- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-06
- Bylos Nr.
- A-261-2451-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00714-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariatui dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. M. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato viršininko 2010 m. spalio 7 d. nutarimą Nr. 30-94-IL1-13 taikyti pareiškėjui prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą ir 2010 m. spalio 7 d. pareiškėjui pareikštą oficialų perspėjimą.
Pareiškėjas patikslintame skunde (b.l. 16-19) nurodė, kad jis ir jo šeimos nariai yra padorūs žmonės, niekada nebuvo teisti ar bausti. Niekada nebendravo ir nebendrauja su įtartinais, teistais ar žinomai nusikalstamais asmenimis; nevaikšto po barus, nepiktnaudžiauja alkoholiu, neturi jokių ginklų ar draudžiamų daiktų; neužsiima jokia nelegalia prekyba. Paaiškino, jog 2010 m. spalio 7 d. iškvietus jį į policijos komisariatą buvo teigiama, kad yra teistas, tačiau patikinus, jog tai klaida, pareigūnas ją ištaisė, tačiau buvo pareikštas oficialus perspėjimas. Mano, kad pareigūnai yra suklaidinti piktavališkų asmenų, o dėl pareikšto oficialaus perspėjimo patyrė pažeminimą. Pažymėjo, kad buvo pažeistas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas bei Konstitucinio Teismo išaiškinimas, nes pareiškėjas nėra padaręs ir nesiruošia daryti veikų, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis daroma žala asmenims, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta. Taip pat pažymėjo, kad nebuvo išaiškinta oficialaus perspėjimo apskundimo tvarka, nebuvo įteiktas 2010 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 30-94-Il1-13 nuorašas.
Atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariatas (toliau – ir Šilutės rajono PK) su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 25-26) nurodė, kad 2010 m. spalio 7 d. Šilutės rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas V. A., vykdydamas 2010 m. spalio 7 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato viršininko S. M. patvirtintą nutarimą Nr. 30-90-IL1-13 pareikšti oficialų perspėjimą pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą, R. M. taikė prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Ši prevencinio poveikio priemonė buvo pritaikyta išanalizavus įstatymų nustatyta tvarka gautus ir turėtus duomenis, kad R. M. gali būti susijęs su organizuota nusikalstama grupuote ar jų nariais ir yra pagrindas manyti, kad minėtas asmuo gali pats vykdyti sunkius arba labai sunkius nusikaltimus, nuo ko gali nukentėti valstybės interesai, visuomenės nariai bei gali būti pažeistos jų teisės ir laisvės. Pažymi, kad paskyrus prevencinę priemonę asmuo nėra pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jo teisės ar laisvės nėra suvaržomos. Prevencine priemone siekiama pareiškėjui neleisti daryti pavojingiausių teisės pažeidimų, garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką. Pabrėžė, kad operatyvinių veiksmų metu gauta ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuota informacija, pagal kurią pareiškėjui taikyta prevencinio pobūdžio priemonė, yra nevieša, jos išslaptinimas gali pažeisti Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą, todėl išslaptinimas negalimas.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, spręsdamas ginčą analizavo Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1, 2, 3, 4, 5 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri numato, kad minėto įstatymo 4 straipsnio taikymas yra siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka, todėl taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į minėtos teisės normos blanketinį pobūdį, būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais, o būtent Operatyvinės veiklos įstatymu. Teismas taip pat analizavo Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 4 dalies, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punkto, 2 straipsnio 20 punkto nuostatas ir remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu padarė išvadą, kad asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardinti duomenys negali ir neturi būti pateikti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalį, faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie neišslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Teismas 2010 m. spalio 21 d. nutartimi pasiūlė atsakovui medžiagą, kurios pagrindu priimti ginčijami individualūs administraciniai aktai, esant įstatyminiam pagrindui, išslaptinti (b. l. 3-4). Atsakovas atsiliepimu į skundą nurodė, kad dalis medžiagos, pagal kurią R. M. buvo taikytas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas, yra neviešo pobūdžio, jos išslaptinimas gali pažeisti Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą, todėl išslaptinimas negalimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies nuostatą, ne kartą yra pabrėžęs, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ir tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau minėtoje teisės normoje pavartota sąvoka „paprastai“ rodo, kad galimi atvejai, kai tokie duomenys gali būti įrodymai ir tuo metu teismo vertinami pagal įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Toks aiškinimas atitinka ir Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą, kuriame buvo pripažinta, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus, t. y. ar konkrečioje nagrinėjamoje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Taigi sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atatinkamos bylos aplinkybes ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.
Teismas nustatė, kad R. M. oficialus perspėjimas paskirtas Šilutės rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui nustačius, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms ir šie veiksmai įvertinti kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui (b. l. 27).
Oficialus perspėjimas pareiškėjo atžvilgiu yra grindžiamas operatyvinės veiklos metodų pagalba surinktais duomenimis apie tai, kad pareiškėjas susijęs su Šilutės mieste veikiančia organizuota nusikalstama „Knygnešių“ grupuote, kuri užsiima kontrabandos gabenimu ir psichotropinių medžiagų platinimu, palaiko nuolatinius ryšius ir bendrauja su šios grupuotės nariais. Šios aplinkybės nustatytos teisėjų kolegijai susipažinus su pateikta įslaptinta informacija, atsakovo atstovo paaiškinimu teismo posėdyje, tarnybiniu pranešimu (b. l. 30) bei kita bylos medžiaga. Teisėjų kolegija, susipažinusi su neišslaptintais duomenis, 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi nutarė juos laikyti įrodymu šioje administracinėje byloje (b. l. 34).
Apie pareiškėją pateikti neįslaptinti duomenys įrodo, jog jis niekur nedirba, nedarbo draudimo išmokos negauna (b. l. 36, 37). Pareiškėjas paaiškino, kad jis legalaus darbo neturi eilę metų, anksčiau užsiėmė automobilių gabenimu iš užsienio, šiuo metu lėšų pragyvenimui gauna iš motinos ir sesers, kurios dirba Anglijoje, bei savo sugyventinės, turėjo paveldėto turto, tačiau teismui jokių duomenų apie turimas legalias lėšas nepateikė. Pareiškėjas teigia, kad nepažįsta atsakovo atstovo teismo posėdyje įvardintų asmenų, tačiau nepaneigė, kad minėti asmenys jam galėjo skambinti (kaip nurodė pareiškėjas dėl automobilių įsigijimo). Pareiškėjas nėra Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybiniame registre (b.l. 38), nėra baustas administracine tvarka (b.l. 39), tačiau Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenimis (b.l. 40-42) jo sūnus M. M. buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, dokumentų suklastojimą, nesunkų sveikatos sutrikdymą, viešosios tvarkos pažeidimus. Pareiškėjo teiginys, jog jis nebendrauja su sūnumi bei kitais atsakovo atstovo teismo posėdyje nurodytais asmenimis, paneigiamas atsakovo atstovo paaiškinimu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija gali būti gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad oficialiai perspėjamas asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio yra pakankamas pagrindas matyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-816/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-745/2010 ir kt.).
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas pateikė pakankamai duomenų, duodančių pagrindą spręsti, kad R. M. gali būti susijęs su organizuota nusikalstama „Knygnešių“ grupe ir jų nariais, todėl yra pagrindas manyti, kad jis gali prisidėti prie sunkių ar labai sunkių nusikaltimų vykdymo. Teismas konstatavo, kad prevencinio poveikio priemonė pareiškėjui paskirta pagrįstai. Teismas nurodė, kad konstatavus, jog įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys patvirtina prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrįstumą, nėra pagrindo teigti, kad oficialiu perspėjimu pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės, nes juo siekiama apsaugoti konstitucines vertybes.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad oficialaus perspėjimo pareiškimo tvarką ir pasekmes reglamentuoja Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 6 straipsnis. Policijos vadovas arba pavaduojantis policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytus duomenis, įgalioja policijos pareigūną pareikšti asmeniui oficialų perspėjimą (6 straipsnio 1 dalis). Šilutės rajono PK viršininkas 2010 m. spalio 7 d. įgaliojo Kriminalinės policijos skyriaus tyrėją V. A. pareikšti R. M. oficialų perspėjimą. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, policijos pareigūnas, vykdydamas sprendimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo, turi teisę išsikviesti asmenį į policijos įstaigą, todėl policijos pareigūnas, iškviesdamas pareiškėją į policijos įstaigą 2010 m. spalio 7 d., įstatymo nepažeidė. Minėto straipsnio 3 dalis numato, kad sprendimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui įforminamas raštišku nutarimu, nutarimą patvirtina policijos įstaigos vadovas. Nutarimas taikyti R. M. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte numatytą prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą 2010 m. spalio 12 d. patvirtintas Šilutės rajono PK viršininko. Oficialus perspėjimas pateiktas pareiškėjui susipažinti ir pasirašyti, jam įteiktas oficialaus perspėjimo nuorašas. Teismas pažymėjo, kad minėto straipsnio 5 dalis numato pareigą įteikti asmeniui tik oficialaus perspėjimo nuorašą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, kad atsižvelgiant į Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnį, teismų praktiką dėl informacijos slaptumo ir minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, darytina išvada, jog oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-162/2010). Teismas taip pat pabrėžė kad oficialaus perspėjimo tvarką ir pasekmes reglamentuojančioje teisės normoje nėra nurodyta, kad asmeniui turi būti išaiškinta apskundimo tvarka. Antra vertus, apskundimo tvarkos neišaiškinimas, nesutrukdė pareiškėjui laiku kreiptis teisminės gynybos. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad oficialus perspėjimas pareikštas nepažeidžiant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 6 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
III.
Pareiškėjas R. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Apeliacinis skundas (b. l. 59-62) grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui, pažymint, kad:
Atsiliepimas
1. Teismas neanalizavo, kokius neteisėtus veiksmus atliko pareiškėjas, nevertino pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, o palaikė tik atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją.
2. Teismo sprendimas neparemtas jokiais įrodymais.
3. Pareiškėjas neturėjo galimybės susipažinti su Šilutės PK nutarimu.
4. Pareiškėjas nedalyvauja jokioje nusikalstamoje veikloje, nėra teistas ar baustas.
5. Šilutės PK nutarimas ir perspėjimas pažeidžia Žmogaus teisių ir laisvių Konvencijos 6 straipsnio nuostatas.
6. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime nurodė, kad demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras. Pagal Konstituciją apibrėžti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat nustatyti baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas galima tik įstatymu. Pažymėtina, kad nusikalstamomis veikomis įstatyme gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nepaaiškinta, kokią grėsmę ar žalą gali sukelti.
7. Spėliojimais paremti asmenų skundai negali būti prilyginti tokiai veikai, dėl kurios pareiškėjas yra perspėtas.
Šalies argumentai
Atsakovas Šilutės rajono PK su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 77-78) nurodė, kad:
1. Teismas aiškiai išdėstė kokiais įrodymais rėmėsi priimdamas sprendimą.
2. Teismas pagrįstai rėmėsi teismų praktiką ir konstatavo, kad nebuvo pažeisti Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 6 straipsnyje numatyti reikalavimai.
3. Oficialus perspėjimas yra ne bausmė, kuri pagal Konstituciją gali būti skiriama teismo nuosprendžiu asmeniui už nusikaltimo padarymą, bet prevencinė poveikio priemonė, taikoma siekiant riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą. Paskyrus šią prevencinę poveikio priemonę asmuo nėra pripažįstamas kaltu padarius nusikaltimą. Jo teisės ir laisvės nėra suvaržomos. Pareiškėjo teisės bei laisvės nėra apribojamos, o šia prevencine priemone siekiama neleisti jam padaryti pavojingiausių teisės pažeidimų, už kurių padarymą ar kėsinimąsi juos padaryti jam gali būti paskirta bausmė. Šia prevencine priemone siekiama garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką asmenų teises ir laisves.
4. Tai, kad pareiškėjas nevykdo sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, nereiškia, kad jo veiksmuose nėra užfiksuoti jo ryšiai su organizuota nusikalstama grupe.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Bylos ginčas yra dėl pareikšto oficialaus perspėjimo pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo, teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo pritaikyta pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas yra teisėtas bei pagrįstas.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nevertino faktinių aplinkybių ir jomis nepagrindė teismo sprendimo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2010 m. lapkričio 22 d. susipažino su 2010 m. lapkričio 22 d. teisėjų kolegijai pateikta įslaptinta (operatyvinę) informacija, kurios pagrindu R. M. buvo priimtas nutarimas dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo bei taikyta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. Teismas pripažino operatyvinę informaciją tinkamu įrodymu byloje ir nutarė šios informacijos neatskleisti proceso dalyviams (b. l. 34).
Nurodyta medžiaga buvo pateikta ne teismo posėdžio metu, tačiau teismas, priimdamas sprendimą, ja rėmėsi kaip įrodymu. ABTĮ 82 straipsnio 6 dalimi nustatyta, kad baigiant bylą nagrinėti yra paskelbiami rašytiniai įrodymai. Pirmosios instancijos teismas 2010 m. lapkričio 23 d. baigiamajame teismo posėdyje nepaskelbė, kad priimdamas sprendimą remsis įslaptinta (operatyvine) informacija, nors 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi pripažino šią informaciją įrodymu. Šiuo atveju ši rašytinių įrodymų skelbimo procedūra yra reikšminga ir tuo aspektu, jog pareiškėjas, neturėdamas teisės susipažinti su įslaptintais įrodymais, turi teisę žinoti, jog jo atveju bus taikoma išimtis ir bus remiamasi įslaptintais įrodymais, su kuriais jis nebus supažindintas. Tokia nuostata kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo nuostatos, „kad bylą nagrinėjančiam teismui visada kyla ypatinga atsakomybė, kai jis sprendžia, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas toje byloje“. Tokiu atveju teismas turi sudaryti asmeniui visapusiškas galimybes pasirinkti gynybos priemones, siekiant užtikrinti jo teisę į objektyvų bylos aplinkybių ištyrimą.
Remiantis šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ABTĮ 81 straipsnio nuostata dėl objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
R. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Nutartis neskundžiama.