Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-29-44/2009, iškeltoje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovams D. D. , G. Ž. , E. Š. , J. M. , V. S. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2) Teismo išdėstyti argumentai motyvuojamojoje dalyje nesudaro pagrindo spręsti apie padarytų išvadų teisingumą. Nors į ieškovą šovė tik atsakovas D. D. , kiti atsakovai savo nusikalstamais veiksmais taip pat prisidėjo prie žalos atsiradimo. G. Ž. , E. Š. , J. M. , kaip ir D. D. , nuteisti už plėšimą, veikiant bendrininkų grupėje. Dar daugiau, baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas pripažino ieškovo teisę į civilinio ieškinio patenkinimą iš šių asmenų. Teismas atskirai neišskyrė ir neanalizavo atsakovo V. S. įtakos ieškovo neturtinės žalos padarymui. Šio atsakovo atžvilgiu buvo pareikštas civilinis ieškinys, bet jis paliktas nenagrinėtas ir šis asmuo nebuvo išteisintas dėl nusikaltimo padarymo. Kadangi atsakovų veiksmai bendri, teismas turėjo neturinę žalą priteisti iš visų penkių atsakovų.

3) Teismas sprendimo aprašomojoje dalyje nenurodė atsakovų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų ir motyvuojamojoje dalyje dėl jų pagrįstumo nepasisakė. Antai, nenurodyta, ar pagrįsti atsakovų G. Ž. ir V. S. argumentai dėl ieškinio senaties termino suėjimo. Apeliantas pažymi, jog šiuo atveju pareikštam reikalavimui ieškinio senaties terminas netaikomas, kadangi ginama asmeninė neturtinė vertybė. Be to, CK 6.288 straipsnio nuostatos suteikia teisę asmeniui, kurio sveikata sužalota, kreiptis dėl žalos atlyginimo ir praėjus trejiems metams po žalos padarymo. Bet kuriuo atveju trejų metų ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs, nes apie visų atsakovų veiksmų teisinę kvalifikacią baudžiamojoje byloje ieškovas sužinojo tik 2004 m. gruodžio 10 d., kai buvo gauta informacija apie šaunamojo ginklo savininką atsakovą V. S. . Teismas sprendime taip pat detaliau nenagrinėjo ir atsakovo E. Š. atsiliepime į ieškinį išdėstyto argumento dėl atsakovų civilinės atsakomybės rūšies.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Ieškovo apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl byloje priimto sprendimo absoliutaus negaliojimo pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Pagal šią proceso teisės normą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Nustačius tokį sprendimo negaliojimo pagrindą konstatuojamos procesinės teisinės pasekmės – tinkamo teismo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvimas. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas negali šio pažeidimo ištaisyti, todėl apskųstą sprendimą panaikina ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliantas teigia, kad skundžiamas sprendimas neatitinka CPK 263 straipsnio 1 dalies ir 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes jame nėra pagrįstų motyvų, o nurodyti argumentai savaime nesuponuoja konkrečių teismo pateiktų teisinių išvadų, ir nurodytus proceso teisės normų pažeidimus laiko pagrindu pripažinti sprendimą negaliojančiu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Visiškai sutikti su tokia apelianto pozicija nėra pagrindo. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas remiantis byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, ne tik teisingai taikė ir išaiškino materialiosios teisės normas, bet ir nepažeidė proceso įstatymo reikalavimų. Ne kiekvienas proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų taikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą. Dėl proceso teisės normų pažeidimo sprendimas gali būti panaikinamas tik kai dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla arba konstatavus esminius proceso teisės normų pažeidimus (CPK 329 straipsnis). Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jei teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai reikšmingas aplinkybes ir logiškai išplaukia iš visų nagrinėjant bylą teisme nustatytų faktinių aplinkybių. Pagal CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio sprendimo turinį, 4 dalį motyvuojamoje šio teismo procesinio dokumento dalyje glaustai turi būti nurodoma – teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Taigi teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstomas faktinis ir teisinis teismo padarytų išvadų dėl kiekvieno iš byloje pareikštų reikalavimų pagrindimas. Nagrinėjamoje byloje konstatuoti esminį proceso teisės normų pažeidimą, numatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, nėra pagrindo, nes skundžiamame sprendime, nors ir nepakankami, yra motyvai ir iš teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei sprendimo argumentų galima atsekti logišką išvadą, kodėl teismas priėmė tokį sprendimą. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamame sprendime teismas neišdėstė argumentų, kuriais atmetė ieškovo reikalavimus kitiems atsakovams, nepasisakė dėl atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senatį. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad sprendimas priimtas pažeidžiant CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl negali būti laikomas visiškai pagrįstu, tačiau dėl šio proceso teisės normos pažeidimo byla iš esmės visa apimtimi nebuvo išspręsta neteisingai. Nustatytas pažeidimas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, ką pripažįsta ir pats apeliantas.

Dėl atsakovų civilinės atsakomybės ribų. Neturtinės žalos atlyginimo reikalavimui ieškovas prašė taikyti solidariąją visų nusikalstamos veikos (plėšimo) bendrininkų ir didesnio pavojaus šaltinio (šaunamojo ginklo) valdytojo V. S. atsakomybę. Neturtinės žalos atlyginimo priteisimą tik iš atsakovo D. D. pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad tik šis asmuo yra nuteistas už ieškovo kūno sužalojimą, kad kitų asmenų padaryta nusikalstama veika nebuvo įvykdyta ieškovo atžvilgiu, todėl ieškinį kitiems atsakovams - E. Š. , G. Ž. , J. M. ir V. S. laikė visiškai neįrodytu ir nepagrįstu ir rėmėsi CPK 263 straipsnio 2 dalimi.

Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį pareiga atlyginti neturtinę žalą atsiranda tik įstatymo numatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimą reglamentuoja CK 6.250 straipsnis, kurio 2 dalyje numatyta pareiga tokią žalą atlyginti tuo atveju, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalauja nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo, kai D. D. ir G. Ž. vykdant E. Š. suorganizuotą plėšimą D. D. panaudojo šaunamąjį ginklą prieš ieškovą ir jį sužalojo. Atsakomybę už bendrai padarytą žalą reglamentuoja CK 6.279 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad asmenys, bendrais veiksmais padarę žalos, atsako solidariai. Bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai) nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai. Minėto straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. Ši norma yra išimtis iš bendrosios taisyklės ir reglamentuoja atvejus, kai keli asmenys atliko atskirus, o ne bendrus veiksmus. Įrodžius, kad žala atsirado būtent dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, atsako tik tas asmuo, o kitiems asmenims atsakomybė neatsiranda. Tokiu atveju priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nebuvimą turi įrodyti tie asmenys, kurių veiksmai nesukėlė žalos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. Š. organizavo svetimo turto pagrobimą gyvenamojoje patalpoje su dujinio pistoleto panaudojimu, kurį įdavė nusikaltimo vykdytojui D. D. . Tuo tarpu iš nusikaltimo bendravykdytojo G. Ž. D. D. įgijo šio neteisėtai valdomą V. S. priklausantį šaunamąjį ginklą, kurį panaudojęs, sužalojo ieškovą. Baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad plėšimo organizatorius E. Š. ir J. M. , ištesėjęs pažadą paslėpti nusikalstamu būdu įgytus daiktus, žinojo apie nusikaltimo įvykdymui paimtą šaunamąjį ginklą. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad E. Š. ir J. M. buvo nuteisti už plėšimo, įsibraunant į patalpą ir panaudojant nešaunamąjį ginklą, atitinkamai organizavimą ir padėjimą, o D. D. ir G. Ž. už plėšimo, panaudojant šaunamąjį ginklą, įvykdymą. Šie asmenys taip pat nuteisti už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu, o D. D. dar ir už sunkų V. P. sveikatos sutrikdymą. Atsižvelgiant į išdėstytą bendrais veiksmais padarytos žalos atlyginimo teisinį reglamentavimą ir įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, spręstina, kad ieškovui žala buvo padaryta atsakovų D. D. ir G. Ž. bendrais nusikalstamais veiksmais, o atsakovų E. Š. ir J. M. nusikalstamų veiksmų priežastinio ryšio su šia žala nėra. Tai, kad nuosprendžiu teismas pripažino ieškovui teisę į ieškinio nuteistiesiems patenkinimą, kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo civilinėje žalos atlyginimo byloje nespręsti kitaip, nes baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nuteistųjų civilinės atsakomybės sąlygų nevertino. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl atsakingų už žalą asmenų keistinas dėl netinkamo materialinės teisės normos taikymo (CPK 330 straipsnis) ir civilinė atsakomybė taikytina bendrais veiksmais padariusiems žalą asmenims D. D. ir G. Ž. .

Šaunamąjį ginklą, kuriuo buvo sužalotas ieškovas, nusikaltimo vykdytojas G. Ž. neteisėtai įgijo iš V. S. , kuris šį ginklą turėjo teisėtai. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. S. teisėtai turimą ginklą laikė pažeisdamas taisykles, pasibaigus leidimo laikyti (nešiotis) šaunamąjį ginklą galiojimo laikui ir neužtikrino šio daikto tinkamo laikymo, nes tam tikrą laiko tarpą jį laikė gyvenamojo namo kambaryje esančios sekcijos stalčiuje, iš kur prieš vykdamas vykdyti plėšimą šį ginklą paėmė G. Ž. . V. S. nebuvo nuteistas pagal jam pareikštą nusikalstamos veikos, numatytos BK 255 straipsnio 1 dalyje, įtarimą ir baudžiamoji byla jam buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Šio atsakovo civilinės atsakomybės pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino, todėl pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad tokiu būdu buvo padaryti procesinės teisės normų, susijusių su teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, pažeidimai (CPK 185, 263, 265 straipsniai). Reikalavimą priteisti iš V. S. žalos atlyginimą ieškovas grindžia CK 6.270 straipsnyje numatyta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybe. Atsakovas V. S. yra didesnio pavojaus šaltinio – šaunamojo ginklo valdytojas, todėl atsakomybė jam už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda be kaltės (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Kai didesnio pavojaus šaltinio valdytojas praranda šio daikto kontrolę dėl neteisėtų kito asmens veiksmų, tai už žalą atsako ne valdytojas, o asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį. Tačiau jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Tokią situaciją reglamentuoja CK 6.270 straipsnio 3 dalis. Nagrinėjamu atveju šaunamąjį ginklą neilgą laiko tarpą Meškuičiuose Dapkūnų g. 18 name V. S. laikė ne specialiame seife, o sekcijos stalčiuje, iš kurio gyvenimo draugės sūnėnas G. Ž. ginklą pasisavino ir panaudojo darant nusikaltimą. Iš nuosprendyje analizuotų V. S. parodymų seka, kad ginklą jis buvo paslėpęs ne kasdien naudojamoje vietoje, todėl pasirūpino, kad jis netaptų lengvai prieinamas kitiems asmenims ir negalėjo numatyti kartu gyvenančio teigiamai charakterizuojamo iki tol nenusižengusio įstatymui G. Ž. neteisėtų veiksmų. Šaunamojo ginklo laikymui Kaune esančiame bute V. S. turi įrengtą specialų seifą, kuriame iki įvykių ir po jų laikomas šis ginklas. V. S. priklausančiu ginklu ieškovą sužalojo kitas nusikaltimo vykdytojas D. D. . Iš išdėstytų aplinkybių kolegija sprendžia, kad baudžiamojoje byloje nustatyti su šaunamojo ginklo laikymu susiję V. S. veiksmai nelaikytini sąlygojusiais neturtinės žalos ieškovui atsiradimą, todėl jam civilinė atsakomybė netaikytina.

Dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinio skundo argumentų dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų ir jų taikymo kolegija nelaiko pagrįstais. Nukentėjusiojo prašomas priteisti kaip neturtinė žala nuostolių dydis negali būti vertinamas kaip nustatytas, nes šio nustatymas yra teisingos kompensacijos principo įgyvendinimas ir yra priskiriamas teisingumą vykdančiam subjektui – teismui. Nuspręsti, ar teismas teisingai nustatė neturtinės žalos dydį, būtina padaryti išvadą dėl to, ar teismas tinkamai taikė CK 6.250 straipsnį, tiesiogiai reglamentuojantį neturtinės žalos dydžio nustatymą. Apelianto argumentas, kad teismas sumažino neturtinės žalos dydį yra nepagrįstas, nes nustatant žalos dydį nebuvo ir negalėjo būti taikomas žalos atlyginimo sumažinimą reglamentuojantis CK 6.282 straipsnis, kadangi byloje nekvestionuojamas nukentėjusiojo veiksmų teisėtumas, o žala padaryta kaltininkų tyčiniais veiksmais.

Neturtinės žalos priteisimas yra vienas iš asmens pažeistų teisių gynimo būdų. Jeigu žala padaryta nusikaltimu ar asmens sveikatai, tai ji priteisiama visais atvejais. Savaime vien nusikaltimo padarymo faktas ar pakenkimas asmens sveikatai nepreziumuoja neturtinės žalos fakto. Esant nusikaltimui ar sveikatos sužalojimui neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį gali būti priteista, įrodžius, kad ji padaryta ir pasireiškė kaip asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kitais teismo pripažintais ar įstatymų nustatytais būdais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar įmanomų atkurti žmogaus vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Į pažeistą vertybę turi būti atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį. Vienu iš neturtinės žalos parinkimo kriterijų, numatytų CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, yra pasekmės. Jei pasekmės yra susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo sužalojimo metu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jei jos susijusios su poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo, tai laikytina esminiu neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijumi. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikaltimo metu dviem šūviais ieškovui buvo padaryti realiai gyvybei gresiantys kūno sužalojimai, pripažinti sunkiu sveikatos sutrikdymu (baudž. bylos t. 3, b. l. 73-75, 78). Dėl šautinių žaizdų ieškovas kentė didelį fizinį skausmą, iki nusikaltimo pabaigos kaltininkų buvo paliktas bejėgiškoje būklėje, be medicininės pagalbos, šalinant sužalojimo padarinius jam buvo atliktos dvi operacijos, taikyta fizinė medicininė reabilitacija, neigiamas kūno sužalojimo pasekmes ieškovas jaučia iki šiol – apsunkinta dešinės kojos ir dešinės rankos funkcija ir kt., patiria nepatogumus šeimoje. Po įvykio ieškovui buvo nustatytas 50, šiuo metu 45 procentų nedarbingumo lygis, kurį sąlygojo 2003 m. sausio 25 d. nusikaltimo metu padaryti sužalojimai bei tam tikra dalimi ir vaikystėje persirgtos neuroinfekcijos pasekmės – lėtinė arachnoidinė cista (t. 1, b. l. 116-130, 155-156). Ieškovo atstovo paaiškinimu, šiuo metu ieškovas užsienyje dirba vairuotoju. Vienu iš neturtinės žalos parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jei atsakingo už žalą asmens kaltė pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, sukeliant jam sužalojimus, priverčiant žmogų išgyventi dideles fizines ir dvasines kančias, tai tokiu būdu pasireiškusi žalą padariusio asmens kaltė sudaro prielaidas didesniam žalos atlyginimo dydžiui nustatyti.

Jei neturtinė žala padaryta asmens sveikatai, kaip vienai iš labiausiai teisės ginamų vertybių, ją sužalojus gyvybei pavojingu būdu nusikalstamais tyčiniais smurtiniais veiksmais, tai šie neturtinės žalos atlyginimo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su įstatyme numatytais žalą padariusio asmens turtinės padėties, turtinės žalos atlyginimo kriterijais. Atsižvelgus į šiuos neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijus, kiekvieno jų lyginamąją vertę ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir tinkamai nemotyvuodamas, teisingai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nustatytas 50 000 Lt neturtinės žalos dydis atitinka įstatymo reikalavimus, žalą padariusių jaunų ir darbingų asmenų galimybes ją atlyginti, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo požiūriu pakankamai pasvertas, todėl užtikrina teisingumą.

Dėl ieškinio senaties. Nagrinėjamoje byloje atsakovai G. Ž. ir V. S. prašė taikyti senatį ir dėl to ieškinį atmesti. Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas šio atsakovų reikalavimo neanalizavo, jo neįvertino ir sprendime dėl to nepasisakė, yra pagrįstas. Šią pirmosios instancijos teismo padarytą proceso klaidą ištaiso apeliacinės instancijos teismas. Ieškovas buvo sužalotas 2003 m. sausio 25 d. padaryto nusikaltimo metu, ieškinį baudžiamojoje byloje pareiškė 2005 m. balandžio 11 d. (baudž. bylos t. 3, b. l. 54-55). Nuosprendis, kuriuo žalą padarę asmenys pripažinti kaltais nusikaltimo padarymu ir ieškovui pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, įsiteisėjo 2006 m. gruodžio 5 d. Neturtinės žalos reikalavimo ieškinį civiline tvarka V. P. padavė teismui 2007 m. liepos 11 d. Laikotarpių nuo sužalojimo padarymo iki ieškinio pareiškimo baudžiamojoje byloje ir nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki ieškinio civiline tvarka pateikimo suma neviršija CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino (CK 1.130 straipsnis), todėl konstatuoti jo praleidimą ir ieškinį atmesti pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, nuosprendį priėmusiam teismui pritaikius BPK 115 straipsnio 2 dalį, po jo įsiteisėjimo nukentėjusiojo V. P. ieškinys turėjo būti toliau nagrinėjamas baudžiamojoje byloje teismo iniciatyva.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Atsakovai nėra atleisti nuo visų rūšių bylinėjimosi išlaidų (CPK 83 straipsnis). Tuo tarpu pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punktą nuo ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, kai ieškovas atleistas nuo jų mokėjimo, turi būti taikoma CPK 96 straipsnio 1 dalis. Jos išieškomos iš atsakovo proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Teismas savo iniciatyva (ex officio) turi priteisti į valstybės biudžetą bylinėjimosi išlaidas, nuo kurių mokėjimo ieškovas atleistas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 96 straipsnį ir neteisingai priteisė bylinėjimosi išlaidas valstybei.

Bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškinio suma nustatoma pagal reikalaujamą priteisti sumą (CPK 85 straipsnio 8 punktas), o žyminio mokesčio dydis – trys procentai nuo ieškinio sumos pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Ieškinio suma buvo 250 000 Lt, priteista 50 000 Lt, taigi ieškinys patenkintas 20 procentų, todėl žyminio mokesčio nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme suma yra 1 500 Lt, kuri priteistina valstybei iš atsakovų D. D. ir G. Ž. . Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš šių asmenų valstybei priteistini ir 36,77 Lt pirmosios instancijos teismo turėtoms su procesinių dokumentų įteikimu susijusioms išlaidoms padengti (t. 1, b. l. 21). Apeliaciniame procese pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai patyrė 45,25 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų, kurių proporcinga dalis taip pat priteistina valstybei iš minėtų atsakovų (t. 1, b. l.198; t. 2, b. l. 14). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme žyminis mokestis valstybei nepriteistinas, nes patenkinta ieškinio reikalavimo dalis liko nepakitusi.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškovui priteistinų ekspertizės išlaidų sumą (t. 1, b. l. 113), kuri priteistina iš apeliacinės instancijos teismo nustatytų kaltų asmenų solidariai, šioje dalyje keičiant skundžiamą sprendimą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie ieškovo patirtas advokato pagalbos apmokėjimo išlaidas. Ieškinį atsakovui E. Š. atmetus, jo turėtos advokato pagalbos išlaidos iš ieškovo priteistos pagrįstai ir nėra per didelės (CPK 98 straipsnis).

Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Šiaulių apygardos teismas 2007 m. liepos 13 d. nutartimi (t. 1, b. l. 9, 12-17) V. P. ieškiniui apsaugoti taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovams priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant, pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose už 250 000 Lt sumą. Patenkinus ieškinį iš dalies ir priteisus iš atsakovų D. D. ir G. Ž. 50 000 Lt žalai atlyginti, pagal CPK 150 straipsnio nuostatas, koreguotinas laikinųjų apsaugos priemonių mastas ir apimtis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovo V. P. naudai iš atsakovų D. D. ir G. Ž. solidariai 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti, penkių procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2007 m. liepos 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 245 Lt (du šimtus keturiasdešimt penkis litus) ekspertizės išlaidų.

Priteisti iš atsakovų D. D. ir G. Ž. solidariai 1 536,77 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus trisdešimt šešis litus 77 ct) bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminis mokestis ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos, valstybei.

Priteisti iš ieškovo V. P. atsakovui E. Š. 600 Lt (šešis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų D. D. ir G. Ž. solidariai 9 Lt (devynis litus) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, valstybei.

Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartimi taikytą atsakovų E. Š. , J. M. ir V. S. turto ir piniginių lėšų areštą panaikinti, o atsakovų D. D. ir G. Ž. nekilnojamojo, kilnojamojo turto ir piniginių lėšų arešto sumą sumažinti iki 50 000 Lt.

Nutarties nuorašą išsiųsti turto arešto aktų registro tvarkytojui.