Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo D. M. prašymo dėl 2014 m gegužės 29 d. Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teismo orderio dėl fizinio asmens bankroto, išduoto skolininko prašymu, pripažinimo, priėmimo klausimą, suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė „Swedbank“, akcinė bendrovė „Luminor Bank“, antstolio A. B. kontora, antstolė E. R.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. gegužės 29 d. Didžiosios Britanijos Aukščiausias Teismas skolininko prašymu išdavė orderį dėl fizinio asmens D. M. bankroto.2018 m. kovo 6 d. pareiškėjas D. M. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti Lietuvos Respublikoje nurodytą 2014 m. gegužės 29 d. Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teismo bankroto orderį. Pareiškėjas nurodė, kad nors jis yra pripažintas bankrutavusiu kaip fizinis asmuo pagal Didžiosios Britanijos teismo sprendimą, tačiau šio sprendimo nepripažįsta pareiškėjo kreditoriai Lietuvos Respublikoje. D. M. nuomone, šiuo atveju nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 810 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, dėl kurių galėtų būti atsisakyta pripažinti 2014 m. gegužės 29 d. Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teismo bankroto orderį dėl fizinio asmens bankroto. Aptariamas užsienio valstybės teismo sprendimas yra pagrįstas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 3 straipsniu ir pripažinimas teismo sprendimui dėl bankroto bylos iškėlimo pripažįstančioje valstybėje turi būti suteikiamas be jokių papildomų sąlygų (2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 17 straipsnis).Pareiškėjas nurodė, kad kartu su Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teismo bankroto orderiu teismui pateikiami priedai, kuriuose iškeltoje fizinio asmens bankroto procedūroje buvo nurodyti visi pareiškėjo kreditoriai tiek Lietuvos Respublikoje, tiek ir užsienio valstybėje. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos Respublikoje esantys kreditoriai atsisako vadovautis užsienio valstybės teismo sprendimu dėl pareiškėjo fizinio asmens bankroto, nurodydami, jog nebuvo tinkamai informuoti apie bankroto bylos iškėlimą. Teismui yra pateikiamas 2017 m. lapkričio 17 d. Didžiosios Britanijos Nemokumo tarnybos raštas, kuriuo patvirtinama, jog visi pareiškėjo kreditoriai buvo tinkamai informuoti užsienio valstybės įstatymų tvarka apie pareiškėjo bankroto procedūrą užsienio valstybėje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) išaiškinimas, pateiktas ESTT 2006 m. gegužės 2 d. sprendime byloje Eurofood (C-341/04, OL C 143, p. 11), nurodo, kad tarpusavio pasitikėjimas leidžia įgyvendinti privalomąją jurisdikcijos sistemą, kurios turi laikytis visi teismai, patenkantys į Reglamento taikymo sritį, ir valstybėms narėms leidžia abipusiškumo pagrindu atsisakyti taikyti savo vidaus teisės aktus dėl pripažinimo ir vykdymo supaprastintos sprendimų bankroto bylose pripažinimo ir vykdymo sistemos naudai (40 sprendimo punktas). Automatinio veikimo suteikimas šiam sprendimui Lietuvos Respublikoje visiškai atitinka abipusio pripažinimo principą, kuriuo turi vadovautis teismai, taikantys Reglamentą Nr. 1346/2000.Pareiškėjas mano, kad prašomas pripažinti 2014 m. gegužės 29 d. Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teismo bankroto orderis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo prašymą atsisakytina priimti.

Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos Sąjungos reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal Europos Sąjungos reglamentų, Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau tekste – Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytą tvarką.Nagrinėjamu atveju taikomas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų. Jį pakeičiančio 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 2015/848 nuostatos taikomos tik po 2017 m. birželio 26 d. iškeltoms nemokumo byloms (2015 m. gegužės 20 d. Tarybos Reglamento 84 straipsnis).2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 1 straipsnio 1 dalyje apibūdinama šio teisės akto taikymo sritis – šis reglamentas taikomas kolektyvinio bankroto byloms, susijusioms su skolininko daliniu ar visišku teisės į turtą netekimu bei likvidatoriaus paskyrimu. Reglamento Nr. 1346/2000 9 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad jis turėtų būti taikomas bankroto byloms, kai skolininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, prekybininkas ar individualus asmuo, o bankroto bylos, kurioms taikomas šis Reglamentas, yra išvardytos jo prieduose. Reglamento A priede išvardytos tos bankroto bylos, kurias kiekviena valstybė narė nurodė kaip bylas, kurias ji pagal Reglamentą Nr. 1346/2000 iškelia savo teritorijoje ir kurioms taikomas Reglamentas Nr. 1346/2000. Fizinio asmens bankroto byla, iškelta Didžiojoje Britanijoje yra nurodyta Reglamento A priede, todėl joje priimti sprendimai kitose Europos Sąjungos valstybėse pripažįstami ir leidžiami vykdyti Reglamento Nr. 1346/2000 numatyta tvarka.Reglamente Nr. 1346/2000 teismo sprendimams dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta speciali pripažinimo tvarka. Reglamento Nr. 1346/2000 22 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad jis turėtų numatyti, jog teismo sprendimai dėl Reglamentu aptartų bankroto bylų iškėlimo būtų pripažįstami nedelsiant. Dėl to automatinis pripažinimas turėtų reikšti, kad pagal valstybės narės, kurioje buvo iškelta bankroto byla, teisę bylos nagrinėjimo padariniai turės tokią pat teisinę galią kitose valstybėse narėse, o valstybių narių priimti sprendimai turėtų būti pagrįsti tarpusavio pasitikėjimo principu. Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnyje nustatyta, kad bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Taigi pripažįstančioji valstybė narė ne tik pripažįsta kitos valstybės teismo jurisdikciją iškeliant bankroto bylą, bet automatiškai pripažįsta ir teismo sprendimą iškelti bankroto bylą. Šiuo atveju pažymėtina Reglamento Nr. 1346/2000 17 straipsnio nuostata, pagal kurią teismo sprendimas iškelti bankroto bylą be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje sukelia tokias pat pasekmes, kaip ją iškėlusioje valstybėje. Taigi, šiomis normomis nereikalaujama specialios pripažinimo procedūros dėl teismo procesinio sprendimo iškelti bankroto bylą, t. y. nebūtina atlikti ne tik įprastų, bet ir supaprastintų procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2012, 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2013).Todėl Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. bankroto orderis dėl fizinio asmens D. M. bankroto Lietuvos Respublikoje pripažįstamas automatiškai Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnio pagrindu ir 17 straipsnio nuostatų pagrindu sukelia tokias pačias teisines pasekmes, kokias jis turi jo kilmės valstybėje.Iš pareiškėjo D. M. procesiniuose dokumentuose suformuluotų argumentų turinio matyti, kad pareiškėjas prašymą dėl Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. bankroto orderio pripažinimo pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui, nes šio sprendimo nepripažįsta pareiškėjo kreditoriai Lietuvos Respublikoje, argumentuodami tuo, jog nebuvo tinkamai informuoti apie bankroto bylos iškėlimą pareiškėjui. Dėl fizinio asmens kreditorių informavimo apie užsienio valstybės teismo sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo išsamiai savo praktikoje yra pasisakęs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611). Vienok, pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl jo kreditorių atsisakymo pripažinti Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. bankroto orderį dėl su kreditorių neinformavimu susijusių priežasčių, nepaneigia užsienio valstybės teismo sprendimo automatinio veikimo Lietuvos Respublikoje, kuris visiškai atitinka abipusio pripažinimo principą, kuriuo turi vadovautis teismai, taikantys Reglamentą Nr. 1346/2000. Automatinis pripažinimas reiškia, kad pagal valstybės narės, kurioje buvo iškelta bankroto byla, teisę, bylos nagrinėjimo padariniai turi tokią pat teisinę galią kitose valstybėse narėse. Esant nurodytoms aplinkybėms spręstina, kad pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo ir pagrindo kreiptis į teismą dėl Didžiojoje Britanijoje priimto teismo sprendimo bankroto byloje pripažinimo, todėl pareiškėjo prašymą atsisakoma priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo D. M. prašymą dėl 2014 m gegužės 29 d. Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teismo bankroto orderio pripažinimo Lietuvos Respublikoje atsisakyti priimti.