Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjui R. M., jo atstovui R. T.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisme gautas pareiškėjo R. M. skundas (b. l. 1–4) ir patikslintas skundas (b. l. 36–37), kuriuose pareiškėjas prašo:

1) panaikinti 2015-03-23 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) kanclerio sprendimą Nr. 11SP-6815 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskyrimo R. M.“;

2) panaikinti 2015-05-06 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 1D-4284(3);

3) įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu nuspręsti, ar Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas ir patikslintas skundas atmestini.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2015 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 40-TE-208 pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos savo paties prašymu nuo 2013 m. balandžio 17 d. (b. l. 33).

Pareiškėjas 2015 m. vasario 26 d. kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su prašymu paskirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 30–31).

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kancleris 2015 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 11SP-6815 neskyrė R. M. pensijos, kadangi nuteistiems už tyčinius nusikaltimus asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama (b. l. 19).

Pareiškėjas 2015 m. balandžio 14 d. kreipėsi su skundu į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą (b. l. 14). Vidaus reikalų ministras 2015 m. gegužės 6 d. raštu Nr. l D - 4284 (3) atmetė pareiškėjo skundą ir paliko galioti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2015 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 11SP-6815 (b. l. 15).

Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2015 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. 11SP-6815 ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 1D-4284(3) teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

Byloje esantis 2015 m. kovo 16 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-4579 patvirtina, kad 2013 m. vasario 25 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos (kyšininkavimo). 2013 m. vasario 28 d. pareiškėjas atliekant ikiteisminį tyrimą buvo pripažintas įtariamuoju. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu (įsiteisėjo 2014 m. balandžio 10 d.) pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalyje (kyšininkavimas) (b. l. 22).

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. bei 2013 m. gegužės 17 d. nutartimis pareiškėjas buvo laikinai nušalintas nuo pareigų šešiems mėnesiams, Šiaulių apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi pratęsė pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų terminą dar 3 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d.

Pareiškėjas su 2013 m. balandžio 17 d. prašymu, kuris Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate gautas tą pačią dieną, kreipėsi dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos nuo 2013 m. balandžio 17 d., kadangi nori išeiti į pensiją (b. l. 38–41).

Iš aprašytos įvykių eigos matyti, kad pareiškėjas padavė prašymą atleisti jį iš tarnybos, kadangi nori išeiti į pensiją, kai buvo praėję beveik du mėnesiai, kai baudžiamojoje byloje buvo pripažintas įtariamuoju, ir galiojant teismo nutartims dėl nušalinimo nuo pareigų.

Kadangi pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas, pareiškėjas atsisakymą jį atleisti iš vidaus tarnybos ginčijo teismine tvarka.

LVAT 2015 m. vasario 17 d. nutartimi Nr. A-234-552 pareiškėjo skundą patenkino ir įpareigojo išnagrinėti jo 2013 m. balandžio17 d. prašymą iš naujo.

2015 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 40-TE-208 vykdant teismo sprendimą pareiškėjas nuo 2013 m. balandžio 27 d. buvo atleistas iš tarnybos (b. l. 33). 2015 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 11SP-6815 atsakovė atsisakė pareiškėjui skirti pensiją.

Konstatuotina, kad aplinkybė, jog pareiškėjo 2013 m. balandžio 17 d. prašymas atleisti jį iš vidaus tarnybos buvo nepagrįstai nepatenkintas (žr. LVAT 2015 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-234-552/2015), o patenkintas tik išnagrinėjus ginčą teisme, bylos esmės nekeičia, kadangi, pagal teismų praktiką, skirianti valstybinę pensiją institucija turėjo galimybę skyrimo klausimą spręsti tik išsprendus pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimą (žr. LVAT 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-128-14), kurioje nurodyta, kad teisingumo ir protingumo principams prieštarautų galimybė asmenims, kurie, būdami pareigūnai, padarė nusikalstamas veikas, tačiau, vykstant teisminiam nagrinėjimui, padavė prašymus atleisti iš tarnybos ir skirti pensiją, gauti tokią pensiją, nors patys žinotų, kad tokia pensija jiems nepriklauso, nes pažeidė pagrindinius pareigūno tarnybos principus.

2014 m. balandžio 17 d. įstatymu Nr. XII-837 nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojo Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis, kurioje papildomai buvo nustatyta, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

Taigi, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir įstatymų leidėjo valią, teleologiškai vertinat Įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 dalis, darytina išvada, kad Įstatymas negali būti aiškinamas taip, kad būtų siekiama iš esmės išvengti Įstatyme nustatytos sankcijos už padarytas nusikalstamas veikas.

Dėl pareiškėjo abejonių Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies konstitucingumu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.

Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2015 m. kovo 23 d. sprendimas Nr. 11SP-6815 ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gegužės 6 d. sprendimas Nr. 1D-4284(3) yra teisėti ir pagrįsti, todėl pagrindo juos naikinti nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. M. skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.

Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.