- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-05
- Bylos Nr.
- 2A-471-881/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-12281-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, S. S., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, VĮ Valstybės turto fondas, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- V. S.
- Kategorijos
- 128.15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2013-833/2012 pagal pareiškėjos V. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – S. S., Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, VĮ Valstybės turto fondas, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja V. S. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai nuosavybės teises į statinius – pirtį ir šulinį, esančius (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį. Nurodė, kad jos šeima nuosavybės teise valdo 0,0980 ha ploto namų valdos žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), taip pat nuo 1966 m. faktiškai naudojasi 4 arų ploto žemės sklypu, esančiu priešais pareiškėjos šeimos namų valdą, tik kitoje (duomenys neskelbtini) gatvės pusėje, t. y. tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Šiame 4 arų ploto žemės sklype yra šeimos naudojama pirtis, pastatyta dar 1939 m. pareiškėjos tėvo I. B., daržas ir šulinys. Po I. B. mirties 1966-12-05 jo turtą paveldėjo pareiškėjos motina V. B.. 1988-05-21 mirus motinai, pagal 1989-02-17 d. paveldėjimo teisės liudijimą pareiškėja paveldėjo tėvų gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) ir kitą turtą. Norėdama įregistruoti nuosavybės teises į pirtį ir į šulinį, pareiškėjos šeima kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą, kur jai paaiškino, kad negalima registruoti šių objektų, nes pirmiausia reikia įregistruoti sklypo nuosavybės teises. Nacionalinė žemės tarnyba išaiškino, kad siekiant įsigyti nuosavybėn faktiškai naudojamą žemės sklypą ir jame esančius statinius, būtina kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjos V. S. pareiškimą patenkino – nustatė faktą, kad pareiškėja nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį įgijo nekilnojamuosius daiktus – pirtį ir šulinį, esančius (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog pareiškėja V. S. pirtimi ir šuliniu naudojasi po motinos mirties, t. y. nuo 1988-05-21, ir kad šie statiniai jai priklauso nuosavybės teise, patvirtino suinteresuotas asmuo S. S., nurodydama, kad pareiškėja V. S. pirtimi ir šuliniu, kurie buvo pastatyti dar iki karo 1939 metais jų tėvų, naudojasi po tėvų mirties ir niekas į pirtį ir šulinį nepareiškė pretenzijų, nes šie statiniai yra V. S. nuosavybė ir jų tėvams iki karo nuosavybės teise priklausančioje žemėje ir tai nebuvo savavališka statyba, nes jų tėvas su broliu pasidalijo namą ir savo namo dalį tėvas persikėlė (duomenys neskelbtini) kaimo gatvės kitoje pusėje, o brolis namo dalį persikėlė kitoje vietovėje, pirtis ir šulinys liko toje pačioje vietoje. Iš esmės tą patį paliudijo pareiškėjos kaimynė, gyvenantį (duomenys neskelbtini) – R. D., gimusi 1930 m. Liudytojas J. B., gimęs 1963 m., teismui patvirtino, kad pareiškėja pirtimi ir šuliniu naudojasi visą laiką po savo motinos mirties, ir kad šie statiniai nuosavybės teise priklausė jos tėvams.
Teismas taip pat nurodė, kad iki teismo posėdžio dienos nei fiziniai, nei juridiniai asmenys, išskyrus Vilniaus m. savivaldybės administraciją, neginčijo pirties ir šulinio, esančių (duomenys neskelbtini), pareiškėjos valdymo sąžiningumo, teisėtumo, atvirumo ir nepertraukiamumo. Pareiškėja naudodamasi po motinos mirties pirtimi ir šuliniu yra įsitikinusi, kad niekas neturi daugiau už ją teisių į jos tėvams priklausiusią pirtį ir šulinį ir yra sąžininga šios pirties ir šulinio valdytoja. Pareiškėja pirtį ir šulinį nepertraukiamai valdo nuo valdymo teisės į pirtį ir šulinį įgijimo dienos, t. y. nuo 1989 m., iki šiol, naudojasi ir valdo juos kaip savus. Teismas taip pat pažymėjo, kad nei vienas suinteresuotas asmuo nepateikė teismui įrodymų, kad ginčo statiniai buvo pastatyti savavališkai.
Teismas nenustatė, jog pirtis ir šulinys, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausytų valstybei ar savivaldybei, ar būtų registruoti kito asmens (ne valdytojos) vardu. Valstybės turto fondui valdyti, naudotis bei disponuoti ginčo objektai nėra perduoti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos V. S. pareiškimą atmesti. Nurodo, kad vien tas faktas, jog niekas neprieštaravo pirties ir šulinio naudojimui bei jų priežiūrai, nebuvo pagrindas teismui konstatuoti sąžiningo ir teisėto valdymo buvimą. Be to, į bylą nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurie pagrįstų pareiškėjos tėvų teisėto valdymo faktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bylose dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo taikytina CK 4.27 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Teismas neįvertino, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių statinių statybos teisėtumą. Statiniai sukurti statybos būdu, todėl nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu į juos negali būti nustatoma, o turi būti sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal Statybos įstatyme nustatytą tvarką (CK 4.69 str. 1 d., 4.47 str., Statybos įstatymas, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5, 7 str.). Be to, pareiškėja negalėjo paveldėti daugiau teisių negu turėjo jos tėvai, nes šie nevaldė ginčo statinių nuosavybės teise.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą pareiškėja V. S. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantė, būdama atleista nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, piktnaudžiauja teise, kadangi jau antrą kartą iš esmės tais pačiais motyvais paduoda apeliacinį skundą toje pačioje byloje. Pareiškėjos ginčo statinių valdymo sąžiningumo, teisėtumo, atvirumo ir nepertraukiamumo neginčijo nei fiziniai, nei juridiniai asmenys, išskyrus apeliantę. Apeliantė nepaaiškina, kodėl teismas turėjo suabejoti byloje surinktų įrodymų patikimumu, nepaneigė byloje dalyvaujančių asmenų parodymų. CPK 177 straipsnis apibrėžia įrodymų sąvoką ir nurodo, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys. Nuo pareiškėjos motinos mirties 1988 m. gegužės 21 d. iki 2000 m. CK įsigaliojimo ar iki 2007 m. liepos 1 d. praėjo daugiau kaip 10 metų, todėl LAT teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė dėl valdymo įregistravimo viešame registre šiuo atveju net netaikytina. Apeliantė neapsisprendžia, koks teisės institutas ir kuris įstatymas taikytinas šioje byloje. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad ginčo statiniai 1939 m. buvo pastatyti neteisėtai. Kita vertus, ginčo statinių statybos 1939 metais teisėtumo klausimo negalima nagrinėti ir vertinti pagal galiojantį LR statybos įstatymą. Jei pirtis ar šulinys būtų nurodyti paveldėjimo teisės liudijime ar įregistruoti viešame registre, pareiškėjai apskritai nebūtų reikėję kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Atsiliepimu į suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo dėl apeliacinio skundo tenkinimo spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar ginčo statiniai pastatyti teisėtai, nes statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų neatitinkantis nekilnojamasis daiktas, įskaitant, kai statinys pastatytas neturint galiojančio statybos leidimo, nėra privačios nuosavybės teisės objektas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, tenkino pareiškėjos pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Teismų praktikoje pabrėžiama, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-67/2011).
Kasacinis teismas laikosi teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės, kad atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre, todėl teisme nustačius visas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiškėjui gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68–4.71 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-67/2011).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašė teismo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį į du statinius – pirtį ir šulinį. 2010 m. rugsėjo 3 d. buvo atlikti ginčo statinių kadastriniai matavimai ir jiems suteikti unikalūs numeriai, tačiau statiniai ir daiktinės teisės į juos Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti. Byloje nustatyta, kad ginčo statiniai pastatyti 1939 metais, ir nors apeliantė tvirtina, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių statinių statybos teisėtumą, teismas atkreipia dėmesį, kad jie taip pat nėra teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba. Savo abejones dėl statinių statybos teisėtumo apeliantė pradėjo reikšti tik iškėlus bylą teisme, be to, darė tai nepaisydama įstatymų galiojimo laike taisyklių, nes 1939 metais pastatytų statinių teisėtumą siūlė vertinti pagal galiojančio Statybos įstatymo reikalavimus.
Teismas atmeta apeliantės argumentą, kad į bylą nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurie pagrįstų pareiškėjos tėvų teisėto valdymo faktą. Aplinkybę, kad ginčo statiniai buvo pastatyti pareiškėjos tėvų, pirmosios instancijos teismas nustatė iš byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų ir liudytojų parodymų (CPK 177 str. 2 d.). Pastarųjų patikimumo apeliantė neginčijo. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina, kad atitinkamas faktas egzistuoja, nei neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., bylos Nr. 3K-3-462, 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“; bylos Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu institutą, nes tik jo pagalba galima įteisinti realiai egzistuojančią nuosavybės teisę ir užpildyti nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragas, tuo tarpu jo netaikymas neatitiktų bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.).
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį suinteresuoto asmens apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.