- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-27
- Bylos Nr.
- eA-636-602/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01952-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Arūnas Dirvonas, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
- Kategorijos
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1-1820 „Dėl tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 1-413 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ pakeitimo“ nuostatų teisėtumo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su patikslintu pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1-1820 „Dėl tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 1-413 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1-1820) nuostata „kurie sutartyje nustatytu laiku nesikreipė dėl teisės į socialinio būsto nuomą patvirtinimo arba“ atitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio 1 dalį, Administracinės naštos mažinimo įstatymo 4 straipsnio 1 bei 8 punktus, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 6 straipsnio 4 dalį, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta; 2) ištirti, ar Sprendimo Nr. 1-1820 nuostata „ir nuosavybės teise turimo būsto plotą“ atitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, Administracinės naštos mažinimo įstatymo 4 straipsnio 1 bei 8 punktus, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 6 straipsnio 4 dalį, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta.
Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2012 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 1-413 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą (toliau – Tvarkos aprašas). Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. gegužės 14 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1820 „Dėl tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 1-413 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo pakeitė Tvarkos aprašo 10 punktą ir išdėstė jį nauja redakcija. Šis sprendimas Teisės aktų registre paskelbtas 2014 m. gegužės 30 d. (Nr. 5939).
Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos reiškia, kad socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas (toliau – ir Koeficientas) taikomas socialinio būsto nuomininkams bei savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkams, kuriems savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomotos iki 2002 m. gruodžio 31 d., atitinkantiems visas šias sąlygas: nuomininko (jo šeimos) deklaruotas turimas turtas yra mažesnis už Vyriausybės nustatytą turto dydį; nuomininko (jo šeimos) deklaruotos gautos vienų metų (12 paskutinių mėnesių) pajamos yra mažesnės už Vyriausybės nustatytą pajamų dydį; nuomininkas (jo šeima) neturi Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise priklausančio būsto arba turimo būsto naudingasis plotas, tenkantis vienam šeimos nariui, yra mažesnis kaip 10 kvadratinių metrų arba Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais mažesnis kaip 14 kvadratinių metrų. Kartu Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos reiškia ir tai, kad Koeficientas netaikomas socialinio būsto nuomininkams ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkams, kuriems savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomotos iki 2002 m. gruodžio 31 d., neatitinkantiems bent vienos iš nurodytų sąlygų. Įstatymo 10 straipsnis nustato papildomas Koeficiento taikymo savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkams, kuriems savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomotos iki 2002 m. gruodžio 31 d. (toliau – savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkai), sąlygas (nuomininkas savivaldybės vykdomajai institucijai pateikia rašytinį prašymą ir duomenis apie deklaruotą turimą turtą ir gautas vienų metų (12 paskutinių mėnesių) pajamas), tačiau nenustato jokių papildomų Koeficiento taikymo socialinio būsto nuomininkams sąlygų (nenustato, kad turi būti teikiamas prašymas, kreipimasis dėl Koeficiento taikymo). Jis taip pat nesuteikia teisės papildomas Koeficiento taikymo sąlygas nustatyti savivaldybės tarybai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1820 nustatyta, jog socialinio būsto nuomininkams Koeficientas netaikomas, jei jie „sutartyje laiku nesikreipė dėl teisės į socialinio būsto nuomą patvirtinimo“, t. y. nustatyta papildoma Koeficiento taikymo sąlyga – kreipimasis dėl teisės į socialinio būsto nuomą patvirtinimo. Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkai papildomai įpareigojami pateikti duomenis apie nuosavybės teise turimo būsto plotą. Pareiškėjo nuomone, minėti reikalavimai neatitinka ne tik Įstatymo 10 straipsnio nuostatų, bet ir Administracinės naštos mažinimo įstatymo 4 straipsnyje išdėstytų administracinės naštos mažinimo principų, kurie nustato įpareigojimus siekti sumažinti reikalaujamų ataskaitų teikimo dažnumą iki minimalaus lygio, būtino pagrindiniams teisės aktų tikslams pasiekti (1 punktas); siekti nereikalingų ataskaitų, patikrinimų, duomenų ir informacijos reikalavimų panaikinimo (8 punktas). Įstatymo viršenybės principas, įtvirtintas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte, aiškiai nustato, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis minėto įstatymo 6 straipsnio 4 dalimi, privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai. Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1820 nustatydama papildomus Koeficiento (ne)taikymo kriterijus, pažeidė nurodytų teisės aktų nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašė pareiškėjo patikslintą pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad kas turi teisę į savivaldybės socialinį būstą ar jo sąlygų pagerinimą, nustatyta Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Minėtoje Įstatymo normoje nurodyta, kad asmuo, norintis išsinuomoti socialinį būstą, privalo pateikti duomenis apie deklaruotą turimą turtą ir gautas pajamas už vienus metus (12 paskutinių mėnesių) 1) pateikiant prašymą įrašyti į atitinkamą šeimų ir asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašą ir 2) prieš savivaldybės socialinio būsto suteikimą, t. y. savivaldybė du kartus patvirtina asmens teisę socialiniam būstui gauti. Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad socialinio būsto nuomos sutartyje turi būti nustatyta, jog socialinio būsto nuomininkas privalo kas trejus metus Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaruoti turimą turtą ir gautas pajamas už vienus metus (12 paskutinių mėnesių). Duomenys apie deklaruotą turimą turtą ir gautas pajamas per mėnesį nuo šioje dalyje nurodyto termino pateikiami savivaldybės vykdomajai institucijai. Taigi, Įstatymas papildomai nustato, kad savivaldybė turi kas trejus metus patvirtinti asmens teisę į socialinio būsto nuomą. Akivaizdu, jeigu asmuo, kuriam yra suteiktas socialinis būstas, nesilaiko Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje numatyto reikalavimo ir nevykdo sutartyje prisiimto įsipareigojimo bei nepateikia savivaldybei duomenų apie turimą turtą ir gautas pajamas, jis praranda teisę į socialinio būsto nuomą, o Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas taikomas tik tiems socialinio būsto nuomininkams, kurie atitinka Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygas.
Atsakovo teigimu, atsižvelgdama į minėtą teisinį reguliavimą, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1-1820 nustatė, kad socialinio būsto nuomininkams, kurie sutartyje nustatytu laiku nesikreipė dėl teisės į socialinio būsto nuomą patvirtinimo arba jeigu tokia teisė jiems nebuvo patvirtinta, nuomos mokestį mažinantis koeficientas netaikomas. Atsakovo nuomone, reglamentavimas, įtvirtintas minėtame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendime, atitinka Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį. Jeigu teismas nuspręstų patenkinti pareiškėjo reikalavimą ir nuostatą „kurie sutartyje nustatytu laiku nesikreipė dėl teisės į socialinio būsto nuomą patvirtinimo arba“ pripažins prieštaraujančia, susidarys tokia situacija, kad socialinio būsto nuomininkai galės nesilaikyti Įstatymo reikalavimų bei nevykdys sutartyje numatytų įpareigojimų pateikti savivaldybei kas trejus metus duomenis apie deklaruotą turimą turtą ir gautas pajamas ir jiems toliau bus taikomas socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas. Vilniaus miesto savivaldybės tarybai neaišku, kodėl Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje teigia, kad atsakovo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1-1820 nuostata „kurie sutartyje nustatytu laiku nesikreipė dėl teisės į socialinio būsto nuomą patvirtinimo arba“ prieštarauja Administracinės naštos mažinimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 8 dalims. Pažymėjo, kad būtent Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog socialinio būsto nuomininkas privalo kas trejus metus deklaruoti turimą turtą ir gautas pajamas bei minėtus duomenis per mėnesį pateikti savivaldybės vykdomajai institucijai. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies teisinis reglamentavimas įpareigoja socialinio būsto nuomininką kreiptis į savivaldybę kas trejus metus dėl teisės į socialinio būsto nuomą patvirtinimo ir tuo pačiu įpareigoja pateikti duomenis apie deklaruotą turimą turtą bei gautas pajamas. Atsakovo nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1-1820 nuostata „kurie sutartyje nustatytu laiku nesikreipė dėl teisės į socialinio būsto nuomą patvirtinimo arba“ buvo įrašyta į šį sprendimą vadovaujantis Įstatymu ir kitais teisės aktais, kurie reglamentuoja socialinio būsto nuomą, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ši nuostata prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui bei 6 straipsnio 1 daliai.
Atsakovas taip pat pažymėjo, kad savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkui, kuriam savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomotos iki 2002 m. gruodžio 31 d., pateikus prašymą taikyti socialinio būsto nuomos mokestį mažinantį koeficientą, savivaldybė turi patikrinti ar jis atitinka Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygas. Viena iš Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje sąlygų yra reikalavimas neturėti Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise priklausančio būsto arba turimo būsto naudingasis plotas, tenkantis vienam šeimos nariui, yra mažesnis kaip 10 kvadratinių metrų arba yra mažesnis kaip 14 kvadratinių metrų, jeigu šeimoje yra asmuo, kuriam Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka yra nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba kuris yra pripažintas nedarbingu (netekusiu 75–100 procentų darbingumo) ar iš dalies darbingu (netekusiu 60–70 procentų darbingumo), arba kuris yra sukakęs senatvės pensijos amžių ir jam nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė, arba asmuo, sergantis lėtinės ligos, įrašytos į Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, sunkia forma. Atsižvelgiant į minėtą reglamentavimą, savivaldybei būtina pateikti duomenis apie turimo nuosavybės teise busto plotą.
Atsakovo nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. 1-1820 yra teisėtas ir atitinka Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalis, Administracinės naštos mažinimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 8 dalis bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 6 straipsnio 1 dalį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendimu pripažino, kad: 1) Sprendimo Nr. 1-1820 nuostata „kurie sutartyje nustatytu laiku nesikreipė dėl teisės į socialinio būsto nuomą patvirtinimo arba“ neprieštarauja Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 10 straipsnio 1 daliai, Administracinės naštos mažinimo įstatymo 4 straipsnio 1 bei 8 punktams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui bei 6 straipsnio 4 daliai, ir prašymą dėl jos panaikinimo atmetė; 2) Sprendimo Nr. 1-1820 nuostata „ir nuosavybės teise turimo būsto plotą“ neprieštarauja Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 10 straipsnio 2 daliai, Administracinės naštos mažinimo įstatymo 4 straipsnio 1 bei 8 punktams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui bei 6 straipsnio 4 daliai, ir prašymą dėl jos panaikinimo atmetė.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal Įstatymo 11 straipsnio 4 dalį, socialinio būsto nuomos sutartyje turi būti nustatyta, kad socialinio būsto nuomininkas privalo kas treji metai Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaruoti turimą turtą ir gautas pajamas už vienus metus (12 paskutinių mėnesių). Nuomos sutartyje taip pat turi būti nustatyta, kad socialinio būsto nuomininko (jo šeimos) deklaruotam turimam turtui ar gautoms pajamoms viršijant dydžius, nustatytus pagal šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygas, nuomos sutartis nutraukiama nuomos sutartyje nustatyta tvarka. Duomenys apie deklaruotą turimą turtą ir gautas pajamas per mėnesį nuo šioje dalyje nurodyto termino pateikiami savivaldybės vykdomajai institucijai. Teismo vertinimu, ši teisės akto nuostata reiškia, kad savivaldybė turi kas trejus metus patvirtinti asmens teisę į socialinio būsto nuomą. Asmuo, kuriam suteiktas socialinis būstas, nesilaikydamas Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatyto reikalavimo ir savivaldybei nepateikdamas duomenų apie turimą turtą ir gautas pajamas, praranda teisę į socialinio būsto nuomą, o pagal Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas taikomas tik socialinio būsto nuomininkams, kurie atitinka Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygas. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pripažinus ginčijamą nuostatą prieštaraujančia teisės aktams, susidarytų situacija, kad socialinio būsto nuomininkai galėtų nesilaikyti Įstatymo reikalavimų ir nevykdyti įpareigojimų kas trejus metus pateikti savivaldybei duomenis apie deklaruotą turtą ir gautas pajamas, ir jiems būtų taikomas socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas. Tokia situacija sudarytų galimybę asmenims piktnaudžiauti savo teisėmis. Nors Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nėra įtvirtinta, kad turi būti teikiamas prašymas bei kreipiamasi dėl teisės į socialinio būsto nuomos patvirtinimo, tačiau aptartų Įstatymo nuostatų analizė suponuoja tokio prašymo pateikimo būtinybę. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies teisinis reglamentavimas įpareigoja socialinio būsto nuomininką kreiptis į savivaldybę kas trejus metus dėl teisės į socialinio būsto nuomą patvirtinimo bei pateikti duomenis apie deklaruotą turimą turtą ir gautas pajamas. Teismo nuomone, ginčijamos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1-1820 nuostatos „kurie sutartyje nustatytu laiku nesikreipė dėl teisės į socialinio būsto nuomą patvirtinimo arba“ bei „ir nuosavybės teise turimo būsto plotą“ neprieštarauja Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalims, Administracinės naštos mažinimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 8 punktams, Viešojo administravimo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui bei 6 straipsnio 4 daliai.
Šalies argumentai
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 28 d. prašyme taip pat prašė ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 1-413 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 10 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad Koeficientas netaikomas socialinio būsto nuomininkams, nepateikusiems rašytinio prašymo ir duomenų apie deklaruotą turimą turtą ir gautas vienų metų (12 paskutinių mėnesių) pajamas, atitinka Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį; šią aprašo 10 punkto dalį pripažinti prieštaraujančia Įstatymo 10 straipsnio 1 daliai ir laikyti ją panaikinta. Pareiškėjas, pateikdamas patikslintą prašymą, šios reikalavimų dalies atsisakė, nurodęs, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1-1820 ši nuostata buvo panaikinta, todėl teismas bylą dalyje dėl šio reikalavimo nutraukė (ABTĮ 101 str. 3 p.).
III.
Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Vyriausybės atstovo pareiškimą patenkinti. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Koeficientas taikomas socialinio būsto nuomininkams, atitinkantiems Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygas. Įstatymo 10 straipsnis nenustato jokių papildomų Koeficiento taikymo socialinio būsto nuomininkams sąlygų. Sprendime Nr. 1-1820 nustatyta jokiomis Įstatymo nuostatomis nepagrįsta papildoma Koeficiento taikymo socialinio būsto nuomininkams sąlyga – kreipimasis dėl teisės į socialinio būsto nuomą patvirtinimo sutartyje nustatytu laiku. Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nenustatyta, kad socialinio būsto nuomininkas privalo kas trejus metus kreiptis į savivaldybę dėl teisės į socialinio būsto nuomą patvirtinimo. Socialinio būsto nuomos sutartis yra neterminuota. Įstatymo 11 straipsnio 4 dalis nenustato duomenų apie deklaruotą turimą turtą ir gautas pajamas nepateikimo nustatytu laiku savivaldybės vykdomajai institucijai pasekmių. Be to, Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad socialinio būsto nuomos sutartis nutraukiama, kai socialinio būsto nuomininko deklaruotas turimas turtas ar gautos pajamos viršija Vyriausybės nustatytus dydžius. Kaip matyti iš minėtos Įstatymo normos – pagrindas netekti socialinio būsto yra deklaruoto turimo turto ar gautų pajamų Vyriausybės nustatytų dydžių viršijimas, o ne pats duomenų apie deklaruotą turimą turtą ir gautas pajamas savivaldybės nustatytu laiku nepateikimas. Taigi tai, kad socialinio būsto nuomininkas nustatytu laiku nepateikia duomenų apie deklaruotą turimą turtą ir gautas pajamas, savaime nereiškia, kad socialinio būsto nuomininkui negali būti taikomas Koeficientas. Taikant Sprendime nustatytą teisinį reguliavimą, socialinio būsto nuomininkams Koeficientas būtų netaikomas vien tuo pagrindu, kad jie duomenis apie deklaruotą turimą turtą ir gautas pajamas pateikė vėliau nei nustatyta Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje, nepaisant to, kad jie atitinka Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygas (deklaruotas turimas turtas ir gautos pajamos yra mažesnės už Vyriausybės nustatytus dydžius; nėra nuosavybės teise priklausančio būsto arba turimo būsto naudingasis plotas, tenkantis vienam šeimos nariui, yra mažesnis už nustatytą Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje). Tokiu būdu savivaldybė pritaiko socialinio būsto nuomininkams sankcijas (nuomos mokestį mažinančio Koeficiento netaikymą) už tai, kad jie nevykdo Sprendime nustatyto reikalavimo, kuris nėra pagrįstas jokia Įstatymo nuostata. Tai neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo Sprendimo Nr. 1-1820 dalies, kurioje nustatyta, kad Koeficientas netaikomas savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkams, kuriems savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomotos iki 2002 m. gruodžio 31 d. (toliau – savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkai), nepateikusiems duomenų apie nuosavybės teise turimo būsto plotą, atitikties Įstatymo 10 straipsnio 2 daliai. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, kad ši Sprendimo Nr. 1-1820 dalis neprieštarauja Įstatymo 10 straipsnio 2 daliai.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas iš esmės remiasi argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. nagrinėjamoje byloje priėmė nutartį, kurioje pažymėjo, kad 2014 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo Nr. I-2455 pakeitimo įstatymu Nr. XII-1054 Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, o 2014 m. spalio 9 d. priimtas Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas Nr. XII-1215, bei įpareigojo pareiškėją Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje ir atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės tarybą pateikti papildomus paaiškinimus dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1-1820 „Dėl tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 1-413 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ pakeitimo“ atitikties šiuo metu galiojančiam Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybą nurodyti, ar nagrinėjamoje byloje ginčijamas teisės aktas nėra pakeistas įgyvendinant Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą, ir jei yra pakeistas – pateikti galiojančio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo kopiją.
V.
Apeliantas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2015 m. liepos 28 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas nenumato galimybės taikyti Koeficientą, Sprendimas Nr. 1-1820 nustato įstatymu nepagrįsto Koeficiento taikymo sąlygas, todėl Sprendimas Nr. 1-1820 neatitinka įstatymo.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2015 m. liepos 29 d. ir 2015 m. rugpjūčio 10 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose inter alia nurodė, kad 2015 m. liepos 29 d. buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-130, kuriuo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašas, o Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. 1-413 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ su visais pakeitimais buvo pripažintas netekusiu galios.
VI.
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su patikslintu pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1-1820 „Dėl tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 1-413 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ pakeitimo“ nuostata „kurie sutartyje nustatytu laiku nesikreipė dėl teisės į socialinio būsto nuomą patvirtinimo arba“ atitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, Administracinės naštos mažinimo įstatymo 4 straipsnio 1 bei 8 punktus, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 6 straipsnio 4 dalį, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta; 2) ištirti, ar Sprendimo Nr. 1-1820 nuostata „ir nuosavybės teise turimo būsto plotą“ atitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, Administracinės naštos mažinimo įstatymo 4 straipsnio 1 bei 8 punktus, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 6 straipsnio 4 dalį, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta.
Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, administracinėse bylose Nr. A502-4/2010, A556-1449/2009, A525-1767/2012), ginčijamo norminio administracinio akto panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo reiškia, jog tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 straipsnyje nurodyti subjektai, norminio administracinio akto teisėtumo byla praranda savo objektą. Ginčijamas norminis administracinis aktas yra panaikintas, o jo teisėtumo ar neteisėtumo konstatavimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu nėra būtinas, siekiant administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje. Tokios pačios praktikos, aiškinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pradėtos teisenos nutraukimą, laikomasi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
Nagrinėjamu atveju su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą kreipėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, t. y. subjektas, turintis teisę kreiptis su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo pagal ABTĮ 110 straipsnio 2 dalį.
Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 1-130 ir juo patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašo kopijos. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 1-130 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. 1-413 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ su visais pakeitimais buvo pripažintas netekusiu galios. Taigi byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog norminis administracinis aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo su prašymu į teismą kreipėsi pareiškėjas, neteko galios.
Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (pavyzdžiui, administracinėse bylose Nr. I492-11/2012, A525-1767/2012), tuo atveju, jeigu dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo ginčijamos norminio administracinio teisės akto nuostatos nebegalioja, pripažinimas, kad nebegaliojantis norminis administracinis aktas prieštaravo įstatymui ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiam aktui, nebetenka prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams. Toks poveikis būtų tik tada, jei teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pažeistų subjektinių teisių gynimu, ir norminio administracinio akto teisėtumo bylą inicijuotų individualią bylą nagrinėjantis teismas.
Šalies argumentai
Nagrinėjamu atveju konstatavus, jog aktas, kurio teisėtumą ištirti prašė pareiškėjas, yra panaikintas, atsižvelgiant į tai, kad prašymas nėra susijęs su individualia byla, o su abstrakčiu prašymu į pirmosios instancijos teismą kreipėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, darytina išvada, jog byla turėtų būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Padarius nurodytą išvadą, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų bylos šalių ir pirmosios instancijos teismo pateiktų argumentų ir padarytų išvadų.
Kadangi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į patikslintą pareiškėjo prašymą, nutraukė bylą dalyje dėl prašymo ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 1-413 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 10 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad Koeficientas netaikomas socialinio būsto nuomininkams, nepateikusiems rašytinio prašymo ir duomenų apie deklaruotą turimą turtą ir gautas vienų metų (12 paskutinių mėnesių) pajamas, atitinka Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog bylos dalis pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1-1820 „Dėl tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 1-413 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ pakeitimo“ nuostatų teisėtumo nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, nes, panaikinus ginčo norminį administracinį aktą, norminio administracinio akto teisėtumo byla prarado savo objektą. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi, 101 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą pakeisti.
Administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1-1820 „Dėl tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 1-413 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ pakeitimo“ nuostatų teisėtumo nutraukti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.