- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-09
- Bylos Nr.
- I-8467-142/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- S. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. G. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K, atsakovas), 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad jo laisvė Lukiškių TI-K nuo 2003 m. gegužės iki 2006 m. kovo 16 d. buvo apribota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose Nr. 273, 73, kurių plotas apie 7 kv. m, buvo kalinamas kartu su 3–4 asmenimis, nors pagal higienos normos HN 76:1999 6.15 punktą, vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Todėl ši pareiškėjo teisė buvo labai pažeista, tuo labiau, kad atitinkamą kameros plotą dar užima baldai. Kamerose šalta, drėgna, trūkta oro, tamsu, kadangi pareiškėjas daug skaito ir rašo, šviesos trūkumas pakenkė jo regėjimui, tualetu naudotis buvo priverstas visų akivaizdoje, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais. Asmens kalinimas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui, prieštarauja Konstitucijos 21 straipsniui, Konvencijos 3 straipsniui. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo garbė ir orumas. Dėl ploto trūkumo kameroje tarp asmenų nuolat kyla konfliktų. Etapuojant asmens apžiūra vykdoma antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai asmuo verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į purvinas dėžes. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, neigiamų emocijų, depresiją, pažeminimą, nuolat jaučia baimę, apatiją ir t. t.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsiliepimą pareiškėjas nesutinka dėl senaties taikymo. Paaiškina, kad anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, nes EŽTT nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnio taikymą, neišversti į lietuvių kalbą, o prancūzų kalbos jis nemoka, todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Be to, nuo pat pirmų dienų pareigūnai grasino, kad pareiškėjui pasiskundus dėl laikymo sąlygų, jam bus skiriamos nuobaudos, bus pavesta neatlygintinai plauti patalpas, nebus taikomas lygtinis paleidimas, jis bus nuolat perkeliamas vis į kitas gyvenamąsias patalpas, žeminamas. Teisė į gyvybę ir teisė nepatirti nežmoniško elgesio yra absoliučios, jų gynybai negali būti taikomi jokie apribojimai. Prašo priteisti 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (b. l. 66).
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, sudarytos sąlygos pareiškėją konvojuoti į posėdį (b. l. 72–74, 76). Pareiškėjas pateikė teismui 2014 m. spalio 29 d. prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 77), o 2014 m. lapkričio 10 d. prašyme nurodė, kad atsisako dalyvauti 2014 m. lapkričio 19 d. teismo posėdyje (b. l. 79).
Atsiliepimas
Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka (b. l. 45–47). Prašo taikyti Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį, nes pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2003 m. kovo 26 d. iki 2006 m. kovo 16 d. ir dėl šiuo laikotarpiu padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo į teismą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. vasario 25 d., t. y. praėjus 8 metams po to, kai išvyko į Marijampolės pataisos namus. Lukiškių TI-K žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų kamerose laikomų asmenų gyvenamąjį plotą, reikalavimai. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K negali reguliuoti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnių reikalavimų. Dėl tokio teisinio reguliavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės akte nustatytas ribas. Tačiau administracija siekia, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Atsakovo nuomone, nėra įstatyme nustatytų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Skundas netenkinamas.
Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės. Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2003 m. gegužės mėnesio iki 2006 m. kovo 16 d.
Motyvuojamoji dalis
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės mėnesio iki 2006 m. kovo 16 d. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (ieškinio senatį reglamentuojančios CK nuostatos nesikeitė ginčo laikotarpiu ir iki šiol). Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ginčo laikotarpiu galiojusi Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m, taip pat kitus gyvenamosios patalpos reikalavimus, yra viešai paskelbtas teisės aktas. Taigi pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo ginčo laikotarpiu sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, ir kitų reikalavimų. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.
CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. vasario 25 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2003 m. iki 2006 m. kovo 16 d.
Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Šiuo atveju pareiškėjas nurodė, kad jis nežinojo apie savo teisių pažeidimus, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, be to, laisvės atėmimo įstaigų pareigūnai jam grasino, jog jis nesiskųstų teismui dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų. Minėta, kad Lietuvos teisės aktas, nustatantis kalinimo įstaigos gyvenamosios patalpos reikalavimus, buvo viešai paskelbtas, o administracijos grasinimus susidorojimu pareiškėjas pateikė tik kaip prielaidą, kaip gynybos priemonę nagrinėjamu atveju, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui galėjo būti grasinama nesikreipti į teismą. Nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Be to, pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą (praėjus daugiau kaip 8 metams nuo galimo teisių pažeidimo pabaigos). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už ginčo laikotarpį, todėl pareiškėjo skundas atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. G. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.