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014-03-25 sprendimo Nr.(10.1)3-36666 panaikinimo nutrauktina ABTĮ 101 str. 1 p. pagrindu, t. y. ši bylos dalis nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjo reikalavimas priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, netenkintinas, kadangi byloje nėra pateikti įrodymai, pagrindžiantys patirtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 2 p., 127 str., 129 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies.

Atnaujinti V. K. kreipimosi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą terminą.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014-04-29 sprendimą Nr. (6.5)I-4001.

Priteisti pareiškėjui V. K. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 14 933,07 Lt (keturiolika tūkstančių devyni šimtai trisdešimt trys litai, 7 ct.) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos.

Nutraukti administracinės bylos dalį dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-03-25 sprendimo Nr.(10.1)3-36666 panaikinimo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rūta MiliuvienėMargarita StambrauskaitėLiudmila Zaborovska