Kauno apygardos teismo nuosprendis

2019-12-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1-44-317/2019

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2019-12-23
Bylos Nr.
1-44-317/2019
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Algirdas Jaliniauskas
Kaltinamasis
E. B.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-81-317/2018Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00125-2009-0.Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.1.; 1.1.12.1.; 1.2.14.7.2.1.; 2.3.6.4.1. (S)
Kauno apygardos teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas

sekretoriaujant Daivai Aliulienei,dalyvaujant prokurorei Kristinai Mockienei

kaltinamajam E. B., jo gynėjui advokatui V. I.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

E. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), LR pilietis, nevedęs, aukštesniojo išsilavinimo, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis E. B. kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „A“ direktoriumi ir materialiai atsakingu už jo žinioje buvusį bendrovės turtą, pagal 2007-11-23 sutartį Nr. 1 UAB „B“ perdavus turto priėmimo-perdavimo aktu naudoti ir valdyti 34 175,58 Lt (9897,93 Eur) vertės automobilį „Peugeot 607“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „A“ prisiimtų įsipareigojimų lizingo tiekėjui UAB „B“ neįvykdė, perduotą naudoti ir valdyti transporto priemonę, pažeisdamas bendrųjų sutarties sąlygų 5.1.5 punktą – neparduoti, neįkeisti ar pan. turto be raštiško banko sutikimo, perleido automobilį „Peugeot 607“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems tretiesiems asmenims, taip iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą ir UAB „B“ padarė 34 175,58 Lt (9897,93 Eur) turtinę žalą.

Kaltinamasis E. B. kaltu nepripažino ir nurodė, jog nuo 2006-10-17 iki bankroto bylos iškėlimo, buvo statybine veikla užsiimančios UAB „A“ vienintelis akcininkas ir direktorius. Bendrovė turėjo įsigijusi automobilį „Fiat Punto“. Kadangi vieno automobilio įmonės darbuotojams neužteko, įmonės komercijos direktorius V. U. surado automobilį „Peugeot 607“, kurio v/n (duomenys neskelbtini) ir pasiūlė šį automobilį nupirkti. Pagal 2007-11-23 lizingo sutartį su tuometiniu „C“, kuris šiuo metu pakeitęs pavadinimą į „B“, jis, kaip įmonės direktorius, sudarė sutartį dėl šio automobilio įsigijimo UAB „A“ vardu. Automobilio vertė tuo metu buvo virš 52000 Lt. Buvo sudarytas įmokų grafikas ir pagal priėmimo-perdavimo aktą jis pasirašytinai priėmė šį automobilį. Juo pagrinde važinėjo V. U.. Kol verslas sekėsi ir įmonė buvo moki, įmokos už šį automobilį buvo mokamos pagal sudarytą grafiką. Kas mėnesį „C“ buvo mokama apie 840 Lt. 2008 metų pabaigoje, prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, bendrovės veiklos apimtys ženkliai sumažėjo, o tai atsiliepė jo vadovaujamos įmonės finansinei būklei. Skolininkai vėlavo su jo vadovaujama bendrove atsiskaityti, todėl vėlavo ir įmokos už lizingu įgytą automobilį. Kadangi finansinė padėtis labai pablogėjo, jis 2009 m. vasario mėn. kreipėsi į teismą, kad UAB „A“ būtų iškelta bankroto byla. 2009-02-24 Kauno apygardos teismo nutartimi buvo įmonei buvo iškelta bankroto byla, o bankroto administratoriumi paskirtas B. D.. Pagal administratoriaus reikalavimą, perdavė visą įmonės dokumentaciją, automobilį „Fiat Punto“. B. D. pareikalavus perduoti ir automobilį „Peugeot 607“, v/n (duomenys neskelbtini), jam šio automobilio neperdavė, nes tuo metu automobilis buvo pas jo pusbrolį R. K., kuris kurį laiką dirbo jo vadovaujamoje bendrovėje vadybininku. Automobilį „Peugeot 607“ su dokumentais ir rakteliais R. K. jis perdavė 2008 m. pabaigoje ar 2009 m. pradžioje, nes tuo metu V. U. buvo išvykęs (duomenys neskelbtini). Jokio įgaliojimo nesurašė dėl automobilio naudojimo, jam leido naudotis kaip buvusiam įmonės darbuotojui bei savo artimam giminaičiui - pusbroliui. Kaltinamojo teigimu, R. K. tuo metu pasiūlė vystyti verslą (duomenys neskelbtini), kadangi ten anksčiau gyveno ir turėjo pažinčių. Šio verslo reikalais, dar iki bankroto bylos iškėlimo, į (duomenys neskelbtini) miestą važinėdavo ir R. K., ir V. U.. Jie ten važiuodavo derinti reikalus dėl didelių objektų statybų šiame mieste. Paprastai jie važiuodavo įmonei priklausančiu automobiliu „Fiat Punto“ arba kokiu kitu automobiliu. Bendrovės valdomu automobiliu „Peugeot 607“ niekada nebuvo vykstama į (duomenys neskelbtini). Gal 2009 metų pradžioje, datos nepamena, jam paskambino V. U. ir pasakė, kad automobilis „Peugeot 607“ yra (duomenys neskelbtini), nes R. K. juo atvyko į (duomenys neskelbtini). Jis V. U. liepė perimti iš R. K. tą automobilį, arba kartu grįžti į Lietuvą, tačiau R. K. automobilio jam neperdavė. Bandė susisiekti telefonu su R. K., tačiau šis jam neatsiliepė. Dėl to paprašė telefonu V. U., kad šis praneštų policijai apie automobilio dingimą. Kai R. K. grįžo į Lietuvą, E. B. pareikalavo gražinti automobilį „Peugeot 607“, tačiau šis pasakė, kad automobilio jau nebėra. Kur dingo automobilis, jis nepaaiškino. Pats į (duomenys neskelbtini) ar Lietuvos policiją dėl automobilio dingimo nesikreipė. Supranta, kad, kaip įmonės direktorius yra atsakingas už įmonės turtą, tačiau negalvojo, kad giminaitis gali jį taip pavesti ir negražinti jam patikėto automobilio. Jis laukė tikėdamasis, kad R. K. jam gražins bent jau pinigus už automobilį, tačiau negražino nei pinigų, nei automobilio. Dėl to jis ir neprisipažįsta kaltinimo, kad perleido automobilį nenustatytiems asmenims.

Liudytoja D. U. teisme paaiškino, jog jos buvęs sutuoktinis V. U., su kuriuo ji išsituokė 2009-09-23, maždaug prieš 10 metų dirbo su E. B. UAB „A“. Kokias vadovaujančias pareigas jiedu užėmė šioje bendrovėje, ji tiksliai nežinanti. Dirbdamas UAB „A“, V. U. važinėjo lizingu pirktu ir bendrovei priklausančiu tamsiai rudos spalvos automobiliu „Peugeot 607“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Bendrovei priklausė ir dar vienas mažas raudonos spalvos automobilis, kurio modelio ji nepamenanti, tačiau jį yra ne kartą mačiusi. Dar iki jų ištuokos, vyras važiuodavo tuo raudonos spalvos automobiliu verslo reikalais į (duomenys neskelbtini) vienas ar kartu su E. B. bei jo giminaičiu, kurio pavardės ji nežino. Ji mačiusi, kaip jie tuo raudonu automobiliu išvažiuodavo ir nepamena, kad buvęs vyras būtų į (duomenys neskelbtini) važiavęs bendrovės automobiliu „Peugeot 607“. Tiksliai nepamena kada, tačiau vieną kartą jam išvykus raudonos spalvos automobiliu į (duomenys neskelbtini), ten jis buvo sumuštas ir ilgą laiką negrįžo. V. U. jai telefonu sakė, kad buvo ten užpultas, sumuštas, turi vykti užpuolikų teismas, todėl jis negalintis greitai sugrįžti. Tuo metu jiedu jau buvo ant skyrybų slenksčio, todėl ji smulkiau vyro nieko neklausinėjo.

Liudytojas V. U. patvirtino tyrimo metu (t.3 b. l. 37-39) duotus parodymus, kad E. B. pažįsta daugiau nei 10 metų. Susipažino dar tuomet, kai V. U. buvo UAB „D“ akcininkas ir direktorius, o E. B. šioje įmonėje dirbo darbininku. Įmonė vykdė statybos darbus – dengė pastatų stogus įvairia danga. Kuomet ši įmonė bankrutavo, jam buvo pasiūlyta perimti UAB „A“. Kadangi V. U. nebenorėjo būti įmonės akcininku ir vadovu, šios įmonės akcininku ir direktoriumi tapo E. B.. Dar viena akcininke pradžioje buvo ir A., tačiau vėliau vieninteliu akcininku tapo E. B.. Įmonės registracijos adresas buvo (duomenys neskelbtini), ten buvo įsikūręs ofisas, daugiau jokių patalpų, sandėlių ar kt. gamybinių patalpų įmonė neturėjo. V. U. įsidarbino joje komercijos direktoriumi. Į jo darbo funkcijas įėjo darbo objektų paieška, jų darbų atlikimo organizavimas, objekto darbo išlaidų apskaičiavimas, dokumentų ruošimas konkursams ir darbų priežiūra. Ši bendrovė vertėsi analogiška veikla kaip ir „D“ – stogų dengimu bei grindų klojimu. Verslas pradžioje sekėsi neblogai, todėl lizingu buvo nupirkti keli automobiliai – raudonos spalvos „Fiat Punto“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bei „Peugeot 607“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). „Fiat Punto“ buvo pirktas iš privataus asmens, buvo pardavinėjamas pigiai, reikėjo tik smulkaus kosmetinio remonto, todėl jis ir buvo įsigytas. E. B. važinėjo nuosavu „Citroen“ markės automobiliu. Maždaug 2007m. spalio mėn. iš „Peugeot“ atstovo Lietuvoje UAB „E“ lizingu buvo nupirktas ir „Peugeot 607“ automobilis, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Jis pirktas per „C“ (dabartinis „B“ lizingas). 2007-11-23 buvo sudaryta lizingo sutartis tarp UAB „A“ ir „C“ dėl automobilio „Peugeot 607“ įsigijimo, sumokėta pradinė įmoka. Sutartis ir priėmimo-perdavimo aktą, kaip bendrovės direktorius, pasirašė E. B.. Dokumentuose kaip automobilio savininkas buvo nurodytas „C“. Kadangi automobilis buvo reikalingas darbo reikalams, juo pagrinde važinėjo V. U.. Kartais automobilį pasiimdavo ir E. B.. Už automobilio lizingą per mėnesį buvo mokama apie 1000 Lt įmoka. Įmokos buvo mokamos pavedimu, pagal sudarytą grafiką, jas darydavo bendrovės buhalterė.

Maždaug 2007 metais su E. B. bei kitais bendrovės darbuotojais ėmė važinėti į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ieškoti galimybių verslą plėtoti šiose šalyse. Buvo tariamasi (duomenys neskelbtini) dalyvauti konkursuose statant didelius statybos objektus. Į šias keliones jie paprastai vykdavo automobiliu „Fiat Punto“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kadangi jis buvo nedidelis ir jo kuro sąnaudos buvo mažos. Nei karto nevažiavo „Peugeot 607“ automobiliu, kadangi jis buvo neekonomiškas, be to, jie bijojo prarasti automobilį dėl didelio nusikalstamumo šioje šalyje. Yra kelis kartus vykęs savo automobiliu „Mersedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Be to yra važiavęs su E. B. jo automobiliu „Volvo S80“, kuris buvo ekonomiškas vykti, nes buvo dyzelis. Kelis kartus su jais yra vykęs ir E. B. pusbrolis R. K., kurį laiką dirbęs UAB „A“. (duomenys neskelbtini) mieste už bendrovės pinigus nuomojosi butą, jei reikdavo pasilikti ilgiau, nes karais ten reikėdavo pabūti ir ilgesnį laiką - nuo dviejų savaičių iki trijų mėnesių. 2008 metų antroje pusėje, prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, UAB „A“ labai ženkliai sumažėjo verslo apimtys, bankai neduodavo kreditų statyboms, konkursai nevykdavo, pajamų nebuvo, skolininkai su įmone vėlavo atsiskaityti. Todėl E. B. jam pasakė, kad reikia skelbti įmonės bankrotą. Kadangi nutraukė santuoką su sutuoktine D. U., išvyko į (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini), kur pragyveno penkis metus. Jis išvyko savo automobiliu „Mersedes Benz“. Automobilis „Peugeot 607“, v/n (duomenys neskelbtini), buvo paliktas (duomenys neskelbtini), prie įmonės patalpų (duomenys neskelbtini). Kas po to juo važinėjo, jis nežino. Niekada nėra važiavęs a/m „Peugeot 607“, v/n (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini). Apie šio automobilio vagystę (duomenys neskelbtini), jis E. B. niekada nesakė ir apie tokį faktą iš viso nieko nežino. Išvykdamas į (duomenys neskelbtini) automobilį paliko prie įmonės, raktelius ir dokumentus atidavė E. B.. Automobilio „Peugeot 607“ niekur neišvarė ir niekam neperleido.

Liudytojas teisme taip pat nurodė, jog dar iki UAB „A“ bankroto, kuomet jis buvo išvažiavęs į (duomenys neskelbtini) raudonu UAB „A“ automobiliu „Fiat Punto“, jam paskambino R. K., kuris pakvietė susitikti, nes taip pat tuo metu buvo (duomenys neskelbtini). Jiedu susitiko prie namo, kuriame V. U. nuomojosi butą. R. K. atvažiavo automobiliu „Peugeot 607“. Būdamas įsitikinęs, kad tai bendrovės automobilis ir manydamas, jog R. K. „Peugeot 607“ atvarė jam, o pasiims iš jo raudoną „Fiat Punto“, V. U. R. K. paklausė, ar jam šis atvarė bendrovės automobilį. R. K. atsakė, kad ne jam. V. U. paskambinęs E. B., liepė jam nueiti į policiją ir pranešti apie „Peugeot 607“ vagystę. Jis atsisakęs tai daryti. Klausęs E. B., kodėl turėtų pranešti policijai apie automobilio vagystę, tačiau E. B. daugiau nieko nepaaiškino. Jis supykęs ant E. B., kad šis liepia pranešti apie vagystę, nors automobilis nebuvo pavogtas, ir pasakęs, kad tegu praneša tas, kas jį ir prarado. Vėliau, jam dar būnant (duomenys neskelbtini), vieno pokalbio per Skype su R. K. metu, šis jam pasakė, kad „ Peugeot 607“ mašinos nebėra, ji parduota, E. B. ją pardavė. Prie kokių aplinkybių parduotas automobilis, R. K. nekonkretizavo. Grįžęs į Lietuvą V. U. sugražino automobilį „Fiat Punto“ UAB „A“ bankroto administratoriui D. ir vėl autobusu grįžo į (duomenys neskelbtini), kur dar kelis metus gyveno.

Liudytojas B. D. patvirtino tyrimo metus duotus parodymus (2t., b.l. 90-93, 122-123) parodė, kad įmonei buvo pateikti dokumentai dėl bankroto procedūros iniciavimo UAB „F“ ir UAB „A“, paskiriant jį šių bankrutuojančių įmonių administratoriumi. 2009-02-04 buvo priimta Kauno apygardos teismo nutartis, kuria buvo iškelta UAB „F“ bankroto byla, o 2009-02-24 Kauno apygardos teismo nutartis, kuria buvo iškelta UAB „A“ bankroto byla. Šiose bylose jis buvo paskirtas administratoriumi. Bendravo su įmonės „F“ direktoriumi R. S., iš kurio pareikalavo perduoti visą įmonei priklausantį turtą, dokumentaciją. 2009-02-24 R. S. perdavė transporto priemonę „Mercedes Benz E500“, v/n (duomenys neskelbtini) Surašė automobilio priėmimo – perdavimo aktą, kurį abu ir pasirašė. Su UAB „A“ buvusiu direktoriumi E. B. taip pat bendravo, tačiau jis jam perdavė tik transporto priemonę „Fiat Punto“, v/n (duomenys neskelbtini) tačiau neperdavė automobilio „Peugeot 607“, v/n (duomenys neskelbtini) Kur iki šiol šis automobilis yra, nežino. Jis jam sakė, kad šio automobilio neturi. Susipažino su abiejų įmonių finansine dokumentacija, sudarė kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, nurodydamas pirmosios, antrosios ir trečiosios eilės kreditorius. Tarpe šių kreditorių yra ir UAB „B“, kuri yra įrašyta į trečiosios eilės kreditorių sąrašą. Tačiau UAB „B“ per savo įgaliotuosius atstovus reikalauja ne ginčo tvarka perduoti neva jiems priklausantį turtą. UAB „B“ pasirinko abiejose bankroto bylose (tiek UAB „F“, tiek UAB „A“) savininko teisių gynimo būdą, pareikšdami abiejose nesumokėtos kainos dalies dydžio finansinį reikalavimą bankroto procedūrose. Bankroto byloje dėl UAB „F“ lizingo įmonė pareiškė kreditorinį reikalavimą nesumokėto turto daliai 289695,84 litų, iš kurių 73062,93 lito dėl automobilio „Mercedes Benz E500“. Bankroto byloje dėl UAB „A“ lizingo įmonė pareiškė kreditorinį reikalavimą nesumokėto turto daliai 36920,72 litų dėl automobilio „Peugeot 607“. Šios sumos nurodytos iki bankroto bylų iškėlimo abiem įmonėms. Kadangi lizingo įmonė pasirinko kreditorinį reikalavimą, todėl tai kvalifikuotina kaip savininko valios išraiška dėl būdo, kuriuo siekiama ginti savo kaip pardavėjo teises, būtent – pareiškiant pirkėjo nesumokėtos kainos dalies dydžio finansinį reikalavimą bankroto procedūrose. Pasirinkus šį pardavėjo teisių gynimo būdą ir bankroto bylą nagrinėjančiam teismui 2009-02-04 ir 2009-02-24 nutartimis patvirtinus tokius pardavėjo reikalavimus, pardavėjas įgijo kreditoriaus bankroto procedūrose teisinį statusą ir šios teisinės padėties nulemtas teises ir pareigas. Tai, kad yra įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas bankroto byloje, kuriuo patvirtinta bankrutuojančios įmonės skola ieškovui, kylanti iš 2007-08-24 veiklos nuomos (kitur nurodyta lizingo) (UAB„F“) ir 2007-11-23 lizingo sutarties (UAB „A“) neįvykdymo, pardavėjas prarado teisę reikalauti daliųjų daiktų dalies, už kurią pirkėjas nesumokėjo, grąžinimo, nes tokio reikalavimo tenkinimas reikštų kito pardavėjo teisių gynimo būdo taikymą jau esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui dėl skolos dydžio ir vykstant bankroto procedūroms dėl kreditoriaus reikalavimo tenkinimo Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka. Kai pirkėjas tampa nemokus, pardavėjas negali išreikalauti daiktų, už kuriuos nesumokėta, jeigu per protingą terminą pirkėjo administratorius pasiūlo sumokėti kainą ar pateikia šios prievolės užtikrinimą. Be to, Įmonių bankroto įstatymo 1 str. 3 d. nurodoma, kad kitų įstatymų nuostatos (tame tarpe ir civilinio proceso kodekso) taikomos tiek, kiek neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms, todėl jis vadovavosi Įmonių bankroto įstatymu. Taip pat jam buvo pateikta su UAB „F“ sudaryta 2007-08-24 veiklos nuomos sutartis, tačiau vėliau savo dokumentuose nurodė šią sutartį kaip lizingo sutartį, t.y. išperkamosios nuomos sutartį. Nei su UAB „F“, nei su UAB „A“ sudarytose sutartyse lizingo įmonė nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog būtent jai priklauso abi transporto priemonės nuosavybės teise, kadangi šios transporto priemonės neįregistruotos viešajame registre. Jo žiniomis, šios abi transporto priemonės nebuvo registruotos viešajame registre, nors VĮ „Regitra“ yra užregistruotos, tačiau tai nėra teisinis registravimas, o tik vykdoma jų apskaita. Papildomos apklausos metu aprodė, kad iki šiol jam nebuvo perduotas automobilis „Peugeot 607“, v/n (duomenys neskelbtini) kuriuo anksčiau naudojosi ir valdė UAB „A“.

Liudytojas R. K., kurio parodymai perskaityti teisminio nagrinėjimo metu LR BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), o 2007 m. vasario mėn. dirbo apie metus laiko UAB „A“ direktoriaus pavaduotojo pareigose. Šią bendrovė buvo įkūręs jo pusbrolis E. B., kuris ir buvo direktorius. Šioje bendrovėje dirbo V. U. komercijos direktoriumi, taip su juo ir susipažino. Tais metais pagrindinė bendrovės veikla buvo statybos. Jis kaip darbuotojas asmeniškai važiuodavo į (duomenys neskelbtini), tikslu bendrovės vardu sudaryti sutarčių, ieškoti kontaktų, klientų. Jį siųsdavo E., nes jis turėjo (duomenys neskelbtini) įvairių pažįstamų ir ten buvo gyvenęs. Žinojo, kad E. bendrovės vardu turėjo lizingo sutartis dėl automobilių įsigijimo. Bendrovė turėjo ne vieną automobilį ir žinojo, kad jie yra lizingo būdu išperkami. Žinojo ir matė, kad bendrovė turi lizingo būdu išperkamą automobilį „Peugeot 607“, juodos ar tamsios spalvos. Tačiau jis tuo automobiliu nesinaudojo, jam tiesiog jo neduodavo direktorius E.. Kiek jam žinoma tuo automobiliu naudojosi ir jis buvo skirtas V. U.. Jis vykdavo į (duomenys neskelbtini) bendrovės tikslais, kas dvi-tris savaites. Pabūdavo (duomenys neskelbtini) savaitę ar kažkiek daugiau ir vėl grįždavo į Lietuvą. Visą laiką vykdavo savo automobiliu, bet ne „Peugeot 607’, o su savo tuo metu turėtu asmeniniu „VW Golf“, kuris buvo registruotas jo vardu, bet v/n. nepamena. Visuomet išvykdavo per Suvalkų postą per Lenkijos ir Lietuvos pasienį. Automobiliu „Peugeot 607“, kurį išsipirkinėjo UAB „A“ niekada nėra išvykęs iš Lietuvos nei į (duomenys neskelbtini) nei kitur, net Lietuvoje nevažinėdavo. Kodėl jo pusbrolis E. B. nurodė, kad jis tuo automobiliu vyko į (duomenys neskelbtini) nežino, mano jis kerštavo, nes turėjo iš anksčiau su juo asmeninių nesutarimų, buvo truputį skolingas pinigų. Jis niekada nėra prašęs E. B. automobilio „Peugeot 607“ važinėtis Lietuvoje ar išvykti į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) nevažinėjo šiuo automobiliu, kodėl V. U. įvardina, kad važinėjo nežino. Jis nėra skambinęs nei V. U. nei E. B. ir sakęs telefonu: „suprask to automobilio nebėra“. Kategoriškai neigia visas nurodytas E. B. aplinkybes apie tai, kad jis išvyko minimu automobiliu į (duomenys neskelbtini), nes taip nebuvo. Žino, kad pats E. B. važiuodavo į (duomenys neskelbtini) pas V. U. arba kartu su V. U.. Kokiu būdu nuvykdavo negali pasakyti, bet mano, kad važiuodavo automobiliu. Yra matęs, kad pats E. B. (duomenys neskelbtini) yra važinėjęs tuo automobiliu „Peugeot 607“, bet kokiu konkrečiai laikotarpiu nepamena. Pamena, kad prieš pat bendrovės bankrotą E. jam pasiūlė įmituoti eismo įvykį automobiliu „Peugeot 607“, tikslu gauti draudimo išmoką. Apie tai kalbėjo tiesiog kažkurio susitikimo metu. Suprato, kad E. labai reikia grynųjų pinigų, bet jis atsisakė, nes suprato kuria linkme viskas krypsta. Jau įtarinėjo, kad bendrovės finansiniai reikalai nėra geri ir stabilūs, todėl E. nori išsigryninti pinigų. Mano, kad dėl šių priežasčių tas automobilis ir buvo pradangintas, bet jis su tuo nesusijęs. Automobilio „Peugeot“ neperleido jokiems tretiems asmenims, nes neturėjo jokios praktinės galimybės, nes juo nevažinėjo. (3t., b.l. 41-43, 44-45).

2009-04-16 „B“ pareiškime nurodyta, kad 2007 metais UAB „A“ ir „B“ UAB pasirašė lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį, pagal kurią UAB „A“ buvo išnuomotas „B“ UAB nuosavybės teise priklausanti turtas automobilis „Peugeot 607“, 2005 m., Nr. (duomenys neskelbtini), kurio likutinė vertė 34175,58 litų vertės. Skolininkui sugrąžinus pagal sutartį naudotą turtą, „B“ UAB sumažins savo finansinius reikalavimus neišpirktos turto vertės dydžio suma. (2t., b.l. 107-108)

2016-10-26 asmenų kirtusių LR sieną pažymoje nurodyta, kad V. U. laikotarpyje nuo 2006-01-23 iki 2006-12-11 kirto Kalvarijos tarptautinį PKP, tačiau su automobiliu „Peugeot 607“, v/n (duomenys neskelbtini), sienos kirtimas neužregistruotas. (2t., b.l. 198)

2017-01-12 akistatos protokole nurodyta parodė, kad akistatos tarp įtariamojo V. U. ir liudytojo E. B. metu, E. B. nurodė, kad nepamenantis ar V. U. kada važiavo į (duomenys neskelbtini) automobiliu „Peugeot 607“, v/n (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog šiuo automobiliu į (duomenys neskelbtini) vyko R. K.. Dingus automobiliui jis jokių priemonių nesiėmė ir bankroto administratoriui apie automobilio dingimą nepranešė. (3t., b.l. 23-26)

2007-02-09 darbo sutartyje Nr. 2 nurodyta parodė, kad R. K. UAB „A“ direktoriaus pavaduotojo komercijai pareigose dirbo nuo 2007-02-09 iki 2007-12-13. (3t., b.l. 52)

2017-03-07 asmenų kirtusių LR sieną pažymoje nurodyta, kad R. K. laikotarpyje nuo 2007-05-25 iki 2011-12-15 kirto Kalvarijos, Panemunės ir Lazdijų tarptautinį PKP, tačiau su automobiliu „Peugeot 607“, v/n (duomenys neskelbtini), sienos kirtimas neužregistruotas. (3t., b.l.59)

2007-02-09 darbo sutartyje Nr. 2 nurodyta parodė, kad R. K. UAB „A“ direktoriaus pavaduotojo komercijai pareigose dirbo nuo 2007-02-09 iki 2007-12-13. (3t., b.l. 52)

2017-03-07 asmenų kirtusių LR sieną pažymoje nurodyta, kad R. K. laikotarpyje nuo 2007-05-25 iki 2011-12-15 kirto Kalvarijos, Panemunės ir Lazdijų tarptautinį PKP, tačiau su automobiliu „Peugeot 607“, v/n (duomenys neskelbtini), sienos kirtimas neužregistruotas. (3t., b.l.59).

Kauno apygardos teismas 2018-07-03 kreipėsi į Lenkijos teisėsaugos institucijas su Europos tyrimo orderiu, kuriame prašė pateikti duomenis iš Lenkijos Respublikos sienos apsaugos tarnybos apie transporto priemonės – lengvojo automobilio „Peugeot 607 „valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Lenkijos – (duomenys neskelbtini) Respublikos sienos kirtimus laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 1d. iki 2009 m. kovo 1d. bei asmenį, vairavusį šią transporto priemonę. Iš Varšuvos Mokotovo rajono apylinkės teismo pateiktos medžiagos pagal pateiktą tyrimo orderį matyti (t. 5 b.l. 1-67), jog 2008-11-13 automobilis „Peugeot 607“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas R. K., per Lenkijos – (duomenys neskelbtini) Respublikos pasienio punktą (duomenys neskelbtini) įvažiavo iš Lenkijos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Kad iš šios valstybės automobilis, vairuojamas K. ar kokio kito asmens būtų įvažiavęs iš (duomenys neskelbtini) į Lenkijos Respubliką, duomenų nėra pateikta.

Kauno apygardos teismas kreipėsi į (duomenys neskelbtini) teisingumo ministrą dėl teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kuriame buvo prašoma pateikti duomenis apie transporto priemonės – lengvojo automobilio „Peugeot 607“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Lenkijos – (duomenys neskelbtini) Respublikos sienos kirtimus laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 1d. iki 2009 m. kovo 1d. Gauti iš (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų dokumentai patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) pajamų ir rinkliavų organų bendrosios automatizuotos informacinės sistemos duomenų bazėse nėra jokios informacijos apie (duomenys neskelbtini) muitinės sienos kirtimą transporto priemone „Peugeot 607“, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 5 b. l. 89-130).

Motyvuojamoji dalis

BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. BK 184 straipsnio 2 dalies prasme atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui. Pagal formuojamą teismų praktiką, patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus, o esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo.

Lizingo sutarties esmė yra ta, kad lizingo bendrovė perka lizingo gavėjo nurodytą daiktą, įgyja į jį nuosavybės teises ir perleidžia kitam asmeniui (lizingo gavėjui) valdyti ir naudoti su teise per tam tikrą laiką išpirkti daiktą ir, sumokėjus visą sutartyje nurodytą kainą, tapti jo savininku. Asmuo, gavęs turtą naudoti, neturi teisės disponuoti turtu (jį perleisti) be lizingo bendrovės sutikimo. Tai reiškia, kad kaltinime nurodytas automobilis E. B. buvo patikėtas. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. E. B., eidamas UAB „A“ direktoriaus pareigas, būdamas materialiai atsakingas už bendrovės turtą, 2007-11-23 sudaręs sutartį su UAB „B“, o šiai bendrovei perdavus jam pagal turto priėmimo-perdavimo aktą naudotis ir valdytis 34 175,58 Lt (9897,93 Eur) vertės automobilį „Peugeot 607“, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „A“ prisiimtų įsipareigojimų lizingo tiekėjui UAB „B“ neįvykdė, o pažeisdamas bendrųjų sutarties sąlygų 5.1.5 punktą – neparduoti, neįkeisti ar pan. turto be raštiško banko sutikimo, perduotą jam naudoti ir valdyti transporto priemonę perleido ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems tretiesiems asmenims. Tokiu būdu jis iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą ir UAB „B“ padarė 34 175,58 Lt (9897,93 Eur) turtinę žalą.

Kaltinamasis teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino ir nurodė, jog kaltinime nurodyto automobilio „Peugeot 607“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jis neiššvaistė, jo niekam neperdavė - automobiliu naudotis jis leido savo pusbroliui R. K., kuris juo išvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau automobilio negražino. Šiuos E. B. parodymus iš dalies patvirtino ir liudytojas V. U., nurodęs, jog matė 2007 metais R. K. (duomenys neskelbtini) mieste, kur šis buvo atvykęs automobiliu „Peugeot 607“.

Taigi, aptarti duomenys iš dalies patvirtina kaltinamojo teiginius, jog jis automobilį „ Peugeot 607“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) perdavė naudotis savo giminaičiui R. K., kuris 2008-11-13 šiuo automobiliu įvažiavo į (duomenys neskelbtini) Lenkijos – (duomenys neskelbtini) Respublikos pasienio punktą (duomenys neskelbtini). Duomenų, patvirtinančių, jog R. K. šiuo automobiliu sugrįžo iš (duomenys neskelbtini) į Lenkiją bei šiuo automobiliu sugrįžo į Lietuvą, byloje nėra.

Kadangi liudytojas R. K. buvo apklaustas tik tyrimo metu, kviečiamas į teismo posėdžius neatvyko, byloje prokurorės pateiktais duomenimis gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), o jo dabartinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) nežinoma, teismas teisminio nagrinėjimo metu pagarsino ikiteisminio tyrimo metu duotus R. K. parodymus, kuriuose šis liudytojas neigė gavęs iš E. B. automobilį „Peugeot 607“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas ėmėsi visų įstatymų numatytų priemonių, kad apklausti teisme R. K. bei pašalinti prieštaravimus tarp jo ir kaltinamojo bei liudytojo V. U. parodymų, tačiau kviečiamas į teismo posėdžius R. K. neatvyko. Dėl šios priežasties pašalinti prieštaravimus tarp jo ir kaltinamojo bei liudytojo V. U. parodymų, teisme nėra galimybės.

Teismas vertindamas įrodymus pažymi, jog kaltinamojo parodymai tyrimo metu nebuvo nuoseklūs. Apklaustas 2009 m. lapkričio 11d. (t. 2 b.l. 131-133) jis teigė, jog automobilį „Peugeot 607“, v/n (duomenys neskelbtini), jis perdavė ne R. K., o liudytoju šioje byloje apklaustam V. U. ir pastarasis šiuo automobiliu naudojosi kaip įmonės, kuriai vadovavo E. B., direktoriaus pavaduotojas. Jo teigimu, bankroto administratoriui B. D. pareikalavus automobilį gražinti, jis kreipėsi į V. U., tačiau pastarasis pasakė, jog automobilį iš jo pavogė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste. Taigi, kaltinamasis tyrimo pradžioje nenurodė aplinkybių, kad lizingu įgytą ir UAB „A“ valdomą transporto priemonę jis perdavė savo giminaičiui t. y. pusbroliui R. K., kuris, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, UAB „A“ dirbo tik nuo 2007-02-09 iki 2007-12-13, o 2008-11-13, kuomet pagal pateiktus duomenis šiuo automobiliu įvažiavo į (duomenys neskelbtini), jis minėtoje bendrovėje nedirbo ir su ja kokiais tai ryšiais nebuvo susijęs.

Tik beveik po aštuonerių metų t. y. 2017 m. sausio mėn. 26d., apklaustas įtariamuoju, kaltinamasis nurodė, jog kaltinime nurodytą automobilį jis perdavė naudotis ne V. U., o R. K., kuris, pasak jo, išvažiavęs šiuo automobiliu į (duomenys neskelbtini), jo E. B. negražino.

Pažymėtina ne tik tai, jog apie automobilio perdavimą ne V. U., o R. K., kaltinamasis informavo praėjus daugiau nei 7 metams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pradėtas 2009 m. liepos 23d., byla teismui su kaltinamuoju aktu perduota 2017-07-13. E. B. visą tą laiką ne tik kad nesuteikė ikiteisminį tyrimą atliekančiai institucijai duomenų apie automobilio praradimo aplinkybes, bet ir neinformavo apie tai UAB „A“ bankroto administratoriaus, teikdamas šiam melagingus duomenis. Net jei ir tikėti tuo, kad automobilis buvo perduotas R. K. ir pastarojo buvo neteisėtai prarastas (parduotas, dovanotas ar kt.), akivaizdu, jog E. B. neteikdamas bankroto administratoriui bei ikiteisminio tyrimo įstaigai teisingų duomenų, nurodydamas, jog automobilį perdavė V. U. ir šis jam jo negražino, dangstė ne tik savo neteisėtus veiksmus, bet ir savo giminaičio R. K. veiksmus, taip apsunkindamas ir net padarydamas neįmanoma automobilio paiešką bei jo sugražinimą teisėtam automobilio savininkui – lizingo bendrovei. Jis visą šį laikotarpį nepranešė policijai apie automobilio dingimą, teikė melagingus duomenis apie tai, kad automobilį buvo perdavęs V. U., o pastarasis jam jo negražino, slėpė ne tik R. K., kuriam perdavė automobilį, bet ir jo nurodytas automobilio dingimo aplinkybes, dėl ko buvo užvilkintas ikiteisminis tyrimas. Tokiais savo priešingais teisei veiksmais jis ne tik apsunkino, bet ir padarė neįmanomu ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis ne tik UAB „A“, kuriai vėliau buvo iškelta bankroto byla, bet ir UAB „B“.

Pažymėtina ir tai, jog teisme apklaustas liudytoju V. U. patvirtino, kad R. K. atvažiavus automobiliu „Peugeot 607“ į (duomenys neskelbtini) miestą ir susitikus su V. U., V. U. skambino E. B., kuris liepė V. U. pranešti policijai apie R. K. atvaryto į (duomenys neskelbtini) automobilio „Peugeot 607“ vagystę, nors akivaizdu, jog šis automobilis tuo metu nebuvo pagrobtas, o buvo R. K. žinioje. V. U. klausinėjęs E. B., kodėl jis turėtų pranešti policijai apie automobilio vagystę, tačiau E. B. jam nieko nepaaiškino. Vėliau, V. U. dar būnant (duomenys neskelbtini), pokalbio per Skype su R. K. metu, šis jam pasakė, kad „ Peugeot 607“ automobilio jau nebėra, nes ji parduota (duomenys neskelbtini), o pardavė automobilį E. B.. E. B. parodymų nenuoseklumas tyrimo metu, V. U. apkalbėjimas t. y. pateikimas tyrimo metu melagingų duomenų, kad automobilis„ Peugeot 607“ buvo patikėtas ne V. K., bet V. U., kad būtent jis jo E. B. negražino, leidžia teismui daryti išvadą, kad lizingu įgytą ir UAB „A“ valdomą automobilį „Peugeot 607“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) E. B. pats ar per kitus asmenis (per V. K. ar kt. asmenis), neteisėtai perleido nenustatytiems asmenims ir tokiu būdu iššvaistė svetimą turtą.

Tokią išvadą teismas daro ir dėl to, jog lizingo sutartimi prisiimtus įpareigojimus mokėti periodines įmokas E. B. vykdė tik kurį laiką, vėliau įmokas nustojo mokėti, o dėl susidariusios skolos ir galimo lizingo sutarčių nutraukimo UAB „A“ buvo įspėta. Nevykdant įsipareigojimų, buvo išsiųstas pranešimas apie vienašališką sutarčių nutraukimą bei reikalavimas grąžinti lizingo bendrovei priklausantį turtą. Tačiau E. B. ne tik negrąžino UAB „A“ lizingo sutartimi valdomo turto, nenurodė tikslios šio turto buvimo vietos, bet ir šio turto – automobilio buvimo vietą slėpė. Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos, kaltinamasis ne tik nevykdė lizingo sutartyse numatytų įsipareigojimų, nustatytais terminais nemokėjo įmokų, bet ir žinodamas, kad pagal lizingo sutarčių 5.1.5. punktą jam griežtai draudžiama perleisti teisę naudotis turtu be UAB „B“ sutikimo, sąmoningais veiksmais svetimą, jam patikėtą turtą, be lizingo davėjo žinios ir sutikimo, neatlygintinai, be jokių rašytinių dokumentų, perleido tretiesiems asmenims. Šios išvados nepaneigia kaltinamojo teiginiai, jog automobilį jis perleido tik laikinai pasinaudoti, o lizingo bendrovei priklausanti transporto priemonė jam nebuvo gražinta, kad ji tiesiog dingo. Jei tokie teiginiai būtų tikri ir teisingi, E. B. iš karto po to, kai buvo pareikalauta automobilį sugražinti, būtų inicijavęs baudžiamąjį procesą dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, ir būtų nustatyti šią veiką padarę asmenys. Tačiau jis ne tik to nepadarė, nenurodė asmens, kuriam šį automobilį perdavė, bet priešingai – ilgą laiką slėpė šį asmenį, davė melagingus parodymus tyrimo metu, apkalbėdamas kitą asmenį ir pan. Tai rodo jo išankstinį tikslą ir susitarimą perleisti automobilį nenustatytam asmeniui bei tikslą svetimą jam – UAB „B“ turto iššvaistymą.

Kaltininko žinioje buvusio svetimo turto iššvaistymo sudėtis yra materiali, t.y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Šios veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kokiu būdu, tikslu ar kokiam asmeniui svetimas turtas buvo perleistas, taip pat tai, kokių veiksmų kaltininkas ėmėsi jau po BK 184 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių realizavimo. Esminis požymis šiuo atveju yra tas, kad E. B. jam patikėtą svetimą didelės vertės turtą neteisėtai perleido tretiesiems asmenims, nesidomėjo jo likimu, nepranešė apie tai lizingo davėjui. Neturint lizingo sutartyje nustatyta tvarka duoto lizingo davėjo sutikimo turtą perleisti, o turtą perleidus, slepiant asmenį, kuriam turtas buvo perleistas, dėl tokių nuteistojo neteisėtų veiksmų UAB „B“ neteko jam priklausančio didelės vertės turto. Kaltinamojo veiksmai, kuriais jis ne tik perleido lizingo bendrovei priklausantį turtą tretiesiems asmenims, bet ir apsunkino galimą jo suradimą, dėl ko šio turto nebuvo galimybės surasti, padarė lizingo sutarčių vykdymą neįmanomą, o lizingo davėjo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo neįmanomas būtent dėl E. B. sąmoningų veiksmų. Todėl teismas konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, o BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimas E. B. veiksmuose atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ( kasacinės bylos Nr. 2K-7-388/2007; 2K-255/2011 ).

Baudžiamojo proceso tikslas ir paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnis). BPK 3 straipsnyje yra nustatytos aplinkybės, kurioms esant baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš jų yra baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Baudžiamosios atsakomybės senaties instituto taikymo baudžiamajame procese kontekste pažymėtina, jog pagal Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimą, visose nebaigtose nagrinėti bylose, kuriose proceso teisme metu suėjo BK 95 straipsnyje nustatyti terminai, turi būti užtikrinama, kad šio straipsnio nuostatos būtų taikomos tik bylą išnagrinėjus iš esmės ir nustačius, kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką.

Apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminai yra numatyti BK 95 straipsnyje. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. BK 3 str. 1 d. numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, o baudžiamasis įstatymas, sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (BK 3 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju tiriama nusikalstama veika, t. y. E. B. tyčinis jam patikėto turto išvaistymas, remiantis Lenkijos Respublikos pateiktais duomenimis, buvo padaryta 2008-11-13. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 184 str. 2d. nustatyta, kad už šiame straipsnyje nurodytos veikos padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki 7 metų. Šio nusikaltimo padarymo metu patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis šios kategorijos bylose buvo numatyta 10 metų (BK 95 str. 1 d. 1p. d p. 2003 04 10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija). Šiuo metu galiojančioje BK 95 straipsnio redakcijoje yra numatytas penkiolikos metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, kai padarytas sunkus nusikaltimas. Kadangi inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 95 straipsnio redakcijoje buvo numatytas trumpesnis – dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, todėl vadovaujantis BK 3 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 3 dalimi, nagrinėjamoje byloje skaičiuojant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus, taikoma nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusi baudžiamojo įstatymo redakcija. Byloje nėra duomenų, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eiga būtų sustojusi arba nutrūkusi, todėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos suėjo dar 2018 m. lapkričio mėnesį. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kad E. B. pagrįstai kaltintas nusikalstamos veikos numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje padarymu, tačiau dėl šios nusikalstamos veikos suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunkčiu (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), baudžiamoji byla E. B. dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo nutraukiama suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką baudžiamosios bylos nutraukimo, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti, tokiu būdu neužkertant kelio juos reikšti civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR BPK 3 str. 1d. 2p. ,297 str., 301 str., 303 str. 4d. teisėjas

nusprendė:

Nutraukti baudžiamąją bylą, kurioje E. B. kaltintas nusikalstamos veikos numatytos LR BK 184 straipsnio 2 dalyje padarymu, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Civilinio ieškovo - UAB „B“ pareikštą 9897,93 Eur civilinį ieškinį (t.2 b. l. 38-39) palikti nenagrinėtu.

Nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti E. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą.

Šis nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas Algirdas Jaliniauskas