Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Erminijaus Baziulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Kairienės ir Eglės Mauricės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. (V. U.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2023 nu spalio 30 d. sprendimo Nr. (10.1E) VPE-SP1E-77126 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. (18.2E) I-2816 teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas nuo 1981 m. lapkričio 1 d. iki 1984 m. rugsėjo 1 d. atliko Vilniaus miesto Tarybų rajono VK Vidaus reikalų skyriaus milicininko pareigas. Pareiškėjas Įsakymu nuo 1984 m. rugsėjo 1 d. buvo pašalintas iš Vidaus reikalų ministerijos personalo sąrašų. Laikotarpiu nuo 1984 m. rugsėjo 1 d. iki 1988 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas mokėsi Minsko aukštojoje mokykloje. Pareiškėjas nuo 1988 m. rugsėjo 4 d. atliko Vilniaus rajono VK Vidaus reikalų skyriaus kriminalinės paieškos poskyrio operatyvinio įgaliotinio pareigas (b. l. 20). VSDFV Vilniaus skyrius 2023 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. (10.1E) VPE-SP1E-77126 (b. l. 5-8) paskyrė pareiškėjui senatvės pensiją nuo 2023 m. spalio 27 d. Pareiškėjo mokymasis Minsko aukštojoje mokykloje laikotarpiu nuo 1984 m. rugsėjo 1 d. iki 1988 m. rugsėjo 4 d. nebuvo įskaitytas į jo pensijų socialinio draudimo stažą. Nesutikdamas su Vilniaus skyriaus sprendimu pareiškėjas jį apskundė VSDFV. VSDFV pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV sprendimu, pateikė skundą teismui.

Socialinio draudimo senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (redakcija galiojo iki 2024 m. sausio 1 d., toliau - ir Nuostatai).

Pensijų įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad pensijų socialinio draudimo stažas – laikas, per kurį įstatymų nustatyta tvarka buvo mokamos arba turėjo būti mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos, ir šio įstatymo nurodyti pensijų socialinio draudimo stažui prilyginti laikotarpiai.

Pagal Pensijų įstatymo 7 straipsnio nuostatas, socialinio draudimo pensiją sudaro bendroji ir individualioji dalys. Senatvės pensijos bendrosios dalies dydis nustatomas pagal bazinės pensijos dydį, atsižvelgiant į asmens įgyto stažo ir būtinojo stažo santykį ir apskaičiuojamas euro cento tikslumu pagal formulę β · B, kurioje: 1) β – asmens įgyto stažo ir būtinojo stažo, galiojančio teisės gauti senatvės pensiją atsiradimo metais, santykis (šio įstatymo 57 straipsnis), išreiškiamas keturių skaitmenų po kablelio tikslumu. Jeigu asmens įgyto stažo ir būtinojo stažo, galiojančio teisės gauti senatvės pensiją atsiradimo metais, santykis yra mažesnis už vienetą, laikoma, kad jis lygus vienetui. Jeigu teisė gauti senatvės pensiją atsirado iki 2017 m. gruodžio 31 d., β lygus asmens turimo stažo ir 30 metų santykiui, bet negali būti mažesnis už vienetą. Jeigu taikant Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nuostatas teisė į senatvės pensiją Lietuvoje nustatoma atsižvelgiant į kitoje valstybėje įgytą stažą, β lygus asmens turimo stažo, už kurį skiriama senatvės pensija Lietuvoje, ir minimaliojo stažo senatvės pensijai (šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalis) santykiui; 2) B – tą mėnesį, už kurį mokama pensija, galiojantis bazinės pensijos dydis (Pensijų įstatymo 17 straipsnis). Senatvės pensijos individualiosios dalies dydis apskaičiuojamas pagal Pensijų įstatymo 18 straipsnyje nurodytą formulę V · p, kurioje: 1) V – asmens įgytų apskaitos vienetų skaičius; 2) p – tą mėnesį, už kurį mokama pensija, galiojanti apskaitos vieneto vertė.

Laikotarpių įskaitymą į stažą reglamentuoja Pensijų įstatymo 10 straipsnio nuostatos, pagal kurias nuo Pensijų įstatymo įsigaliojimo, tai yra nuo 1995 m. sausio 1 d., iki šio įstatymo įsigaliojimo įgytas stažas nustatomas ir apskaičiuojamas pagal teisės aktų nuostatas, galiojusias iki 2017 m. gruodžio 31 d. (Pensijų įstatymo 10 straipsnio 6 dalis), o laikotarpiai, buvę iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, tai yra iki 1994 m. gruodžio 31 d., kurie yra prilyginami stažui, skiriant senatvės pensiją ar netekto darbingumo pensiją pagal šio įstatymo nuostatas ir tikslinant iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų dydžius (šio įstatymo 50 straipsnis), nurodyti šio įstatymo 2 priede. Šie laikotarpiai į stažą įskaitomi kalendorine trukme (Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalis).

Nuostatų 6 punkte įtvirtinta, jog sprendimas dėl atitinkamos rūšies pensijos ar kompensacijos skyrimo ir (ar) mokėjimo priimamas, remiantis joje nurodytais dokumentais ir duomenimis. Nuostatų 6.4 punkte nurodyta, jog asmens pensijų socialinio draudimo stažui (toliau – stažas) prilyginamus laikotarpius, nurodytus Pensijų įstatymo 2 priede, asmuo turi pagrįsti patvirtinančiais dokumentais. Nuostatų 6.5 punkte numatyta, jog sprendimas dėl pensijos priimamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis apie asmenų pensijų socialinio draudimo ir jam prilyginamus laikotarpius nuo 1994 m. sausio 1 d., o savarankiškai dirbusių asmenų – nuo 1991 m. sausio 1 d. ir tų laikotarpių pensijų socialinio draudimo įmokas ir draudžiamąsias pajamas.

Pensijų įstatymo 2 priedo „Laikotarpiai, prilyginami stažui“ 2.5 punkte nustatyta, kad asmens stažui prilyginami iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvę laikotarpiai - faktinis karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laikas (išskyrus tarnybą naikintojų ir liaudies gynėjų būriuose ir batalionuose), būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikas, taip pat operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių, su kuriais buvo sudarytos rašytinės slapto bendradarbiavimo sutartys, slapto bendradarbiavimo laikotarpiai, kuriais pagal šias sutartis buvo mokamas atlygis (išskyrus bendradarbiavimą su institucijomis, kurios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu yra pripažintos 1939–1990 metų okupacijų represinėmis struktūromis ir tarnybomis), su sąlyga, kad šie asmenys ir po 1990 m. kovo 11 d. tęsė bendradarbiavimą su Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) subjektais (remiantis tai patvirtinančiais pastarųjų subjektų (jų teisių ir pareigų perėmėjų) dokumentais ar jų pateiktais duomenimis). Į faktinį karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laiką neįskaitomas laikas, kuriuo šie asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantais, klausytojais. Tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio ir vidaus reikalų tarnybose laikas stažui prilyginamas iki 1990 m. kovo 11 d.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas laikotarpiu nuo 1984 m. rugsėjo 1 d. iki 1988 m. rugsėjo 4 d. mokėsi Minsko aukštojoje mokykloje. Be to, pareiškėjas Įsakymu nuo 1984 m. rugsėjo 1 d. buvo pašalintas iš Vidaus reikalų ministerijos personalo sąrašų, ir tik nuo 1988 m. rugsėjo 4 d. jis atliko Vilniaus rajono VK Vidaus reikalų skyriaus kriminalinės paieškos poskyrio operatyvinio įgaliotinio pareigas (b. l. 20, 53, 56-57). Tai yra, pareiškėjas atitinka Pensijų įstatymo 2 priedo „Laikotarpiai, prilyginami stažui“ 2.5 punkte numatytą išimtį, kad „Į faktinį karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laiką neįskaitomas laikas, kuriuo šie asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantais, klausytojais“. Todėl, pagrįstai laikotarpis nuo 1984 m. rugsėjo 1 d. iki 1988 m. rugsėjo 4 d. negalėjo būti prilygintas pareiškėjo stažui, skiriant senatvės pensiją.

Aplinkybė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 1988 m. rugpjūčio 1 d. iki 1988 m. rugsėjo 3 d. buvo suteiktos eilinės atostogos (b. l. 53, 57), nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės, nes iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad šios atostogos buvo suteiktos Minsko aukštosios mokyklos (atostogos nurodytos Minsko aukštosios mokyklos grafoje), o ne kitos įstaigos. Be to, šios atostogos baigiasi (1988 m. rugsėjo 3 d.) prieš pat (1988 m. rugsėjo 4 d.) pareiškėją paskyrus į Vilniaus rajono VK Vidaus reikalų skyriaus kriminalinės paieškos poskyrio operatyvinio įgaliotinio pareigas. Pažymėtina, kad, išskyrus laikotarpį nuo 1988 m. rugpjūčio 1 d. iki 1988 m. rugsėjo 3 d., pareiškėjo tarnybinėje kortelėje (b. l. 52-53, 56-57) apskirtai daugiau nėra atžymų apie jo atostogas, nors jos akivaizdžiai turėjo būti, kas tik patvirtina jog būtent Minsko aukštojoje mokykloje jam buvo suteiktos šios atostogos.

Pareiškėjo teiginiai, kad mokymosi Minsko aukštojoje mokykloje laikotarpiu be mokslo dar ir dirbo, tai yra privaloma tvarka vykdė ir atliko milicijos pareigūno tarnybines funkcijas: patruliavo mieste, palaikė viešąją tvarką įvairių renginių metu (mitinguose, koncertuose, krepšinio ar futbolo varžybose, dainų šventėse ir pan.), atliko kitas pavestas užduotis – atmestini, nes teismui nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1984 m. rugsėjo 1 d. iki 1988 m. rugsėjo 4 d. atliko jo nurodytas pareigas būdamas pareigūnu. Be to, jo nurodytus veiksmus tarybiniais laikais, tame tarpe ir laikotarpiu nuo 1984 m. rugsėjo 1 d. iki 1988 m. rugsėjo 4 d., vykdė ir tuometinių milicijos mokyklų kursantai, kuriuo beje tuo metu buvo ir pats pareiškėjas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo, tiek ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, kad Vilniaus skyriaus sprendimas ir VSDFV sprendimas yra pagrįsti objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis ir teisės normomis, tai yra jie yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo juos naikinti pareiškėjo skunde nurodytais motyvais.

Nustačius, kad Vilniaus skyriaus sprendimas ir VSDFV sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių ir VSDFV atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo V. U. (V. U.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.