Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Rimas Švirinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-297-319/2014

NUTARTIS

2014 m. spalio 29 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Danutės Giačaitės, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorei Editai Sangavičiūtei, nuteistajam T. Š. ir jo gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą dėl 2014 m. sausio 13 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo T. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. ir paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 65 ir 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Š. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, 2013-12-26 apie 2 val., adresu Žeimenos g. (duomenys neskelbtini), Kaune, trečioje namo laiptinėje, at­imdamas ga­li­my­bę nu­ken­tė­ju­sia­jai K. V. prie­šin­tis, t. y. kūnu prispausdamas nukentėjusiąją prie radiatoriaus, ranka uždengdamas jai burną, pasikėsino pagrobti nukentėjusiajai priklausančią rankinę 832 Lt (200 svarų sterlingų) vertės su joje buvusiais daiktais: 3 mobilaus ryšio telefonais, kosmetine, apyranke, bendros 1000 Lt vertės, tačiau nusikaltimo nebaigė nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusioji kando jam į ranką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą bei surinkusi papildomus duomenis byloje, konstatuoja, jog T. Š. kaltu dėl jam pareikšto kaltinimo pripažintas teisingai ir pagrįstai, vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertinus. Skirdamas bausmę, teismas pagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio, 55 straipsnio, 61 straipsnio nuostatomis, BPK normų reikalavimų nepažeidė.

Skunde apeliantas teigia, kad teismas negalėjo jo kaltės grįsti vien tik nukentėjusiosios parodymais, kurie nepatvirtini jokiais kitais įrodymais. Iš byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų matyti, kad šie apelianto argumentai yra nepagrįsti, nes neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus ir, įvertinęs juos kitų bylos duomenų kontekste, padarė teisingas ir objektyvias išvadas dėl jų patikimumo ir teisingumo. Kiekvieno įtariamojo ar kaltinamojo teisė duoti teisingus ar melagingus parodymus, taip pat juos keisti, o teismo pareiga yra juos vertinti kitų bylos duomenų kontekste ir spręsti, ar jais remtis kaip patikimais įrodymais. Aukštesnysis teismas, įvertinęs T. Š. parodymus ir juos sugretinęs su kitais bylos duomenimis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nuteistojo parodymai duoti teisme prieštarauja tiek jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, tiek nuosekliems nukentėjusiosios parodymams, kuriais teismas nematė pagrindo abejoti.

Nukentėjusioji viso bylos tyrimo metu pasakodama apie įvykį, buvo nuosekli. Ji teigė, kad iš kaltinamojo veiksmų pobūdžio jos atžvilgiu, ji vienareikšmiškai suprato, jog tai užpuolimas, nes prispaudęs ją prie radiatoriaus, T. Š. viena ranka uždengė burną, o kita ieškojo rankinės ir šių savo veiksmų nenutraukė tol, kol nukentėjusioji K. V. neįkando kaltinamajam į ranką, kuria jis dengė jai burną, ir nepradėjo šaukti pagalbos. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių K. V. būtų suinteresuota neteisingai apkaltinti T. Š., jos parodymai išsamūs ir nuoseklūs, nekelia abejonių, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio objektyvaus pagrindo jais netikėti ir nelaikyti patikimu įrodymu.

Apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pilnai pripažino, visas įvykio aplinkybes nurodė analogiškai kaip ir nukentėjusioji, pripažino, kad užpuolimo tikslas buvo pagrobti K. V. rankinuką, tačiau jai įkandus apeliantui į ranką bei pradėjus šaukti ir klykti, jis paleido nukentėjusiąją ir pabėgo iš laiptinės. Ant apklausos protokolo nurodė, jog prisipažįsta pilnai, protokolą perskaitė, surašytas teisingai. Pirmosios instancijos teisme jis taip pat nurodė kaltu prisipažįstąs, sutiko padaręs kaltinime nurodytus veiksmus, nepaneigė aplinkybės, kad nukentėjusioji įkando jam į ranką, tačiau dėl padarytų nusikalstamų veiksmų tikslo poziciją pakeitė ir teigė, kad tokiais savo veiksmais jis tik norėjo papokštauti, pagrobti nukentėjusiosios turto nenorėjo, prirėmęs ją prie radiatoriaus, jau persigalvojo vykdyti plėšimą ir pats savo valia baigė neteisėtus veiksmus.

Apeliantas skunde teigia, jog dėl jam nustatyto organinio asmenybės sutrikimo, kurį turinčiam asmeniui gali sutrikti aplinkos suvokimas, pakisti intelektas, sutrikti pažinimas, atmintis ir atsirasti kiti požymiai, jis galėjo neteisingai suvokti jam pareikštą kaltinimą ir prisipažinti dėl nepadarytos veikos. Teismas šių aplinkybių neįvertino ir todėl nepagrįstai laikė jo prisipažinimą tikru ir patvirtinančiu jo kaltę.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme susipažinus su pateiktais medicininiais dokumentais, išklausius psichiatrijos eksperto S. S., kaltinamajam buvo paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė, tikslu išsiaiškinti, ar T. Š., baudžiamojo įstatymo uždraustos nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo psichine liga ar laikinu psichinės veiklos sutrikimu ir ar nusikalstamos veikos padarymo metu visiškai ar iš dalies galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, ar jis šiuo metu gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Iš Teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 83TPK-206/2014, išvados matyti, kad T. Š. baudžiamojo įstatymo uždraustos nusikalstamos veikos padarymo metu konstatuotas psichikos sutrikimas – organinis asmenybės sutrikimas su atskirų intelekto funkcijų kritimu, tačiau tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek šiuo metu, jis galėjo ir gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Apeliacinės instancijos teisme T. Š. nurodė, kad jis apskritai nebuvo įvykio vietoje, nes tuo metu miegojo, ką gali patvirtinti D. Š.. Taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jam policijos pareigūnai darė spaudimą, todėl jis prisipažino. Teigia, kad nukentėjusioji jį apkaltino pasikėsinus ją apiplėšti neaišku dėl ko, nes jo įvykio vietoje visai nebuvo. Su nukentėjusiąja K. V. pažįstamas iš matymo, jokių piktumų, nesutarimų nebuvo. Tokia apeliacinės instancijos teisme išsakyta kaltinamojo pozicija, jog jis apskritai nebuvo įvykio vietoje, todėl ir negalėjo padaryti jam inkriminuojamos veikos, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, nuosekliems nukentėjusiosios parodymams, todėl vertintini kritiškai kaip siekis išvengti atsakomybės.

Aukščiau aptarti duomenys leidžia neabejotinai teigti, kad kaltinamasis T. Š. ikiteisminio tyrimo metu pilnai suprato jam pareikštus įtarimus dėl pasikėsinimo apiplėšti nukentėjusiąją K. V., apklaustas įtariamuoju davė nuoseklius ir nukentėjusiosios išdėstytą įvykių versiją atitinkančius parodymus. O jo pirmosios instancijos teisme iškelta versija, jog nusikalstamų veiksmų eigoje jis pats atsisakė sumanymo apiplėšti nukentėjusiąją ir savanoriškai nutraukė nusikalstamus veiksmus, yra neteisingai apkaltintas, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, patikimiems bylos įrodymas, todėl apylinkės teismo teisingai ir pagrįstai nebuvo laikomi teisingais. Apeliantas skunde nurodė, jog nukentėjusiosios parodymus, kad ji jam įkando į ranką, nepatvirtina jokie įrodymai, nebuvo atliktas tyrimas, kuris patvirtintų, ar yra įkandimo žymės, kas patvirtintų ar paneigtų nukentėjusiosios parodymus. Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu T. Š. nurodė, jog nukentėjusioji įkando jam į ranką, jam skaudėjo, todėl jis ją paleido ir pabėgo, netgi teisme, teigdamas, kad tikslo apiplėšti nebuvo, šią aplinkybę, kad nukentėjusioji jam įkando, jis taip pat patvirtino. Taigi, jokių prieštaravimų ar abejonių nei kaltinamojo nei nukentėjusiosios parodymuose nebuvo, todėl nebuvo teisinio pagrindo atlikti papildomus veiksmus šiai aplinkybei dar kartą patvirtinti. Skundo argumentai, kad jis pažįsta nukentėjusiąją ir ji jį pažįsta, todėl nebūtų logiška ją apiplėšti, kad jis dėl fizinio pranašumo būtų nukentėjusiąją apiplėšęs, jei tik būtų norėjęs, yra niekuo nepagrįsti apelianto pamąstymai ir savaime nepaneigia jo padarytų nusikalstamų veiksmų fakto.

Taigi, iš visų bylos įrodymų viseto analizės darytina neabejotina išvada, kad T. Š., atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis, pasikėsino pagrobti jai priklausantį turtą– rankinę su joje buvusiais daiktais, tačiau savo sumanymo nebaigė dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji įkando jam į ranką, t.y. pasikėsino apiplėšti nukentėjusiąją K. V.. Apelianto nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį.

Teismas, skirdamas T. Š. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK 54 str.). Atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į individualias jo asmenines savybes. Jis padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, esant neginčytiniems jo kaltės įrodymams savo kaltę apeliantas neigė. Praeityje jis teistas, teistumas neišnykęs, tik atlikęs laisvės atėmimo bausmę, netrukus ir vėl pasikėsino padaryti tyčinį nusikaltimą. Jam, kaip recidyvistui (BK 27 str. 1 d.), pagrįstai paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jam paskirta švelnesnė nei sankcijos vidurkis bausmė nelaikytina per griežta.

Įvertinus aptartas aplinkybes daroma išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kad jo keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos T. Š., išlaidas iki 2014 m. spalio 7 d. sudaro 300 (trys šimtai) litų dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pat nuomonės yra ir Lietuvos apeliacinis ir Lietuvos Aukščiausiasis teismai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-13 nutartis byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis byloje Nr. 2K-322/2014).). Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo T. Š. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą atmesti.