Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-03-04 · Administracinė byla Nr. eI2-4522-342/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-03-04
Bylos Nr.
eI2-4522-342/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06491-2024-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutė Jokubauskaitė, Romanas Klišauskas, Aušrelė Mažrimienė
Pareiškėjas
K. K.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-4522-342/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06491-2024-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. kovo 4 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Romano Klišausko ir Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. K. (toliau – ir, Pareiškėjas) skunde prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir, Migracijos departamentas) 2024-11-03 (reikalavime neteisingai nurodyta data 2024-11-06) sprendimą Nr. 24S245219 bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Nurodo, kad 2021-11-03 priėmė sprendimą Nr. 21836430, kuriuo atsisakė suteikti Pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, taip pat nusprendė išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos į Togo Respubliką, uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendimas buvo apskųstas Komisijai, vėliau ir – teismams. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022-01-24 priimtu prieglobsčio sprendimu pakeitė prieglobsčio nesuteikimo sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir nustatė, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atitinkamai, nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimta nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022-01-24 sprendimas paliktas nepakeistas. Pareiškėjas teikė prašymus Migracijos Departamentui ir priimtas sprendimas buvo apskųstas teisme, teismas grąžino prašymus svarstyti iš naujo. 2024-11-03 atsakovas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymus, priėmė sprendimą Nr. 24S245219, kuriuo nusprendė pareiškėjo prašymus tenkinti iš dalies, nuspręsdamas sutrumpinti nustatytus draudimo terminus (kitoje dalyje prašymai atmesti), t.y. nusprendė: pakeisti Migracijos departamento 2021-11-03 sprendimo Nr. 21S36430 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ 3 ir 4 punktus bei išdėstyti juos taip: uždrausti K. K. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“

Akcentuoja, kad po Migracijos departamento Prieglobsčio nesuteikimo sprendimo priėmimo, ir, atitinkamai, teismų sprendimų, iš esmės pasikeitė užsieniečio individualios situacijos aplinkybės, t.y. asmuo jau daugiau nei 3 metai gyvena Lietuvos Respublikoje, rezidavimo Lietuvoje metu susipažino ir apsigyveno kartu su Lietuvos Respublikos piliete, su kuria 2023-04-13 sudarė santuoką; 2023-04-21 užsieniečiui ir jo sutuoktinei gimė sūnus – T. K., Lietuvos Respublikos pilietis.

Mano, kad Migracijos departamentas neatlikęs vertinimo arba atlikęs neteisingą vertinimą, nesilaikė bendrųjų standartų, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas, neįvertino visų nagrinėjamu atveju reikšmingų aplinkybių – tinkamai neatsižvelgė į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, nepaisė negrąžinimo principo, kaip to reikalauja Direktyva 2008/115, tuo pačiu netinkamai aiškino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatytos aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos.“

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo jį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Nurodo, kad Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais. Pareiškėjo 2023-07-23 pateikti prašymai Nr. 2307-DA-0020 ir 2307-DA-0021 yra išnagrinėti ir dėl jų Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą. Tiek pareiškėjo cituojamo pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek ir LVAT nutartyje yra konstatuota tik tai, kad Migracijos departamentas tinkamai neatsižvelgė į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, nepaisė negrąžinimo principo, kaip to reikalauja Direktyva 2008/115, tuo pačiu netinkamai aiškino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatytos aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos. Ginčijamu sprendimu buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės numatytos Įstatymo 128 str. 1 d.

Atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, 2021-11-03 priėmė sprendimą Nr. 21S36430 „Nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio ir papildomos apsaugos), išsiųsti, uždrausti atvykti, įtraukti į C.SIS įspėjimą“. Pareiškėjui prieglobstį atsisakyta suteikti, nes prieglobsčio prašytojas tyrimo metu teikė prieštaringus ir nenuoseklius parodymus bei abejotino patikimumo dokumentus, turinčius klastojimo požymių. Su tokiomis Migracijos departamento išvadomis sutiko visų instancijų teismai ir jas patvirtino savo sprendimais, kurie jau yra įsiteisėję. Nurodo, kad vykdant įsiteisėjusį sprendimą buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos ambasadą Vokietijos Federacinėje Respublikoje su prašymu tarpininkauti Togo Respublikos ambasadai Berlyne, išduodant grįžimo pažymėjimą į Togą. 2022-04-04 Medininkų užsieniečių registracijos centre lankantis Togo Respublikos konsulinių darbuotojų delegacijai, vizito metu, buvo patvirtinta, kad užsienietis yra Togo Respublikos pilietis. Tarnybiniame pranešime pažymima, kad konsulinių darbuotojų delegacija išduoda asmens grįžimo pažymėjimus tik tiems asmenims, kurie sutinka savanoriškai grįžti į kilmės šalį arba yra padarę nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Atitinkamai, laikytina, kad pareiškėjas suvokdamas, kad tiek jo prieglobsčio prašymas, tiek skundai pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismų buvo atmesti, turėdamas įpareigojimą grįžti į kilmės valstybę bei realią galimybę gauti kelionės dokumentą, vengė vykdyti šį įpareigojimą t. y. vienintelė objektyvi priežastis, trukdanti jam grįžti į kilmės valstybę – atsisakymas išreikšti valią grįžti savo noru. Togo Respublikos diplomatinė atstovybė patvirtino užsieniečio tapatybę bei pilietybę ir yra pasirengusi suteikti kelionei reikalingus dokumentus, o VSAT – užtikrinti užsieniečio saugų ir orų grąžinimą į kilmės valstybę. Teigia, jog pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų dokumentai įrodantys, kad neįmanomas jo kilmės valstybėje šeimos gyvenimas, ar yra kokie nors sveikatos sutrikimai neleidžiantys jo šeimos nariams kartu su juo keliauti į jo kilmės valstybę, siekiant išsaugoti šeimą ir bendravimą su savo vaiku.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2024-11-03 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 24S245219 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas K. K., gimęs (duomenys neskelbtini), yra Togo Respublikos pilietis.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas 2021-11-03 priėmė sprendimą Nr. 21S36430 nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio ir papildomos apsaugos), išsiųsti, uždrausti atvykti, įtraukti į C.SIS įspėjimą. Pareiškėjui buvo nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpis.

2021-12-02 Komisija išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento 2021-11-03 sprendimo Nr. 21S36430, priėmė sprendimą Nr. 6K-1930 atmesti skundą kaip nepagrįstą.

2022-01-24 Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1990-473/2022 pakeitė Migracijos departamento 2021-11-03 sprendimo Nr. 21S36430 rezoliucinės dalies 3 ir 4 p. ir juos išdėstė taip – uždraudė K. K. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvedė į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Likusią skundo dalią atmetė.

2022-03-07 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi adm. b. Nr. eA-1405-789/2022 pareiškėjo skundą atmetė ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022-01-24 sprendimą nepakeistą.

2023-07-23 pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymus Nr.2307- DA-0020 ir 2307-DA-0021 per MIGRIS pakeisti 2021-11-03 sprendimą Nr. 21836430 dalyje dėl jo išsiuntimo bei draudimo atvykti/apsigyventi. Pareiškėjo teigimu po Migracijos departamento 2021-11-03 sprendimo priėmimo pasikeitė jo individualios situacijos aplinkybės: jis jau daugiau nei 2 metai gyvena Lietuvos Respublikoje, rezidavimo Lietuvoje metu susipažino ir apsigyveno kartu su Lietuvos Respublikos piliete, su kuria 2023-04-13 įregistravo santuoką. 2023-04-21 jam ir jo sutuoktinei gimė sūnus – Lietuvos Respublikos pilietis.

Atsakovas 2024-11-03 sprendimu Nr. 24S245219 pakeitė Migracijos departamento 2021-11-03 sprendimo Nr. 21S36430 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ 3 ir 4 punktus bei išdėstė juos taip: Uždrausti K. K. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, Įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

UTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, UTPĮ nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką. UTPĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi.

UTPĮ 130 straipsnis nustato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu. Užsieniečiui, kuris neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ar negrąžinamas į užsienio valstybę šio straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas ne ilgiau kaip vienerius metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti.

Tuo tarpu UTPĮ 1301 straipsnis nustato Leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui tvarką, kuris negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės valstybę. Jeigu užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių, jam šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas leidimas laikinai gyventi. Jeigu dėl užsieniečio, kuris yra persekiojamas nedemokratinio režimo ir (ar) yra nukentėjęs ar gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų, atvykimo į Lietuvos Respubliką tarpininkavo Užsienio reikalų ministerija ir šis užsienietis dėl šių priežasčių negali grįžti į kilmės valstybę, jam šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju išduodamas ne ilgiau kaip vienerius metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti.

Iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių viseto, matyti, kad pareiškėjui nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad valstybės saugumas ir Lietuvos Respublikos visuomenės interesas yra svarbesnis už užsienio piliečio interesą gyventi Lietuvoje ir šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes spręstina, kad toks sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teises ir interesus, saugomus tiek nacionalinio, tiek tarptautinio teisinio reglamentavimo susijusio su pabėgėlių statuso suteikimu.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos ir saugomos bei ginamos įvairios pamatinės teisinės vertybės, tarp jų – valstybės saugumas, šeima, motinystė ir vaikystė. Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatoje yra įtvirtintas Konstitucijos vientisumo principas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, be kita ko, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, yra išplėtota šeimos samprata ne vien santuokos pagrindu, taip pat išaiškinta iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga užtikrinti šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, sudaryti prielaidas šeimai tinkamai funkcionuoti, stiprinti šeimos santykius, ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus konstitucinė doktrina atitinkamai taikoma Lietuvos teismų praktikoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-1713-1188/2023).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, be kita ko, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, yra išplėtota šeimos samprata ne vien santuokos pagrindu, taip pat išaiškinta iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga užtikrinti šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, sudaryti prielaidas šeimai tinkamai funkcionuoti, stiprinti šeimos santykius, ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus. Tokia oficialioji konstitucinė doktrina atitinkamai taikoma Lietuvos teismų praktikoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-1713-1188/2023).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju adekvačiai taikytinos doktrininės nuostatos, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atitinkamai nurodęs ir išplėtojęs, nagrinėdamas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje keliamą pavojų valstybės saugumui, pvz., 2024 m. vasario 14 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-997-415/2024), kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją, taigi ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, kitas reikšmingas aplinkybes; pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą nustatyti pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra, be kita ko, žmogaus ir piliečio teisės, valstybės nepriklausomybė, konstitucinė santvarka, valstybės teritorijos vientisumas; 3) vertinant surinktus įrodymus turi būti atsižvelgiama į geopolitinį kontekstą, teismui būtina vadovautis vidiniu įsitikinimu, protingumo bei teisingumo kriterijais.

Išanalizavus ir įvertinus visus bylos duomenis teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos Departamentas išanalizavo individualias aplinkybes ir pagrįstai priėmė teisėtą sprendimą.

Atsižvelgus į tai, kad ribojimas šių teisinių aplinkybių atžvilgiu buvo priimtas vienerių metų laikotarpiui (12 mėnesių), Nagrinėjamu atveju taip pat atsižvelgtina į pareiškėjo mažamečio sūnaus turimą ne tik Lietuvos Respublikos pilietybę, bet ir Europos Sąjungos pilietybę, t. y. sūnaus buvimą Europos Sąjungos piliečiu. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjo sūnus yra atskirtas nuo motinos, pareiškėjo sutuoktinės, Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos pilietės. Todėl 12 mėnesių galintis tęstis pareiškėjo atskyrimas nuo sūnaus yra proporcingas ir pagrįstas atsižvelgus į byloje susiklosčiusių aplinkybių kontekstą. Paaiškinimas, kad jo sutuoktinė turi prižiūrėti savo neįgalią motiną atmestinas, nes pareiškėjo atstovas nurodo, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos broliai ir sesuo, kurie dalinasi motinos globos našta.

Atkreiptinas dėmesys, kad Migracijos departamentas įvertino aplinkybę, kad nėra uždrausta pareiškėjo šeimos susijungimui jo kilmės valstybėje – neįrodyta, kad jo sutuoktinė ar jo sūnus negali pasinaudoti galimybe atvykti ir ten gyventi. Nėra įrodymų apie galimus trukdžius ir sveikatos sutrikimus neleidžiančius jo šeimos nariams kartu su juo keliauti į jo kilmės valstybę, siekiant išsaugoti šeimą ir bendravimą su savo vaiku.

Taip pat vertintina aplinkybė, kad asmuo suvokdamas situaciją, žinodamas kuo rizikuoja, sukūrė santykius, sudarė santuoką. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje. Prašymas suteikti prieglobstį buvo pateiktas, kai pareigūnai sulaikė jį. Sutiktina su atsakovu, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje galimai nebuvo asmens tikslas.

Pagal Taisyklių 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdama gauti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, neatitinka tikrovės, pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį – 5 metus ir nustatytas aplinkybes vertinimo tvarkos 20 punktu pareiškėjui nustatytinas 1 m. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka ir Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

Byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus savaime lemtų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio pažeidimą. Egzistuojantys faktiniai ryšiai tarp užsieniečio ir jo šeimos narių (žmonos ir nepilnamečio sūnaus) nėra kliūtis įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Pažymėtina, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, taip pat yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti ir skundas atmetamas. Akivaizdu, jog ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, todėl jam patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Aušrelė MažrimienėLaimutė JokubauskaitėRomanas Klišauskas