Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-3872-1066/2020

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Data: 2020-12-10
Bylos Nr.: eI3-3872-1066/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03215-2017-4
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.

Teisėjai: Gediminas Užubalis (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas: A. P.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija
Trečiasis asmuo: VšĮ Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI-3872-1066/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03215-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 22.5; 55.1.1 (S)

2020 m. gruodžio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Henriko Sadausko ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui VšĮ Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas A. P. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 2017 m. rugpjūčio 4 d. Nr. K-552 „Dėl A. P. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimo“ (toliau – ir Skundžiamas Įsakymas); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas savo skundą grindžia iš esmės šiais argumentais:

2.1. Įsakymu buvo pripažinta, kad pareiškėjas, būdamas viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (toliau – ir Ligoninė) direktoriumi, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nes nenusišalino nuo sprendimų, kurie sukelia interesų konfliktą.

2.2. Nuo 2016 m. sausio 1 d. Įstatymas nustato pareigą apie esamą interesų konfliktą informuoti institucijos vadovą, šiuo atveju jis pats yra institucijos (Ligoninės) vadovas, todėl neturėjo kam pareikšti nusišalinimo nuo sprendimų, kurie sukelia interesų konfliktą, priėmimo, o Ligoninės vadovo pareigas vykdyti privalėjo. Anot pareiškėjo, jis yra kartu gydytojas profesionalas, turintis daktaro mokslinį laipsnį, nuo 2009 m. gegužės 27 d. turi iki šiol galiojančią licenciją verstis gydytojo praktika, todėl Ligoninėje dirba ir gydytoju ortopedu–traumatologu. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras sprendimus dėl jo, kaip gydytojo ortopedo–traumatologo darbo Ligoninėje, priėmė jam jau esant Ligoninės direktoriumi, todėl mano, kad tai turėtų būti vertinama kaip Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro rašytinis sprendimas nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigojantis jį dalyvauti tolesnėse sprendimų procedūrose. Taip pat teigia, kad organizacijos vidaus administravimo sprendimams taikant nusišalinimo institutą susidarytų, teisinio reguliavimo prasme, negalima situacija, kurioje asmuo, kuriam yra pavesta vadovauti viešajai įstaigai, kurioje jis turi ir kitas darbines funkcijas, nepriims su įstaigos valdymu susijusių sprendimų, nes kiekvieną kartą ir kiekvienas palies jį ne kaip vadovą, o tos įstaigos darbuotoją.

Žemesnės instancijos teismas

2.3. Komisija, atlikusi tyrimą, tyrė ne jo priimtus įsakymus, o jų išrašus, nežinodama tokių įsakymų turinio, jų priėmimo faktinių bei teisinių pagrindų, įsakymai adresuoti ne jam, o pareigybėms pagal Ligoninės skyrius, įsakymai yra ne sprendimai, o teisės taikymo aktai, kiti įsakymai priimti remiantis administracijos susirinkimo ir Ligoninės stebėtojų tarybos sprendimais, priimdamas tokius įsakymus jis neturėjo sprendimo laisvės.

2.4. Pareiškėjo žmona Ž. G. UAB „Nemuno vaistinė“ dirbo konsultante, ji nedalyvavo UAB „Nemuno vaistinė“ viešųjų pirkimų veikloje, su tuo susijusių pareigų nėjo, neturėjo jokio turtinio ar neturtinio intereso įmonės sudaromoms viešųjų pirkimų sutartims, todėl, jo įsitikinimu, jam pasirašant viešųjų pirkimų sutartis su UAB „Nemuno vaistinė“, interesų konflikto nebuvo ir jis neturėjo nusišalinti nuo šių sprendimų priėmimo. Taip pat pažymėjo, kad 2014 m. spalio 20 d. viešojo pirkimo sutartis Nr. P207/14 (toliau – 2014 m. spalio 20 d. sutartis), 2015 m. liepos 21 d. viešojo pirkimo sutartis Nr. P232/15 (toliau – 2015 m. liepos 21 d. sutartis), 2014 m. lapkričio 18 d. viešojo pirkimo sutartis Nr. P244/14 (toliau – 2014 m. lapkričio 18 d. sutartis) tarp Ligoninės ir UAB „Nemuno vaistinė“ buvo sudarytos atlikus viešųjų pirkimų procedūrą per Centrinę perkančiąją organizaciją – CPO.lt, todėl būtent ji, o ne perkančioji organizacija tikrino, įregistravo tiekėjus, Ligoninė teikė užsakymą, CPO.lt sudarė pasiūlymų eilę ir išrinko laimėtoją, o jis, kaip Ligoninės vadovas, atliko procedūrinį veiksmą – pasirašė ant sutarties, tačiau pats jokio sprendimo dėl sutarties sudarymo, jos sąlygų nustatymo nepriėmė, nedalyvavo pirkimų per CPO.lt vykdyme, užsakymų neformavo, taigi pareiga jam nusišalinti nekilo. 2014 m. gruodžio 19 d. viešojo pirkimo sutartis Nr. P2931/14 (toliau – 2014 m. gruodžio 19 d. sutartis) tarp Ligoninės ir UAB „Nemuno vaistinė“ buvo sudaryta atlikus viešojo pirkimo atviro konkurso būdu procedūrą, jis, būdamas komisijos pirmininku, nusišalino nuo visų klausimų, susijusių su UAB „Nemuno vaistine“ pasiūlymo svarstymu ir sprendimų dėl jo priėmimo, sprendimą priėmė komisijos nariai, jis tik atliko formalią procedūrą – pasirašė sutartį, todėl Įstatymo nuostatų nepažeidė. Komisija, atlikusi tyrimą, pažeidė tyrimo atlikimo terminą, todėl tiek tyrimo išvada, tiek skundžiamas Įsakymas yra priimti neteisėtai.

2.5. Pareiškėjas nusišalino nuo savo, kaip gydytojo ortopedo, traumatologo atlyginimo didinimo ir dėl šio klausimo kreipėsi į sveikatos apsaugos ministrą. Atlyginimai kitiems darbuotojams buvo didinami pagal užimamas pareigas ir teisingai.

Atsiliepimas

3. Atsakovė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir Ministerija) pateikė atsiliepimą į skundą, remiasi šiais argumentais:

3.1. 2017 m. balandžio 10 d. SAM buvo gautas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) 2017 m. balandžio 6 d. raštas, kuriuo Ministerijai buvo pavesta atlikti tyrimą dėl Ligoninės direktoriaus veiksmų atitikties Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų ir 11 straipsnio 1, 2 dalių nuostatoms. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras, vykdydamas pavedimą, 2017 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. V-43 sudarė komisiją, kuriai buvo pavesta įvertinti ir pateikti išvadas, ar Ligoninės direktorius laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 23 d. iki 2017 m. kovo 23 d. sprendė klausimus, susijusius su savo paties, kaip Ligoninės gydytojo, darbo užmokesčiu ir ar sprendė klausimus dėl sutartinių santykių su įmonėmis, kuriose dirbo arba dirba (arba turi šių įmonių akcijų) jo sutuoktinė. Komisijai atlikus tyrimą ir pateikus tyrimo išvadas, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras priėmė skundžiamą Įsakymą.

3.2. Pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas, nes nesikreipė į Ministeriją dėl nusišalinimo nuo klausimų, sukeliančių interesų konfliktą, sprendimo. Jis pats priėmė sprendimus, kurie nustatė jo paties darbo sąlygas, taip pat Ligoninės vardu pasirašė viešųjų pirkimų sutartis su UAB „Nemuno vaistinė“, kurioje tuo metu dirbo jo sutuoktinė. Pareiškėjas, būdamas Ligoninės vadovu, iki 2016 m. sausio 1 d. (kai įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija) nesikreipė į Ministeriją su prašymu spręsti klausimus, susijusius su priedų ar priemokų jam skyrimu dirbant papildomose pareigose. Nuo 2016 m. sausio 1 d. (kai įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija) pareiškėjas nurodė, kad neturi kam pareikšti nusišalinimo nuo atitinkamų sprendimų, tačiau Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui 2017 m. liepos 13 d. raštu Nr. 2R-1236(5.3) pareiškė nusišalinimą nuo atitinkamo sprendimo priėmimo.

Šalies argumentai

3.3. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. (kai įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija) Ministerija nesprendžia jo nusišalinimo klausimų, kad jam yra patikėta priimti net ir su juo pačiu, kaip Ligoninės gydytoju, susijusius sprendimus. Šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, ar pareiškėjas pats asmeniškai, ar kartu su kitais Ligoninės gydytojais gaudavo priedą ar priemoką, nes jis savo įsakymais priėmė sprendimus, kurie turėjo tiesioginės įtakos asmeninės naudos gavimui. Nei Ligoninės įstatai, nei pareiškėjo pareigybės instrukcija nenustato teisės Ligoninės direktoriui priimti sprendimų, kurie būtų susiję su darbo sąlygų nustatymu savo paties atžvilgiu. Ligoninės vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam įstaigos darbuotojui, įstaigą ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo santykiai, o tai reiškia, kad Ligoninės vadovas privalo veikti išimtinai įstaigos ir visuomenės interesais. Šiuo atveju pareiškėjo atlikti veiksmai neatitiko Įstatymo nustatytų reikalavimų.

3.4. Dėl pareiškėjo sutuoktinės Ž. G. paaiškino, kad nuo 2003 m. lapkričio 13 d. iki 2005 m. vasario 2 d., nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d. ji buvo UAB „Nemuno vaistinė“ valdybos nare, nuo 2004 m. liepos 15 d. iki 2005 m. balandžio 5 d. ji dirbo UAB „Nemuno vaistinė“ direktore, tai, kad ji dirbo konsultante UAB „Nemuno vaistinė“ yra teisiškai nereikšminga, nes vien faktas, kad pareiškėjo sutuoktinė gavo darbo užmokestį iš UAB „Nemuno vaistinė“ yra pakankamas pagrindas pareiškėjui vengti interesų konflikto. Pabrėžė, kad terminas tyrimui atlikti nebuvo pažeistas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatytos šios esminės aplinkybės:

4.1. A. P. darbo sutarties pagrindu nuo 2013 m. sausio 1 d. dirba Ligoninės gydytoju ortopedu–traumatologu Ortopedijos skyriuje (0,5 etato), o nuo 2016 m. vasario 1 d. Traumatologijos skyriuje (0,375 etato) bei gydytoju traumatologu Planinės pagalbos skyriuje (0,125 etato). Nuo 2013 m. liepos 1 d. darbo sutarties pagrindu pareiškėjas dirbo Ligoninės direktoriumi.

4.2. VTEK 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. S-690-(1.5) pavedė Ministerijai atlikti tyrimą dėl pareiškėjo, kaip Ligoninės direktoriaus, veiksmų atitikties Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 11 straipsnio 1, 2 dalių nuostatoms pagal Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus 2017 m. kovo 27 d. persiųstą Ligoninės darbuotojų skundą dėl A. P.. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2017 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. V-437 sudarė komisiją atlikti tyrimą pagal VTEK pateiktą pavedimą ir parengti tyrimo išvadą.

4.3. Komisija 2017 m. gegužės 5 d. priėmė tyrimo išvadą Nr. BR-1399 (toliau – ir Išvada). VTEK 2017 m. gegužės 17 d. raštu Nr. S-1046-(1.5) pavedė Ministerijai per 1 mėnesį patikslinti tyrimo išvadą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2017 m. birželio 9 d. priėmė įsakymą Nr. V-683, kuriuo pavedė komisijai patikslinti tyrimo išvadą. Komisija 2017 m. birželio 9 d. priėmė patikslintą tyrimo išvadą Nr. BR-1748 (toliau – ir Patikslinta išvada). VTEK 2017 m. birželio 15 d. raštu Nr. S-1305-(1.5) pripažino, kad pateiktoje patikslintoje išvadoje pareiškėjo veikos įvertinimas atitinka Įstatymo nuostatas, o 2017 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. S-1688-(1.5) nurodė Ministerijai, kad galutinį sprendimą dėl pareiškėjo turi priimti Ministerija.

4.4. 2017 m. rugpjūčio 4 d. Skundžiamu Įsakymu buvo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 11 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas.

5. Ginčas byloje kilo dėl Įsakymo, kuriuo pripažinta, kad įstaigos vadovas (šiuo atveju – Pareiškėjas) pažeidė Įstatymo nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teisinis reguliavimas i teismų praktika:

Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, – valstybės politikai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai, teisėjai, žvalgybos pareigūnai, profesinės karo tarnybos karininkai, asmenys, dirbantys valstybės ir savivaldybių įmonėse, biudžetinėse įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus, asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus, Lietuvos banko darbuotojai, turintys viešojo administravimo įgaliojimus (atliekantys finansų rinkos priežiūros, vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teisme funkcijas ir kitas viešojo administravimo funkcijas), akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių, kurių akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, vadovai ir vadovų pavaduotojai, taip pat kiti asmenys, turintys viešojo administravimo įgaliojimus.

Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra; 3 punkte nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti.

Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą.

Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusioje Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo įtvirtinta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas motyvuotu rašytiniu sprendimu gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.

Pareigos, įtvirtintos Įstatymo 11 straipsnyje, asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, (taip, kaip ji apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje) yra privalomos ir turi būti vykdomos tais atvejais, kai atsiranda situacija, atitinkanti interesų konfliktą. Šio įstatymo 11 straipsnyje nurodyta intereso konflikto sąvoka atskleistina aiškinant ją kartu su Įstatymo 2 straipsniu. Interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais (Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Privatūs interesai yra apibrėžti Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje: „Privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai“.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad valstybės tarnyboje viešasis interesas turi dominuoti privačių interesų atžvilgiu; turi būti išvengta viešųjų ir privačių interesų konfliktų, neturi būti sudaromos prielaidos tokiems konfliktams kilti. Valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos asmeniniam pasipelnymui. Garantuojant viešąjį interesą, būtina išvengti nepagrįsto ir neteisėto interesų grupių poveikio, juo labiau spaudimo valstybės tarnautojams, priimantiems sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvaujantiems tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir / arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad Įstatymas nenumato jokių išimčių, kuomet asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, galėtų neinformuoti savo tiesioginio vadovo ar institucijos vadovo įgalioto atstovo bei asmenų, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nenusišalinti nuo dalyvavimo sprendimo, kuris sukelia interesų konfliktą, rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje. LVAT taip pat yra konstatavęs, kad aplinkybė, ar draudimą dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, pažeidęs asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, pasiekė norimą rezultatą, nėra teisiškai reikšminga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2624/2012 ir kt.); neturi jokios reikšmės aplinkybė, ar asmens, patekusio į viešųjų ir privačių interesų konfliktą, balsas buvo lemiamas priimant (ar nepriimant) atitinkamą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-101/2012 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

7. Pirmosios instancijos teismas pirmą kartą nagrinėjant bylą laikėsi nuostatos, kad Įstatymas savo esme yra prevencinis, kas reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (LVAT 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/07, 2011 m. spalio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-3330/2011). Todėl vertino, kad pareiškėjui vien dėl to, kad sudarinėjo sandorius su savo žmonos darboviete ir priiminėjo sprendimus dėl gydytojų atlyginimų (įskaitant ir save kaip gydytoją) kilo interesų konfliktas, todėl pareiškėjas turėjo pareigą nusišalinti, tačiau to nepadarė.

8. LVAT, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, situacijas, kuriuose pareiškėjas priėmė sprendimus, išskyrė į dvi grupes: 1) pasirašant viešojo pirkimo sutartis; 2) priimant sprendimus dėl gydytojų atlyginimų.

Žemesnės instancijos teismas

LVAT laikėsi nuostatos, kad sudarant sutartis per CPO LT pareiškėjas nedalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant pirkimo rezultatus. Taip pat LVAT išaiškino, kad sudarant 2014 m. gruodžio 19 d. sutartį Nr. P293/14 su UAB „Nemuno vaistinė“ pareiškėjo sutuoktinė vadovaujančių pareigų įmonėje nėjo, nėra duomenų, kad turėjo turtinį interesą dėl sutarties, todėl pareiškėjas privataus intereso neturėjo. LVAT padarė išvadą, kad Įsakymo 1.2 punktas, kuriuo Ligoninės direktorius laikotarpiu, kuriuo jo sutuoktinė Ž. G. dirbo UAB „Nemuno vaistinė“, sprendė klausimus, susijusius su šia įmone (Ligoninės vardu pasirašė viešojo pirkimo sutartis 2014 m. spalio 20 d. Nr. P207/14, 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. P244/14, 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. P293/14 bei 2015 m. liepos 21 d. viešojo pirkimo sutartis Nr. P232/15 ir taip pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Šioje dalyje byla išnagrinėta.

Dėl pareiškėjo veiklos priimant įsakymus LVAT pasisakė, kad konstatuojant, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, turi būti vertinama, ar Ligoninės direktorius turėjo privatų interesą (turtinį ar neturtinį interesą), ar siekė pasinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, t. y. vertinti, ar pareiškėjas priėmė įsakymus tik vienai gydytojų (traumatologų) grupei, kuriai jis priklauso, ar šiai grupei buvo nustatytas kitoks (didesnis) apmokėjimas už mokamas sveikatos priežiūros paslaugas ar priedas už stažą, ar nustatyta didesnė priemoka nei kitoms gydytojų grupėms, ar jis pats gavo kitokį (didesnį) atlyginimo priemoką ar priedą už stažą. Nustačius, kad traumatologų grupei ir kartu Ligoninės direktoriui buvo skirti didesni priedai/priemokos nei kitoms gydytojų grupėms, būtina vertinti, ar buvo tam teisėtas pagrindas. Būtina įvertinti, ar pareiškėjas nagrinėjamu atveju turėjo galimybę nusišalinti nepažeidžiant Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pagal kurią asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali naudoti savo pareigų <...>, siekdamas paveikti kitų asmenų sprendimą, kuris sukeltų interesų konfliktą. Kitaip tariant, būtina įvertinti, ar pavedimas pasirašyti priimtus įsakymus vienam iš pareiškėjo pavaduotojų nesukeltų interesų konflikto ir pavaduotojui, kuriam atitinkami priedai/priemokos taip pat minėtais įsakymais skirti, nes iš byloje esančios medžiagos matyti, kad priedai/priemokos buvo skiriami didelėms gydytojų ir kitų medikų grupėms. Taip pat LVAT nurodė, kad teismas nevertino konkrečių ministro įsakymų, kurių pagrindu atitinkamus įsakymus pareiškėjas priėmė. Taigi, nebuvo nustatyta, ar priimti pareiškėjo įsakymai buvo jo inicijuoti ir, ar jie priimti įgyvendinant kitų teisės subjektų priimtų sprendimų pagrindu, ar jie susiję su jo privačiais interesais (siekiant turtinio ar neturtinio intereso), ar jie priimti pasinaudojant pareigomis asmeninei naudai gauti.

Toliau teismas vertins pareiškėjo priimtus įsakymus dėl darbo užmokesčio Ligoninės darbuotojams pagal pateiktus LVAT išaiškinimus.

9. Pareiškėjas, kaip Ligoninės direktorius, 2014 m. kovo 23 d.–2017 m. kovo 23 d. laikotarpiu sprendė klausimus, susijusius su savo, kaip gydytojo ortopedo–traumatologo, darbo Ligoninėje santykiais – leido įsakymus (2014 m. birželio 13 d. įsakymas Nr. V-180, 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymas Nr. V-467A, 2014 m. gruodžio 17 d. įsakymas Nr. V-511, 2015 m. sausio 15 d. įsakymas Nr. ĮP-34, 2015 m. liepos 20 d. įsakymas Nr. V-314, 2016 m. liepos 26 d. įsakymas Nr. V-202, 2016 m. rugsėjo 12 d. įsakymas Nr. V-264, 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. V-294, 2016 m. spalio 24 d. įsakymas Nr. V-313, 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. V-374, 2017 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. V-4, 2017 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. V-5).

10. Darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Ligoninės direktoriaus 2014 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. V1-17, (toliau - ir Aprašas) nustatė Ligoninės darbuotojų darbo užmokesčio sandarą, jo nustatymo principus ir mokėjimo tvarką. Aprašo 2 punkte nustatyta, kad Ligoninės darbuotojų darbo apmokėjimą taip pat reglamentuoja dalininko (savininko) įsakymai bei direktoriaus įsakymai. Ligoninės direktorius nustato naujai priimamų darbuotojų atlyginimą, darbuotojų pareiginės algos priedus ir savo įsakymu skiria priedus už darbo stažą Ligoninėje, personalinį priedą, darbuotojų pareiginės algos priedą ar priedą, atsiradus šiame Apraše nenumatytoms aplinkybėms (Aprašo 19 punktas) ir priemokas (Aprašo 20 punktas) bei pašalpas (Aprašo 21 punktas).

11. Dėl 2014 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. V-180:

11.1. 2014 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-180 pareiškėjas nustatė Ligoninės gydytojams už suteiktas mokamas ambulatorines sveikatos priežiūros paslaugas mokėtinos sumos dydį, atvejus, kada RVUL gydytojui yra nemokama už konsultaciją, nustatyta šio įsakymo vykdymo tvarka ir pripažįstamas ankstesnis įsakymas negaliojančiu (įsakymo punktai 1, 2, 3).

11.2. Pareiškėjo teigimu, šis įsakymas yra skirtas visiems gydytojams, teikiantiems mokamas ambulatorines sveikatos priežiūros paslaugas, ir visiems jiems nustato tas pačias sąlygas.

11.3. Atsakovė pateikė paaiškinimą, kad tyrimo komisija neatlikinėjo tyrimo dėl priedų prie darbo užmokesčio paskyrimo kitiems Ligoninės darbuotojams. Pasak atsakovės, reikšmingas yra pats priedo paskyrimo faktas ir visiškai nesvarbu, ar pareiškėjui buvo sudarytos išskirtinės sąlygos.

11.4. Aptariamu įsakymu nustatytas gydytojams už suteiktas mokamas ambulatorines sveikatos priežiūros paslaugas mokėtinos sumos dydis (20 litų). Toks dydis buvo nustatytas visiems Ligoninės gydytojams. Nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui šiuo įsakymu būtų nustatytos išskirtinės, palankesnės sąlygos. Vadovaujantis LVAT pateiktu išaiškinimu šioje byloje, kad reikia vertinti, ar pareiškėjas priėmė įsakymus tik vienai gydytojų (traumatologų) grupei, kuriai jis priklauso, ar šiai grupei buvo nustatytas kitoks (didesnis) apmokėjimas, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

12. Dėl 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. V-467A:

Šiuo įsakymu buvo fiksuota konkreti gydytojui priklausanti suma, mokama teikiant mokamas ambulatorines paslaugas už 2014 m. spalio mėnesį, t. y. pritaikytas tarifas, kuris buvo nustatytas anksčiau aptartu įsakymu, pareiškėjui nustatyta mokėtina suma sudarė 20,00 Lt. Konstatavus, kad pats mokėjimo gydytojui tarifo nustatymas nesukūrė išskirtinių sąlygų pareiškėjui, šis įsakymas tik fiksavo faktinę padėtį ir taip pat išskirtinių sąlygų pareiškėjui nesukūrė. Vadovaujantis LVAT pateiktu išaiškinimu šioje byloje, kad reikia vertinti, ar pareiškėjas priėmė įsakymus tik vienai gydytojų (traumatologų) grupei, kuriai jis priklauso, ar šiai grupei buvo nustatytas kitoks (didesnis) apmokėjimas, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

13. Dėl 2014 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. V-511:

Šiuo įsakymu pakeista apmokėjimo valiuta (iš litų į eurus). Taigi pareiškėjas dėl to savo privataus intereso neturėjo ir sau jokių išskirtinių sąlygų nesukūrė. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas

14. 2015 m. sausio 15 d. įsakymas Nr. ĮP-34:

Šiuo įsakymu pagal 2014 m. gegužės 30 d. Aprašo 19.1 punktą buvo nustatyti priedai už darbo stažą ligoninėje. Šiuo aktu buvo taikytas jau patvirtintas Aprašas. Pareiškėjui nustatytas 14,49 eur per mėnesį dydžio priedas. Tokio paties dydžio priedas buvo nustatytas kitiems to paties skyriaus darbuotojams, kurių darbo stažas 5-10 metų, o taip pat ir kitų skyrių darbuotojams su tokio intervalo stažu. Šis aktas taip pat išskirtinių sąlygų pareiškėjui nesukūrė. Vadovaujantis LVAT pateiktu išaiškinimu šioje byloje, kad reikia vertinti, ar pareiškėjas priėmė įsakymus tik vienai gydytojų (traumatologų) grupei, kuriai jis priklauso, ar šiai grupei buvo nustatytas kitoks (didesnis) apmokėjimas, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

15. Dėl 2015 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. V-314:

Šiuo įsakymu buvo fiksuota konkreti gydytojui priklausanti suma, teikiant mokamas ambulatorines paslaugas už 2014 m. spalio mėnesį, t. y. pritaikytas tarifas, kuris buvo nustatytas anksčiau aptartu įsakymu (2014 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-180), pareiškėjui nustatyta mokėtina suma sudarė 20,00 Lt. Konstatavus, kad pats mokėjimo gydytojui tarifo nustatymas nesukūrė išskirtinių sąlygų pareiškėjui, šis įsakymas tik fiksavo faktinę padėtį ir taip pat išskirtinių sąlygų pareiškėjui nesukūrė. Vadovaujantis LVAT pateiktu išaiškinimu šioje byloje, kad reikia vertinti, ar pareiškėjas priėmė įsakymus tik vienai gydytojų (traumatologų) grupei, kuriai jis priklauso, ar šiai grupei buvo nustatytas kitoks (didesnis) apmokėjimas, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

16. Dėl 2016 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. V-202, 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. V-294, 2017 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. V-5:

16.1. Šie įsakymai priimti vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2016 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-765 „Dėl lėšų skyrimo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo 2016 metams“. Ministro įsakymo 2 punkte buvo nustatyta, jog iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo skirtus pinigus asmens sveikatos priežiūros įstaigoms rekomenduojama skirtas lėšas naudoti sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų pagrindinio darbo užmokesčio pastoviajai daliai didinti..

16.2. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad darbuotojų atlyginimų padidinimą nustatė Sveikatos apsaugos ministras ir tai yra ministro, o ne A. P. sprendimas. Be to, iš 2016 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. V-202, 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. V-294 ir 2017 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. V-5 matyti, kad atlyginimo priedas skirtas ne asmeniškai A. P., bet gydytojų grupei - gydytojams ortopedams traumatologams, ir jo dydis nesiskiria nuo kitoms gydytojų grupėms skirto dydžio, t. y. A. P. nenustatytos jokios išskirtinės sąlygos ir jis pats negavo kitokios (didesnės) atlyginimo priemokos, nei kiti ligoninės gydytojai.

16.3. Atsakovė šiuo atveju laikėsi pozicijos, kad vien pats faktas, kad pareiškėjas dalyvavo sprendimo, kuris buvo susijęs su juo, priėmimo procedūroje, sudarė interesų konfliktą ir nėra reikšminga, ar buvo sudarytos išskirtinės sąlygos.

16.4. Nors aptariami pareiškėjo įsakymai priimti vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2016 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-765, tačiau sveikatos apsaugos ministro įsakyme nebuvo nustatytos sąlygos ar kriterijai, pagal kuriuos būtų nustatomas konkretus priedo dydis. Kaip aptarta, nei Aprašas, nei kiti teisės aktai nenustatė sąlygų, kaip turėtų būti skirstomi tokie priedai. Pareiškėjas savo 2020 m. rugsėjo 3 d. papildomuose paaiškinimuose taip pat sutiko, kad jis turėjo diskreciją spręsti dėl konkrečių priedų dydžio. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad sveikatos apsaugos ministro 2016 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-765 2 punktu buvo rekomenduota skirtas lėšas naudoti sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų pagrindinio darbo užmokesčio pastoviajai daliai didinti. Tuo tarpu pareiškėjas lėšas naudojo priedams mokėti (ne darbo užmokesčio pastoviajai daliai), t. y. veikdamas savo nuožiūra, nesilaikė nurodytos rekomendacijos.

16.5. Aptariamais įsakymais pareiškėjui, kaip Traumatologijos skyriaus gydytojui ortopedui traumatologui paskirtas 10 proc. ir kaip Planinės pagalbos skyriaus gydytojui ortopedui traumatologui taip pat 10 proc. dydžio pareiginės algos dydžio priedas. Šiuo įsakymu nustatyti priedai Ligoninės gydytojams svyravo nuo 3 iki 10 proc. Tai reiškia, kad pareiškėjas savo įsakymu nustatė sau didžiausią priedą lyginant su kitais darbuotojais. Tai, kad daliai gydytojų buvo nustatytas tai pat 10 proc. dydžio priedas, nekeičia vertinimo, kad pareiškėjui buvo nustatyta didesnis priedas nei kitų gydytojų.

16.6. Nustačius, kad traumatologų ortopedų grupei nustatytas didesnis priedas, reikia vertinti tokio priedo skyrimo teisėtumą. Valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą priimdami sprendimus, privalo vadovautis ir visų asmenų lygybės principu. Šio principo konstitucinė esmė – visi asmenys turi būti traktuojami vienodai, jei jie yra vienodoje padėtyje ir gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas asmenims, esantiems nevienodoje padėtyje, o pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Akivaizdu, kad nustatydamas atlyginimo priedą pareiškėjas turėjo privatų interesą, kaip jis apibrėžtas Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (turtinį interesą), o nustatyto priedo dydis buvo didesnis nei dalies kitų gydytojų. Todėl reikia preziumuoti, kad, nustatydamas skirtingus priedų dydžius, pareiškėjas nesilaikė lygybės principo. Tokią prezumpciją jis galėjo paneigti, jeigu būtų pateikęs įrodymus, kad skirtingo dydžio priedus lėmė objektyvios sąlygos, t. y. įrodyti, kad asmenys (Ligoninės gydytojai) nebuvo vienodoje padėtyje, tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų ar argumentų nepateikė. Todėl laikytina, kad lygybės principas buvo pažeistas ir pareiškėjas sau sukūrė palankesnes sąlygas nei kitiems vienodoje padėtyje esantiems asmenims.

16.7. Dėl pareiškėjo galimybės nusišalinti pagal Įstatymą:

16.7.1. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis neturėjo realios galimybės nusišalinti nuo sprendimo priėmimo. Pavedus priedų klausimą spręsti pareiškėjo pavaduotojui, vis tiek išliktų interesų konflikto situacija.

16.7.2. Ministerija teigia, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies redakcija, kuri nustatė pareigą informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, galėjo būti įgyvendinta. Pagal Viešųjų įstaigų įstatymo 7 straipsnio 3 dalį ir 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Ministerija skiria ir atšaukia viešosios įstaigos vadovą, nustato jo darbo sąlygas, todėl sudarant darbo sutartį su pareiškėju tiek dėl jo pagrindinio darbo, tiek dėl papildomų pareigų, darbo sutarties šalimis yra Ministerija ir pareiškėjas. Todėl pareiškėjas apie interesų konfliktą turėjo pranešti Ministerijai kaip darbdaviui.

16.7.3. Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalis įtvirtina draudimą asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Taigi pareiškėjas negalėjo dalyvauti rengiant ir priimant įsakymą dėl priedo skyrimo sau. Sutiktina su pareiškėju, kad pavedimas priimti tokį sprendimą pavaduotojui nepašalintų interesų konflikto, nes pavaldinio sprendimai jo tiesioginio vadovo atžvilgiu gali būti įtakojami jo tiesioginio vadovo priimamais sprendimais jo paties atžvilgiu (LVAT 2016 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1688-438/2016). Savaime suprantama, kad kilus interesų konfliktui Ligoninės, kurios steigėja yra Ministerija ir kuri įgyvendina Ligoninės savininko teises ir pareigas, vadovas apie kilusį interesų konfliktą turėjo pranešti asmeniui, turinčiam teisę ir pareigą spręsti tokį klausimą – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui. Įrodymų, kad pareiškėjas, prieš priimdamas aukščiau nurodytus įsakymus dalyse savo atžvilgiu būtų kreipęsis į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrą, tiek nuo tirto laikotarpio pradžios (2014 m. kovo 23 d.) iki 2016 m. sausio 1 d. priimtų įsakymų, kai galiojo iki 2016 m. sausio 1 d. galiojanti Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies redakcija, nustačiusi, kad nusišalinimas turi būti teikiamas tiesioginiam vadovui, tiek nuo 2016 m. sausio 1 d. iki tirto laikotarpio pabaigos (2017 m. kovo 23 d.) priimant įsakymus, kai jau galiojo nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojanti Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies redakcija, nustatanti, kad nusišalinimas turi būti teikiamas institucijos vadovui, nėra. Be to, iš į bylą pateiktų: 2017 m. liepos 13 d. pareiškėjo pareikšto nusišalinimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui nuo sprendimo jam būti pagrindiniu tyrėju, vykdant klinikinį tyrimą priėmimo ir klinikinių tyrimų sutarties Ligoninės vardu sudarymo ir papildomo atlygio už tai gavimo bei 2017 m. liepos 28 d. pareiškėjo pareikšto nusišalinimo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui nuo sprendimo priėmimo dėl darbo užmokesčio didinimo savo, kaip gydytojo ortopedo–traumatologo, atžvilgiu, matyti, kad pats pareiškėjas pripažįsta, kad būtent Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras jo atžvilgiu gali spręsti jo nusišalinimo klausimus pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ministerija 2017 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. (1.1.20.142)10-7288 nurodė pareiškėjui, kad darbo funkcijos ir darbo apmokėjimo sąlygos yra vienos būtinųjų darbo sutarties sąlygų, kurias Ligoninės vadovas turi sutarti su Ministerija, tai įtvirtina ir Ligoninės įstatų 42.6 papunktis, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Ministerija nurodė, kad ji jo nusišalinimo klausimų nesprendžia ir jam yra patikėta priimti visus, net jį kaip gydytoją ortopedą–traumatologą, liečiančius sprendimus. Tais pačiais motyvais atmetamas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras sprendimus dėl jo, kaip gydytojo ortopedo–traumatologo darbo Ligoninėje, priėmė jam jau esant Ligoninės direktoriumi, todėl mano, kad tai turėtų būti vertinama kaip Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro rašytinis sprendimas nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigojantis jį dalyvauti tolesnėse sprendimų procedūrose. Matyti, kad jokio išankstinio sutikimo nebuvo ir Įstatymas tokio nenumato, tuo labiau netiesioginio. Tam, jog būtų pripažinta, kad buvo laikytasi Įstatymo nuostatų, esminis dalykas yra tai, kad asmuo kiekvienu atveju, kai reikia priimti sprendimą savo paties atžvilgiu (kai vadovas priima sprendimą savo kaip darbuotojo atžvilgiu), apie kilusį interesų konfliktą informuotų asmenį, turintį teisę ir pareigą spręsti kilusio interesų konflikto klausimą, pareikšti apie nusišalinimą nuo sprendimų savo atžvilgiu priėmimo ir jokia forma nedalyvauti tokių sprendimų rengime, svarstyme, priėmime, bei laukti tolimesnių nurodymų šiuo klausimu, todėl tam, kad būtų konstatuota, jog asmuo laikėsi Įstatymo nuostatų, nėra svarbu, kokį atsakymą po tokios asmens informacijos apie kilusį interesų konfliktą ir nusišalinimą priėmė subjektas, kuriam informacija buvo suteikta, svarbiausia tai, kad toks asmuo atliko tai, kas jam privaloma pagal Įstatymo nuostatas – informavo apie kilusį interesų konfliktą ir pareiškė nusišalinimą

16.8. Pareiškėjo faktiškai gautą atlyginimą įrodo išmokėjimai, pateikti asmens kortelėje (T I b. l. 263-267)

16.9. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas, turėdamas diskreciją pats priėmė sprendimus dėl priedo skyrimo sau ir turėdamas privatų interesą nenusišalino nuo dalyvavimo priimant sprendimą. Todėl pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir punktų, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.

17. Dėl 2016 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. V-264, 2016 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. V-313, 2017 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. V-4:

17.1. Šiais įsakymais Ligoninės darbuotojams, įskaitant pareiškėją, paskirti priedai prie pareiginės algos už 2016 m. rugsėjo mėnesį. Priedai skirti pagal etato krūvį, t. y. už 1 etatą skirta po 100 Eur.

17.2. Pareiškėjas paaiškino, kad šie įsakymai buvo priimti vadovaujantis administracijos susirinkimo 2016 m. rugsėjo 5 d. protokolu Nr. AP-33, kurio 3 klausime nutarta Ligoninės gydytojams, atsižvelgiant į etato krūvį, skirti 1,0 etatui fiksuotą sumą - 100,00 Eur. Tai yra, atlyginimų priedus visiems gydytojams paskyrė administracija. Be to, priedai skirti ne asmeniškai A. P., bet vienodo dydžio visiems dirbantiems gydytojams pagal jų darbo krūvį. T.y. A. P. nenustatytos jokios išskirtinės sąlygos ir jis pats negavo kitokios (didesnės) atlyginimo priemokos, nei kiti ligoninės gydytojai.

17.3. Atsakovė šiuo atveju laikėsi pozicijos, kad vien pats faktas, kad pareiškėjas dalyvavo sprendimo, kuris buvo susijęs su juo, priėmimo procedūroje, sudarė interesų konfliktą ir nėra reikšminga, ar buvo sudarytos išskirtinės sąlygos.

17.4. Nagrinėjami įsakymai buvo priimti po 2016 m. rugsėjo 5 d. administracijos susirinkimo. Kaip matyti iš administracijos susirinkimo protokolo, pareiškėjas pristatė klausimą dėl priedų skyrimo ir pasiūlė skirti priedus po 100 Eur/1 etatui. Pažymėtina, kad administracijos susirinkimo protokolas surašytas 2016 m. spalio 28 d., t. y. jau priėmus įsakymą dėl priedų skyrimo. Aprašo 19.3 punkte buvo nustatyta, kad pareiginės algos priedas yra skiriamas direktoriaus įsakymu. Apraše nebuvo numatyta, kad tokiam sprendimui būtų reikalingas administracijos susirinkimo patarimas ar pritarimas. Taigi administracijos susirinkimo ar kitokios formos patariamieji dokumentai šiuo atveju nėra reikšmingi. Įvertinus tai ir faktinį pareiškėjo vaidmenį susirinkime (jis pasiūlė tokį sprendimą), laikytina, kad jis turėjo diskreciją spręsti dėl priedų dydžio. Laikytina, kad pareiškėjas įgyvendindamas diskreciją dalyvavo ir pats priėmė sprendimus dėl priedo prie pareiginės algos skyrimo sau.

17.5. Įvertinus aptariamų įsakymų turinį matyti, kad pareiginės algos priedai buvo skirti visiems Ligoninės darbuotojams vienodi – 100 Eur/1 etatą. Taigi nėra pagrindo daryti išvadai, kad pareiškėjas šiuo atveju naudojosi pareigomis asmeninei naudai gauti. Todėl vadovaujantis LVAT pateiktu išaiškinimu šioje byloje, kad reikia vertinti, ar pareiškėjas priėmė įsakymus tik vienai gydytojų (traumatologų) grupei, kuriai jis priklauso, ar šiai grupei buvo nustatytas kitoks (didesnis) apmokėjimas, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

18. Dėl 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. V-374:

18.1. Šiuo įsakymu vadovaujantis Aprašo 19 puntu buvo paskirstyti priedai Ligoninės darbuotojams piniginėmis sumomis (nuo 6 Eur (10 Eur gydytojo atveju) iki 444 Eur). A. P. skirtas 22 Eur priedas, kaip Planinės pagalbos skyriaus gydytojui ortopedui traumatologui, ir 101 Eur priedas, kaip Traumatologijos skyriaus gydytojui ortopedui traumatologui.

18.2. Pareiškėjas paaiškino, kad vadovavosi Aprašo nuostatomis ir pritarus Stebėtojų tarybai, skyrė priedus Ligoninės darbuotojams. A. P. nenustatytos jokios išskirtinės sąlygos ir jis pats negavo kitokios (didesnės) atlyginimo priemokos, nei kiti ligoninės gydytojai.

18.3. Teismo vertinimu, pareiškėjas savo įsakymu nustatė sau didesnį priedą prie atlyginimo nei daliai darbuotojų. Nors teismas 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi įpareigojo šalis pateikti paaiškinimu/įrodymus dėl 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. V-374 nustatytų priedų dydžio kriterijų, pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų dėl kriterijų ar sąlygų, kuriais rėmėsi nustatydamas priedus. Pažymėtina, kad Aprašo 19 p., kuriuo remiantis priimtas įsakymas, nustatė, kad priedus įsakymu nustato Ligoninės direktorius. Jokių konkrečių priedų sąlygų nei Aprašas, nei kiti teisės aktai nenustatė. Taigi šis klausimas paliktas direktoriaus diskrecijai. Apraše nėra numatyta, kad tokiam sprendimui būtų reikalingas Stebėtojų tarybos patarimas ar pritarimas. Be to, įsakyme pateikta nuoroda į Stebėtojų tarybos narių (atkreiptinas dėmesys, kad ne pačios stebėtojų tarybos kaip organo, o kai kurių jos narių, taigi tai neleidžia teigti buvus stebėtojų tarybos sprendimui), visgi konkrečių duomenų apie tokio pritarimo datą ar formą nėra nurodyta, o pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų apie tokio pritarimo gavimą. Todėl laikytina, kad pareiškėjas, nustatydamas priedų dydžius, elgėsi savo nuožiūra ir realiai dalyvavo priimant sprendimą dėl savo paties priedo dydžio.

18.4. Ligoninės darbuotojams skirti priedai svyravo nuo 6 Eur (10 Eur gydytojo atveju) iki 444 Eur. A. P. skirtas 22 Eur priedas, kaip Planinės pagalbos skyriaus gydytojui ortopedui traumatologui, ir 101 Eur priedas, kaip Traumatologijos skyriaus gydytojui ortopedui traumatologui. Todėl laikytina, kad pareiškėjui, kaip Traumatologijos skyriaus ortopedui traumatologui ir Planinės pagalbos skyriaus gydytojui ortopedui traumatologui, buvo nustatytas didesnis priedas nei daliai kitų darbuotojų (ir gydytojų). Todėl reikia vertinti tokio priedo skyrimo teisėtumą. Valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą priimdami sprendimus, privalo vadovautis ir visų asmenų lygybės principu. Šio principo konstitucinė esmė – visi asmenys turi būti traktuojami vienodai, jei jie yra vienodoje padėtyje ir gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas asmenims, esantiems nevienodoje padėtyje, o pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Akivaizdu, kad nustatydamas atlyginimo priedą pareiškėjas turėjo privatų interesą, kaip jis apibrėžtas Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (turtinį interesą), o nustatyto priedo dydis buvo didesnis nei dalies kitų gydytojų. Todėl reikia preziumuoti, kad, nustatydamas skirtingus priedų dydžius, pareiškėjas nesilaikė lygybės principo. Tokią prezumpciją jis galėjo paneigti, jeigu būtų pateikęs įrodymus, kad skirtingo dydžio priedus lėmė objektyvios sąlygos, t. y. įrodyti, kad asmenys (Ligoninės gydytojai) nebuvo vienodoje padėtyje, tačiau net ir teismui 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi įpareigojus tai padaryti, jokių įrodymų nepateikė. Todėl laikytina, kad lygybės principas buvo pažeistas ir pareiškėjas sau sukūrė palankesnes sąlygas.

18.5. Dėl pareiškėjo galimybės nusišalinti teismas jau pasisakė.

18.6. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas, turėdamas diskreciją pats priėmė sprendimą dėl priedo skyrimo sau ir turėdamas privatų interesą nenusišalino nuo dalyvavimo priimant sprendimą. Todėl pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir punktų, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.

19. Teismas nenustatė šioje byloje pareiškėjo atžvilgiu atlikto tyrimo tendencingumo (neobjektyvumo).

20. Pareiškėjas taip pat teigė, kad komisija, atlikusi tyrimą, pažeidė tyrimo atlikimo terminą, su kuo atsakovė nesutiko. Teismas su tokiu teiginiu nesutinka. Byloje nustatyta, kad VTEK 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. S-690-(1.5), kurį Ministerija gavo 2017 m. balandžio 10 d., pavedė Ministerijai atlikti tyrimą dėl pareiškėjo, kaip Ligoninės direktoriaus, veiksmų atitikties Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 11 straipsnio 1, 2 dalių nuostatoms pagal Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus 2017 m. kovo 27 d. persiųstą Ligoninės darbuotojų skundą dėl A. P.. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2017 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. V-437 sudarė komisiją atlikti tyrimą pagal VTEK pateiktą pavedimą ir parengti tyrimo išvadą. Taigi komisija 2017 m. gegužės 5 d. priėmė tyrimo išvadą Nr. BR-1399. Tyrimo išvada buvo parengta ir VTEK pateikta, laikantis Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto 3 mėnesių termino. Nustatyta, kad VTEK 2017 m. gegužės 17 d. raštu Nr. S-1046-(1.5), kurį Ministerija gavo 2017 m. gegužės 19 d., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 straipsnio 5 dalimi, 29 straipsnio 6 dalies 2 punktu, pavedė Ministerijai per 1 mėnesį nuo šio rašo gavimo dienos patikslinti tyrimo išvadą, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2017 m. birželio 9 d. priėmė įsakymą Nr. V-683, kuriuo pavedė komisijai patikslinti tyrimo išvadą, komisija 2017 m. birželio 9 d. priėmė patikslintą tyrimo išvadą Nr. BR-1748, taigi Ministerija nepažeidė jai nustatyto 1 mėnesio termino išvados patikslinimui. Termino sprendimo dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo priėmimui įstatymas neįtvirtina. Be to, Skundžiamas įsakymas priimtas 2017 m. rugpjūčio 4 d., taigi procedūros laikas netruko neprotingai ilgai. Nagrinėjamoje situacijoje tyrimo atlikimo termino pažeidimų nenustatyta.

21. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Skundžiamu Įsakymu nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kai sprendė klausimus, susijusius su savo kaip ortopedo traumatologo darbo Ligoninėje santykiais, priimdamas 2014 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. V-180, 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymą Nr. V-467A, 2014 m. gruodžio 17 d. įsakymą Nr. V-511, 2015 m. sausio 15 d. įsakymą Nr. ĮP-34, 2015 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. V-314, 2016 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. V-264, 2016 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. V-313, 2017 m. sausio 10 d. įsakymą Nr. V-4. Todėl atitinkama Skundžiamo Įsakymo dalis naikintina kaip prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Likusias atvejais, t. y. priimdamas 2016 m. liepos 26 d. įsakymą Nr. V-202, 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. V-294, 2017 m. sausio 10 d. įsakymą Nr. V-5, 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. V-374, pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir punktų, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, t. y. Skundžiamas Įsakymas šioje dalyje yra teisėtas.

22. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas į bylą patikė įrodymus apie sumokėtą žyminį mokestį – 23,00 Eur už nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme ir 12,00 Eur - už apeliacinį skundą. Įvertinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria buvo panaikintas Skundžiamo įsakymo 1.2 punktas bei į tai, kad šiuo sprendimu naikinama ir dalis 1.1 punkto, laikytina, kad pareiškėjo reikalavimai tenkinti 2/3 apimtyje. Todėl pareiškėjui priteistina 24,00 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

23. Paminėtina, kad šalys išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų, todėl jie šiame sprendime detaliau nenagrinėjami. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. rugpjūčio 4 d. įsakymo Nr. K-552 „Dėl A. P. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimo“ 1.1 punkto dalį, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kai sprendė klausimus, susijusius su savo, kaip ortopedo traumatologo, darbo Ligoninėje santykiais, priimdamas 2014 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. V-180, 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymą Nr. V-467A, 2014 m. gruodžio 17 d. įsakymą Nr. V-511, 2015 m. sausio 15 d. įsakymą Nr. ĮP-34, 2015 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. V-314, 2016 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. V-264, 2016 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. V-313, 2017 m. sausio 10 d. įsakymą Nr. V-4.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Priteisti pareiškėjo A. P. naudai iš atsakovės Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 24,00 Eur (dvidešimt keturis eurus) bylos nagrinėjimo išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėHenrikas SadauskasGediminas Užubalis