Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Tomkara“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Namus“ ieškinį atsakovei restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei ,,Tomkara“ dėl sąskaitų pripažinimo negaliojančiomis ir permokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, T. D..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

14.4. Teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, jų visumą, įrodomąją galią, ir priėmė teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo yra išplėtota ir nuosekli: bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, 40 punktas; 2025 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-469/2025, 29 punktas).

18. Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką ieškovei LUAB ,,Namus“ kilo procesinė pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius jos įrodinėjamas aplinkybes, kad ginčijamos PVM sąskaitos faktūros į buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos nesant tam faktinio pagrindo – faktiškai nesuteikus jose nurodytų paslaugų, pažymėtų indeksu p5001, t. y. pagal 2023 m. sausio 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. TM 234 „Projekto paruošimas“ (2 t., b. l. 223), pagal 2023 m. vasario 6 d. sąskaitą faktūrą Nr. TM 233 „Projektavimo darbai ir valdymas“ (2 t., b. l. 224), o pagal 2023 m. vasario 27 d. sąskaitą faktūrą Nr. TM 235 „Projektai ir darbų priežiūra“ (2 t., b. l. 225), apeliantei RUAB ,,Tomkara“ turint tikslą išvengti pareigos grąžinti ieškovei permoką. Apeliantei, kuri su ieškiniu nesutiko, teko procesinė pareiga leistinomis įrodinėjimo priemonėmis paneigti ieškovės argumentus, be kita ko, pateikiant pirminius dokumentus – PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų suteikimo faktą patvirtinančius įrodymus. Atitinkamai, bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas turėjo ištirti ir įvertinti abiejų šalių į bylą pateiktų įrodymų visumą bei nuspręsti apie įrodinėjimo dalyku esančių faktų (dėl paslaugų suteikimo ir (ar) darbų atlikimo, dėl PVM sąskaitų faktūrų teisingumo) buvimą ar nebuvimą.

19. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigas nagrinėjamoje byloje ar išvadą, jog PVM sąskaitose faktūrose nurodyti sandoriai faktiškai nebuvo sudaryti ir vykdomi, padarė išimtinai tik ieškovės pateiktų įrodymų, neatitinkančių leistinumo ir pagrįstumo reikalavimų, pagrindu, nevertindamas kitų, apeliantei konkrečiai jų net neįvardijant, bylos įrodymų.

20. Apeliantė neginčija tokių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad ji kartu su ieškove vykdė bendrą veiklą – gyvenamųjų namų projektavimą ir statybą, neginčija ir abiejų bendrovių sąsajų per jų dalyvį – akcininką A. D., kuriam priklauso 49 proc. ieškovės ir 100 proc. apeliantės akcijų. Dar daugiau, abi bendrovės veiklą vykdė tuo pačiu adresu, buhalterinę apskaitą abiem joms tvarkė UAB ,,Aistera“. Nurodytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esančių rašytinių įrodymų visuma, t. y.: 2020 m. liepos 29 d. – 2021 m. kovo 26 d. preliminariosios sutartys, kurias su užsakovais pasirašė arba ieškovė kartu su apeliante, arba tik ieškovė, sutartyse nurodant, kad šiuose teisiniuose santykiuose rangove yra apeliantė (2 t., b. l. 227–524); duomenys apie ieškovės akcininkus, išrašas iš Juridinių asmenų registro, nurodant šalių akcininkus ir bendrą jų buveinės adresą (2 t., b. l. 13, 15–20).

21. Tokie įrodomieji faktai ir leido pirmosios instancijos teismui pritarti ieškovei, kad apeliantei buvo ar turėjo būti žinoma apie tikrąją ieškovės finansinę padėtį, jos nemokumą 2022 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas atitinkamas išvadas apie ieškovės nemokumą padarė ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, t. y. jos balansą už 2022 metus, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį, kuri grindžiama, be kita ko, ir duomenimis iš didžiosios knygos (2 t., b. l. 9–12). Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantė apeliaciniame skunde ir nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nurodyto ieškovės faktinio nemokumo momento. Įrodymų, kurie sudarytų pagrindą kitokioms išvadoms padaryti, apeliantė į bylą nėra pateikusi. Todėl teisėjų kolegija neturi prielaidų padaryti kitokią išvadą tiek dėl ieškovės faktinio nemokumo momento, tiek ir dėl apeliantės žinojimo apie tikrąją ieškovės finansinę padėtį.

22. Byloje esančių įrodymų visuma pagrindžia ir tokią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad iki nagrinėjamoje byloje ginčijamų 2023 m. sausio 30 d., 2023 m. vasario 6 d. ir 2023 m. vasario 27 d. PVM sąskaitų faktūrų išrašymo buvo susidariusi ieškovės permoka apeliantei. Permokos faktą patvirtina tiek ieškovės į bylą pateikti išvestiniai, tiek ir pirminiai rašytiniai įrodymai. Iš ieškovės su ieškiniu pateiktos tarpusavio finansinių operacijų lentelės 27 eilutės (2 t., b. l. 21–23) matyti, kad 2022 m. gruodžio 23 d. buvo susidariusi 169 261,95 Eur ieškovės permoka apeliantei. Lentelėje nurodyti ieškovės apeliantei atliktų mokėjimų 2020 m. rugpjūčio 18 d. – 2022 m. gruodžio 23 d. įvairūs pagrindai – banko pavedimai, pardavimo sąskaitos faktūros, kasos išlaidų orderiai. Tai, kad lentelėje nurodyti tarpusavio mokėjimai buvo atlikti ir pagal juos susidarė ieškovės permoka, patvirtina pirminiai šioje lentelėje įvardyti dokumentai, t. y. išrašai iš banko sąskaitų, kuriuose nurodytos mokėjimo paskirtys ,,pagal sutartį“, „pagal sąskaitą“, „atsiskaitymas“ (2 t., b. l. 24–32, 36–39, 43–47, 51–94, 103–122, 128–133, 136–155, 159–206, 222), PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodytos įvairios perduodamos statybinės medžiagos ir suteikiamos paslaugos (žemės, projekto koncepcijos kūrimas, rinkos analizė, projektavimas, darbų priežiūra ir organizavimas, statybos darbai) (2 t., b. l. 33–34, 40–42, 49–50, 124–127, 157, 207–209, 211–215, 218–221), kasos pajamų orderiai, kuriais patvirtintas pinigų paėmimas iš kasos (2 t., b. l. 97–102, 216). Apeliantė kitų rašytinių įrodymų, kurie leistų pagrįstai suabejoti ieškovės permokos jai buvimu arba permokos dydžiu, į bylą nepateikė.

23. Ir nors apeliantės argumentai, kad nagrinėjamoje byloje ginčytos PVM sąskaitos faktūros Nr. TM 233, Nr. TM 234 ir Nr. TM 235, kurių pagrindu buvo padengta dalis permokos, buvo įtrauktos tiek į ieškovės, tiek ir į apeliantės buhalterinę apskaitą, yra teisingi, ši aplinkybė kitokios byloje kilusio ginčo baigties nesuponuoja. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad vėlesnės datos, t. y. 2023 m. vasario 6 d. sąskaita Nr. TM 233 yra žymima mažesniu numeriu, nei ankstesnės datos, t. y. 2023 m. sausio 30 d. sąskaita Nr. TM 234, o tai teigia prielaidas vertinti, kad visos trys sąskaitos galėjo būti surašytos vienu metu atgalinėmis datomis. Be to, vien sąskaitų įtraukimas į atitinkamas apskaitas pats savaime nepatvirtina, kad sandoriai, kurie įforminami šiomis sąskaitomis, iš tiesų yra įvykę (buvo faktiškai sudaryti ir įvykdyti). Kilus šalių ginčui, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodyti projekto paruošimo, projektavimo darbų ir valdymo, projekto ir darbų priežiūros darbai faktiškai neatlikti nei pagal byloje ginčijamas sąskaitas, nei kada nors anksčiau, būtent apeliantei teko pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokių darbų atlikimo ar tokių paslaugų suteikimo ieškovei faktą bei jų kainą.

24. Nėra jokių abejonių, kad apeliantė, kaip PVM sąskaitose faktūrose nurodytas paslaugas suteikęs asmuo, turėjo ir galėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, t. y. įvardyti konkrečius įvykdytus projektus, pateikti sutartis, jos sudarytas su subrangovais ir pan. Kaip teisingai nurodoma skundžiamame sprendime, iš byloje esančių rašytinių įrodymų galima padaryti tik tokią išvadą, kad statinių projektus rengdavo arba ieškovė, arba ieškovės pasitelkti subrangovai, bet ne apeliantė ar jos pasamdyti subrangovai. Iš su ieškiniu pateiktų preliminariųjų sutarčių pirmosios instancijos teismas identifikavo, kad visose jose ieškovė nurodoma kaip pardavėja, atsakovė – kaip rangovė, statinio statybos techninė prižiūrėtoja, taip pat įvairios bendrovės (pavyzdžiui, UAB „M. Z. studija“, UAB „ZET Group“, mažoji bendrija studija „Kaparchitektai“, UAB „Archartė“, UAB „Projektavimo sprendimai“, UAB „Idea Urbana“, UAB „Mak Group“) arba pati ieškovė (2021 m. gegužės 13 d., 2021 m. gegužės 20 d., 2021 m. gegužės 25 d., 2021 m. gegužės 31 d., 2021 m. liepos 21 d., 2021 m. rugsėjo 10 d., 2021 m. rugsėjo 24 d., 2021 m. gruodžio 6 d., 2022 m. sausio 13 d., 2022 m. sausio 17 d., 2022 m. sausio 21 d. preliminariosios sutartys) nurodomos kaip projektuotojos. Kokių konkrečiai sandorių (sutarčių, susitarimų) pagrindu apeliantė bendrai šalių vykdytuose projektuose atliko ar būtų galėjusi atlikti su projektavimu susijusius darbus, byloje duomenų nėra.

25. Nepagrįstais pripažintini ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad liudytojo T. D. paaiškinimai, jog ginčijamose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų darbų apeliantė neatliko, sąskaitos išrašytos tam nesant pagrindo, turėjo būti teismo vertinami kritiškai, nes jis siekia išvengti asmeninės atsakomybės prieš bankrutavusią ieškovę. Asmenų laisvo naudojimosi procesinėmis teisėmis ir dispozityvumo principai (CK 1.137 straipsnio 1 dalis, 1.138 straipsnis; CPK 13 straipsnis) lemia, kad tik pats suinteresuotas asmuo (šiuo atveju bankrutavusi ieškovė) pasirenka, kokiomis teisinėmis ir procesinėmis priemonėmis ji sieks ginti savo pažeistas teises, t. y. ar sieks sandorių pripažinimo negaliojančiais, ar žalos atlyginimo, ar naudosis keliais pažeistų teisių gynimo būdais. Pareiškus reikalavimą dėl sandorių nuginčijimo, nėra jokių kliūčių remtis tokia leistina įrodinėjimo priemone, kaip liudytojo apklausa (CPK 177 straipsnio 2 dalis), juolab kad buvusio bendrovės vadovo paaiškinimai, kad sandoriai, įforminti sąskaitomis, įtrauktomis ir į ieškovės apskaitą, nebuvo sudaryti, niekaip negali eliminuoti galimybės pareikšti ieškovei atitinkamus reikalavimus ir buvusiam vadovui. Be to, liudytojo T. D. paaiškinimus šiuo konkrečiu atveju patvirtinta byloje esantys kiti – rašytiniai – įrodymai, todėl nebuvo pagrindo abejoti šių paaiškinimų patikimumu ir (ar) jais nesivadovauti.

26. Būtina pažymėti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių tam, kad būtų įgyvendinta apeliantės teisė ir kartu pareiga teikti įrodymus, pagrindžiančius jos atsikirtimų į ieškinį poziciją (pagrįsti realų sandorių sudarymą ir vykdymą). Apeliantei atstovavusios advokatės prašymu 2025 m. sausio 6 d. vykęs teismo posėdis buvo atidėtas, suteikiant jai galimybę iki 2025 m. sausio 20 d. pateikti įrodymus, patvirtinančius projektavimo darbų atlikimą (3 t., b. l. 119). Apeliantės atstovė 2025 m. vasario 3 d., t. y. praleidusi nustatytą terminą, pateikė nepasirašytus 2023 m. vasario 6 d., 2023 m. vasario 27 d. projektų priėmimo perdavimo aktus (3 t., b. l. 124–125), kurie, jos teigimu, patvirtina paslaugų suteikimo ieškovei faktą. Teismo posėdyje, vykusiame 2025 m. vasario 3 d., ieškovės atstovui keliant pagrįstas abejones dėl apeliantės pateiktų projektų perdavimo priėmimo aktų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės, apeliantės atstovė pateikė prašymą dar kartą atidėti teismo posėdį, suteikiant galimybę pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius jos poziciją. Pirmosios instancijos teismas dar kartą atidėjo 2025 m. vasario 3 d. posėdį ir suteikė galimybę apeliantei iki 2025 m. vasario 24 d. pateikti papildomus rašytinius įrodymus, 2025 m. vasario 4 d. nutartimi (3 t., b. l. 131–132) įpareigodamas apeliantę sumokėti 500 Eur užstatą įpareigojimo pateikti įrodymus užtikrinimui. Apeliantė 2025 m. vasario 10 d. užstatą sumokėjo (3 t., b. l. 136), 2025 m. vasario 28 d. pateikė prašymą pratęsti terminą įrodymams pateikti (3 t. b. l. 137), kurį teismas 2025 m. kovo 7 d. nutartimi atmetė (3 t., b. l. 138–139). Apeliantės atstovė 2025 m. kovo 12 d. informavo teismą, kad nutraukė su apeliante sudarytą atstovavimo sutartį (3 t., b. l. 140), į tai atsižvelgdamas teismas dar kartą (iki 2025 m. balandžio 10 d.) atidėjo 2025 m. kovo 12 d. paskirtą teismo posėdį. Tačiau šio teismo posėdžio dieną apeliantės vadovas pateikė prašymą bylą nagrinėti apeliantei ir jos atstovui nedalyvaujant, prašymas priimti naujus įrodymus nebuvo teikiamas.

27. Akivaizdu, kad apeliantės teisė teikti įrodymus ir būti išklausytai buvo tinkamai užtikrinta. Pirmosios instancijos teismas ne kartą atidėjo teismo posėdžius, suteikdamas galimybę apeliantei pateikti įrodymus, kuriais ji grindė nesutikimą su jai pareikštu ieškiniu. Apeliantės procesinis elgesys, kas kartą teikiant prašymus atidėti teismo posėdžius dėl naujų rašytinių įrodymų pateikimo, kurių ji faktiškai neturėjo, atstovavimo sutarties su teisine atstove nutraukimas, neatvykimas į teismo posėdį, o vėliau ir apeliacinio skundo dėl jai nepalankaus teismo sprendimo pateikimas, kuriame apeliantė iš esmės vien cituoja CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, nenurodydama jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis argumentų, sudaro pagrindą teisėjų kolegijai vertinti, kad apeliantė siekia vilkinti jai nepalankaus teismo sprendimo įsiteisėjimą bei jo vykdymą. Apeliantei nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad ji realiai atliko darbus, nurodytus ginčijamose PVM sąskaitose faktūrose, apeliacinio skundo argumentai, kad įvykdytas sandoris negali būti pripažintas tariamu, taip pat pripažįstami nepagrįstais.

28. Pirmosios instancijos teismas padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas, kad ginčijamų PVM sąskaitų faktūrų išrašymo metu ieškovė buvo nemoki, turėjo permoką apeliantei, faktiškai jokie darbai pagal šias sąskaitas nebuvo atlikti, todėl ir jas išrašyti nebuvo teisinio pagrindo. Aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia, todėl teisinio pagrindo skundžiamo teismo sprendimo panaikinimui, kaip to siekia apeliantė, nenustatyta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.