Panevėžio apygardos teismo nutartis

2010-04-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-185-337-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-06
Bylos Nr.
1A-185-337-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Vanagas (pirm.), Eligijus Gladutis, Algirdas Gaputis
Nukentėjusysis
R. G.
Kaltinamasis
S. N.
Advokatai
Jonas Stankevičius, Adomas Liutvinskas
Kategorijos

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-185-337/2010

Teisėjas Artūras Dilys Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2010 m. balandžio 6 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Algirdo Gapučio,

sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,nukentėjusiajam R. G. ir jo atstovui advokatui Jonui Stankevičiui,išteisintajam S. N. ir jo gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,specialistui N. R.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. G. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-01-07 nuosprendžio, kuriuo S. N. išteisintas pagal BK 140 str. 1 d. neįrodžius, kad jis padarė nusikaltimą. Taip pat nuosprendžiu atmestas R. G. reikalavimas atlyginti 1283,07 Lt turtinę ir 15000 Lt neturtinę žalą bei iš R. G. priteistas 27 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. N. išteisintas iš kaltinimo tuo, kad jis, 2009-08-09 po pietų R. G. važiuojant kartu su S. N. pastarojo automobiliu keliu iš N. kaimo į L. kaimą, iki L. kaimo likus apie 1300 m, S. N. dėl R. G. nežinomų priežasčių sustabdė automobilį, jėga ištraukė R. G. iš automobilio bei rankomis ir kojomis jį sumušė, tokiais savo veiksmais dėl muštinės žaizdos viršutinėje ir apatinėje lūpose, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, dešinės ausies kaušelyje, dešiniame petyje, krūtinėje, dešiniame žaste, odos įdrėskimo dešinės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimo dešiniajame smilkinyje, apatinėje lūpoje, nugaroje, juosmenyje, dešinio alkūnės sąnario srityje, dešiniame žaste, dešinio ir kairio kelio sąnarių srityse, dešinėje pėdoje, nuskelto viršutinio žandikaulio dešinės pusės antro danties vidinio krašto padarydamas R. G. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Nukentėjusysis R. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-01-07 nuosprendį, priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti S. N. kaltu ir nuteisti pagal BK 140 str. 1 d., bei patenkinti jo ieškinį. Teigia, kad išteisindamas S. N. teismas rėmėsi vien tik prielaidomis, kad sužalojimus jis patyrė nugriuvęs nuo terasos S. sodyboje, S. N. staigiai stabdant automobilį ir jam, R. G., atsitrenkus į galinio vaizdo veidrodėlį, S. N. bandant jį jėga ištraukti iš automobilio ir jam pargriuvus kartu su S. N. ant žemės. Apelianto teigimu, šios teismo išvados prieštarauja 2009-08-14 specialisto išvadai, kur pasakyta, kad sužalojimai padaryti dėl kietų bukų ribotus bei šiurkščius paviršius turinčių daiktų poveikio. Nurodo, kad S. N. pirmą kartą jam sudavė kumščiu du kartus į veido sritį, nuo ko jam atsirado kraujosruvos dešinės ir kairės akies vokuose. Po to, S. sodyboje S. N. sudavė jam smūgius, nuo kurių jis nuvirto nuo terasos ant pievos. Smūgius S. N. sudavė dėl to, kad jis papriekaištavo šiam dėl šaudymo gyvenvietėje. Po to jis paprašė S. N. parvežti jį į L. kaimą. Jiems neprivažiavus L. kaimo, S. N. staigiai sustabdė automobilį ir liepė jam išlipti. Apeliantas teigia, kad S. N. stabdant, jis į jokias automobilio dalis neatsitrenkė. Mano, kad teismas nepagrįstai padarė prielaidą, jog keleivis gali stabdant automobilį nulaužti galinio vaizdo veidrodėlį. Teigia, kad tai padaryti techniškai nėra galimybės, nes veidrodėlis yra viduryje priekinio stiklo, todėl keleivis jokiomis aplinkybėmis negali į jį atsitrenkti. Be to, automobilio salono dalis keleivio pusėje yra lygi, todėl net keleiviui prisilietus prie salono priekinės dalies, negali atsirasti specialisto išvadoje užfiksuoti sužalojimai. Apeliantas nurodo, kad jam nesutikus išlipti iš automobilio, S. N. atidarė keleivio duris ir griebęs už rankos pradėjo jį iš automobilio tempti. Iš tokio agresyvaus S. N. elgesio supratęs grėsmę vėl būti sumuštam, jis kaire ranka įsitvėrė į galinį vaizdo veidrodėlį, kuris, S. N. stipriau jį patempus, atitrūko įskeldamas stiklą. Dėl to S. N. dar labiau įširdo ir ištempęs jį į lauką, jam stovint sudavė kumščiu į dešinį smilkinį. Po to jis įsikibo į S. N., taip neleisdamas šiam suduoti daugiau smūgių. Tada jie abu pargriuvo, o kai jis bandė atsikelti, S. N. pasilenkęs kumščiu sudavė jam į lūpas, perskeldamas viršutinę lūpą bei nuskeldamas dantį. Po to jis nesikėlė, o tik gulėdamas sukiojosi ant žolės, bandydamas išvengti S. N. kojų ir rankų smūgių. Tačiau S. N. vis vien pataikė jam į dešinę ausį, dešinį petį, kelis kartus į krūtinės ląstos dešinę pusę, krūtinės kairę pusę, nugarą, juosmenį, dešinę alkūnę, dešinį kelią, kairį kelią dešinę pėdą. Apelianto teigimu, S. N. jam sudavė ne mažiau kaip 13 smūgių. Mano, kad specialistui turėtų būti užduotas klausimas dėl galėjimo pačiam žmogui pasidaryti specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus. Be to, apeliantas nurodo, kad N. M. galėjo ir nepastebėti jo veide esančių sužalojimų, nes jie buvo susitikę apie 10 metrų vienas nuo kito atstumu ir N. M. tuo metu kalbėjosi su draugais.

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 str. 3 d.).

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant S. N. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino neįrodžius, kad jis padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir S. N. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. išteisino.

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Apeliantas skunde tam tikrais argumentais, kurie grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Tuo tarpu R. G. skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išdėstė S. N. išteisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė nukentėjusiojo R. G. kaltinančius parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi kaltinamojo bei liudytojų parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad esant prieštaravimams dėl faktinių aplinkybių, įrodymų tyrimo prasme, jie turi būti traktuojami S. N. naudai. Kaip matyti iš bylos duomenų, privatus kaltintojas, nukentėjusysis R. G. kaltinimą S. N. grindžia vien tik savo parodymais ir specialisto išvada. Nukentėjusysis S. N. kaltina dėl fizinio smurto prieš jį panaudojimą jiems abiems 2009-08-09 po pietų važiuojant automobiliu keliu iš N. kaimo į L. kaimą. Tačiau pats R. G. parodė, kad iki minėto įvykio automobilyje jis buvo susistumdęs su S. N., be to, dėl nemažai išgerto alkoholio kiekio jis dalies tos dienos aplinkybių nepamenantis, ir tądien jis galėjęs dar pats nugriūti. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs ir išsamūs, ką patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje jo skirtingi pasisakymai apie tarp jo ir S. N. kilusį konfliktą bei jo priežastis. Pastebėtina, kad apeliacinės instancijos metu R. G. pateikė išsamesnius paaiškinimus apie įvykį, kurių nenurodė ir teigė neprisimenantis pirmosios instancijos teisme. Taigi, R. G. parodymai yra akivaizdžiai prieštaringi, vieni S. N. kaltinantys, kiti teisinantys, o esant prieštaravimams šioje situacijoje būtina pažymėti tai, kad pagal vieną iš nekaltumo prezumpcijos postulatų visos abejonės, kurių jokiais būdais pašalinti neįmanoma, turi būti vertintinos kaltinamojo naudai, ką pirmos instancijos teismas ir padarė. Nors byloje esančioje specialisto išvadoje yra konstatuoti padaryti sužalojimai nukentėjusiajam, tačiau ši išvada nepatvirtina nukentėjusiajam padarytų sužalojimų atsiradimo priežasčių, tuo labiau nepatvirtina, kad tokius sužalojimus galėjo padaryti būtent S. N.. Tokiu būdu R. G. parodymų dėl jo nurodomų aplinkybių jiems su S. N. vykstant į namus nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Tuo tarpu išteisintasis S. N., priešingai nei R. G., viso proceso metu nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes, kurias dalinai patvirtino ir kiti byloje esantys duomenys. Išteisintasis S. N. neneigė tarp jo ir R. G. buvus konfliktui ir įvykus susistumdymui Norkūnų kaime, taip pat bandymo jėga išlaipinti iš savo automobilio R. G. bei jų abiejų pargriuvimo. Teisme neįmanoma buvo nustatyti, koks buvo konkretus pretekstas kilti fizinio pobūdžio susirėmimui tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo, jiems važiuojant automobiliu iš N. kaimo į L. kaimą, ir kuri konflikto šalis apibrėžtai ir sąmoningai provokavo konkrečią situaciją. Tačiau akivaizdu tai, kad dar N. kaime tarp neblaivaus nukentėjusiojo ir išteisintojo įvyko fizinis susirėmimas, dėl kurio, sutinkamai su R. G., jis pretenzijų S. N. neturi, nukentėjusysis buvo neblaivus ir agresyvus, pats buvo nugriuvęs, vėliau dar įvyko fizinis susirėmimas tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo, pastarajam atsisakius išlipti iš S. N. vairuojamo automobilio. Specialistas teismo posėdžio metu parodė, kad kategoriškai atmesti negalima nė vieno sužalojimo, viskas vertintina tikimybiškai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nenustačius akivaizdžių išteisintojo kaltę dėl R. G. nurodytų veiksmų patvirtinančių įrodymų, nuosprendyje padarius išvadą, kad nukentėjusiajam nežymus sveikatos sutrikdymas galėjo atsirasti besigrumiant su išteisintuoju dar S. sodyboje N. kaime, taip pat neblaiviam nukentėjusiajam nugriuvus nuo terasos, po to jam kartu su S. N. nugriuvus į pakelės šlaitą bei kitomis teismo konstatuotomis nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis, teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė nukentėjusiojo iškeltus kaltinimus. R. G. parodymų dėl jo nurodomų aplinkybių jiems su S. N. vykstant į namus, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, patikrinti teismas neturi galimybių. Todėl vertinti šiuos parodymus, kaip išteisintojo kaltumą patvirtinančius įrodymus, nėra pakankamai pagrindo. Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi principu in dubio pro reo, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti tik prielaidomis, besąlygiškai patikint tik nukentėjusiuoju ar kaltinamuoju.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, nuosprendyje nurodytus motyvus ir argumentus, dėl ko buvo priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis, išteisinantis S. N. dėl jam pareikšto kaltinimo nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti, su jomis sutinka, todėl nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmeta. Taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas S. N. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai atmetė nukentėjusiojo R. G. pareikštą civilinį ieškinį.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-01-07 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nukentėjusiojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Evaldas VanagasEligijus GladutisAlgirdas Gaputis