- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-02-14
- Bylos Nr.
- 2K-228/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Benediktas Stakauskas (pirm.), Jonas Algirdas Riepšas, Ona Aldona Budienė (pran.)
- Nuteistasis
- V. M., M. G., R. J., M. B.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjos Onos Aldonos Budienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 8 d. nutartis, kuria nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestas.
Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteisti M. G., R. J., M. B., tačiau dėl jų nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. nuteistas už tai, kad bendrininkaudamas su M. G., R. J., M. B. 2004 m. gruodžio 12 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini) bendrabučio laiptinėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, M. B. tris kartus suduodant nukentėjusiajam E. M.į galvą, M. G. suduodant du smūgius į galvą ir krūtinę, V. M. suduodant vieną kartą į krūtinę ir į galvą, R. J.pastumiant nukentėjusįjį, po to M. B. įspiriant E. M. į kojas ir jį pargriaunant ant grindų, V. M. nukentėjusįjį nutempė prie koridoriaus lauko durų, kur M. B. gulinčiam E. M. du kartus įspyrė į kairįjį šoną ir sudavė du smūgius į galvą ir krūtinę, o V. M. – vieną kartą į dešinįjį šoną, taip padarė E. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl nosies kaulų lūžimo. Po to V. M. iš nukentėjusiojo kelnių kišenės ištraukė ir perdavė R. J. nukentėjusiojo E. M. piniginę su joje buvusiais 150 Lt, SIM kortele, E. M. NORD LB „Visa Elektron“ mokėjimo kortele, banko „Snoras“ „Maestro“ mokėjimo kortele, moksleivio pažymėjimu, Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortele, ir iš striukės vidinės kišenės ištraukė ir pagrobė mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 1100 su SIM kortele, padarė nukentėjusiajam 390 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo nutartį ir, pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymą jam atidėti. Kasatorius nurodo, kad teismai, skirdami bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Jis nuo pat pirmosios apklausos dėl padaryto nusikaltimo visiškai prisipažino kaltu, savo iniciatyva parašė nuoširdų prisipažinimą. Tai, kasatoriaus nuomone, vertintina kaip padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ir kaltus asmenis. Dėl padaryto nusikaltimo jis nuoširdžiai gailisi. Jis iš karto, kai iš nukentėjusiojo buvo paimta piniginė, jos neapžiūrėjo. Kai jam piniginę padavė R. J., pinigų joje nebuvo, todėl jis ir neprisipažino paėmęs 150 Lt. Tai, kad kiti kaltinamieji neprisipažino paėmę pinigus, negali būti vertinama kaip jo neprisipažinimas. Tačiau, nepaisant to, žalą nukentėjusiajam, padarytą bendrais visų nuteistųjų veiksmais, jis atlygino. Kasatoriaus nuomone, buvo pakankamas pagrindas pripažinti jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe prisipažinimą kaltu ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
V. M. dar nurodo, kad BK 75 straipsnyje imperatyviai nenurodytas draudimas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą tuo atveju, kai neišnykus teistumui padaroma nusikalstama veika. Jis civiliniam ieškovui G. M. atlygino materialinę ir moralinę žalą, nukentėjusiajam E. M. žala taip pat atlyginta ir tai taip pat pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Nustačius jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes yra spręstina, ar tikslinga skirti realią laisvės atėmimo bausmę ir ar tokia bausmė neprieštarautų teisingumo principui. Kasatorius pažymi, kad jis ilgą laiką dirba (duomenys neskelbtini) apdailininku, dirba statybos įmonėje, gauna pastovų darbo užmokestį, kurio pakanka šeimos poreikiams tenkinti. Darbovietėje jis apibūdinamas teigiamai, drausminių nuobaudų nėra gavęs. (duomenys neskelbtini) tarpininkauja, kad jam būtų paskirta bausmė, nesusijusi su realia laisvės atėmimo bausme. Be to, jis kartu gyvena faktiškai susituokęs su L. P., augina sūnų, gim. 2004 m. kovo 8 d. Jeigu jis neteiks šeimai materialinės paramos, bus pažeidžiami sūnaus interesai, nes jo motina dėl vaiko priežiūros dirbti šiuo metu negali. Nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas, per kurį jis nėra padaręs jokių nusikalstamų veikų, padarė išvadas ir ateityje nenusikals, nes jaučia pareigą išlaikyti ir rūpintis šeima. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kasatoriaus nuomone, bausmės tikslai bus pasiekti nevykdant realiai laisvės atėmimo bausmės.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. M. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo
Kasatorius neteisus teigdamas, kad teismai nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailėjosi, o duodamas savo pirminius parodymus padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis.
Viena iš BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, o būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino kasatoriaus atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo kaltės ikiteisminio tyrimo metu pripažinimą, nes, kaip matyti iš posėdžio protokolo, jis teisiamajame posėdyje kaltu prisipažino iš dalies, parodė, kad reikia tikėti jo dabartiniais parodymais, nes ikiteisminio tyrimo metu pirminius parodymus davė tokius, kokius norėjo išgirsti pareigūnai, keitė parodymus aiškinant aplinkybę, kaip atsirado pas jį nukentėjusiojo piniginė.
Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad jis padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirminius parodymus apie nusikalstamą veiką bei ją padariusius asmenis davė M. B., kuris buvo sulaikytas 2004 m. gruodžio 13 d., 12 val., parašydamas nuoširdų prisipažinimą. V. M. buvo sulaikytas vėliau – 2004 m. gruodžio 13 d., 15 val., todėl jis nuoširdų prisipažinimą parašė po M. B., policijos pareigūnams jau turint duomenų apie asmenis, dalyvavusius padarant šią nusikalstamą veiką.
Dėl BK 75 straipsnio taikymo
Kasatorius teigia, kad jis po šio nusikaltimo nepadarė jokių neteisėtų veikų, padarė išvadas ir ateityje daugiau nebenusikals, nes jaučia pareigą rūpintis šeima, dirbti mėgiamą darbą, todėl jam turėtų būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas.
Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tuo atveju, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 25 ,,Dėl teismų praktikos atidedant paskirtųjų bausmių vykdymą” 5 punkte išaiškinta, kad svarstydami bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdami, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismai turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes. Taigi teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi įvertinti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, išsiaiškinti nusikaltimo motyvą ir tikslus, kaltininko asmenybę (jį apibūdinančius duomenis iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po nusikaltimo), kaltininko atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes būtent tai ir lemia, kad būtų pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje.
Nors BK 75 straipsnio 1 dalies norma ir nedraudžia anksčiau teistam asmeniui atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymo, tačiau, įvertinus padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, tyčinę kaltės formą, savanaudiškas veikos paskatas, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančias aplinkybes, teismas pagrįstai V. M. šios įstatymo nuostatos netaikė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam realią laisvės atėmimo bausmę, įvertino tai, kad buvo padarytas apysunkis nusikaltimas ir šį nusikaltimą V. M. padarė būdamas teistas ir turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą, taip pat į jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe ir apsvaigęs nuo alkoholio. Pažymėtina, kad V. M. anksčiau buvo tris kartus teistas už tyčinius nusikaltimus nuosavybei, pagal Ukmergės rajono apylinkės teismo 1999 m. sausio 22 d. nuosprendį bausmės vykdymas jam buvo atidėtas, paskutinį kartą taip pat už plėšimą, už kurį atliko realią laisvės atėmimo bausmę ir iš bausmės atlikimo vietos 2003 m. kovo 12 d. buvo lygtinai prieš laiką septyniais mėnesiais 10 dienų paleistas. Nors kasatorius teigia, kad jis jaučia pareigą rūpintis šeima, dirba, todėl ateityje nebenusikals, tačiau nėra pakankamo pagrindo atsižvelgiant į tai atidėti bausmės vykdymo: nusikaltimo padarymo laiku V. M. jau turėjo sūnų, gim. 2004 m. kovo 8 d., taip pat dirbo (duomenys neskelbtini), tačiau tai nepadėjo nuteistajam keisti požiūrio į savo elgesį ir jo nesulaikė nuo naujo tyčinio nusikaltimo padarymo. Ta aplinkybė, kad V. M. kartu su kitais bendrininkais atlygino turtinę žalą nukentėjusiajam ir tai teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, taip pat neduoda pagrindo atidėti bausmės vykdymą.
Nuteistajam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 41, 50, 54 straipsnių reikalavimus, savo dydžiu yra mažesnė už BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, kuris yra treji metai, vienas mėnuo ir 15 dienų, todėl dėl pirmiau nurodytų motyvų nelaikytina per griežta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. M. kasacinį skundą atmesti.