- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-31
- Bylos Nr.
- e2-419-323/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-12606-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Genovaitė Vaizgėlienė
- Atsakovas
- S. J.
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Advokatai
- Raimondas Mažulis
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui S. J. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu kreipėsi į teismą, ir prašo teismo priteisti iš atsakovo 840,95 Eur skolos, 391,19 Eur palūkanų, 176,54 Eur delspinigių, 8,10 Eur palūkanų delspinigių, 13,25 procentų metines sutartines palūkanas nuo 840,95 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-05-19 tarp pradinio kreditoriaus AB „Swedbank“ ir atsakovo buvo sudaryta kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią AB „Swedbank“ suteikė atsakovui sutartyje nustatyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas. Pažymėjo, kad atsakovas prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė, todėl AB „Swedbank“ sutartį nutraukė. 2012-12-06 tarp pradinio kreditoriaus AB „Swedbank“ ir ieškovės buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią AB „Swedbank“ perleido visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu pagal minėtą kredito sutartį. Taip pat nurodė, kad CK nustatyta tvarka pranešė atsakovui apie reikalavimo teisės perleidimą, pareikalavimo įvykdyti įsipareigojimus pagal minėtą sutartį, tačiau atsakovas įsipareigojimų neįvykdė.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis pateikia skolininkui reikalavimo perleidimo sutartį. Pažymėjo, kad pradinis kreditorius AB „Swedbank“ raštu nepranešė apie reikalavimo teisės perleidimą, o naujasis kreditorius UAB „Gelvora“ iki šios dienos nėra pateikęs reikalavimo perleidimo sutarties, todėl neprivalo įvykdyti prievolės naujajam kreditoriui. Taip pat nurodė, kad ieškovė, perėmusi reikalavimo teisę, ilgą laiką (nuo 2012-12-06 iki 2016-09-20) delsė ginti savo teises, taip didindama reikalaujamas priteisti delspinigių, palūkanų sumas.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas ieškinį palaiko, prašo jį tenkinti ieškinyje išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu. Nurodė, kad nors reikalavimo teisės perleidimo sutartį su AB „Swedbank“ sudarė 2012-12-06, tačiau reikalavimo teisę į atsakovą perėmė tik 2013-11-25 pagal priedą dėl konkrečių skolininkų. Pažymėjo, kad nepagrįstas atsakovo teiginys, jog jis apie reikalavimo teisės perleidimą nebuvo informuotas, kadangi 2013 m. apie tai atsakovui pranešta registruotu paštu išsiųstu pranešimu, taip pat su atsakovu ne kartą bendrauta telefonu. Laiko, kad ieškovė nepagrįstai nedelsė ginti savo teises, kadangi aktyviai bandė gera valia atgauti skolą – bendravo su atsakovu telefonu, ragino sumokėti reikalaujamas sumas.
Teismo posėdžio metu atsakovas su ieškiniu nesutinka, prašo atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Nurodė, kad iš AB „Swedbank“ buvo gavęs kreditinę kortelę, ją panaudodavo, tačiau reguliariai kreditą grąžindavo: kol dirbo pagal darbo sutartį bankas kiekvieną mėnesį nusirašydavo jam reikalingas sumas. Tačiau pradėjus dirbti savarankiškai kilo problemų dėl mokėjimų. Pažymėjo, kad bankas neinformavo apie reikalavimo teisės perleidimą, ir nors ieškovė atsiuntė pranešimą apie nupirktą reikalavimo teisę, tačiau reikalavimo perleidimo sutarties nepridėjo, ko pasekoje tokiu pranešimu netikėjo, bijojo, kad tai apgaulė, todėl nereagavo. Laiko, kad kol nėra pateikta reikalavimo perleidimo sutartis, prievolė padengti įsiskolinimą nekyla. Nors reikalavimo teisės perleidimo sutartis pateikta kartu su ieškiniu, tačiau ieškinys pateiktas teismui, o ne atsakovui, todėl tai nėra tinkamas sutarties pateikimas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pradinis kreditorius AB „Swedbank“ ir atsakovas 2010-05-19 sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pradinis kreditorius AB „Swedbank“ atsakovui suteikė kreditą, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą bei sumokėti 13,25 proc. metines palūkanas. Bylos duomenimis matyti, kad atsakovas sutartinių prievolių nevykdė, todėl 2013-09-03 pranešimu Nr. SR/13-30134 buvo įspėtas dėl kredito sutarties nutraukimo. Atsakovui per nustatytą terminą sutarties pažeidimų nepašalinus, kredito sutartis banko buvo vienašališkai nutraukta. Duomenų, kad atsakovas sutarties nutraukimą būtų ginčijęs ar reiškęs pretenzijas pradiniam kreditoriui dėl netinkamo Sutarties vykdymo, byloje nėra (CPK 178 str.). AB „Swedbank“ ir ieškovė UAB „Gelvora“ 2012-12-06 sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. ST-12-6162/12-20-79, o reikalavimo teisę į atsakovo vardu susidariusį iš viso 3280,20 Lt (950,01 Eur) įsiskolinimą perėmė 2013-11-25 priėmimo - perdavimo aktu Nr. 11. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Byloje pateikti įrodymai, kad ieškovė 2013-12-03 pranešimais, siųstais dviem žinomais atsakovo adresais registruota pašto siunta, pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo padengti įsiskolinimą (CK 6.109 str. 1 d.). Atsakovas iki šiol įsipareigojimų neįvykdė.
Ištyrus ir įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad tarp pradinio kreditoriaus AB „Swedbank“ ir atsakovo sudarytos sutarties pagrindu susiklostė prievoliniai vartojimo kredito teisiniai santykiai. Pradiniam kreditoriui perleidus reikalavimo teisę ieškovei 2012-12-06 reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu, tarp ieškovės ir atsakovo įstatymo pagrindu susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, todėl ieškovė įgijo teisę atsakovui reikšti visus reikalavimus, kuriuos atsakovui turėjo teisę reikšti pradinis kreditorius (CK 6.101 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. l d.). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 str.). Atsakovas savo prievolės grąžinti gautą kreditą ir sumokėti kitus su tuo susijusius mokėjimus sutartyje nustatyta tvarka ir terminais neįvykdė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinio reikalavimas dėl pagrindinės skolos priteisimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas, ieškovei iš atsakovo priteistina 840,95 Eur skolos (CK 6.870 str. 1 d., 6.886 str. 1 d., CPK 185 str.).
Ieškovė taip pat prašo priteisti 391,19 Eur palūkanų, paskaičiuotų taikant 13,25 metinę palūkanų normą iki ieškinio pateikimo dienos, bei 13,25 procentų metines sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos (840,95 Eur) sumos laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Byloje nustatyta, kad pagal Vartojimo kredito sutarties 5.1. punktą atsakovas įsipareigojo AB „Swedbank“ (pradinis kreditorius) grąžinti gautą kreditą ir sumokėti 13,25 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo paimtos ir negrąžintos kredito sumos nuo pirmos kredito suteikimo dienos iki visiško kredito grąžinimo. Pažymėtina, kad palūkanos – tai mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str.). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Šiuo atveju 2010-05-19 Vartojimo kredito sutartyje numatytos 13,25 proc. metinės palūkanos yra pelno palūkanos, kurios skolininko yra mokamos kaip užmokestis už pinigų skolinimąsi, t. y. kreditoriaus gaunamas atlygis (žr., pvz., kasacinę bylą Nr. 3K-3-275-248/2015). Kadangi pagal atsakovo ir pirminio kreditoriaus AB „Swedbank“ sudarytą sutartį šalys susitarė, kad pelno palūkanos mokamos nuo paimtos ir negrąžintos kredito sumos, skaičiuojamos nuo pirmos kredito suteikimo dienos iki dienos, kai kredito gavėjas padengia paimtą kreditą (Sutarties 5.1. punktas), ir pagal sudarytą sutartį bei susiklosčiusią teismų praktiką, sutarties nutraukimas ir kreipimasis į teismą nestabdo šių pelno palūkanų skaičiavimo ir atsakovo pareigos jas sumokėti, darytina išvada, kad ieškovės reikalavimai priteisti 391,19 Eur pelno palūkanas, paskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos, bei 13,25 proc. sutartines metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (840,95 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško įvykdymo (t. y. skolos grąžinimo), yra pagrįsti ir tenkintini (CK 6.193 straipsnis, 6.872 straipsnio 2 dalis).
Be to, ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 176,54 Eur delspinigių, bei 8,10 Eur palūkanų delspinigių, paskaičiuotų taikant 0,1 proc. normą. Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 7.2. punktas numato, kad kredito gavėjui uždelsus sumokėti kredito ar jo dalies, palūkanų ir/ar kitų sutartyje numatytų mokėjimų terminus, kredito gavėjas privalo mokėti 0,1 proc. delspinigius už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną nuo sumos, kurios mokėjimo terminas praleistas. Asmuo, neįvykdęs savo sutartinės prievolės, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 str. 2 d.). CK 6.71 straipsnyje numatyta, kad netesybos yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Taigi šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas yra kompensuoti galimus kreditoriaus nuostolius, skolininkui neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Tačiau teismui išlieka pareiga kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir jis turi pakeisti netesybų dydį tais atvejais, kai nuostolių dydį reikia mažinti. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis numato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Taigi kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Todėl ieškovės prašymas priteisti delspinigius, kurių dienos norma yra 0,1 proc., akivaizdžiai prieštarauja imperatyviai Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. įtvirtintai nuostatai. Atsižvelgiant į šias aplinkybės, darytina išvada, kad prašomi priteisti delspinigiai yra nepagrįstai dideli, pažeidžia nurodytoje teisės normoje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą (jį viršija du kartus), todėl mažintini iki 0,05 proc. už kiekvieną dieną (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Taigi ieškovei iš atsakovo priteistina 88,27 Eur delspinigių bei 4,05 Eur palūkanų delspinigių, likusi ieškovės reikalavimo dalis dėl delspinigių priteisimo atmestina.
Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs atsakovas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6.210 str. 1 d.).
Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 32,00 Eur žyminis mokestis, 50,00 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad patenkinta 93,48 procentai ieškinio reikalavimų, ieškovei iš atsakovo priteistina 76,65 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 str. 1 d., 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., 93 str. 2 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265 - 270 straipsniais, teismas
nusprendė:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo S. J. 840,95 Eur skolos, 391,19 Eur palūkanų, 88,27 Eur delspinigių, 4,05 Eur palūkanų delspinigių, 13,25 procentų metines sutartines palūkanas nuo 840,95 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016-09-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 1324,46 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016-09-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 76,65 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės UAB „Gelvora“ naudai.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.