- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-12
- Bylos Nr.
- 2A-904-275/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-11894-2009-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- J. K.
- Atsakovas
- J. B.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ritos Kisielienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vido Stankevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovei J. B. dėl teisės vykdyti statybos darbus pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti ieškovės J. K. teisę atlikti garažo statybos darbus be atsakovės J. B. sutikimo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog šalys yra bendrasavininkės žemės sklypo, kuriame ieškovė nori statyti garažą. Atsakovė nenurodė argumentų, kodėl nesuteikia leidimo statyti garažą, nors ieškovė tinkamai atskleidė savo planus. Ieškovė prašė atsakovės kaip žemės bendrasavininkės sutikimo statyti garažą bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame žemės sklype.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino. Pripažino ieškovės J. K. teisę atlikti garažo statybos darbus pagal pateiktą projektą (duomenys neskelbtini) be bendrąją daline nuosavybe valdomo žemės sklypo bendrasavininkės - atsakovės J. B. sutikimo. Priteisė ieškovei J. K. iš atsakovės J. B. 3 291 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, kad ieškovė siekia statyti garažą, kuris, pagal pateikiamą projektą, priskirtinas prie nesudėtingų statinių (STR 1.01.07:2002, 1 punktas, 1 priedas). Ieškovė prašė duoti žemės bendrasavininko sutikimą, kaip nustato Civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalis. Ieškovė buvo išsiuntusi prašymą ikiteismine tvarka, tačiau su atsakove sutarti nepavyko. Atsakovė savo nesutikimą argumentavo tuo, jog aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, kurio 1 priede nustatyti minimalūs atstumai nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninio sklypo ribos yra 3 m ir įtvirtinta galimybė šiuos atstumus sumažinti iki 1 m (ar blokuoti pastatus ant sklypų ribos), tik turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko (naudotojo) sutikimą (rašytinį susitarimą). O taip pat, atsakovės teigimu, nėra išlaikomi priešgaisriniai reikalavimai, nustatyti aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 704 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 2.01.04:2004, t.y. nesilaikoma minimalaus 6 m reikalavimo. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė patvirtino, jog pagrindinis argumentas, kad ieškovė pradėjo statybos darbus neturėdama leidimo ir neinformavus atsakovės. Teismas motyvavo, kad pagal STR 1.01.07:2002 1-ąjį priedą minimalūs 3 m atstumai yra nustatomi iki kaimynų sklypo ribos. Ginčo sklypui kaimyniniai sklypai yra atsakovės asmeninės nuosavybės teise valdomas kaimyninis sklypas iš vienos pusės ir ieškovės asmeninės nuosavybės teise valdomas sklypas iš kitos pusės. Pats ginčo sklypas yra valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, į kurį ir po naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo kiekvienas bendraturtis turi teisę į visą žemės sklypą, todėl nors ieškovė ir atsakovė yra nustačiusios ginčo sklypo naudojimosi tvarką, tačiau jos turi teisę į visą sklypą ir tarp jų nustatytų dalių nėra taikomas kaimyninio žemės sklypo teisinis statusas bei netaikomi reikalavimai gauti kaimyninio žemės sklypo savininko sutikimą, jei atstumas iki kaimyninio žemės sklypo ribos yra mažesnis nei 3 m. Kaip matyti iš pateikto projekto, ieškovei pastačius norimą pastatą iki kaimyninio, atsakovės asmeninės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, lieka 9 m, todėl atsakovė nepagrįstai neduoda sutikimo remdamasi STR 1.01.07:2002 1-uoju priedu. Minėto STR 1.01.07:2002 1-ojo priedo pastabose nustatyta, kad mažinant minimalų 3 m pastatų atstumą iki kaimyninio sklypo ribos arba blokuojant gretimų žemės sklypų pastatus, turi būti išlaikomi gaisrinės saugos reikalavimai, nustatyti STR 2.01.04:2004 ir gautas kaimyninio žemės sklypo savininko (naudotojo) sutikimas raštu. Aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 2.02.09:2005 1-ajame priede nustatyta, kad turi būti minimalus 6 metrų priešgaisrinis atstumas tarp namų ir kitų pastatų. Tarp ieškovės norimo statyti pastato ir atsakovės asmeninės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo ribos yra 9 metrai. Todėl atsakovė nepagrįstai teigia, jog nepagrįstai atsisako duoti sutikimą šiuo pagrindu. Atsakovė nurodė, jog ieškovė pradėjo statybos darbus be atsakovės sutikimo dėl ko jai buvo surašyti savavališkos statybos aktai. Ieškovė nurodė, jog iš pradžių norėjo daryti vaikų žaidimo aikštelę ir tik vėliau nusprendė statyti garažą. Šią aplinkybę patvirtina ir įsiteisėjusiu teismo nutarimu nustatytos aplinkybės (CPK 182 str. 1 d. 2 p.). Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. nutarimo matyti, kad teismas nustatė faktą, jog ieškovė siekė statyti nesudėtingą I grupės statinį ir „pastatytų pamatų negalima laikyti nei garažo, nei kokio kito II grupės nesudėtingo statinio statybos pradžia“. Taigi teismas laikė nustatyta aplinkybę, jog ieškovė iš pradžių nesiekė statyti garažo, o pakeitusi savo nuomonę, kreipėsi į atsakovę dėl sutikimo. Be to, atsisakymas duoti sutikimą tik dėl to, kad ieškovė iš pradžių pradėjo darbus ir tik vėliau paprašė atsakovės sutikimo, rodo ne atsisakymą duoti sutikimą dėl objektyvių aplinkybių, bet atsisakymą duoti sutikimą dėl subjektyvių aplinkybių. Įstatymai negina bendraturčių, be objektyvaus pagrindo atsisakančio duoti sutikimą. Bendraturčio teisė atsisakyti duoti sutikimą padidinti daiktą teismų praktikoje pripažįstama pagrįsta tais atvejais, kai kito bendraturčio pageidaujamas daikto pakeitimas pažeidžia jo, kaip savininko, teises (apsunkina jų įgyvendinimą ar net padaro negalimą) arba prieštarauja viešosios teisės reikalavimams. Pareiga įrodyti, kad atsisakymas duoti sutikimą atlikti bendro daikto pakeitimus pagrįstas, t.y. kad bus pažeistos kitų bendraturčių teisės, tenka atsisakančiam duoti sutikimą asmeniui. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog jos atsisakymas yra objektyviai pagrįstas ar ieškovės norima statyba pažeidžia teisės aktų nuostatas. Teismas pažymėjo, jog atsakovė taip pat siekia statyti dar didesnį ūkinį priestatą bendrąja daline nuosavybe valdomame ginčo sklype ir ieškovė sutinka su tokio priestato statyba.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė J. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindu
Teismas sprendime nurodė, kad 2010-08-10 nagrinėjo civilinę bylą dalyvaujant atsakovės atstovei advokatei L. P. Tačiau atsakovės atstovė adv. L. P. šiame teismo posėdyje nedalyvavo ir jai nebuvo tinkamai pranešta apie šio posėdžio laiką ir vietą. 2010-07-23 pateiktame teismui prašyme advokatė L. P. prašė 2010-07-27 paskirtą posėdį atidėti ir naujo posėdžio neskirti 2010-08-10. Teismas šį prašymą tenkino, tačiau naują teismo posėdį paskyrė būtent 2010-08-10 ir tinkamai apie tai nei atsakovei nei jos atstovei nepranešė. Remiantis šiomis aplinkybėmis apeliantė prašo konstatuoti, kad teismas priimdamas ginčijamą sprendimą pažeidė procesines normas ir tuo pagrindu pripažinti sprendimą negaliojančiu.
Dėl materialinių teisės normų netinkamo taikymo
Teismas sprendime neteisėtai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigas ir nurodė, kad pareiga įrodyti, kad atsisakymas duoti sutikimą yra pagrįstas, t.y. kad bus pažeistos kitų bendraturčių teisės, tenka atsisakančiam duoti sutikimą asmeniui, t.y. atsakovei. Tuo teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tokio pobūdžio bylose suformuotos praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija yra pasisakiusi, kad tuo atveju, kai kaimynas atsisako duoti sutikimą statyti statinius mažesniu negu teisės aktuose nustatytu atstumu iki gretimo sklypo ribos, toks asmuo neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010). Šiuo atveju įrodinėjimo dalykas yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas, t.y. kaimyninio sklypo savininkas turi įrodyti, kokie teisės aktai ir kaip pažeidžiami, tačiau neturi įrodinėti, kokių neigiamų padarinių (žalos) jam sukelia tokios statybos, nes šių reikalavimų pažeidimas kvalifikuojamas jo subjektinės teisės, garantuojamos tuo teisės aktu, pažeidimu.
Nagrinėjamoje byloje vertinant ieškovės sklype esančio garažo statybos teisėtumą aktualus aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, kurio 1 priede nustatyti minimalūs atstumai nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninio sklypo ribos ir įtvirtinta galimybė šiuos atstumus sumažinti iki 1 m (ar blokuoti pastatus ant sklypų ribos), tik turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko (naudotojo) sutikimą (rašytinį susitarimą). Taigi STR 1.01.07:2002 1 priede įtvirtinta statytojo pareiga laikytis nustatytų atstumų iki kaimyninio sklypo ribos ir kaimyninio sklypo savininko (naudotojo) teisė sutikti arba nesutikti, kad šie atstumai būtų mažesni. Statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais siekiama užtikrinti, kad statybos darbai būtų atliekami nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, nesukeltų grėsmės kitiems asmenims, todėl šie reikalavimai negali būti vertinami kaip formalus teisės būti statytoju kaip vienos iš nuosavybės teisės įgyvendinimo formų ribojimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad STR 1.01.07:2002 1 priedo normos, nustatančios atstumus nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninių sklypų ribų, yra imperatyvaus pobūdžio ir turi tam tikrus viešuosius tikslus. Teisės aktuose nenustatyta galimybės, kad šie atstumai galėtų būti keičiami teismo sprendimu, tai gali padaryti tik suinteresuoti asmenys tarpusavio susitarimu. Civilinės teisės subjektai turi lygias teises savo nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis, todėl tuo atveju, kai kaimyninio sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą statyti statinius mažesniu negu norminiuose teisės aktuose nustatytu atstumu iki gretimo sklypo ribos, toks asmuo neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti. Statytojas privalo užtikrinti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, yra konstatavusi, kad teisės aktuose nustatytų atstumų pažeidimas kvalifikuojamas kaip gretimo sklypo savininko teisių, įtvirtintų teisės aktuose, pažeidimas. Vadovaujantis STR 1.01.07:2002 1 priedo normomis, nagrinėjamos bylos atveju atstumas nuo garažo statytojo (ieškovės) sklypo iki apeliantės sklypo ribos turi būti 3 m, tačiau bylą nagrinėjęs teismas nustatė ir ieškovė neginčija fakto, kad ketinamas statyti garažas bus statomas pažeidžiant šį reikalavimą (1 m atstumu), be to, pažymėtina tai, kad ieškovė net neprašė apeliantės sutikimo dėl atstumo sumažinimo. Tokiu būdu teismo sprendimas pripažinti ieškovės teisę atlikti garažo statybos darbus, pažeidžiant imperatyviuosius normatyvinio statybos techninio dokumento (STR 1.01.07:2002) reikalavimus, yra neteisėtas ir pažeidžiantis apeliantės šio teisės akto garantuojamas teises.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo;
Teismas byloje netinkamai vertino įrodymus, o tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė - laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis principas reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Teismo sprendime dėl kiekvieno ieškinio reikalavimo turi būti pasisakyta išsamiai, nurodant teismo padarytų išvadų pagrįstumą patvirtinančius įrodymus. Šiuo konkrečiu atveju, teismas pasisakydamas, kad atsakovė neįrodė, jog jos atsisakymas yra objektyviai pagrįstas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes byloje teismo yra nustatyta, kad apeliantė taip pat siekia statyti ūkinį pastatą bendrąja daline nuosavybe valdomame sklype.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teismas priteisė apeliantei 3 291 Lt ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų. Apeliantė mano, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos nepagrįstos byloje esančiais įrodymais, o priteistos atstovinimo išlaidos yra nepagrįstai didelės ir turi būti sumažintos.
Atsiliepimas
Ieškovė J. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo nutraukti apeliacinį procesą. Tuo atveju, jei, teismo vertinimu, nėra pagrindo nutraukti apeliacinį procesą, prašo apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo 2010 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Dėl apeliacinio proceso nutraukimo pagrindų
Apeliacinis skundas dėl 2010-08-10 teismo sprendimo byloje pagal J. K. ieškinį neturėjo būti priimtas ir dėl šios priežasties apeliacinis procesas turėtų būti nutrauktas. 2010-09-14 apeliacinis skundas buvo paduotas asmens, neturinčio teisės jį paduoti. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas privalėjo apskritai atsisakyti priimti advokatės L. P. pasirašytą apeliacinį skundą, o ne suteikti galimybę pašalinti trūkumus prašant pristatyti pačios J. B. pasirašytą apeliacinį skundą. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010-09-14 teismui pateiktą apeliacinį skundą pasirašė advokatė L. P. . Prie šio apeliacinio skundo buvo pridėta atstovavimo sutartis, sudaryta tarp minėtos advokatės ir V. B. , kuris nebuvo ir nėra proceso dalyvis šioje byloje. V. B. yra J. B. sūnus. Ieškinyje ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė yra nurodžiusi, kad, jos turimomis žiniomis, sprendimus dėl atsakovės nuosavybės teisių į ieškovei ir J. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą įgyvendinimo (įskaitant sprendimą atsisakyti duoti sutikimą ieškovės planuojamai statybai minėtame žemės sklype, dėl kurio ieškovė buvo priversta kreiptis teisminės savo teisių ir teisėtų interesų gynybos) faktiškai priima J. B. sūnus V. B. Nepaisant to, byloje nebuvo ir nėra pateikta jokių duomenų apie V. B. įgaliojimus spręsti minėtus su J. B. nuosavybe susijusius klausimus, atstovauti ją sudarant atstovavimo sutartį su advokate ar pan. Taigi V. B. nebuvo ir nėra laikytinas įgaliotu veikti J. B. vardu, o advokatė L. P. nebuvo įgaliota veikti J. B. vardu pasirašant ir 2010-09-14 paduodant apeliacinį skundą (CPK 305 str.) Pats pirmosios instancijos teismas 2010-09-16 nutartyje konstatavo, jog laikytina, kad apeliacinis skundas pasirašytas neįgalioto asmens. Atsižvelgiant į nurodyta, darytina išvada, kad 2010-09-14 apeliacinis skundas buvo paduotas asmens, neturinčio teisės jį paduoti ir todėl neturėjo būti priimtas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 315 str. 2 d. 2 punktu. Atsižvelgiant į tai, kad aukščiau minėtos aplinkybės nebuvo nustatytos pirmosios instancijos teisme, darytina išvada, kad apeliacinis procesas turėtų būti nutrauktas apeliacinės instancijos teisme vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 315 str. 2 d. 2 punktu ir 315 str. 5 dalimi. Nors 2010-09-22 teismui pateiktame apeliaciniame skunde nurodyta, kad jį teikia ir pasirašo J. B., atkreiptinas dėmesys, kad šiame skunde esantys parašai nėra panašūs į ankstesnės datos dokumente esanti J. B. parašą ir yra labai panašūs į minėto neįgalioto asmens V. B. parašą. Jei J. B. parašai yra suklastoti, apeliacinis skundas nelaikytinas paduotu. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių galima situacija, kad 2010-09-22 teismui pateiktą apeliacinį skundą iš tiesų pasirašė ne J. B., bet V. B. Tokiu atveju, net jei būtų laikoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai leido pašalinti 2010-09-14 apeliacinio skundo trūkumą, šis trūkumas nelaikytinas pašalintu. Tokiu atveju vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 115 str. 3 dalimi apeliacinis skundas turėtų būti laikomas nepaduotu, o apeliacinis procesas turėtų būti nutrauktas.
Dėl nepagrįsto apeliacinio skundo teiginio apie absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimą
Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas Civilinio proceso kodekso 329 str. 3 d. 1 punkte. 2010-08-10 teismo posėdžio metu buvo skelbiamas Viliaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-08-10 sprendimas byloje pagal ieškovės ieškinį apeliantei. Apie teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimą iki 2010-08-10 pirmosios instancijos teismas 2010-07-27 paskelbė Civilinio proceso kodekso 257 straipsnyje nustatyta tvarka - pranešdamas apie tai esantiesiems teismo posėdžio salėje. Civilinio proceso kodekso nenumato teismo pareigos pranešti teismo posėdžio salėje nesantiems asmenims raštu. Be to, šalių dalyvavimas ar nedalyvavimas šiame 2010-08-10 posėdyje įtakos sprendimo priėmimui nebegalėjo turėti, nes bylos nagrinėjimas iš esmės buvo pabaigtas dar 2010-07-27 posėdžio metu. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas sprendime nenurodė, kad būtent 2010-08-10 posėdžio metu, kuomet buvo skelbiamas sprendimas, dalyvavo sprendime išvardinti civilinio proceso dalyviai. Sprendime teismas įprasta tvarka nurodo asmenis, kurie dalyvavo nagrinėjant bylą vykusio teismo posėdžio atskiruose etapuose. Vienintelis teismo posėdis, kurio metu buvo tęsiamas bylos nagrinėjimas iš esmės ir kuriame nedalyvavo advokatė L. P. įvyko 2010-07-27. Iš bylą sudarančių dokumentų visumos matyti, kad apie šį posėdį advokatė L. P. buvo tinkamai informuota: jos kontoros adresu dar 2010-05-13 buvo pristatytas teismo šaukimas, advokatė 2010-07-26 siuntė teismui prašymą dėl 2010-07-27 tesimo posėdžio atidėjimo. Kaip minėta, šio 2010-07-27 teismo posėdžio metu teismas paskyrė 2010-08-10 teismo posėdį sprendimo priėmimui ir paskelbimui ir pranešė apie tai posėdžių salėje esantiems asmenims. Apeliaciniame skunde melagingai teigiama, kad advokatės L. P. prašymas dėl 2010-07-27 teismo posėdžio atidėjimo buvo teismo patenkintas. Advokatė prie apeliacinio skundo jokių šį teiginį patvirtinančių įrodymų nepateikia, bylos medžiagoje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad šis prašymas būtų tenkintas. Iš bylos medžiagos matyti, kad advokatės prašymas dėl posėdžio atidėjimo teisme buvo gautas tik 2010-07-28, t.y. kitą dieną po 2010-07-27 teismo posėdžio, dėl kurio atidėjimo buvo teikiamas prašymas. Darytina išvada, kad advokatė apie 2010-07-27 posėdį buvo informuota tinkamai ir į jį neatvyko be pateisinamų priežasčių. Pirmosios instancijos teismas neprivalėjo siųsti 2010-08-10 teismo sprendimo nuorašo advokatei L. P. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 275 str. 1 dalimi teismo sprendimo nuorašas išduodamas teismo posėdyje dalyvavusiems asmenims jų pareikalavimu, o paštu siunčiamas tik šalims ir tretiesiems asmenims, neatvykusiems į teismo posėdį. Kadangi laikoma, kad ieškovė, jos atstovė ir atsakovės J. B. dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdžio (vykusio su pertraukomis) metu, sprendimo nuorašas minėtiems asmenims nebuvo siunčiamas. Ieškovės atstovė sprendimo kopiją gavo atvykusios į teismą po kelių dienų po jo paskelbimo. Atsižvelgiant į aukščiau aprašytas aplinkybes matyti, kad neegzistuoja nei vienas Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 bei 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl tinkamo materialinių teisės normų taikymo
Apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo materialinių teisės normų taikymo priimant sprendimą nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė su ginču susijusias teisės normas (detalūs su tuo susiję paaiškinimai pateikti ieškinyje bei ieškovės atstovės rašytiniuose paaiškinimuose, kurie buvo prijungti prie bylos medžiagos).
Dėl tinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisyklių laikymosi
Apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, prašydama duoti sutikimą statybai, neprašė sutikti dėl kokių nors teisės normų, ginančių J. B. interesus, netaikymo. Ieškovė J. K. prašo atsakovės J. B. sutikimo statybai kaip sklypo bendrasavininkės, o ne sutikimo dėl atstumo iki kito sklypo ribos nesilaikymo (mažinimo). Vykdant planuojamą statybą būtų laikomasi visų reikalavimų, susijusių su atstumais iki kaimyninio žemės sklypo (detalūs su tuo susiję paaiškinimai pateikti ieškinyje bei ieškovės atstovės rašytiniuose paaiškinimuose, kurie buvo prijungti prie bylos medžiagos). Dėl šios priežasties įrodinėti, kad duoti sutikimą statybai atsisakyta pagrįstai, privalėjo atsakovė. Teismo Sprendimas suderinamas tiek su ieškinyje, tiek su apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika, o priešingi apeliacinio skundo argumentai - nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas atmestinas.
Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų
Byla buvo išnagrinėta iš esmės 2010-07-27 teismo posėdyje, padarius išvadą, kad atsakovės atstovei adv. L. P. tinkamai pranešta apie teismo posėdį, teismo posėdžio protokole nurodant, kad iš jos negauta prašymų dėl bylos atidėjimo. Byloje yra advokatės L. P. prašymas, gautas teisme 2010-07-28, kuriame ji prašė atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, kad atostogauja, tačiau šis prašymas buvo pateiktas iki bylą išnagrinėjant iš esmės 2010-07-27 posėdyje, jo pabaiga nurodyta protokole - 14 val., todėl teismas negalėjo žinoti, jog dėl atostogų advokatė atidėti bylos nagrinėjimą. Be to, advokatės atostogos nebūtų pripažintos svarbia priežastimi, dėl kurios buvo privalu atidėti bylos nagrinėjimą.
Dėl materialinės teisės normų netinkamo taikymo
Atsakovė nurodo teisminės praktikos bylą, kuri nėra analogiška su nagrinėjama byla. Nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinėje byloje , kurioje priimta nutartis 2010-07-02, bylos Nr. 3K-7-230/2010, ginčas buvo nagrinėjamas tarp gretimų sklypų savininkų, o nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs tarp bendrasavininkių, kurios valdo vieną žemės sklypą bendrosios dalinės nuosavybė teisėmis. Teismo sprendime nurodyti motyvai, kuriais remiantis teismas daro išvadą, kad sklypams, kuriais naudojasi šalys, ir kuriame ketina statyti garažą ieškovė, netaikomas kaimyninio sklypo teisinis statusas, nurodyta kasacinės instancijos teismo praktika, kuria remiantis daroma tokia išvada - Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis, priimta 2010-05-25 civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2010, nutartyje teigiama, kad ir po naudojimosi tvarkos nustatymo kiekvienas bendraturtis turi teisę į visą žemės sklypą. Taigi, atsakovės nurodytos statybos normos ir taisyklės, t.y. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, kurio 1 priede nustatyti minimalūs atstumai nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninio sklypo ribos ir įtvirtinta galimybė šiuos atstumus sumažinti iki 1 m (ar blokuoti pastatus ant sklypų ribos), tik turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko (naudotojo) sutikimą (rašytinį susitarimą), netaikytinos bendrasavininkiams, kurie naudojasi vienu sklypu bendrai.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo
Atsakovės argumentas, jog teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad atsakovė taip pat siekia statyti ūkinį pastatą bendrąja daline nuosavybe valdomame sklype, nepagrįstas, nes teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad atsakovė siekia statyti dar didesnį ūkinį pastatą sklype, ir ieškovė sutinka su tokio pastato statyba. Tuo teismas daro išvadą, kad atsakovės intereso statyti pastatą nepažeis pripažinimas, kad ieškovė turi teisę pagal pateiktą projektą statyti garažą. Teigdama, kad ieškinio patenkinimas jai neleis pasinaudoti teise pasistatyti pastatą, atsakovė turėjo nurodyti argumentus, kad jos teisės bus pažeidžiamos , taip pat pateikti, jei tokie būtų, įrodymus, jog ji negalės realizuoti savo teisės. Įrodymų vertinimas pagrįsta taisykle, jog turi įrodyti ta šalis, kuri teigia. Atsakovei teigiant, kad ji negalės pasistatyti, turėjo nurodyti, kokios aplinkybės trukdys jai įgyvendinti šią teisę, tačiau tokių aplinkybių ji nenurodė.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliacinį skundą, atsakovė turi atlyginti valstybei išlaidas, kurias turėjo apeliacinės instancijos teismas, išsiųsdamas procesinius dokumentus šalims. Jos sudaro 8,40 Lt ( b.l.181). be to, ieškovė pateikė įrodymus apie išlaidas, turėtas advokatui apmokėti už suteiktas paslaugas, ieškovės prašymas priteisti šias išlaidas tenkintinas dalinai, priteisiant 400 Lt, atsižvelgus į tai, kad bylos apimtis nėra didelė, kad didelė suma atstovavimo išlaidų priteista už atstovo pagalbą pirmosios instancijos teisme.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei J. K. iš atsakovės J. B. 400 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimą.
Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovės J. B. 8,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.