Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti 2010-04-12 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį dėl Z. J. išteisinimo pagal BK 182 str. 1 d., ir priimti naują nuosprendį: Z. J. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 1 d., ir skirti jam 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant Z. J. nuo 23 iki 6 valandos būti namuose, nukentėjusiųjų D. J. ir K. J. atstovės pagal įstatymą I. N. pareikštą civilinį ieškinį patenkinti ir priteisti iš Z. J. po 5300 Lt D. J. ir K. J. bei iki visiško civilinio ieškinio atlyginimo palikti laikiną Z. J. nuosavybės teisės apribojimą į 10600 Lt pinigų sumą, esančią Z. J. sąskaitoje, o kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas Z. J. išteisino nepagristai, nes nuosprendyje teismas neišsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir tai sukliudė jam priimti teisingą sprendimą. Teigia, kad teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma pagrindžia Z. J. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 1 d. Pagrindinis teismo išteisinimo motyvas, kad nenustatyta baudžiamajai apgaulei būtinų požymių, t. y. objektyviosios tiesos iškraipymo, tikslo ir tyčios, yra visiškai nepagrįstas, nes piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų, o Z. J., bendraudamas su I. N., įgavo jos pasitikėjimą, kas laikytina parengiamaisiais veiksmais panaudoti apgaulę, ir tuomet, jau piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu, pasisiūlė nuimti pinigus, nurodydamas, kad juos perduos jai, vaikų buičiai gerinti, o dėl tokių jo veiksmų, I. N. suklydus - pamanius, kad jis gali nuimti vaikų pinigus, kad perduotų jai, ji perdavė jam vaikų gimimo liudijimus, tokiu būdu, piktnaudžiaudamas I. N. pasitikėjimu, Z. J., įgijęs teisę į svetimą turtą - nuimti vaikų pinigus, jis vėl panaudojo apgaulę - banko darbuotojams nenurodė, kad jis atskirtas nuo vaikų, prisistatė pilnateisiu jų atstovu, taip apgavęs banko darbuotojus persivedė vaikų pinigus į savo sąskaitą bei įgijo realią galimybę naudotis ir disponuoti tuo jam svetimu turtu. I. N. tinkamai atstovavo savo globotinius, tinkamai administravo jų turtu, nes ji ketino gerinti vaikų buitį, pinigus panaudoti vaikų naudai, tačiau buvo apgauta Z. J.. Susitarimo tarp Z. J. ir I. N. nuimti vaikų pinigus nebuvo, o buvo I. N. pavedimas Z. J. nuimti pinigus ir juos perduoti I. N., todėl jam pinigų I. N. neperdavus, o persivedus į savo sąskaitą ir nurodžius, kad pinigų I. N. neduos, Z. J. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d., požymiai. Z. J. objektyvią tiesą iškraipė nurodydamas I. N., kad pinigus perduos jai, vaikų buičiai gerinti, nenurodydamas, kad pinigus persives sau, o jai neduos visai, bei nenurodydamas banko darbuotojams, kad jis nėra pilnateisis vaikų atstovas. Jo tikslas buvo užvaldyti vaikų pinigus ir tikslo jis siekė klaidindamas I. N. bei piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu, suklaidindamas banko darbuotojus, ko pasekoje I. N. buvo suklaidinta, todėl ir perdavė vaikų gimimo liudijimus Z. J., o suklaidinti banko darbuotojai pervedė į jo sąskaitą vaikų pinigus, taip jis įgijo ir patį svetimą turtą - vaikams priklausančius pinigus. Teismo išvada dėl tiesioginės tyčios Z. J. veikoje nebuvimo iš esmės padaryta vertinus ir analizavus tik paties Z. J. parodymus, fragmentiškai vertinant kitus bylos įrodymus, neatsižvelgiant į prieštaravimus, esančius tarp Z. J. ir I. N. parodymų bei remiantis tik tų liudytojų parodymais, kurie apie Z. J. ir I. N. susitarimą dėl vaikų pinigų nuėmimo nuo jų sąskaitų nieko nežino, o persako tik paties Z. J. jiems pateiktą versiją apie, neva, buvusius ketinimus pirkti automobilį, kurią I. N. visiškai paneigė, kategoriškai patvirtinusi, jog jokios kalbos apie automobilio pirkimą nebuvo, jie kalbėjo tik apie kambario vaikams įrengimą. Tai patvirtino ir liudytojos A. Ž. bei O. B.. Apie tai, kad I. N. reikalavo, jog Z. J. grąžintų jai vaikų pinigus, girdėjo ir tai patvirtino liudytoja A. Ž.. Teismas nepagrįstai rėmėsi Z. J. parodymais apie automobilį, kurį neva ketino pirkti, kad galėtų vežioti visus vaikus, nes Z. J. tai tvirtino nuo bylos tyrimo pradžios, nors tokią jo versiją kategoriškai paneigė pati I. N., kurios parodymus patvirtino liudytojos I. Ž. bei O. B., kaip ir visiškai buvo paneigta Z. J. versija, kad jie su I. N. rengėsi kartu gyventi. Akivaizdu, kad byloje Z. J. nesako tiesos apie realų psichinį santykį su veika, savo poelgio tikslus ir motyvus, net savo artimiesiems pateikdamas versijas apie tai, kad jis neva gyvens su I. N., pirks automobilį vaikams vežioti, todėl subjektyviesiems veikos sudėties požymiams nustatyti naudojami kiti duomenys, kuriais remiantis fiksuojami objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Tik palygindamas nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, užfiksuotus byloje, su kaltinamojo parodymais, teismas gali padaryti išvadą apie subjektyviuosius požymius. Tai padaręs teismas būtų padaręs pagrįstą išvadą, kad Z. J. suvokė, jog jam vaikų gimimo liudijimų I. N. neduos ir vaikams priklausančių pinigų nuimti neleis, jei jis neapgaus jos - nepasakys, jog nuėmęs pinigus perduos jai, taip pat jei jis neapgaus banko - neprisistatys save pilnateisiu vaikų atstovu, ir jis tai darė sąmoningai, numatęs, kad dėl šios veikos atsiras turtinė žala vaikams (nebus pagerintos jų buities sąlygos) ir tokių padarinių norėjo. Visiškai nepagrįsti teismo teiginiai, kad I. N. versija, jog pinigai turėjo būti nuimti grynais ir perduoti I. N., atsirado tik teisme, nes iš esmės tokius pat parodymus I. N. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, tik teisme ji sukonkretino, detalizavo savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tokius jos parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys - liudytojų A. Ž. ir O. B. parodymai, kurios bendravo su pačia I. N., tai tiesiogiai girdėjo iš I. N.. Iš nustatytų objektyvių nusikaltimo sudėties požymių matyti, kad turtas, kurį užvaldė Z. J., jam buvo svetimas - priklausė mažamečiams D. J. (5300 Lt) ir K. J. (5300 Lt), nes gautas po mamos V. J. mirties pagal jos testamentą. Vaikų globėja ir turto administratore pagal 2004-04-29 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1627-07/2004 buvo paskirta I. N., ir, kaip teismas teisingai konstatavo, ji viena galėjo disponuoti vaikų turtu. Tuo tarpu, Z. J. pagal tą patį teismo sprendimą buvo atskirtas nuo savo vaikų D. J. ir K. J. ir jokių teisių į šių mažamečių vaikų turtą neturėjo. Z. J., bendraudamas su I. N., įgijo jos pasitikėjimą ir, siekdamas įgyti mažamečių vaikų turtą, juo piktnaudžiavo. Pagal teismo sprendimą mažamečių vaikų pinigais galėjo disponuoti tik I. N. ir apie tokį teismo sprendimą Z. J. žinojo, jis to neneigė pats. Gavęs vaikų gimimo liudijimus, Z. J. banke persivedė mažamečių vaikų pinigus į savo sąskaitą ir grąžinti juos teisėtai vaikų turto administratorei atsisakė. Z. J. jokio teisėto pagrindo laikyti ir disponuoti vaikų D. J. ir K. J. pinigais neturėjo. Mažamečių vaikų teisėtai globėjai ir turto administratorei net ir pareikalavus grąžinti nuo vaikų sąskaitų nuimtus pinigus, Z. J. atsisakė juos grąžinti, taip tyčia, neteisėtai ir neatlygintinai užvaldydamas svetimą turtą. Tokiu būdu, Z. J. įgijo mažamečių vaikų pinigus, panaudodamas apgaulę, t. y. piktnaudžiaudamas I. N. pasitikėjimu. Z. J. padarytame sukčiavime apgaulė pasireiškė ne tik mažamečių vaikų globėjos I. N. suklaidinimu, piktnaudžiaujant jos pasitikėjimu, bet ir ne visų tikrų duomenų pateikimu bankui, persivedant nuo mažamečių vaikų sąskaitos pinigus. Šią aplinkybę teismas vertino tik konstatuodamas, kad Z. J. turėjo paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, pagal kurį paveldimą turtą nepilnamečių vardu priėmė Z. J., dėl to banke, neturint duomenų apie paskirtą turto administratorių, ir buvo pervestos lėšos į Z. J. sąskaitą. Teismas netinkamai įvertino tokią Z. J. veiką kaip teisėtą veiką, nes apie tai, kad teismo sprendimu jis yra atskirtas nuo vaikų ir yra paskirta vaikų globėja bei turto administratorė, Z. J. turėjo pranešti bankui pats, nes bankui būtų aišku, kad negalima pervesti vaikų pinigų būtent į jo sąskaitą, tačiau nutylėdamas apie tokį teismo sprendimą, Z. J. panaudojo apgaulę banko darbuotojų atžvilgiu, pristatydamas save pilnateisiu vaikų atstovu - tėvu, todėl buvo pervesti vaikų pinigai į jo sąskaitą. Piktnaudžiavimas I. N. pasitikėjimu ir apgaulė banko darbuotojų atžvilgiu buvo esminės įgyjant svetimą turtą. Jeigu Z. J. AB bankui „(duomenys neskelbtini)“ būtų pateikęs Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1627-07/2004 apie jo atskyrimą nuo vaikų D. J. ir K. J., apie vaikų globėjos ir turto administratorės paskyrimą, tai jis nebūtų įgijęs mažamečių vaikų turto. Darant išvadą apie Z. J. panaudotos apgaulės turinį, pažymėtina, kad apgaulė pasireiškė ne tik mažamečių vaikų turto administratorės I. N. suklaidinimu, bet ir banko darbuotojų suklaidinimu. Būtent toks apgaulės turinys yra suformuluotas ir kaltinamajame akte. Toks I. N. ir banko darbuotojų suklaidinimas buvo esminis, nes žinodami realią padėtį (t. y. I. N. žinant tai, kad Z. J. negrąžins vaikų pinigų ir disponuos jais savo nuožiūra, o banko darbuotojams žinant tai, kad mažamečių vaikų tėvas yra atskirtas nuo vaikų ir vaikų turto administratorius yra kitas asmuo), I. N. nebūtų perdavusi Z. J. vaikų dokumentų, o banko darbuotojai nebūtų leidę iš mažamečių sąskaitos pervesti pinigines lėšas į Z. J. sąskaitą. teigia, kad Z. J. veikė tiesiogine tyčia - jis suprato, jog teisėta vaikų globėja ir turto administratorė yra I. N., suprato, kad tik ji turi teisę disponuoti vaikų turtu ir tik vaikų naudai, suprato, kad jis negali paimti vaikų pinigų ir jais disponuoti, nes neturi tam teisės, jis norėjo užvaldyti vaikų pinigus, to siekė veikdamas neteisėtai ir taip veikdamas užvaldė pinigus. Z. J. veikimą tiesiogine tyčia parodo tai, kad, bendraudamas su I. N., jis įgijo jos pasitikėjimą, neva pritarė I. N., kad reikia įrengti vaikams kambarį, pasisiūlė nuimti vaikų pinigus, prižadėdamas nuimtus pinigus perduoti jai, taip gavo iš I. N. vaikų dokumentus, leidimą (sutikimą) nuimti vaikų pinigus bei perduoti juos I. N.. Banko darbuotojai nepranešė apie teismo sprendimą, kuriuo jis yra atskirtas nuo vaikų, kuriuo paskirta vaikų globėja ir turto administratorė, o prisistatė pilnateisiu vaikų atstovu. Vaikų pinigus iš karto persivedė į savo sąskaitą I. N. grąžino tik vaikų dokumentus, o vaikų pinigų jai neperdavė, nurodęs, kad pinigus persivedė sau, jai neduos. I. N. pareikalavus atiduoti vaikų pinigus jai, Z. J. pinigus atiduoti atsisakė, nors neturėjo jokio teisėto pagrindo įgyti ir laikyti savo sąskaitoje mažamečių vaikų pinigus. Z. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad norėjo už vaikų pinigus nupirkti automobilį, juo vežioti vaikus, kad būtų lengviau atsiskaityti už automobilį internetu, pinigus persivedė į savo sąskaitą, tačiau už automobilį atsiskaityti internetu galima ir tiesiogiai nuo vaikų sąskaitų. Nesant jokio tikslo ir tyčios užvaldyti vaikų pinigų, I. N. sutinkant, kad taip būtų naudojami vaikų pinigai, nebūtina persivesti pinigus į savo sąskaitą, I. N. pareikalavus pinigus grąžinti, jų negrąžinti. Pinigų persivedimas į savo sąskaitą, vaikų dokumentų grąžinimas I. N., atsisakymas atiduoti jai pinigus, rodo tai, jog jei Z. J. ir ketino įsigyti automobilį, tai siekė jį įsigyti savo vardu, jei ketino kitaip disponuoti pinigais, tai taip pat savo nuožiūrą, be I. N. valios. Suklaidindamas I. N., nenurodydamas teisingų duomenų bankui ir dėl to persivesdamas pinigus į savo sąskaitą Z. J. siekė pinigus turėti tik savo žinioje, kad vienas pats, be I. N. žinios, galėtų jais disponuoti, tokį savo tikslą jis pasiekė - vaikų pinigus jis užvaldė ir jais galėjo vienas pats disponuoti. Vertinant liudytojų I. N., A. Ž., O. B., R. V., E. J., T. J. ir išteisintojo Z. J. parodymus, būtina kreipti dėmesį į tokių parodymų prigimtį. Z. J., kaip kaltinamasis, buvo suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, todėl jo pateikiama informacija gali būti šališka, jis sąmoningai gali duoti melagingus parodymus, nerizikuodamas, kad už tai jam bus taikomos kokios nors sankcijos, priešingai nei liudytojams. E. J. yra Z. J. brolis, D. J. ir T. J. yra Z. J. vaikai, todėl vertinant jų parodymus būtina kreipti dėmesį į galimą subjektyvių faktorių įtaką. Netikėti liudytojos I. N. parodymais nėra jokio pagrindo, nes jie buvo vienodi dėl visų esminių įvykio aplinkybių viso baudžiamojo proceso metu, be to, jos parodymus patvirtino liudytojos A. Ž. ir O. B.. Visi liudytojai įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Visetas teisėtai gautų duomenų, surinktų ikiteisminio tyrimo metu bei bylos tyrimo teisme metu, neabejotinai įrodo, kad Z. J. padarė nusikalstamą veiką - sukčiavimą, kuri, įvertinus įgyto svetimo turto vertę ir nesant kvalifikuojančių požymių, kvalifikuotina pagal BK 182 str. 1 d. Esant pakankamai duomenų Z. J. kaltei pagrįsti, teismo išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl jis naikintinas ir, įvertinus visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Atkreipia dėmesį į tai, kad, teismui nenustačius Z. J. veikoje baudžiamajai apgaulei būtinų požymių, teismas nuosprendyje nepasisakė apie kitą galimą Z. J. veikos kvalifikavimą pagal BK 183 str. 1 d., t. y. dėl jam patikėto svetimo turto pasisavinimo. Tokia Z. J. nusikalstamos veikos kvalifikacija galima konstatavus, jog jo veikoje nėra pagrindinio sukčiavimo požymio - apgaulės. Dėl to, kad Z. J. užvaldė vaikų pinigus, pinigų jiems negrąžino, beveik du metus, kol vyksta procesas, vaikams daroma žala - nėra pagerintos jų buities sąlygos, pinigai nepanaudojami vaikų naudai. Be to, išteisindamas Z. J. pagal BK 182 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bei atmesdamas civilinį ieškinį, pareikštą mažamečių D. J. ir K. J. atstovės pagal įstatymą I. N. dėl 10600 Lt turtinės žalos atlyginimo, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BPK 115 str. 3 d. nuostatas, taip atimdamas civilinei ieškovei teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka ir susigrąžinti iš Z. J. neteisėtai įgytus mažamečių vaikų pinigus. Ieškinys atmetamas, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką (BPK 115 str. 3 d. 1 p.). Jeigu kaltinamasis išteisinamas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Todėl teismas, išteisinęs Z. J. nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, civilinį ieškinį turėjo palikti nenagrinėtą, neužkirsdamas pažeistų nepilnamečių vaikų teisių atstatymo galimybės civilinio proceso tvarka.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovė pagal įstatymą I. N. prašo panaikinti 2010-04-12 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, Z. J. nuteisti pagal BK 182 str. 1 d., patenkinti civilinį ieškinį ir grąžinti į vaikų sąskaitas 10600 Lt: D. J. į sąskaitą AB banke „(duomenys neskelbtini)“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), bei K. J. į sąskaitą AB banke „(duomenys neskelbtini)“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini) po 5300 Lt. Nurodo, kad vaikų tėvas Z. J. pagal 2004-04-29 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1627-07-2004 buvo atskirtas nuo savo vaikų dvynių K. ir D. J., nes dar esant gyvai vaikų motinai V. J., nepripažino, jog tai jo vaikai. Po motinos mirties, minėtas asmuo ketino vaikus atiduoti į vaikų globos namus. Šeima buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Pusseserės mažylius ėmė globoti ji. Teismo sprendimu vaikų tėvui buvo paskirta mokėti išlaikymą mažamečiams (po 50 Lt per mėnesį), tačiau iki minėtos bylos teisme iškėlimo, Z. J. pinigus mokėjo epizodiškai, buvo padaryta vos keletas piniginių pavedimų į jos sąskaitą, esančią AB banke „(duomenys neskelbtini)“, kurios Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuo metu Z. J. atžvilgiu, dėl prievolės išlaikyti savo vaikus nevykdymo pradėtas įsiskolinimo išieškojimas, kurį vykdo antstolis R.Kudrauskas. Z. J. argumentai, neva jis ketinęs, pasinaudodamas vaikų asmens dokumentais, nuimti nuo jų sąskaitų pinigus ir pirkti automobilį šeimai, yra niekiniai. Tarp jos ir vaikų tėvo, kaip teigia teismas, nebuvo jokio susitarimo, siekiant vaikams priklausančius pinigus panaudoti automobilio pirkimui. Kadangi jos globotiniai yra priešmokyklinio amžiaus ir tuoj pradės lankyti pirmąją klasę, ji ketino pagerinti jų buitį ir pinigus investuoti vaikų kambario remontui bei vaikų baldų pirkimui. Gyvena viena, pati augina 2 mažamečius dvynius, paauglį sūnų bei studentę dukterį. Yra našlė, rūpinasi neįgalia mama. Yra labai užsiėmusi ir vaikų tėvui Z. J. pasiūlius padėti įrengti prieš mokyklą vaikams kambarį, pamanė, kad pinigai bus skirti vaikams, siekiant užtikrinti jų būtiniausius poreikius. Mano, kad Z. J. įvykdė nusikalstamą veiklą, numatyta BK 182 str. 1 d., kadangi jis, paėmė vaikų gimimo liudijimus buičiai pagerinti, o vėliau, gynėjo padedamas, sukūrė naują versiją, neva ketino pirkti automobilį. Kategoriškai paneigia Z. J. ir jo vaikų (liudytojų) parodymus, jog jie 2008 m. vasarą kartu gyveno, vedė bendrą ūkį bei planavo ateityje vaikų pinigus išleisti automobilio pirkimui. Faktą, jog kartu niekada nėra gyvenę gali patvirtinti GNSB (duomenys neskelbtini) pirmininkas M. B. bei namo kaimynai (pridedamas lapas su kaimynų parašais). Liudytojas T. J. teismo posėdžio metu pabrėžė, kad „tėtis rūpinasi dvynukais, parsiveža juos į sodą, moka už jo mokslus bei išlaiko jį ir brolį“. Akivaizdu, jog vaikų tėvas nevaržomai disponuoja vaikų pinigais ir švaisto juos, siekdamas patenkinti ne tik savo, suaugusių vaikų, bet ir sugyventinės S. interesus. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimu paskirtas išlaikymas vaikams - po 50 Lt per mėnesį (periodinėmis išmokomis), kurių jis faktiškai nemokėjo, yra padaryta vos keletas piniginių pavedimų. Minėtas asmuo nepripažino savo vaikų, jais nesirūpino ir nelankė, ketino dvynius atiduoti į vaikų globos namus. Vaikus prisiminė tik tada, kai jo atžvilgiu buvo iškelta ši baudžiamoji bei kelios civilinės bylos. Teigia, kad Z. J. kartu su sugyventine S. gyvena (duomenys neskelbtini), tai gali patvirtinti pažyma apie jo deklaruotą gyvenamąją vietą. Neįtikėtinai šališkas atrodo teismo požiūris į tai, kad nuosprendis buvo priimtas vadovaujantis vien Z. J. šeimos narių parodymais. Z. J. brolis ir jo sūnūs apie tariamą jos ir Z. J. bendrą gyvenimą bei vedamą ūkį ir ateities planus sužino tik iš jo. Mano, kad teismas nuėjo lengviausiu keliu, nebuvo visapusiško, išsamaus įrodymų tyrimo ir vertinimo.