Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2018-02-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-5-337/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2018-02-06
Bylos Nr.
1A-5-337/2018
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Rezultatas
Nuosprendis:panaikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį BPK 329 str. numatytais pagrindais.
Teisėjai
Laimantas Misiūnas, Evaldas Vanagas, Pranas Šimkus
Nukentėjusysis
V. K.
Nuteistasis
D. B.
Advokatai
Antanas Cemnolonskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-5-337/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10039-2015-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.5.1; (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 6 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų E. V. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Prano Šimkaus ir L. M.,

sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,dalyvaujant prokurorui Robertui Diksai,nukentėjusiajam V. K.,nuteistajam D. B.,gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. (toliau – Apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo Apeliantas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. ir jam paskirta bauda 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio.

Teismas iš dalies tenkino byloje pareikštą civilinį ieškinį ir iš Apelianto nukentėjusiajam V. K. priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat iš Apelianto priteista valstybei 185,28 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini), 2015 m. vasario 16 d., apie 20.30 val., tarnybos metu pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 str. 1 d. 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus, taip pat Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 24 str. nuostatas, nes dirbdamas nustatytu maršrutu (duomenys neskelbtini) seniūnijų teritorijose, per radijo ryšį gavęs budėtojo nurodymą nuvykti į (duomenys neskelbtini kaimą, adresu(duomenys neskelbtini, ir išsiaiškinti dėl galimai įvykdytos 50 eurų vagystės fakto, nuvykęs nurodytu adresu ir išsiaiškinęs įvykio aplinkybes, išsivedė neblaivų V. K. ir patalpinęs į tarnybinio automobilio galinėje dalyje esantį specialųjį skyrių, skirtą sulaikytiems asmenims gabenti, vežė į jo namus, esančius(duomenys neskelbtini kaime, kur bevažiuojant kelio (duomenys neskelbtini atkarpoje tarp 66 ir 67 kilometrų, šalikelėje sustabdė automobilį ir išlaipinęs V. K., pastarajam sudavė ranka ne mažiau 2 smūgius į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam V. K. odos nubrozdinimus kaktos kairėje, nosies nugarėlėje, taip nežymiai sutrikdė V. K. sveikatą. Šiais savo veiksmais iškraipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino policijos, kaip valstybės institucijos, įvaizdį bei autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir taip padarė didelę žalą valstybei.

Šalies argumentai

D. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017-05-27 nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, jog nėra įrodyta, kad jis padarė inkriminuojamą veiką ir, nuteistojo manymu, tokia veika apskritai nebuvo padaryta. Pažymima, jog nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka bylos aplinkybių, o įrodymai įvertinti klaidingai, dėl to padarytos akivaizdžiai neteisingos išvados. Toliau teigiama, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik dalimi medžiagos ir konstatuodamas labai svarbias aplinkybes visiškai nesirėmė byloje esančiais Apelianto kaltę paneigiančiais duomenimis. Pažymima, kad teismas taip pat neįvertino ir nelaikė patikimais labai svarbių liudytojų parodymų ir aplinkybių, klydo vertindamas tyrimo poligrafu duomenis. Be to, teigiama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, kurie yra nepatikimi, akivaizdžiai prieštaringi ir nenuoseklūs. Teismas pripažino teisingais tik prieštaringus, Apeliantą kaltinančius įrodymus, nevertino jo, kitų liudytojų parodymų, visiškai nepasisakė, kodėl nevertina dalies įrodymų – teismo ekspertų parodymų, neanalizavo ir nelygino byloje esančių duomenų, nepaneigė Apelianto įvardintų prieštaravimų. Dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei nepagrįstai jį nuteisė.

Teismo posėdžio metu nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras - atmesti. Nukentėjusysis savo nuomonės dėl apeliacinio skundo neišsakė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bei pašalinti apeliaciniame skunde keliamas abejones, išnaudojusi BPK 324 str. 6 d. numatytą procesinę galimybę ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, nesiėmė baudžiamojo proceso įstatymo numatytų priemonių, kad būtų pašalintos keliamos abejonės dėl byloje esančių duomenų patikimumo ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Vadovaudamasi apeliacinės instancijos teisme ištirtais įrodymais kaip visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš naujo nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir D. B. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį (BPK 326 str. 4 d., BPK 329 str. 1 p., BPK 331 str. 2 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p., teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 str. 5 d.) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Pažymėtina, kad BK 2 str. 4 d. nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 str. 6 d.). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-788/2015).

Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs ir tai, kad teismų paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Bendrosios kompetencijos paskirtis – ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Nagrinėjamoje byloje D. B. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju –(duomenys neskelbtini, 2015 m. vasario 16 d., apie 20.30 val., tarnybos metu pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 str. 1 d. 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus, taip pat Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 24 str. nuostatas, nes dirbdamas nustatytu maršrutu (duomenys neskelbtini seniūnijų teritorijose, per radijo ryšį gavęs budėtojo nurodymą nuvykti į (duomenys neskelbtini ir išsiaiškinti dėl galimai įvykdytos 50 eurų vagystės fakto, nuvykęs nurodytu adresu ir išsiaiškinęs įvykio aplinkybes, išsivedė neblaivų V. K. ir patalpinęs į tarnybinio automobilio galinėje dalyje esantį specialųjį skyrių, skirtą sulaikytiems asmenims gabenti, vežė į jo namus, esančius(duomenys neskelbtini kaime, kur bevažiuojant kelio(duomenys neskelbtini atkarpoje tarp 66 ir 67 kilometrų, šalikelėje sustabdė automobilį ir išlaipinęs V. K. pastarajam sudavė ranka ne mažiau 2 smūgius į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam V. K. odos nubrozdinimus kaktos kairėje, nosies nugarėlėje, taip nežymiai sutrikdė V. K. sveikatą. Šiais savo veiksmais iškraipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino policijos, kaip valstybės institucijos, įvaizdį bei autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir taip padarė didelę žalą valstybei.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje surinktais ir teismo išvardintais įrodymais D. B. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 1 d., yra visiškai įrodyta. Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, jog teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad D. B. suvokė, jog prieš V. K. vartoja smurtinę jėgą nesant įstatymuose numatytiems pagrindams, numatė, kad gali sukelti jam sveikatos sutrikdymą ir tokiu būdu iškraipyti tarnybinės veiklos esmę, sumenkinti policijos kaip valstybės institucijos įvaizdį bei autoritetą, diskredituoti valstybės tarnautojo vardą ir taip padaryti didelę žalą valstybei, ir taip norėjo veikti.

Patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą bei skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina nuteistojo D. B. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 228 str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

D. B. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė savo kaltę. Nurodė, kad V. K., kuriam buvo nustatytas sunkus girtumas, iš iškvietimo vietos tarnybiniu automobiliu vežė apie 20 km. iki jo namų kartą buvo sustoję V. K. paprašius atlikti gamtinius reikalus. Atkreipė dėmesį, jog vežant V. K. jis trankėsi, daužėsi, taip reiškė savo nepasitenkinimą. Reikalavo nevežti į policijos komisariatą, aiškino, kad komisariato viršininkas yra jo draugas ir jei jis nebus parvežtas į namus jiems (pareigūnams) bus blogai. Paleidus V. K. netoli pastarojo namų, jo veido nematė, kadangi jis buvo nusisukęs nugara. Paaiškino, kad prieš įlipdamas į automobilį bei išlipdamas prie namų V. K. buvo pargriuvęs, kadangi buvo slidu, o jis pats buvo apgirtęs ( 3 t. 62 – 63 b. l.). Analogiškai įvykio aplinkybes nurodė ir su D. B. 2015-02-16 vakarą dirbusi policijos pareigūnė J. Ž.. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu ji nurodė, kad tik įsodinus V. K. į tarnybinį automobilį jis jame pradėjo triukšmauti, demonstratyviai reikšti savo pretenzijas policijos pareigūnams. Išleidus jį netoli namų pareigūnė nurodė nemačiusi jo veido, nes buvo pakankamai tamsu. J. Ž. pažymėjo, kad D. B. jokių smurtinio pobūdžio veiksmų V. K. atžvilgiu neatliko (3 t. 65 – 66 b. l.).

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas šiuos kaltinamojo bei liudytojos parodymus atmetė, o nukentėjusiojo V. K. parodymus, kuriais iš esmės ir grindė savo sprendimą dėl D. B. kaltės, laikė nuosekliais ir neprieštaraujančiais kitoms byloms aplinkybės. Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su tokia apylinkės teismo pozicija. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2015-02-17 V. K., pateikdamas pareiškimą policijai, nurodė, kad D. B. sudavė jam į veidą ir galvą 10-15 smūgių. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis jau negalėjo įvardinti jam suduotų smūgių skaičiaus, o pirmos instancijos teismo posėdžio metu V. K. teigė, kad D. B. jam smūgiavo 4 – 5 kartus (3 t. 12 b. l.). Specialisto išvadoje nustatyta jog V. K. patirti odos nubrozdinimai kaktos kairėje ir nosies nugarėlėje padaryti tik dviem 2 trauminiais poveikiais (2 t. 78 b. l.). Atkreiptinas dėmesys, kad pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas P. P. teigė, kad V. K. patirti sužalojimai negalėjo būti padaryti kumščiu (3 t. 108 b. l.), nors pats nukentėjusysis teigė, kad jam buvo smūgiuota ranka. Byloje apklaustas ekspertas R. Ž. pažymėjo, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek smūgiuojant į jį, tiek jam pačiam atsitrenkiant į ribotą paviršių turintį daiktą. Taip pat nurodė, kad negali atmesti ir nugriuvimo versijos (3 t. 107 b. l.). Pirmos instancijos teismo posėdžio metu V. K. nurodė, kad jis yra trumparegis, dėl šios priežasties pastoviai nešioja akinius, įvykio metu taip pat buvo su akiniais. Pažymėjo, kad po smūgio akiniai nenukrito, tų akinių tik viena kojelė perskilo, akiniai sulūžo tik vėliau (3 t. 65 b. l.). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad akiniams, su kuriais buvo įvykio metu, nieko nenutiko, po įvykio akiniai nebuvo nei sugadinti, nei persikreipę ( 4 t. 151 b. l.). Pastaroji aplinkybė, kartu įvertinus ir kitas nukentėjusiojo išsakytas aplinkybes, kad jam buvo smūgiuota į galvą ir veidą, leidžia pagrįstai abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimu. Atsižvelgus į patirtų sužalojimų lokacijos vietą (kakta, nosis) bei į nukentėjusiojo nurodomų smūgių skaičių ir pobūdį mažai tikėtina, kad tokiu atveju akiniai liktų nesugadinti. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu V. K. teigė, kad po smūgių sudavimo jis nenugriuvo (3 t. 63 b . l.), tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė priešingai, teigė, kad po suduotų smūgių nugriuvo ( 4 t. 150 b. l.).

Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad V. K. nustatytas sunkus girtumas (3,12 prom. ) įtakos jo veiksmams nesukėlė. Teismas pažymėjo, kad sunkaus girtumo laipsnis vienareikšmiškai nereiškia, kad nukentėjusysis turėjo griuvinėti, nesiorientuoti aplinkoje, nevaldyti savo kūno ir veiksmų. Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su tokiu teiginiu, tačiau kartu konstatuoja, kad toks itin sunkus girtumas ženkliai padidina tikimybę taip elgtis ir galimai turėjo įtakos pastarojo orientacijai, koordinacijai, reakcijai, atminčiai bei sąmonei.

Policijos pareigūnai bei pats V. K. nurodė, kad nuvežtas ir iš tarnybinio automobilio jis buvo paleistas ne prie pat namų, o likus keliasdešimt metrų iki jų. V. K. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad jam einant į namus buvo tamsu, o kelias buvo slidus, todėl jis ėjo palei medžius, t. y. obelis ( 4 t. 151 b. l.). Liudytoja M. J., V. K. mama, apklausiama teismo posėdyje nurodė, kad būdamas neblaivus jos sūnus būna labai nerangus, t. y. daug kur užkliūva ( 3 t. 69-70 b. l.). Tuo tarpu, teismo medicinos ekspertas P. P. pažymėjo, kad V. K. patirtas sužalojimas yra labiau būdingas įdrėskimui, o ne suduotam smūgiui (3 t. 108). Visa tai suponuoja prielaidą, kad V. K. specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus galėjo patirti ir ne kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Ją sustiprina ir kitos baudžiamojoje byloje tirtos aplinkybės.

Ikiteisminio tyrimo metu, kaip konstatavo ir pirmos instancijos teismas, tiksli V. K. sumušimo vieta nebuvo nustatyta. Iš V. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad nepraėjus ir parai po nukentėjusiojo nurodomo jo sumušimo jis, kaip pats tvirtino, parodė tikslią šio įvykio vietą, ši vieta buvo užfiksuota fotonuotraukomis (1 t. 31 b. l.). Apklausiamas pirmos instancijos teismo posėdyje V. K. pažymėjo, kad po smūgių jam bėgo kraujas ir D. B. liepė jam spardyti sniegą bei jį valytis (3 t. 63 b. l.). Tačiau nukentėjusiojo nurodomą įvykio vietą apžiūrėję pareigūnai jokių kraujo pėdsakų nerado. Liudytojas R. J. nurodė, kad V. K. kraujo pėdsakų ieškojo ne tik pastarojo nurodytoje vietoje, tačiau vaikščiojo ir apžiūrėjo šalikeles kelių šimtų metrų atstumu, taip pat teigė, kad su kita pareigūne apžiūrėjo ir šalia esančius griovius, tačiau jokių kraujo pėdsakų nebuvo matyti (3 t. 106 b. l.). Teismo medicinos ekspertas P. P. pirmos instancijos teismo posėdžio metu pažymėjo, jog žiemos metu kraujas nukritęs ant sniego ar ledo iškarto išdžiūsta, todėl kraujavimo žymės labai gerai matosi (3 t. 108 b. l.). Byloje yra Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2016-02-29 pažyma apie hidrometeorologines sąlygas, kurioje nurodyta, jog artimiausios įvykio vietai meteorologijos stoties duomenimis 2015 m. vasario 15-17 dienomis buvo minusinė oro temperatūra, o kritulių nebuvo iškritę ( 3 t. 154 b. l.). Tai leidžia daryti išvadą, kad pašalinių faktorių, tai yra išritusių kritulių, galėjusių lemti nukentėjusiojo nurodomoje vietoje ir laiku turėjusių atsirasti ir likti kraujo pėdsakų išnykimą, nebuvo. Taip pat pažymėtina, kad iš įvykio vietos fotonuotraukų matyti, kad nei ant kelio, nei prie kelio esančiose šalikelėse įvykio metu sniego nebuvo, o nedidelis jo kiekis matomas tik ant toliau nuo kelio esančių dirbamų žemės plotų, nors V. K. teigė, kad išlaipinus jį iš tarnybinio automobilio D. B. liepė spardyti būtent šalikelėje esantį sniegą ir juo prausti veidą (3 t. 63 b. l.). Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams apžiūrint nukentėjusiojo nurodytą įvykio vietą nebuvo rasta ir servetėlė, kuria, kaip teigia V. K., jis šalikelėje valėsi kraują ir ten vietoje numetė.

Papildomai pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas V. K. parodymus, ne tik, kaip jau minėta, ignoravo aplinkybę, jog įvykio vakarą jam buvo nustatytas sunkus (3,12 prom.) girtumas, tačiau spręsdamas dėl pastarojo parodymų patikimumo neišnagrinėjo ir neįvertino jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių. Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Šimonių seniūnas pateiktoje charakteristikoje apie V. K. nurodė, kad pastarasis yra konfliktiškas, nepatikimas ir dažnai meluojantis asmuo (3 t. 183 b. l.). V. K. motina pažymėjo, kad jos sūnus dažnai skambina į bendrąjį pagalbos centrą bei kviečia specialiąsias pagalbos tarnybas. ( 3 t. 70 b. l.). Liudytojas V. S. taip pat nurodė, kad jam dirbant policijos pareigūnu V. K. dažnai dėl neaiškių aplinkybių kviesdavosi policiją (3 t. 105 b. l.). Iš dalies tai patvirtina ir 2013-06-13 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, iš kurio matyti, kad V. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė pareiškimą dėl jo sumušimo, tačiau nenustačius sužalojimų atsisakė šio pareiškimo nurodęs, kad buvo stipriai girtas ir sunkiai orientavosi aplinkoje, todėl ir pranešė, kad buvo sumuštas (3 t. 131 b. l.). Ši faktinė aplinkybė pirmos instancijos teismo įvertinta taip pat nebuvo. Vertinant V. K. parodymus apie jo nurodomo sužalojimo aplinkybes atkreiptinas dėmesys ir į liudytojos M. J. teiginį, jog įvykio naktį grįžęs į namus sūnus (V. K.) jai pasakė, kad į namus jį parvežė Lina, tai yra apie policijos pareigūnus jis nekalbėjo.

Pirmos instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nurodė, jog nemano, kad ankstesnis D. B. ir V. K. bendradarbiavimas galėjo būti pagrindas V. K. pranešti apie nebūtą nusikaltimą ir viso proceso metu nuosekliai teigti, kad D. B. jį sumušė, jeigu to iš tikrųjų nebuvo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus bei ištirtus įrodymus, taip pat duomenis apie V. K. asmenybę, sprendžia, kad tokia teismo išvada kelia pagrįstų abejonių. Liudytojas V. S., dirbęs kartu su D. B., nurodė, kad V. K. už pateiktą informaciją, kuri dažnai nepasitvirtindavo ir nebūdavo patikima, iš policijos pareigūnų, taip pat ir iš D. B., reikalaudavo atlygio, pinigų. Liudytojas patvirtino ir pats girdėjęs, kai V. K. grasino D. B. sakydamas ,,aš tau padedu, tu man nepadedi, aš tau padarysiu“ ( 3 t. 105 b. l.).

Vienas iš byloje esančių ir pirmos instancijos teismo akcentuojamų įrodymų, kuriuo iš esmės ir grindžiamas D. B. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, yra D. B. vairuoto tarnybinio automobilio galinėje dalyje esančiame skyriuje ant grindų rastas akmenukas su raudonos spalvos dėme. Ištyrus šį objektą nustatyta, jog ant akmenėlio yra kraujas, kurio DNR profilis sutampa su V. K. DNR profiliu su 99,99999999999 procentų tikimybe. Vis tik skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad ši aplinkybė D. B. kaltės nepatvirtina. Teismo medicinos ekspertas P. P. policijos pareigūnų tarnybinio automobilio, kuriuo buvo vežamas V. K., apžiūros metu pažymėjo, jog jame yra pakankamai daug ribotą ir atsikišusį paviršių turinčių daiktų, į kuriuos atsitrenkęs V. K., kuris, kaip jau nurodyta, buvo sunkiai apgirtęs, galėjo susižaloti. Tokią galimybę sustiprina ir V. K. pripažįstama aplinkybė, kad jis nebuvo prisisegęs saugos diržu (3 t. 64,166 b. l.). Paties minimo akmenuko su V. K. kraujo pėdsaku atsiradimo policijos tarnybiniame automobilyje aplinkybės nėra nustatytos, tai yra ar jis iš tiesų į automobilį pateko nukentėjusiojo nurodomoje jo sumušimo vietoje, kurioje, kaip jau nurodyta, kraujo pėdsakų nerasta, ar jam jau esant automobilyje ir tuomet kraujui patenkant ant jo. Pastebėtina, kad šiai aplinkybei patvirtinti ar paneigti nebuvo tiriami nukentėjusiojo nurodomo įvykio metu dėvėti batai.

Taigi, teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas iš esmės nenuosekliais nukentėjusiojo V. K. parodymais, kurių nepatvirtina objektyvūs ir neginčijami kiti ištirti įrodymai, nepašalinus akivaizdžių prieštaravimų ir argumentuotai nepaneigus D. B. kaltę paneigiančius įrodymus. Apkaltinamasis nuosprendis, kaip jau nurodyta, negali būti grindžiamas spėjimais ir prielaidomis. Priešingai, jis turi būti pagrįstas tik abejonių nekeliančiais ir neginčijamais kaltę patvirtinančiais įrodymais. Nuostata, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, yra pamatinė taikant asmens nekaltumo prezumpcijos principą. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus konstatuoja, kad jie nepatvirtina D. B. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 1 d. ir jis išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d., 303 str. 5 d. 1 p.), o skundžiamas Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis.

Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, byloje pateiktas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Remiantis BPK 106 str. 2 d, nuostatomis procesinės išlaidos iš D. B. valstybės naudai nepriteistinos.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – CD laikmenos paliktinos saugoti byloje (Lietuvos Respublikos BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o plastikinis maišelis su objektais ir jų pakuotėmis prie specialisto išvados Nr. S 98/15 (01), 2015 m. birželio 26 d. nutarimu perduoti saugoti į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktinių įrodymų saugojimo patalpas (2016-06-26 kvitas B serija BBB Nr. 0069805), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintini (BPK 94 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 328 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendį panaikinti ir D. B. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį:

D. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

V. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – CD laikmenas palikti saugoti su baudžiamąja byla, o plastikinį maišelį su objektais ir jų pakuotėmis, perduotus saugoti į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktinių įrodymų saugojimo patalpas (2015 m. birželio 26 d. kvitas B serija BBB Nr. 0069805), sunaikinti.

D. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Teisėjai Evaldas VanagasPranas ŠimkusLaimantas Misiūnas