Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-06-12 · Civilinė byla Nr. 2-1011/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-12
Bylos Nr.
2-1011/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Dalia Višinskienė
Atsakovas
J. A., D. K., G. G., A. K., M. K., A. V., A. R., uždarosios akcinės bendrovė „Amber Capital Partners“, R. R. Č., A. A.
Ieškovas
IZOBARA
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1011/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00523-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. A., D. K., G. G., A. K., M. K., A. V., A. R., uždarosios akcinės bendrovė „Amber Capital Partners“, R. R. Č. ir A. A. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3890-590/2014 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės „IZOBARA“ ieškinį atsakovams J. A., D. K., G. G., A. K., M. K., A. V., A. R., uždarajai akcinei bendrovei „Amber Capital Partners“, R. R. Č. bei A. A. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei ,,IZOBARA“ iškėlė bankroto bylą ir įmonės bankroto administratoriumi paskyrė uždarąją akcinę bendrovę „Admivita“. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarties dalį, kuria uždarosios akcinės bendrovės „IZOBARA“ bankroto administratoriumi paskirta uždaroji akcinė bendrovė „Admivita“, pakeitė ir bankroto administratoriumi paskyrė uždarąją akcinę bendrovę „Bankrotų administravimo grupė“, o kitą Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.

Šalies argumentai

Ieškovas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „IZOBARA“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų J. A., D. K., G. G., A. K., M. K., A. V., A. R., uždarosios akcinės bendrovė (toliau – ir UAB) „Amber Capital Partners“, R. R. Č. ir A. A. (toliau – ir atsakovai) 2 061 583,02 Lt bei 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinio reikalavimus ieškovas grindė neteisėtais juridinio asmens valdymo organų – bendrovės direktorių ir dalyvių veiksmais.

Reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausantį ir / ar pas trečiuosius asmenis esantį nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą, turtines teises, o taip pat pinigines lėšas 2 061 583,02 Lt sumai.

Ieškovas nurodė, kad atsakovams prašoma priteisti suma, atsižvelgiant į tai, jog atsakovai fiziniai asmenys, bendrovė bankrutuojanti, yra itin didelė. Ieškovas, be kita ko, manė, kad atsakovai gali vengti vykdyti teismo sprendimą, imtis priemonių perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, todėl yra tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 7 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones, t. y. 2 061 583,02 Lt sumai areštavo atsakovams J. A., D. K., G. G., A. K., M. K., A. V., A. R., UAB „Amber Capital Partners“, R. R. Č. ir A. A. priklausantį nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti. Teismas taip pat nurodė, kad nesant turto ar esant jo nepakankamai, areštuotinos (trūkstamai sumai) atsakovams priklausančios piniginės lėšos, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu BUAB „IZOBARA“ pagal pareikštą ieškinį.

Teismas, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju ieškinio suma 2 061 583,02 Lt yra didelė ir gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką; patenkinus ieškinį, ši suma būtų priteista iš atsakovų, o perleidus turtą ar sudarius turto apsunkinimo sandorius, šią sumą būtų sudėtinga arba negalima išieškoti; ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą; įvertinęs tai, jog nagrinėjamoje byloje egzistuoja viešasis interesas apsaugoti ieškovo, kaip bankrutuojančios bendrovės, o kartu ir jos kreditorių turtinius interesus; vadovaudamasis suformuota Lietuvos apeliacinio teismo praktika laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, priėjo prie išvados, kad yra teisinis bei faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu.

Atsižvelgęs į šalių interesų pusiausvyrą ir į atsakovų teisėtus interesus, teismas sprendė, kad pirmiausiai areštuotinas nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas, o tik jo nesant – piniginės lėšos.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovai J. A., D. K., G. G., A. K., M. K., A. V., A. R., UAB „Amber Capital Partners“, R. R. Č. ir A. A. atskiruosiuose skunduose prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovai D. K., A. K. ir M. K. atskirajame skunde nurodo, kad ieškovas, teikdamas pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (laikinųjų apsaugos priemonių klausimai buvo spręsti kitose bylose), piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, be to, prašomas taikyti laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamu atveju taikyti yra netikslinga, nes ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Kita vertus, atsakovų vertinimu, ieškovas nepateikė objektyvių faktinių duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių jo tikėtiną reikalavimo pagrįstumą. Atsakovai pažymėjo, kad BUAB „IZOBARA“ turi pakankamai turto padengti įsiskolinimus kreditoriams.

Atsakovas G. G. atskirajame skunde teigia, kad teismas be pagrindo nevertino ieškinio reikalavimų pagrįstumo kiekvienam iš atsakovų atskirai, o išvadą apie preliminaraus pagrindo, jog reikalavimas galėtų būti tenkinamas, egzistavimą padarė bendrai visiems atsakovams. Atsakovo nuomone, teismas tokiu būdu pažeidė proceso šalių pusiausvyros, teisingumo, ekonomiškumo ir kitus civilinio proceso principus. Atsakovas pažymėjo, kad teismas nepagrįstai laikinąsias apsaugos priemones taikė nepranešęs atsakovui ir priėmė skundžiamą nutartį neturėdamas visos informacijos apie atsakovo finansinę padėtį bei neįsitikinęs, jog ieškinio suma, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys pareikštas solidariesiems atsakovams, atsakovui nėra didelė.

Atsakovas A. R. atskirąjį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovas G. G. Atsakovas papildomai teigia, kad, kaip nurodo ieškovas ieškinyje, dėl atsakovo veiksmų neva bendrovei buvo padaryta 690 900 Lt, todėl, atsakovo vertinimu, netgi patenkinus ieškinį visiškai ir solidariai priteisus iš atsakovų ieškovo reikalaujamą žalos atlyginimą, iš atsakovo (A. R.) maksimaliai priteistina suma sudaro tik 69 090 Lt (690 900/10), o ši suma, atsižvelgiant į jo (atsakovo) turtinę padėtį, jam nėra didelė.

Atsiliepimas

Atsakovas A. V. atskirajame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovai G. G. bei A. R..

Atsakovai J. A., R. Č. ir A. A. atskirajame skunde nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi formaliais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindais. Atsakovai pažymėjo, kad ieškinio suma didelė ir yra rizika galbūt palankaus ieškovui teismo sprendimui įvykdyti, tačiau šią aplinkybę teismas turėjo vertinti tik nustatęs ieškinio prima facie. Atsakovų nuomone, ieškinys yra nepagrįstas, o ieškovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.

Atsakovas UAB „Amber Capital Partners“ atskirąjį skundą grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas tikėtinai nepagrindė savo reikalavimų ir pareiškė akivaizdžiai prielaidomis ir tik ieškovo samprotavimais pagrįstą ieškinį.

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB „IZOBARA“ prašo atskiruosius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimuose į atskiruosius skundus nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas buvo spręstas bylose, nesusijusiose faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis su nagrinėjama byla, pripažintina, kad ieškovas turi įstatymo teisę kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovas pažymi, kad atsakovai nepagrįstai tvirtina, jog ieškinys yra prima facie nepagrįstas, o aplinkybė, kuris iš atsakovų, kokio dydžio žalą padarė bendrovei, bus sprendžiama bylą nagrinėjant iš esmės. Ieškovas neturi duomenų apie atsakovų turtinę padėtį, o ieškinio suma yra neabejotinai didelė, be to, ieškinio reikalavimas nėra užtikrintas jokia reikalavimo užtikrinimo priemone.

Atsakovas UAB „Amber Capital Partners“ atsiliepime į atsakovų J. A., D. K., G. G., A. K., M. K., A. V., A. R., R. R. Č. ir A. A. atskiruosius skundus palaiko atsakovų atskiruosiuose skunduose išdėstytus argumentus ir juos pagrindžiančius motyvus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsakovų J. A., D. K., G. G., A. K., M. K., A. V., A. R., UAB „Amber Capital Partners“, R. R. Č. ir A. A., kaip solidariųjų skolininkų, turtui, o jo esant nepakankamai – ir piniginėms lėšoms taikė laikinąsias apsaugos priemones.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio prima facie pagrįstumą, tai, kad ieškinio suma 2 061 583,02 Lt yra didelė, o tokio dydžio suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, jog nagrinėjamoje byloje egzistuoja viešasis interesas apsaugoti ieškovo, kaip bankrutuojančios bendrovės, o kartu ir jos kreditorių turtinius interesus, sprendė, kad yra pagrindas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu.

Apeliantai, nesutikdami su šia pirmosios instancijos teismo išvada, atskiruosius skundus iš esmės grindžia tuo, kad teismas neteisingai įvertino ieškinio prima facie pagrįstumą, neatsižvelgė į tai, jog ieškinys pareikštas solidariesiems atsakovams, o atsakovams ieškinio suma nėra didelė, kad BUAB „IZODARA“ turi pakankamai turto padengti įsiskolinimus kreditoriams, taip pat, jog kitose civilinėse bylose, kuriose ieškiniai buvo pareikšti ir atsakovams, laikinosios apsaugos priemonės nebuvo taikytos ir / ar panaikintos, kita vertus, teismas be pagrindo nepranešė atsakovams apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ir vertindamas apeliantų argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo išvados neteisėtumu ir nepagrįstumu, pirmiausiai pažymi, kad procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad: 1) laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo; 2) tokios priemonės taikomos turint prevencinį tikslą, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo; 3) laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje nr. 2-1646/2013).

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios teisės normos turinio analizė apeliacinės instancijos teismui suponuoja išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 straipsnis). Taigi pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Nuoseklioje ir gausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra suformuota pozicija, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2007/2013; 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; kt.). Kita vertus, pažymėtina, kad prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Ieškinio didelė suma per se nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Priešingu atveju šio klausimo teisingas išsprendimas, vien tik esant ieškinio didelei sumai, kurią savo nuožiūra nustato ieškovas, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą. Teisingumas turi būti vykdomas konkrečioje byloje teisiškai pagrįstais argumentais įvertinus byloje esančias faktines aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis). Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma yra didelė.

Byloje nustatyta, kad ieškovas BUAB „IZOBARA“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 2 061 583,02 Lt žalą, kurią jis kildina iš neteisėtų bendrovės direktoriaus ir dalyvių veiksmų, bei 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, be kita ko, prašė taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones, nurodydamas, kad ieškinio suma atsakovams yra didelė, tačiau duomenų apie atsakovų turtinę padėtį nepateikė (b. l. 1-8). Kaip minėta pirmiau, atsakovai A. V., G. G. ir A. R. atskiruosiuose skunduose teigia, kad jiems ieškinio suma, atsižvelgiant į tai, jog jie yra solidarūs atsakovai, nėra didelė.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs apeliantų argumentus, susijusius su tuo, kad jiems ieškinio suma nėra didelė, apeliacinės instancijos teismas neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo su jais sutikti, todėl šiuos argumentus pripažįsta nepagrįstais (CPK 185 straipsnis).

Nesutikdamas su nurodytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, reiškiantis, jog kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis). Minėta, didelė ieškinio suma nėra besąlygiškas pagrindas konstatuoti grėsmę ieškovui galbūt palankiam teismo sprendimui įvykdyti. Ši grėsmė gali būti paneigta įrodžius atsakovo (-ų) gerą turtinę padėtį, t. y. kad konkrečiam atsakovui konkreti ieškovo reikalaujama suma nėra didelė. Atsakovui įrodžius, kad pinigų suma jam nėra didelė ir grėsmė, jog gali būti neįvykdytas ieškovui galbūt palankus sprendimas, neegzistuoja, teismas neturėtų taikyti atsakovo turto arešto. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovai apeliacinės instancijos teismui rašytinių įrodymų, apibūdinančių jų gerą turtinę padėtį, nepateikė (CPK 178 ir 314 straipsniai), todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados dėl grėsmės tokiam sprendimui įvykdyti egzistavimo (CPK 144 straipsnis). Kartu apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad skolininkų daugetas yra aplinkybė, reikšminga vertinant, ar pagal konkrečios bylos aplinkybes ieškinio suma yra didelė, taip pat riziką, ar teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu, nes ieškovui pareiškus ieškinį keliems solidariems atsakovams ir teismo sprendimu ieškinį tenkinus, pareigą privalomai įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą įgyja visi solidarūs atsakovai, o ne kuris nors vienas. Viena vertus, sutiktina su apeliantais, kad skolininkų daugetas mažina grėsmę, jog ieškovui galbūt palankus teismo sprendimas gali likti neįvykdytas, tačiau, kita vertus, kaip jau nustatyta anksčiau, atsakovai – fiziniai asmenys – A. V., G. G. ir A. R. neįrodė geros jų turtinės padėties, todėl apeliacinės instancijos teismas negali daryti pagrįstos išvados, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, įvykdyti šį teismo sprendimą nėra grėsmės.

Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta ir apeliantų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ieškinio prima facie pagrįstumą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nesprendžiama, ar ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti yra prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįstas ir tenkintinas, nes ieškinio pagrįstumo klausimas sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1030/2013). Taigi taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Ieškinio turinio analizė apeliaciniam teismui nesudaro pagrindo formuoti išvadą, kad ieškinio reikalavimai negalėtų būti patenkinti. Be to, kaip konstatuota pirmiau, atsižvelgiant į ieškinio sumą, egzistuoja galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Kartu pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas nedraudžia ieškovui reikšti tokio pobūdžio ieškinio, koks yra pareikštas nagrinėjamoje byloje, t. y. prašyti, kad galbūt įmonei padarytą žalą, atlygintų tiek bendrovės vadovas, tiek įmonės dalyvis, jeigu jie nevykdė tiesiogiai įstatyme nustatytų ir / ar fiduciarinių pareigų, o visi ieškinyje nurodyti teisiniai ir faktiniai aspektai bus išanalizuoti išnagrinėjus bylą iš esmės. Todėl konstatuotina, kad, priešingai nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino preliminarų ieškinio pagrįstumą.

CPK 145 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, kad maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui (-ams) nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Apeliacinio teismo įsitikinimu, atsakovams pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir nevaržo jų teisių bei teisėtų interesų daugiau nei būtina teisėtam tikslui (ieškovo reikalavimų įvykdymui užtikrinti) pasiekti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada susijęs su suvaržymais asmenims, kuriems laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos, tačiau nagrinėjamu atveju šis suvaržymas yra proporcingas siekiamiems tikslams. Kiekviena šalis ar ginčijama teisė gali būti tinkamai apginta tik tada, kai užtikrinama teismo procesinio sprendimo įvykdymo galimybė. Nagrinėjamu atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina ir dalyvaujančių byloje šalių lygiateisiškumo principą ir jų interesų pusiausvyrą. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino šalių interesų pusiausvyros, pažeidė teisingumo, ekonomiškumo ir kitus civilinio proceso principus. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė neviršydamas pareikšto reikalavimo masto. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti keičiamos, panaikinamos (CPK 148 straipsnis). Proceso šalis, pasikeitus aplinkybėms, bet kada gali kreiptis į teismą su prašymu pakeisti ar panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, o taip pat prašyti taikyti nuostolių užtikrinimą (CPK 146 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta pagrįstais ir apeliantų atskirųjų skundų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepranešė atsakovams apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Teisė spręsti, ar konkrečiu atveju yra CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo spręsti nepranešus atsakovui, priklauso teismui. Byloje nenustatyta jokių ypatingų ir išskirtinių aplinkybių, tokiomis aplinkybėmis atsakovai ir negrindė savo atskirųjų skundų, kurioms esant pirmosios instancijos teismui turėjo pagrindą informuoti atsakovus apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Atsakovai įgyvendino savo teisę būti išklausytiems, t. y. kreipėsi į teismą su atskiraisiais skundais dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo, prašydami jas panaikinti. Be to, atsakovai turėjo visas įstatymo suteiktas galimybes apeliacinės instancijos teismui pateikti rašytinius įrodymus, patvirtinančius jų gerą finansinę padėtį, ir nurodyti kitus argumentus, kurių pagrindu, jų teigimu, neturėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės ir tuo pačiu paneigiančius pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą, tačiau tokių rašytinių įrodymų ir argumentų apeliaciniam teismui nepateikė ir nenurodė (CPK 314 ir 338 straipsniai).

Apeliantų D. K., A. K. ir M. K. atskirojo skundo argumentai, susiję su BUAB „IZOBARA“ turimo turto verte, apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste neturi jokios teisinės reikšmės, nes, kaip nurodyta pirmiau, teisingumas vykdomas konkrečioje byloje teisiškai pagrįstais argumentais įvertinus byloje esančias faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, vertina konkrečias faktines bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinį pareiškė atsakovams, kaip bendrovės vadovams ir dalyviams, todėl bendrovės turtinė padėtis niekaip nesusijusi su atsakovų savarankiška civiline atsakomybe. Nors juridinio asmens savarankiškumo principas lemia juridinio asmens savarankišką atsakomybę ne tik dalyvių, bet ir kitų juridinio asmens veikloje dalyvaujančių asmenų – vadovo – aspektu, tačiau tai nesuponuoja, kad už atsakovų neteisėtus veiksmus (jeigu tokie būtų nustatyti), padarytus įmonei, atsakys bendrovė savo turtu. Kita vertus, kaip matyti iš bylos medžiagos, bendrovės turtas, kurio vertė yra daugiau nei 30 000 000 Lt, yra apsunkintas hipoteka ir įkeitimu (b. l. 49-53; 57-63).

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstais inter alia ir apeliantų argumentus, kad laikinųjų apsaugos priemonių klausimas, t. y. jog netikslinga taikyti atsakovų turtui arešto, jau buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamose civilinėse bylos Nr. 2-4943-467/2013 (2-1197-467/2014) ir B2-384-577/2014 (b. l. 49-57; 54-56; 57-63; 64-67). Kaip jau ne kartą buvo nurodyta šioje nutartyje, teisingumas vykdomas konkrečioje byloje teisiškai pagrįstais argumentais įvertinus byloje esančias faktines aplinkybes, kiekvienu atveju teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, vertina konkrečias faktines bylos aplinkybes, be to, kaip buvo minėta, laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo atsiliepimuose į atskiruosius skundus nurodytais argumentais, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas buvo spręstas bylose, nesusijusiose faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis su nagrinėjama byla. Todėl teigti, kad ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis nėra pagrindo. Ad hoc akcentuotina, kad paminėtose civilinėse bylose priimtose nutartyse nėra konstatuota, jog atsakovų turtinė padėtis yra gera, kad ieškovo ieškinys atsakovams dėl žalos atlyginimo prima facie nepagrįstas.

Ištirtų ir įvertintų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių visetas apeliacinės instancijos teismui leidžia formuoti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai tenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskiruosiuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokių nei faktinių, nei teisinių prielaidų, todėl atskirieji skundai atmetami.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Dalia Višinskienė