- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-24
- Bylos Nr.
- 2A-83-360/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas (pirm.), Eugenija Morkūnienė, Bronius Valius
- Ieškovas
- G. R.
- Atsakovas
- K. R.
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko, kolegijos teisėjų Eugenijos Morkūnienės, Broniaus Valiaus, sekretoriaujant Monikai Pociūtei, dalyvaujant ieškovės atstovei advokato padėjėjai V. P., apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. R. ieškinį atsakovui K. R. dėl bendrosios nuosavybės pripažinimo ir bendraturčių dalių bendrojoje nuosavybėje dydžio nustatymo bei atsakovo K. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009-06-01 sprendimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė pripažinti 0,1110 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ieškovės ir atsakovo bendrąja nuosavybe; nustatyti, kad atsakovo ir ieškovės dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios, t. y. atsakovui ir ieškovei nuosavybės teise priklauso po ½ dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); priteisti ieškovei iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė faktinėje santuokoje su atsakovu išgyveno nuo 1997 m. pradžios iki 1999-07-28, kartu šalys gyveno ieškovės tėvui priklausančiuose butuose, jie vedė bendrą ūkį, dirbo vienoje bendrovėje, ieškovė taip pat turėjo asmeninių santaupų iki pradedant gyventi su atsakovu, ieškovei tėvas 1998-03-12 padovanojo 10000 Lt. 1997-06-17 ieškovė ir atsakovas už bendrai uždirbtus ir naudojamus pinigus įsigijo ginčo žemės sklypą, kuris Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas atsakovo vardu, žemės sklypą pirko gyvenamojo namo statybai, šalys planavo susituokti. Po ginčo žemės sklypo pirkimo sutarties tarp šalių buvo įregistruota santuoka, 2000-01-22 gimė sūnus, 2000-08-22 šalys gavo leidimą ginčo sklype statyti namą, šiuo metu yra įregistruotas nebaigtas statyti namas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2009-06-01 sprendimu ieškinį tenkino: pripažino 0,1110 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), K. R. ir G. R. bendrąja daline nuosavybe, kurioje K. R. ir G. R. dalys yra po ½ dalį žemės sklypo; priteisė iš atsakovo K. R. 3600 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei G. R.; priteisė iš atsakovo K. R. 68,60 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas įvertinę aplinkybes, kad ginčo žemės sklypo sandorio sudarymo metu tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę šeimos santykiai, santuoka tarp šalių buvo įregistruota praėjus labai trumpam laiko tarpui po sandorio sudarymo, atsakovo vardu įgytas ginčo žemės sklypas santuokos metu buvo panaudotas bendram šeimos tikslui – gyvenamojo namo statybai, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais pripažino, kad yra pagrindas iki santuokos tarp šalių sudarymo atsakovo vardu įgytą ir įregistruotą ginčo žemės sklypą pripažinti ieškovės ir atsakovo bendrąja nuosavybe.
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009-06-01 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad priimtas sprendimas neteisėtas, pažeidžia materialinės ir procesinės teisės normas bei įrodymų vertinimo taisykles. Pažymi, kad pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu galiojo 1964-07-07 Civilinis kodeksas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė LR CK 4.72 str. 1 d., 4.73 str. normas ir visiškai nepasisakė dėl sandorio sudarymo metu galiojusių CK 57 str., 255 str. nuostatų. Apeliantas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad iki ieškovo asmeninio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo šalys gyveno bendrai kaip sugyventiniai, vedė bendrą ūkį, turėjo bendras pajamas, susitarė su atsakovu nusipirkti žemės sklypą, ir jo pirkimui panaudojo jai priklausančias asmenines lėšas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu šalis laiko sugyventiniais, nes 1999 m. galiojusios LR CK normos nenumatė sugyventinių statuso. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti leistinais įrodymais deklaracijas, atsakovo registraciją ieškovės tėvui priklausančiame bute, vėliau šalių sudarytą santuoką. Apelianto nuomone, teismas pažeidė rungimosi principą.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009-06-01 spendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad ieškiniu nebuvo siekiama nuginčyti sudarytą sutartį, todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad turėjo būti taikomos 1999 m. galiojusio LR CK 57 str., 255 str. normos. Pagal LR CK įsigaliojimo įstatymo 34 str. LR CK normos taikomos nepaisant to, ar tos teisės ir pareigos atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai vertino byloje esančius duomenis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad 1999-06-17 buvo sudaryta notariškai patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią V. E. pardavė atsakovui K. R. 0,111 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), už 2000 Lt. Šis žemės sklypas registruotas atsakovo K. R. vardu. 1999-07-28 Klaipėdos miesto Metrikacijos skyriuje buvo įregistruota santuoka tarp ieškovės ir atsakovo. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009-01-07 sprendimu šalių santuoka nutraukta.
Nesusituokusių, tačiau gyvenusių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to šalys, atsižvelgdamos į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atitinkamas turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš šalies vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Sugyventinių turtinėms teisėms į bendrai įgytą turtą apsaugoti taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, nustatančios bendrąją nuosavybės teisę bendraturčiams (2000 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 str.). Pažymėtina, kad sudarytos sutarties ieškovė neginčija, todėl ir neturi būti taikomos 1964 m. LR CK normos, nurodytos apeliaciniame skunde.
Ginčas kilo dėl iki santuokos įsigyto žemės sklypo pripažinimo bendrąja daline šalių nuosavybe. Kadangi sklypas įsigytas iki šalių santuokos, todėl turi būti taikomos sandorio sudarymo metu nesusituokusių asmenų turtinius teisinius santykius reglamentavusios teisės normos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio vedimas kartu, bendro turto kūrimas abiejų lėšomis ir bendru darbu, rūpinimasis bendra buitimi bei poilsiu, vienas kito sveikata, turto įsigijimas yra pagrindas pripažinti buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472 str., 474 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001, 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006).
Pirmosios instancijos teismas įvertinęs pateiktus duomenis, konstatavo, kad šalys sandorio sudarymo metu gyveno kartu, vedė bendrą ūkį ir ginčo sklypą įsigijo iš abiejų šalių lėšų. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos išvada. Atkreiptinas dėmesys, kad susitarimas dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę šios bylos atveju nustatinėtas ir įrodinėtas visais leistinais rašytiniais įrodymais, susitarimo buvimą patvirtina šalių bendra veikla, tarpusavio santykių pobūdis, fotonuotraukos, liudytojų parodymai, todėl rašytinio teksto nebuvimas nedaro šios sutarties negaliojančia. Atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykių specifiką pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino liudytojų parodymus, pagrįstai rėmėsi pajamų deklaracijomis, atsakovo registracijos duomenimis ir nustatė, kad šalys gyveno kartu bei vedė bendrą ūkį. Šias išvadas patvirtina byloje esantys duomenys, t. y. kad sutarties žemės sklypo sudarymo metu šalys buvo susižadėjusios (buvo paduotas pareiškimas civilinės metrikacijos skyriui dėl santuokos sudarymo), ieškovė buvo nėščia, santuoka buvo sudaryta praėjus mėnesiui nuo ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, šalys šiame sklype statėsi namą.
Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal galiojusį teisinį reguliavimą bendram tikslui pasiekti sutarties dalyviai galėjo įnešti pinigus, kitą turtą, dalyvauti savo darbu, kad sukurtas rezultatas būtų bendroji dalinė jų nuosavybė (LR CK 474 str.). Toks reguliavimas reiškia, kad bendras turtas galėjo būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant darbu. Pinigai, įnešti bendram turtui sukurti, galėjo būti tiek kiekvieno iš dalyvių asmeninės lėšos, tiek bendros jų pajamos. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė pateikė pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvada, kad prie bendro turto kūrimo (žemės sklypo įsigijimo) ieškovė prisidėjo pinigais. Pagal galiojusio LR CK 472 str. įtvirtintą prezumpciją dalyvių įnašai yra lygūs. Bylos nagrinėjimo metu ši prezumpcija nebuvo paneigta, nes šalių pateikiami duomenys apie jų su darbo santykiais ar kitokia veikla susijusias pajamas nepaneigia fakto, kad šalys siekė sukurti bendrą turtą.
Išaiškintina, kad nors 1964 m. priimtas LR CK nenumatė sugyventinių teisinio statuso, tačiau kartu gyvenantys nesusituokę asmenys, bendrą ūkį vedantys, vienas kitu besirūpinantys asmenys vadinti sugyventiniais, todėl pirmosios instancijos teismas nepažeidė teisės normų įvardijęs šalis iki santuokos sudarymo sugyventiniais.
Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Atmetus apeliacinį skundą apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (LR CPK 328 str.) ir apeliacinio skundo motyvais jį keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009-06-01 sprendimą palikti nepakeistą.