- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-05-25
- Bylos Nr.
- 2-1312-178/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Daivera“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Autokaravanas“
- Kategorijos
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Daivera“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Autokaravanas“ dėl nesąžiningos konkurencijos uždraudimo, neteisėto prekės ženklo naudojimo uždraudimo ir baudos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu prašo: 1) priteisti iš atsakovo 70‘000 Lt baudą, 2) uždrausti atsakovui metus laiko nuo 2002 m. lapkričio 26 d. bendradarbiavimo sutarties pasibaigimo, t.y. iki 2007 m. lapkričio 26 d. sudaryti naujų lengvųjų automobilių vežimo sutartis iš Suomijos į Rusiją su Rusijos įmone OOO NISSAN MOTOR RUS, 52/5 Komsomodam. EMB, Maskva, Rusija (toliau –OOO NISSAN MOTOR RUS), 3) uždrausti atsakovui bet kokiu būdu naudoti ieškovo prekės ženklą „DAIVERA fig“, registruotą 2004 m. rugpjūčio 3 d. Nr. 47598, 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad 2002 m. lapkričio 26 d. šalys sudarė bendradarbiavimo sutartį (toliau –Sutartis). Sutartis nereglamentuoja tarptautinių pervežimo santykių, tačiau reglamentuoja su jais susijusius santykius, kurių nereglamentuoja CMR konvencija: pasirengimą vežimui, vežimo kokybę ir pan. Ši Sutartis bendru šalių susitarimu buvo keista keturis kartus, o 2005 m. lapkričio 26 d. pratęsta dar metams iki 2006 m. lapkričio 26 d. Ieškovas už tinkamą krovinio gabenimą atsako užsakymo davėjui (juo paprastai būna Rusijos įmonė, importuojanti naujus lengvuosius automobilius), o atsakovas atsako ieškovui. Sutartyje ieškovas atsakovui atskleidė specifines sunkiai ir brangiai įgytas gamybines ir komercines paslaptis, kurias, be kita ko, sudaro patirtis, žinios, komerciniai ryšiai Lietuvoje ir užsienyje (know-how). Atsakovo užduotis Sutarties vykdymo procese – ieškovo parengtais maršrutais sistemingai gabenti lengvuosius automobilius, neinvestuojant anksčiau sukaupto kapitalo. Tai leido atsakovui išvengti tarptautinių atsiskaitymų rizikos ir gauti papildomą naudą, kadangi iki Sutarties su ieškovu sudarymo atsakovas veždavo tik senus naudotus automobilius iš Europos į Lietuvą. Ieškovas, siekdamas apsaugoti savo know-how, numatė atsakovo įsipareigojimą Sutarties galiojimo metu ir vienerius metus po jos pasibaigimo nekonkuruoti su ieškovu (neteikti pasiūlymų ir nepriimti užsakymų) dėl tų pačių krovinių siuntėjų (krovinio gavėjų, užsakovų, ekspeditorių, agentų ir pan. subjektų, kurių interesais partneris dirbo pagal Sutartį) užsakymų dėl naujų lengvųjų automobilių vežimo autovežiais. 2006 m. balandžio 5 d. atsakovas ir UAB „Bleiras“ sudarė bendradarbiavimo sutartį Nr. BL2006/04/05-01. UAB „Bleiras“ yra ieškovo konkurentas, nes abi įmonės verčiasi pervežimų, ekspedicine ir su tuo susijusia veikla. Atsakovas padėjo bendrovei „Bleiras“ perimti ieškovo verslo dalį, susijusią su Nissan firmos automobilių gabenimu iš Suomijos į Rusiją. Ieškovas dėl nutrūkusių vežimų patyrė didžiulių nuostolių. Ieškovo darbuotojai J. D., K. Š., R. V. ir R. V. laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 8 d. iki balandžio 28 d. nutraukė darbo sutartis su ieškovu, įsidarbino UAB „Bleiras“. Atsakovo direktorius A.Grigaliūnas žinojo, kad ieškovo darbuotojai pereina dirbti į UAB „Bleiras“. Dėl nesąžiningos atsakovo konkurencijos ieškovas prarado OOO Nissan Motor RUS, kuriam atsakovas, kaip ieškovo klientui, Sutartimi buvo įsipareigojęs neteikti pervežimų paslaugų, t.y. nekonkuruoti su ieškovu. Atsakovo santykių su UAB „Bleiras“ per buvusią ieškovo darbuotoją J. D. faktas patvirtina atsakovo dalyvavimą nesąžiningame konkuravime su ieškovu. 2006 m. gegužės 2 d., vykdydamas UAB „Bleiras“ užsakymą, atsakovo vairuotojas į autovežį, paženklintą ieškovo simbolika, krovėsi automobilius „Nissan“, krovinio gavėju šiuo atveju buvo OOO Nissan Motor RUS, kuri Sutarties nuostatų prasme laikytina ieškovo klientu. Atsakovas pažeidė ne tik įsipareigojimą nekonkuruoti su ieškovu, bet ir atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, todėl atsakovui atsirado pareiga sumokėti ieškovui Sutartyje numatytas išimtines netesybas – 70‘000 Lt baudą. Be to, atsakovas turi septynis autovežius, kurie yra paženklinti ieškovo prekių ženklu „Daivera fig“, atsakovas pažeidė Sutarties 5 straipsnio 9 dalį, kuri numato, kad pasibaigus sutarties galiojimo laikui ar sutarčiai anksčiau nutrūkus, nebebūtų naudojami ieškovo prekės ženklo elementai. Atsakovas, nedirbdamas pagal Sutartį, savavališkai naudojo ieškovo prekės ženklą ir tuo atliko klaidinančios reklamos veiką, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau- Konkurencijos įstatymas) 16 straipsnio 1 dalies 1, 7 punktus, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau- Reklamos įstatymas) 5, 21, 26 straipsnius, Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau- PŽĮ) 38 straipsnį. Ieškovas nesutinka, kad atsakovas kokiu nors būdu naudotų prekės ženklą, atsakovas tęsia nesąžiningos konkurencijos veiksmus, pažeidinėja Bendradarbiavimo sutarties 9 straipsnio 1 dalį, nes gabena naujus lengvuosius automobilius iš Suomijos Rusijos įmonei OOO NISSAN MOTOR RUS. Todėl ieškovas prašo teismo uždrausti atsakovui iki 2007 m. lapkričio 26 d. sudaryti naujų lengvųjų automobilių vežimo sutartis iš Suomijos į Rusiją su minėta Rusijos įmone.
Atsiliepimas
Atsakovas ieškinio nepripažįsta, prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovas nepateikė duomenų, jog atsakovas pažeidė Sutarties 9 straipsnį. Atsakovas tiesiogiai nesikreipė į ieškovo klientus su komerciniu pasiūlymu atlikti pervežimo paslaugas, todėl ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti 70‘000 Lt baudos, taip pat neturi teisės reikalauti baudos ir dėl praleisto ieškinio senaties termino. Ieškovas negali riboti atsakovo įmonės veiklos. Atsakovas ir UAB „Bleiras“ teisėtai 2006 m. balandžio 5 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį dėl pervežimo paslaugų. UAB „Bleiras“ nebuvo ir nėra ieškovo klientas. Pažymi, kad 2002 m. lapkričio 26 d. Sutarties 9 straipsnis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5 punktai draudžia susitarimus pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu. Be to, pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 2 dalį negaliojančia pripažįstama bet kuri sąlyga, kurios pagalba vežėjas gali pasipelnyti iš draudimo ir bet kuri kita panaši sąlyga. Todėl Bendradarbiavimo sutarties 9 straipsnis yra niekinis, be to, ši nuostata aiškintina ieškovo kaip sutartį pasiūliusios šalies nenaudai (CPK 6.193 str. 4 d.). Neteisėtas, nepagrįstas ir nelogiškas ieškovo reikalavimas uždrausti atsakovui sudaryti pervežimo sutartis iš Suomijos į Rusiją su OOO Nissan Motor RUS. Atsakovas nebuvo sudaręs pervežimo sutarties su minėta įmone, todėl nėra pagrindo reikalauti to ko nėra. Dėl ieškovo prekės ženklo „Daivera fig“ naudojimo atsakovas nurodo, kad atsakovas yra nutraukęs sutartinius santykius su ieškovu ir nebenaudoja ieškovo prekės ženklo, pats atsakovas patyrė nuostolių šalinant nuo transporto priemonių ieškovo ženklą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Nustatyta, kad tarp šalių 2002 m. lapkričio 26 d. buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis su vėlesniais pakeitimais (b.l. 27-39). Pagal Sutarties 2 straipsnio 1 dalį nustatyta, kad ji galioja tris metus, o tuo atveju, jei likus ne mažiau kaip trims mėnesiams iki sutarties galiojimo pabaigos bet kuris iš partnerių raštu nepranešė kitam partneriui apie ketinimą nutraukti šią Sutartį, ji pratęsiama dar metams. Į bylą nėra pateikta duomenų apie kurios nors iš šalių raštiškai pareikštą ketinimą nutraukti Sutartį, taigi, tuo pačiu nėra pagrindo ir konstatuoti, kad Sutartis suėjus trims metams po pasirašymo buvo nutraukta. Tokiu būdu Sutartis 2005 m. lapkričio 26 d. buvo pratęsta dar metams - iki 2006 m. lapkričio 26 d.
Tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl to, kad 2006 m. gegužės 2 d. Suomijos mieste Hanko, vykdydamas UAB „Bleiras“ užsakymą, atsakovo vairuotojas į autovežį, paženklintą ieškovo simbolika, krovėsi automobilius „Nissan“, krovinio gavėju šiuo atveju buvo OOO Nissan Motor RUS (b.l. 78-80). Būtent iš šių faktinių aplinkybių ieškovas kildina savo reikalavimą dėl baudos priteisimo, nurodydamas, kad šiuo atveju atsakovo atsakomybė pagal Sutartį yra grindžiama išimtinėmis netesybomis (ieškinio III d. 48 p.). Be to, ieškovas savo reikalavimus grindžia tuo, kad virš minėtu atveju atsakovas atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, numatytus ir draudžiamus Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3, 4, 7 punktais, 4 dalimi, pažeidė Reklamos įstatymo 5, 21, 26 straipsnius, PŽĮ 38 straipsnį.
Ieškinyje, kaip minėta, ieškovas ieškinio teisiniu pagrindu nurodo ir viešosios teisės pažeidimus. Tačiau pirmasis ir antrasis ieškinio reikalavimai pareikšti ne dėl žalos, padarytos pažeidus viešosios teisės normas, ir ne dėl uždraudimo veiksmų, numatytų ir draustinų pagal šias normas, o dėl Sutarties 9 straipsnio 1 dalyje užfiksuotų tarpusavio įsipareigojimų – konkrečios 70 000 Lt baudos (kaip nurodo ieškovas - išimtinių netesybų) priteisimo ir draudimo teikti paslaugas ieškovo klientams. Taigi, tokia atsakomybė bei toks veiksmų draudimas kildinamas ne iš šalių tarpusavio konkurencinių santykių, reglamentuojamų viešosios teisės normomis, apskritai, o iš Sutarties 9 straipsnio 1 punkte aptartos apimties nekonkuravimo išlygos pažeidimo ir atsakomybės pobūdžio bei masto už tokį pažeidimą, t.y. tik tokios – sutartinės - apimties galimos konkurencijos pobūdžio ir atsakomybės ribose. Todėl šiuo atveju, kai šalių tarpusavio santykius reglamentuoja Sutarties nuostatos ir atsakovo atsakomybės sąlygos bei dydis ir atliktinų veiksmų galimybė(draudimas) kildinama iš šių nuostatų, teismo manymu, keliamo šalių tarpusavio ginčo sprendimui turėtų būti vadovaujamasi ne reglamentuojančiomis nesąžiningą konkurenciją ar kitomis viešosios teisės normomis, o bendromis privatinės teisės normomis, reglamentuojančiomis sutartinių santykių laikymąsi bei atsakomybę (CK 6.189 str. 1 d., 200 str. 1 d.). Iš esmės analogiška nuostata ieškovui buvo išsakyta ir Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2007 m. sausio 19 d. rašte Nr. (1.25-09)-6V-71 (b.l. 123-124).
Sutarties 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad atsakovas Sutarties galiojimo laikotarpiu ir vieneri metai po jos galiojimo pasibaigimo įsipareigoja nesikreipti tiesiogiai į ieškovo klientus (kuriems šios sutarties galiojimo laikotarpiu vykdė atsakovas ir kurie nurodyti ieškovo užsakymuose) siūlant atlikti pervežimo autotransporteriais paslaugas nebent gautas ieškovo raštiškas ieškovo sutikimas. Pažeidžiant nurodytą draudimą ieškovas turi teisę tuojau pat nutraukti sutartį, o atsakovas įsipareigoja sumokėti 70 000 Lt baudą, nepaisant to, kokia žala padaryta ieškovui dėl šio pažeidimo. Taigi, šiuo atveju, sprendžiant klausimą dėl minėtos Sutartyje numatytos baudos priteisimo, teisiškai reikšminga yra tai, ar ieškovo minimos aplinkybės apie 2006 m. gegužės 2 d. įvykį įrodytos ir ar jos atitinka Sutarties 9 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas atsakomybės taikymui.
Tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl to, kad šiuo atveju atsakovo vairuotojas vykdė UAB „Bleiras“ užsakymą: tai nurodė atsakovas bei patvirtina krovinio pervežimo užsakymas (b.l. 78), ieškovas šią aplinkybę paneigiančių bei patvirtinančių kitokias aplinkybes įrodymų nepateikė. Kaip matyti iš šalių paaiškinimų, esminis ginčas tarp jų kyla dėl to, kas Sutarties nuostatų prasme laikytinas ieškovo klientu. Nėra ginčo ir dėl to, kad UAB „Bleiras“ nebuvo ieškovo klientas.
Iš Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio CMR (data:2006 05 02 Nr. 060502-31) matyti, kad krovinio – automobilių siuntėjas buvo NISSAN EUROPE S.A.S, gavėjas – OOO NISSAN MOTOR RUS (b.l. 79-80). Ieškovas įrodinėja, kad „Nissan“ firma laikytina jo klientu Sutarties 9 straipsnio 1 dalies punkto prasme. Tačiau su tokiu aiškinimu sutikti nėra pagrindo.
Kaip paaiškino ieškovo atstovas teismo posėdyje ir tai matyti iš į bylą pateiktų įrodymų, šios firmos automobilius iš tikrųjų atsakovas perveždavo pagal ieškovo nurodymus. Tačiau ieškovo atstovas nurodė, kad ieškovas tokius nurodymus perduodavo atsakovui gavęs užsakymus ne iš „Nissan“ firmos, o iš Rusijos įmonės, kurios įvardinti teisme jis nenorėjo, taigi, ieškovas ir „Nissan“ firma nėra tiesioginiai partneriai ir ši firma tiesiogiai į ieškovą dėl pervežimų nesikreipė. Ieškovas, aiškindamas Sutarties 9 straipsnio 1 dalyje numatytą „kliento“ sąvoką, teigia, kad jo klientais laikytini visi subjektai, kurie nurodyti užsakymuose, jų suvestinėse, CMR važtaračiuose ir pan., t.y. visi subjektai, kurie Sutarties šalims iš tokių ir panašių duomenų yra žinomi. Tačiau tokiam plečiamam aiškinimui, teismo nuomone, nėra pagrindo.
Visų pirma, pačioje minėtoje Sutarties nuostatoje kalbama būtent apie klientus, o ne apie subjektus, kuriems atlikti pervežimai ir kurie nurodyti ieškovo užsakymuose ar kituose dokumentuose. Antra, įstatymas įpareigoja aiškinti sutartis į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, o jei abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (CK 6.193 str. 1, 4 d. d.). Teismo manymu, toks ieškovo pateikiamas plečiamas „kliento“ sąvokos aiškinimas yra daugiau teorinių samprotavimų lygmenyje negu realiai versle ir kasdieniame gyvenime šiai sąvokai suteikiama reikšmė, kurios pagrįstai galėtų tikėtis ir kita šios Sutarties šalis, nes ieškovas savo versle neturi tiesioginio kontakto dėl pervežimo sąlygų su nagrinėjamu atveju CMR važtaraštyje nurodytais siuntėju ir gavėju. Todėl šia prasme Sutarties 9 straipsnio 1 dalis neturėtų būti aiškinama ieškovo naudai. Teismo posėdžio metu ieškovas pateikė išrašus sutarčių, kuriose kitaip apibrėžiama „kliento“ sąvoka, su kitais ūkio subjektais, tačiau sutarčių sąlygos su kitais ūkio subjektais negali būti pripažintos pagrindu aiškinant konkrečios su atsakovu sudarytos Sutarties nuostatas. Pažymėtina, kad ir įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 – ojo apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-953-614/07 tiek pirmos instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas nesutiko su UAB „Daivera“ tokiu „kliento“ sąvokos aiškinimu. Kita vertus, netgi sutikus su ieškovo aiškinimu dėl OOO NISSAN MOTOR RUS, kaip ieškovo kliento, vertinimu atsakovo atsakomybės taikymui ieškovas pagal Sutarties 9 straipsnio 1 dalį turėtų įrodyti, kad atsakovas tiesiogiai siūlė šiam subjektui minėtą pervežimą, tačiau tokių įrodymų nėra pateikta. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovo reikalavimas pripažinti priteisti iš atsakovo baudą kaip išimtines netesybas pagal Sutarties 9 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas.
Be to, šis reikalavimas atmestinas, kaip nurodo atsakovas, ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo (CK 1.131 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje ieškinys pateiktas 2007 m. sausio 18 d., t.y. praėjus ieškinio senaties terminui netesyboms išieškoti - šešiems mėnesiams nuo to laiko, kai ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.). Ieškovas 2006 m. gegužės pradžioje sužinojo apie 2006 m. gegužės 2 d. įvykį, 2006 m. birželio 1 d. civilinėje byloje Nr. 2-953-614/07 buvo priimtas preliminarus sprendimas, kuris įteiktas UAB „Daivera“ 2006 m. birželio 7 d. (civ. b. Nr. 2-953-614/07 b.l. 103), todėl akivaizdu, jog atsakovui turėjo būti žinoma, jog priešieškinio pateikti jis neturės galimybės, nes įstatymas dokumentiniame procese to neleidžia daryti (CPK 430 str. 4 d.). Nors ieškovas teigia, kad jam iki 2006 m. liepos vidurio nebuvo žinoma, jog atsakovas 2006 m. gegužės 2 d. dirbo ne su OOO NISSAN MOTOR RUS (jis manęs, jog su „Major Cargo Service“), dėl ko ieškinio senaties terminas atnaujintinas, ši aplinkybė negalėtų turėti įtakos ieškinio senaties terminų pradžios skaičiavimui ar šio termino atnaujinimui, nes ši aplinkybė nelaikytina svarbia - ieškovo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad, jei atsakovas būtų dirbęs ir su „Major Cargo Service“ (o ne su OOO NISSAN MOTOR RUS), ieškovas jo nurodomais motyvais irgi taip pat būtų galėjęs vertinti tokius veiksmus kaip Sutarties 9 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Taigi, tokiu atveju ieškovas galėjo ginti savo nurodomas pažeistas teises nuo 2006 m. gegužės vidurio nepriklausomai nuo to, su kuo - „Major Cargo Service“ ar OOO NISSAN MOTOR RUS – dirbo atsakovas. Pažymėtina, kad ieškovo nurodomos aplinkybės apie ieškinio senaties termino nepraleidimą arba galimybę jį atnaujinti, patvirtina, kad ieškinys pareikštas yra ne dėl žalos atlyginimo reikalavimo pagal viešosios teisės normas, o dėl sutartinės atsakomybės klausimo išsprendimo, nes žalos atlyginimui ieškinio senaties terminai yra kitokie.
Dėl virš minėtų motyvų – nesant pagrindo pripažinti OOO NISSAN MOTOR RUS ieškovo klientu – netenkintinas ir reikalavimas uždrausti atsakovui su šia bendrove sudaryti naujų lengvųjų automobilių vežimo sutartis.
Atmestinas ir trečiasis ieškovo reikalavimas. Nors ieškovas yra prekių ženklo „DAIVERA fig“ savininkas ir iš esmės turėtų teisę reikšti reikalavimą uždrausti naudoti atsakovui šį prekių ženklą, tačiau nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovas šį ženklą būtų naudojęs po to, kai tarp šalių kilo nesutarimai. Sutarties priedo Nr. 4 5 straipsnio 9 punkte numatyta, kad atsakovas įsipareigojo nenaudoti ieškovo specifinių dizaino elementų pasibaigus Sutarties galiojimo laikui ar jai anksčiau nutrūkus. Pats ieškovas įrodinėja, kad Sutartis buvo pratęsta iki 2006 m. lapkričio mėn. Atsakovas nurodė, kad ieškovo prekių ženklo nebenaudoja jau nuo 2006 m. gegužės-birželio mėn., šios aplinkybės ieškovas jokiais įrodymais nepaneigė. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas pažeidė Sutarties priedo Nr. 4 5 straipsnio 1 punkte nustatytą reikalavimą atlikti visus ieškovo užsakytus pervežimus autotransporteriais, pažymėtais ieškovo dizainu.
Todėl ieškinys atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Daivera“ 1 180 Lt išlaidų už advokato pagalbą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Autokaravanas“, 15,35 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui paduodant apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teisme.