Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-208-493/2015

Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00849-2012-6 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

2015 m. gegužės 27 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorui Andrėjui Klimaševskij, nuteistajam D. F., jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Andrėjaus Klimaševskij apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. F. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi.

D. F., kaltintas padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. F. nuteistas už tai, kad 2012-06-25 apie 00.48 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. 99, nukentėjusiajam V. P. priėjus ir paprašius cigaretės bei išgerti, dviem kartu buvusiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenis be jokios rimtos priežasties kojomis įspyrus nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas ikiteisminiu tyrimu tiksliau nenustatytą smūgių skaičių, papurškė ašarinėmis dujomis V. P. į veidą, tokiu savo įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

D. F. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012-06-25 apie 00 val. 08 min. prie pastato adresu (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininku grupėje su vienu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, dėl chuliganiškų paskatų, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. P. sveikatą, o būtent: po to, kai V. P. priėjo ir paprašė cigaretės bei išgerti, dviem kartu buvusiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenis be jokios rimtos priežasties kojomis įspyrus nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, ikiteisminiu tyrimu tiksliau nenustatytą smūgių skaičių, tęsdamas nusikaltimą pats įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimti ir tvarką, viešoje vietoje papurkšdamas ašarinėmis dujomis V. P. į veidą, o nenustatytam asmeniui uždegus žiebtuvėliu ašarinių dujų čiurkšlę, taip padegdamas V. P., tuo padarydamas V. P. galvos, apimant smilkinines sritis, ausų kaušelių, kaktos ir veido, kairės plaštakos I piršto A-2B laipsnio nudegimą, apimantį apie 5 % kūno paviršiaus, t. y., tuo, kad padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Dėl šios nusikalstamos veikos D. F. išteisintas, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Andrėjaus Klimaševskij apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, sutinka ne su prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, kad D. F. kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, nebuvo įrodyta byloje surinktais duomenimis.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad prokuroras tvirtina, jog byloje esančių duomenų, vertintinų remiantis gyvenimiška patirtimi, užtenka tam, kad būtų konstatuota D. F. kaltė dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, tačiau apeliaciniame skunde prašo tik paskirti D. F. bausmę už šios veikos padarymą, o prašymo pripažinti kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą neišreiškia. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), todėl pripažinus D. F. kaltu ir nuteisus pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl V. P. nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų, būtų peržengtos apeliacinio skundo ribos.

Kita vertus, ir sutikti su apeliacinio skundo motyvais, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo. Skunde teigiama, kad veiksmų atlikimo seka rodo, jog D. F., kuris purškė nukentėjusiajam dujas į veidą, ir nenustatyto asmens, kuris žiebtuvėliu uždegė purškiamų dujų čiurkšlę, veiksmai turėjo būti aptarti ir suderinti. Prokuroro manymu, nesant išankstinio susitarimo, nenustatytam asmeniui nešant liepsną prie dujų čiurkšlės, D. F. galėjo bet kada nutraukti purškimą, tačiau to nepadarė, net ir suvokdamas, kad dujų čiurkšlė yra degi. Tačiau šie prokuroro motyvai, teisėjų kolegijos manymu, vertintini kaip gyvenimiška patirtimi pagrįsti pasvarstymai, tuo tarpu baudžiamajai atsakomybei kilti to nepakanka, kadangi kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti nustatytas byloje surinktais ir tinkamai ištirtais įrodymais. Nagrinėjamu atveju pagrindinis įrodinėjimo šaltinis yra paties nuteistojo parodymai ir, nors jis neneigė purškęs dujas nukentėjusiajam į veidą, vienareikšmiškos išvados, ar tai buvo daroma suvokiant, kad kitas asmuo dujų čiurkšlę uždegs, daryti negalima.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, D. F. parodė, kad vienas iš kartu buvusių asmenų, kurio jis nepažįsta, pirma uždegė žiebtuvėlį ir jis kaire ranka papurškė ašarinių dujų į žiebtuvėlio liepsną. Akistatos su liudytoju M. J. metu D. F. parodė, kad vienas iš nepažįstamų vaikinų, pamatęs, kad jis turi ašarinių dujų balionėlį, pasiūlė papurkšti į nugriuvusį vyrą. Nors žinojo, kad suslėgti buitiniai chemikalai prie liepsnos užsidega, tačiau purškė į vyrą, o vaikinas (uždegė? – akistatos protokole praleistas žodis) žiebtuvėlį. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu D. F. teigė, kad vienas iš nepažįstamų jaunuolių liepė jam papurkšti dujų, ką jis ir padarė, o kitas dujas uždegė. Kalbos apie tai, kad reikia padegti nukentėjusiojo veidą, nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp D. F. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, atnaujino įrodymų tyrimą ir pats apklausė D. F.. Nuteistasis apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog pirma papurškė dujų, o kitas vaikinas jas uždegė. Kodėl dujos uždegtos, nežino, su nepažįstamu vaikinu susitarę nebuvo. Pagarsinus D. F. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, šis juos paneigė, tvirtindamas, kad apskritai nematė, nei kad kitas asmuo turi žiebtuvėlį, nei kaip jis uždegė dujas. Apklausos protokolo nuteistasis teigė atidžiai neskaitęs, viskas vyko, kai jam buvo 18 metų. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš apklausos protokolų, ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis D. F. buvo apklausiamas nedalyvaujant gynėjui, todėl abejotina, ar dėl jauno amžiaus ir gyvenimiškos patirties stokos sugebėjo tinkamai įgyvendinti savo, kaip įtariamojo, teises.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis V. P. jokių tyrimui reikšmingų aplinkybių nurodyti negalėjo, nes dėl girtumo įvykio neatsiminė. Vienintelis nustatytas liudytojas, matęs įvykį, M. J., taip pat gana prieštaringai nurodė įvykio aplinkybes. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad D. F., papurškęs dujų nukentėjusiajam į veidą, pats jas uždegė. Akistatos metu, jis patvirtino D. F. parodymus, o apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje, nors ir tvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tačiau teigė, kad D. F. pirma papurškė dujų ir tik po to jos buvo uždegtos. Patvirtino D. F. parodymus, jog pats vienas jis purkšti dujas ir tuo pačiu metu jas žiebtuvėliu padegti negalėjo, nes viena ranka pastarojo buvo sugipsuota. Jis taip pat nurodė negirdėjęs susitarimo padegti.

Įvertinus aptartas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje surinkti duomenys nėra pakankami D. F. kaltei dėl nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo konstatuoti. Nors byloje, remiantis faktiniais duomenimis, nustatyta, kad D. F. išties purškė ašarinių dujų nukentėjusiajam į veido sritį, tačiau objektyvių duomenų, kurie leistų spręsti apie susitarimo su asmeniu, uždegusiu dujas, buvimą, byloje nėra. Pirminių D. F. parodymų, duotų tyrėjui dėl dujų purškimo ir jų uždegimo aplinkybių, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Prokuroras apeliaciniame skunde remiasi daugiau teoriniais pasvarstymais ir prielaidomis, negu byloje surinktais įrodymais, todėl nėra pagrindo pritarti jo argumentams. Pažymėtina, jog, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, o bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012).

Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 dalis) ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį, kuriuo D. F. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu (bet ne BPK 212 straipsnio 2 punktu, kaip skunde nurodo prokuroras) išteisino neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nors prokuroras skunde teigia, kad D. F. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, turėtų būti skirta griežtesnė bausmė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, skirdamas bausmę D. F., įstatymo nuostatas apylinkės teismas taikė tinkamai. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo padarytos nusikalstamos veikos bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. Tai, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailėjosi, teismas pagrįstai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. D. F. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, mokosi universitete, priklausomybės ligų ir psichiatro įskaitoje neįrašytas. Įvertinęs šias aplinkybes, apylinkės teismas už padarytą nusikaltimą pagrįstai paskyrė D. F. laisvės apribojimo bausmę, įpareigodamas nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi. Teisėjų kolegijos manymu, šiuo atveju laisvės apribojimo bausmė gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl nėra pagrindo paskirtą bausmę griežtinti.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Andrėjaus Klimaševskij apeliacinį skundą atmesti.