- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-23
- Bylos Nr.
- I-4234-331/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03179-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Henrikas Sadauskas, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- V. D.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės, Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjai V. D., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal V. D. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir pensijos nepriemokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja skundu kreipėsi į teismą ir prašo:
panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014-06-05 sprendimą Nr. (6.5)I-5103; VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus nuo 2010-12-07 pradėti mokėti V. D. pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintą senatvės pensiją pripažinti neteisėtais bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai negautą senatvės pensijos dalį – 5802,18 Lt, susidariusią už laikotarpį nuo 2010-12-17 iki 2011-12-31 arba atnaujinti terminą paduoti skundui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų nuo 2010-12-07 pradėti mokėti pareiškėjai pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą senatvės pensiją pripažinimo neteisėtais ir dėl įpareigojimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį.
Šalies argumentai
Paaiškino, kad jokio VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo dėl paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis niekuomet nėra gavusi. Matė, kad jos gaunamas senatvės pensijos dydis sumažėjo, tačiau tikėjosi gauti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą, kuriuo būtų nuspręsta dėl pensijos sumažinimo, ir kurį jau būtų galima skųsti teismui, kaip tai buvo numatyta Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio redakcijoje iki 2012-12-31.
Pareiškėjos teigimu, sprendime visiškai nepagrįstai atmetamas argumentas, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog dėl valstybinio socialinio draudimo srityje vyraujančio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo yra žymiai apsunkinama pensijų gavėjo teisė į teisminę gynybą. Tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-04-22 nutartyje buvo galutinai suformuota teismų praktika dėl momento, nuo kurio skaičiuojamas senaties terminas skundui dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais pateikti, kai nėra priimtas atskiras sprendimas dėl pensijos perskaičiavimo. Būtent dėl teisinėje sistemoje egzistavusio neaiškumo ir neapibrėžtumo pareiškėja neturėjo objektyvios galimybės apskaičiuoti skundo padavimo termino pradžios ir pabaigos momento bei manė, kad 3 metų terminas skundui paduoti nėra pasibaigęs
Taip pat pažymėjo, kad po Laikinojo įstatymo priėmimo aukščiausi valstybės pareigūnai žiniasklaidoje nuolat žadėjo, kad sumažintos pensijos bus kompensuotos, neišskiriant ir dirbančių pensininkų. Be to, Konstituciniam Teismui išaiškinus, jog įstatymų leidėjas turi pareigą per protingą laiką teisingai kompensuoti dėl pensijų sumažinimo patirtus praradimus, turėjo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai bus kompensuoti nesikreipiant į teismą ir tai yra objektyvi kliūtis laiku paduoti skundą teismui. Ginčo sprendime taip pat yra pasisakyta ir dėl pareiškėjos prašymo iš esmės, t.y. nors sprendimu atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2014-04-09 ir 2014-05-21 prašymus, tačiau tuo pačiu nurodoma, kad pareiškėjos prašymų tenkinimas negalimas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficito.
Per teismo posėdį prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo nustatytą 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, todėl jos senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatomis ir jos dydis buvo nuo 2010-12-07 - 859,04 Lt, nuo 2011-12-07 - 880,77 Lt. Pareiškėja laikotarpiu nuo 2010-11-01 iki 2011-11-30 turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jai laikotarpiu nuo 2010-12-07 iki 2011-12-31 buvo mokama ne visa pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas perskaičiuota senatvės pensija, o jos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.
VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos atžvilgiu taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010-12-07 iki 2011-12-31 neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies pareiškėja kreipėsi į VSDFV praleidusi iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ir pateikė nepakankamus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą prašymui paduoti, todėl VSDFV 2014-06-05 sprendimu Nr. (6.5) I-5103 teisėtai ir pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014-04-09 bei 2014-05-21 prašymus ta apimtimi, kuria pareiškėja prašo pripažinti VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus, pradėjus mokėti pareiškėjai sumažintą senatvės pensiją, neteisėtais ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010-12-07 iki 2011-12-31 sumažintos senatvės pensijos dalį.
Šalies argumentai
Atsakovas VSDFV su skundu nesutinka, prašo skundą dalyje dėl reikalavimų panaikinti VSDFV 2014-06-05 sprendimą Nr. (6.5) I-5103, priteisti sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensijos dalį, pripažinti VSDFV teritorinio skyriaus veiksmus nuo 2010-12-07 pradėto mokėti pareiškėjai sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas senatvės pensiją atmesti kaip nepagrįstą, o bylą dalyje dėl pareiškėjos reikalavimo teismui atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti nutraukti. Atsiliepime nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2011 metų sausio mėnesį, apie tai, kad jai mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2011 metų sausio mėnesį, todėl, kreipdamasi 2014-04-09 prašymu dėl sumažintos senatvės pensijos dalies, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą.
Pareiškėja 2014-05-21 prašymu kreipdamasi į Fondo valdybą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo nenurodė priežasčių, kurios objektyviai galėjo užkirsti kelią apskųsti VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 metų sausio mėnesio sprendimą, todėl atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014-04-09, 2014-05-21 prašymus ta apimtimi, kuria pareiškėja reikalavo pripažinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. sausio mėnesio veiksmus neteisėtais ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti 2010-12-07 - 2011-12-31 laikotarpiu sumažintą senatvės pensijos dalį, kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Pensijų įstatymas ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, Laikinasis įstatymas viešai paskelbti, todėl pareiškėja turėjo ir galėjo žinoti apie visuotinį pensijų sumažinimą ir per kiek laiko gali apskųsti teritorinio skyriaus, mokančio jai senatvės pensiją, sprendimus ar veiksmus.
Atkreipė dėmesį, kad Fondo valdybos 2014-06-05 sprendimas Nr. (6.5) I-5103 buvo priimtas dėl pareiškėjos 2014-05-21 prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, o ne dėl pareiškėjos 2014-04-09 prašymo išmokėti 2010-2011 metais negautą pensijos dalį, taigi šiuo sprendimu pareiškėjos reikalavimas išmokėti negautą pensijos dalį nebuvo ir neturėjo būti nagrinėjamas. Laiko, kad Fondo valdybos pateikta informacija dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficito niekaip negali būti laikoma pareiškėjos prašymo dėl negautos pensijos dalies išnagrinėjimu iš esmės. Tai yra atsikirtimas į pareiškėjos 2014-05-21 prašymo motyvus ir yra vienas iš argumentų, dėl kurių Fondo valdyba atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.
Be to, reikšdama reikalavimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, kai šio klausimo pagal priskirtą kompetenciją nesprendė Fondo valdyba, pareiškėja iš esmės prašo, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją, todėl byla dalyje dėl šio reikalavimo nutrauktina pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktą. Teisme negali būti iš esmės nagrinėjamas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-12-07 iki 2011-12-31, kaip neišnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Atsakovų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, jiems apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl VSDFV atsisakymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir pareiškėjos skundų dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies pagal Laikinąjį įstatymą nenagrinėjimo teisėtumo.
2009-12-09 buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010-01-01. Valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d.). Valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Ginčo aspektu analogiškos nuostatos išliko ir 2010-10-26 šios normos redakcijoje (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.). Remiantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio nuostatos galiojo iki 2011-12-31.
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012-09-21. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, o jos mažinimas dar ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas.
VSDFV Vilniaus skyrius 2010-12-07 sprendimu pareiškėjai paskyrė 921,76 Lt per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2010-12-07 (b. l. 64). 2011-04-08 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu Nr. 11-17-6743 pareiškėjos pensija nuo 2010-12-07 perskaičiuota po 924,43 Lt (b. l. 69), o 2012-01-23 sprendimu nuo 2011-12-07 pensija perskaičiuota po 949,13 Lt per mėnesį (b. l. 37).
Nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją perskaičiavo remdamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, pensiją Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu perskaičiavo dar kartą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nustatytą formulę (b. l. 40-41).
Pareiškėja 2014-03-14 VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą pateikti pažymą apie nesumokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-12-07 iki 2011-12-31 (b. l. 39).
VSDFV Vilniaus skyrius 2014-04-08 raštu Nr. (10.1-02)3-45665 pateikė duomenis apie pareiškėjos pensijos dydžius už prašytą laikotarpį (b. l. 40-41).
VSDFV 2014-05-08 sprendimu Nr. (6.5) I-4318, išnagrinėjęs pareiškėjos 2014-04-09 skundą, atsisakė nagrinėti skundą, nurodydama, kad ji praleido kreipimosi į VSDFV terminą, pasiūlė iki 2014-06-09 pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo nuo 2010-12-07 pradėti mokėti sumažintą pensiją paduoti, nurodė, kad tokiu atveju priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo. Įrodymų nepateikus arba nusprendus, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą, prašymas būtų paliktas nenagrinėtas, kaip pateiktas praleidus skundo padavimo terminą (b. l. 7-8).
2014-05-21 pareiškėja pakartotinai kreipėsi į VSDFV dėl VSDFV Vilniaus skyriaus įpareigojimo pensijos nepriemokos išmokėjimo, prašė atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 9-11). Pareiškėja rėmėsi 2012-02-06 Konstitucinio Teismo nutarimu, nurodė, kad skundo VSDFV padavimo metu valstybinio socialinio draudimo pensijų srityje vyravo teisinis neaiškumas. Pažymėjo, kad po Laikinojo įstatymo priėmimo aukščiausi pareigūnai žiniasklaidoje žadėjo, kad sumažintos pensijos bus kompensuotos. Pareiškėja turėjo teisėtą lūkestį, kad ginčas bus išspręstas be teisinio įsikišimo.
VSDFV 2014-06-05 sprendimu Nr. (6.5) I-5103 atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nenagrinėjo pareiškėjos 2014-04-09 ir 2015-05-21 prašymų ta apimtimi, kuria pareiškėja reikalavo pripažinti VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus neteisėtais ir įpareigoti teritorinį skyrių išmokėti sumažintos pensijos dalį (b. l. 12-15). Paaiškino, kad apie tai, kad senatvės pensija sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėja sužinojo 2011 m. sausio mėn., kai pirmą kartą buvo išmokėta sumažinta pensija, todėl praleido 2010 m. sausį galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nustatytą 3 metų terminą. Taip pat nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžete šiuo metu nėra numatyta lėšų neišmokėtoms pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalims mokėti.
Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013-01-01) buvo nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 (redakcija, galiojusi iki 2013-02-08) 103 punktas nustatė, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą, savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Išaiškino, kad kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo45 straipsnis. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, tokių įstaigų sprendimai pensijų klausimais per trejus metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti apskundžiami teismui. <..> Pareiškėjai dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013 išplėtojo teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir pateikė nagrinėjamai bylai taip pat aktualų procesinio kreipimosi į teismą termino taikymo ir šio termino eigos pradžios skaičiavimo aiškinimą. Šioje nutartyje kolegija konstatavo, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo momentas pripažįstamas svarbia aplinkybe, sprendžiant termino eigos pradžios klausimus.
Kaip nustatyta, pirmoji dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2011 m. sausio mėn., todėl nuo šios datos skaičiuotinas terminas kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, dėl senatvės pensijos mokėjimo.
LVAT 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 taip pat išaiškino, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.
Remiantis nurodyta LVAT praktika konstatuotina, jog pareiškėja, 2014-04-09 prašymu į VSDFV kreipdamasi dėl pensijos nepriemokos, praleido nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų) mokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.
Šiuo atveju pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, pateikto VSDFV, argumentai iš esmės analogiški nurodytiems skunde teismui.
Pažymėtina, kad praleisti terminai gali būti atnaujinami tik dėl išimtinių, ekstraordinarių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios, aplinkybių, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Termino praleidimo priežastimis pareiškėja teismui nurodo teisinėje sistemoje egzistavusį neaiškumą ir neapibrėžtumą, tai kad jokio VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo dėl paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis niekuomet nėra gavusi, turėjo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai bus kompensuoti nesikreipiant į teismą. Kaip minėta, teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tokiais atvejais sužino tada, kai jam neišmokama tam tikra pensijos dalis. Šiuo atveju apie tokį pažeidimą pareiškėja sužinojo 2011 m. sausio mėnesį, kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta senatvės pensija, arba 2010 m. gruodžio mėnesį gavus 2010-12-07 sprendimą, kuris bylos duomenimis buvo nusiųstas pareiškėjai (b. l. 63). Pareiškėjos argumentas dėl teisinio neaiškumo vertintinas kritiškai, nes įstatymų leidėjas pensijų gavėjams buvo nustatęs aiškų ir ilgą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Pareiškėja skundą dėl pensijos nepriemokos VSDFV galėjo pateikti iki 2014 m. sausio mėnesio, t.y. turėjo pakankamai laiko net skaičiuojant nuo 2012-09-21, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas, tačiau tokią savo teisę įgyvendino tik 2014-04-09. Pareiškėja skunde nepagrįstai nurodo, kad VSDFV vis dėlto išnagrinėjo jos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šiuo atveju atsakovė pareiškėją tik informavo apie valstybinio socialinio draudimo biudžeto likutį, tačiau dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo (veiksmų) mokėti sumažintą pensiją pagrįstumo iš esmės nepasisakė.
Taigi VSDFV 2014-06-05 sprendime Nr. (6.5)I-5103 teisingai įvertino pareiškėjos nurodytas kreipimosi į VSDFV termino praleidimo priežastis ir, pagrįstai pritaikiusi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008-03-18 įsakymu Nr. V-131, 31 punktą, atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir nenagrinėjo pareiškėjos 2014-04-09 ir 2014-05-21 skundų dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies. Teismas negali vertinti pareiškėjos argumentus kaip sudarančius pagrindą terminą skundui paduoti atnaujinti. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėja nenurodė jokių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jai laiku kreiptis į VSDFV ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą, todėl teismas neturi teisinio pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Netenkinus pareiškėjos skundo, bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 str.).
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d. 2 p. skundai dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Pareiškėja, pateikdama skundą, sumokėjo 75 Lt žyminio mokesčio (b. l. 24). Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 str. 1 d. 1 p. sumokėtas žyminis mokestis pareiškėjai grąžintinas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 str., 85 ? 87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas
nusprendžia:
pareiškėjos V. D. skundą atmesti.
Grąžinti V. D. 2014-06-17 sumokėtą 21,72 Eur (75 Lt) žyminį mokestį.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.