Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-12-11 · Administracinė byla Nr. eI3-15323-428/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-12-11
Bylos Nr.
eI3-15323-428/2025
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00982-2025-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Daina Kukalienė, Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
V. P.
Atsakovas
Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai
Administracinė byla Nr. eI3-15323-428/2025Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00982-2025-2Procesinio sprendimo kategorijos: 26; 55.1.1 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 11 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja V. P. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2025 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 3R-574 (2.13-1.E) (skunde nurodomas 2025 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. 2R-2267 (2.13 Mr) laikytinas rašymo apsirikimu) bei įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą.

Skunde nurodė, jog skundžiamas Inspekcijos sprendimas yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjos pateikti duomenys patvirtina skundžiamų vaizdo kamerų egzistavimą ir neteisėtą duomenų rinkimą. Pareiškėja pabrėžė, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktos kratos V. Ž. sodyboje metu buvo paimtas vaizdo stebėjimo ir įrašymo įrenginys „Dahua“, o vaizdo įrašų peržiūra parodė, kad viena iš kamerų fiksuoja pareiškėjai priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat ūkinius pastatus ir kiemą. Pasak pareiškėjos, ji objektyviai negali nustatyti, kuri konkrečiai kamera, sumontuota V. Ž. sklype, filmuoja jos valdas, tačiau pats neteisėto duomenų rinkimo faktas yra užfiksuotas ikiteisminio tyrimo metu ir dėl to papildomų jos pateikiamų įrodymų nereikalaujama. Pareiškėja taip pat nurodė, kad skundžiamas asmuo puikiai žino apie pareiškėjos ir kitų kaimo gyventojų nepritarimą V. Ž. ir P. Ž. įrengtoms kameroms, kurios filmuoja pagrindinį gyvenvietės kelią bei kitus jiems nepriklausančius plotus. Pareiškėja nurodė, kad dar 2023 m. sausio 3 d. kartu su kitais gyventojais kreipėsi į Inspekciją su kolektyviniu pareiškimu dėl neteisėto duomenų rinkimo kameromis, sumontuotomis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Tačiau, kaip pažymi pareiškėja, nepaisant ankstesnių kreipimųsi, neteisėtas vaizdo duomenų rinkimas tęsiasi iki šiol.

Atsiliepimas

Atsakovė Inspekcija teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog išnagrinėjusi pareiškėjos skundo turinį, nustatė, kad skundas neatitiko turinio reikalavimų, todėl kreipėsi į pareiškėją prašydama pašalinti trūkumus ir pateikti papildomą informaciją. Pareiškėja į raštą atsakė, tačiau visos prašomos informacijos nepateikė. Įvertinusi skundą ir papildomus duomenis, Inspekcija nustatė, kad pareiškėja iš esmės skundžia stacionarios vaizdo stebėjimo kameros veikimą, tačiau kartu su skundu pateikti duomenys neleidžia objektyviai nustatyti skundžiamų veiksmų faktų. Pareiškėja pateikė tik vieną nuotrauką, kurioje matomas asmuo, jos pačios kameros užfiksuotas filmuojant jos teritoriją mobiliuoju telefonu, tačiau nepateikė fotografijų ar kitų įrodymų apie skundžiamas stacionarias vaizdo kameras, nors pati nurodė, kad gyvena kaimynystėje ir žino jų lokaciją. Inspekcijos vertinimu, pareiškėjos minimame tarnybiniame pranešime taip pat nepakanka duomenų nustatyti stebimos teritorijos apimtį, be to, šio dokumento duomenys yra, todėl buvo būtina tikslinti duomenis. Pareiškėjos buvo paprašyta pateikti papildomą informaciją, tačiau pateikė tik jos dalį.

Inspekcija nurodo, jog pareiškėja paaiškino, kad V. Ž. yra įsirengęs stacionarią vaizdo kamerą, kuria galimai neteisėtai fiksuoja atvykstančius ir išvykstančius automobilius, tačiau nepateikė nei vienos šios kameros nuotraukos, nors teigė, kad filmavimas vyksta iki šiol. Pareiškėja taip pat nurodė, kad dėl buvimo užsienyje nuotraukų pateikti negali, tačiau pažadėjo jas pateikti iki 2025 m. vasario 28 d. Vis dėlto, nuotraukos nebuvo pateiktos nei iki šios datos, nei iki pratęsto termino pabaigos, t. y. iki 2025 m. kovo 17 d., nei iki sprendimo priėmimo. Dėl to Inspekcija nustatė, jog trūksta skundžiamus veiksmus patvirtinančių įrodymų, todėl skundo nagrinėjimas negali būti tęsiamas. Atsakovė pabrėžia, kad administracinis sprendimas turi būti pagrįstas tiek teisiniu, tiek faktiniu pagrindu, o šis reikalavimas tiesiogiai siejamas su objektyvumo principu. Viešojo administravimo subjektų sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar prielaidomis, juose turi būti nustatytos tikros faktinės aplinkybės ir objektyviai įvertinti įrodymai. Kadangi pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių skundžiamus veiksmus, todėl, Inspekcijos vertinimu, skundo nagrinėjimas iš esmės neatitiktų taip pat ir efektyvumo bei proporcingumo principų. Be to, teisės aktai įpareigoja pareiškėją pateikti priežiūros institucijai jos reikalaujamus dokumentus ir informaciją per nustatytą terminą. Įstatymas nesuponuoja, kad Inspekcija kiekvienu atveju privalo pati rinkti visus įrodymus, o tai reiškia, jog pareiškėjai kyla aktyvi pareiga pagrįsti savo skundą. Kartu pažymėta, kad pareiškėja, prieš kreipdamasi į Inspekciją, privalėjo pirmiausia kreiptis į vaizdo stebėjimą vykdantį asmenį dėl informacijos gavimo, tačiau to nepadarė. Inspekcija taip pat paaiškino, kad pareiškėjos minėtas kolektyvinis skundas buvo nagrinėtas pagal kitą situaciją ir kitų asmenų kreipimąsi, todėl tai nėra šios bylos dalykas ir neturi teisinės reikšmės vertinant konkretaus skundo pagrįstumą.

Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja nepateikė būtinų įrodymų, neįvykdė jai nustatytų pareigų bei kad dėl informacijos trūkumo nebuvo galimybės objektyviai ištirti skundžiamų aplinkybių, Inspekcija nusprendė nutraukti skundo nagrinėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2025 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. 3R-574 (2.13-1.E), kuriuo nutraukė pareiškėjos skundo nagrinėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2025 m. sausio 29 d. pateikė Inspekcijai skundą, kuriame teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti duomenys, kad V. Ž., gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteisėtai rinko duomenis apie pareiškėjos privatų gyvenimą, be sutikimo filmuodamas pareiškėjai priklausančią teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini).

Inspekcija, susipažinusi su pareiškėjos skunde esančiais duomenimis nustatė skundo turiniui keliamų reikalavimų neatitikimą, todėl 2025 m. vasario 7 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, nurodydama iki nustatyto termino pašalinti skundo turinio trūkumus ir pateikti papildomą skundo nagrinėjimui reikalingą informaciją. 2025 m. vasario 21 d. pareiškėja, nors ir atsakė į Inspekcijos raštą, tačiau visos prašomos informacijos nepateikė.

Inspekcija, įvertinusi skundo turinį ir gautą papildomą informaciją, nustatė, kad pareiškėja skunde Inspekcijai iš esmės skundžia vaizdo stebėjimo vykdymą stacionaria vaizdo stebėjimo kamera. Inspekcijai pareiškėja, be kita ko, pateikė 2024 m. vasario 8 d. kreipimąsi į (duomenys neskelbtini) seniūną dėl vykdomo vaizdo stebėjimo (duomenys neskelbtini) kaime bei 1 nuotraukos kopiją, kurioje matomas pareiškėjos vaizdo stebėjimo kamera užfiksuotas asmuo mobiliuoju telefonu filmuojantis pareiškėjai priklausančią teritoriją.

Inspekcija, atsižvelgdama į turimą informaciją, įvertino pareiškėjos skundo turinį ir gautų papildomų duomenų ir dokumentų visumą ir nustatė, jog esant duomenų trūkumui nėra galimybės tęsti skundo nagrinėjimą ir, vadovaujantis turima informacija bei teisiniu reglamentavimu, 2025 m. gegužės 21 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-574 (2.13-1.E), kuriuo pareiškėjos skundo nagrinėjimą nutraukė.

Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ) 1 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – saugoti žmogaus pagrindines teises ir laisves, visų pirma – žmogaus teisę į asmens duomenų apsaugą, ir užtikrinti aukštą asmens duomenų apsaugos lygį. Šis įstatymas nustato asmens duomenų tvarkymo ypatumus, Inspekcijos teisinį statusą ir įgaliojimus, žurnalistų etikos inspektoriaus įgaliojimus, Inspekcijos ir žurnalistų etikos inspektoriaus atliekamo asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nagrinėjimo ir administracinių baudų skyrimo tvarką (ADTAĮ 1 straipsnio 2 dalis).

ADTAĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Inspekcija turi 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – BDAR) nustatytus priežiūros institucijos įgaliojimus. ADTAĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priežiūros institucija nagrinėja skundus dėl BDAR, šio įstatymo ir kitų įstatymų, reglamentuojančių asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, pažeidimų šių teisės aktų ir priežiūros institucijos nustatyta tvarka. BDAR 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiuo reglamentu nustatomos taisyklės, susijusios su fizinių asmenų apsauga tvarkant jų duomenis, ir taisyklės, susijusios su laisvu asmens duomenų judėjimu. Pagal BDAR 2 straipsnio 1 dalį šis reglamentas taikomas asmens duomenų tvarkymui, visiškai arba iš dalies atliekamam automatizuotomis priemonėmis, ir asmens duomenų, kurie sudaro susisteminto rinkinio dalį ar yra skirti ją sudaryti, tvarkymui ne automatizuotomis priemonėmis.

BDAR 4 straipsnis apibrėžia asmens duomenų sampratą. Pagal BDAR 4 straipsnio 1 punktą asmens duomenys – bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektas); fizinis asmuo, kurio tapatybę galima nustatyti, yra asmuo, kurio tapatybę tiesiogiai arba netiesiogiai galima nustatyti, visų pirma pagal identifikatorių, kaip antai vardą ir pavardę, asmens identifikavimo numerį, buvimo vietos duomenis ir interneto identifikatorių arba pagal vieną ar kelis to fizinio asmens fizinės, fiziologinės, genetinės, psichinės, ekonominės, kultūrinės ar socialinės tapatybės požymius.

BDAR 4 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad duomenų valdytojas – fizinis arba juridinis asmuo, valdžios institucija, agentūra ar kita įstaiga, kuris vienas ar drauge su kitais nustato duomenų tvarkymo tikslus ir priemones; kai tokio duomenų tvarkymo tikslai ir priemonės nustatyti Europos Sąjungos arba valstybės narės teisės, duomenų valdytojas arba konkretūs jo skyrimo kriterijai gali būti nustatyti Europos Sąjungos arba valstybės narės teise.

Pagal BDAR, asmens duomenis tvarko duomenų valdytojas, kuris priima sprendimą dėl asmens duomenų tvarkymo tikslo ir būdo; duomenų tvarkytojas, kuris saugo ir tvarko duomenis duomenų valdytojo vardu (BDAR 4 straipsnio 7, 8 punktai). Duomenų tvarkymas – bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka, kaip antai rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, sisteminimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, išgava, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, apribojimas, ištrynimas arba sunaikinimas (BDAR 4 straipsnio 2 punktas). BDAR IV dalis numato duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo atsakomybės pagrindus.

BDAR 5 straipsnyje yra įtvirtinti su asmens duomenų tvarkymu susiję principai. Minėto straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad asmens duomenys turi būti duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas); to paties straipsnio b punktas numato, jog asmens duomenys renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu; tolesnis duomenų tvarkymas archyvavimo tikslais viešojo intereso labui, mokslinių ar istorinių tyrimų tikslais arba statistiniais tikslais pagal BDAR 89 straipsnio 1 dalį nėra laikomas nesuderinamu su pirminiais tikslais (tikslo apribojimo principas); 5 straipsnio f punkte įtvirtintas vientisumo ir konfidencialumo principas, kuris reiškia, jog asmens duomenys tvarkomi tokiu būdu, kad taikant atitinkamas technines ar organizacines priemones būtų užtikrintas tinkamas asmens duomenų saugumas, įskaitant apsaugą nuo duomenų tvarkymo be leidimo arba neteisėto duomenų tvarkymo ir nuo netyčinio praradimo, sunaikinimo ar sugadinimo. BDAR 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma, be kita ko, kai (c) tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė; e) tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas. Taigi, asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik taikant BDAR 5 straipsnyje nustatytus su asmens duomenų tvarkymu susijusius principus bei pritaikius bent vieną iš BDAR 6 straipsnyje nustatytų sąlygų.

BDAR numato, jog priežiūros institucija turi įgaliojimus imtis taisomųjų veiksmų, įskaitant papeikimo duomenų valdytojui arba duomenų tvarkytojui, kai duomenų tvarkymo operacijomis buvo pažeistos šio reglamento nuostatos, pareiškimą (BDAR 58 straipsnio 2 dalies b punktas), nurodymą duomenų valdytojui arba duomenų tvarkytojui suderinti duomenų tvarkymo operacijas su BDAR nuostatomis, tam tikrais atvejais – nustatytu būdu ir per nustatytą laikotarpį (BDAR 58 straipsnio 2 dalies d punktas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog priežiūros institucija, šiuo atveju – Inspekcija, privalo įvertinti ir nustatyti, ar duomenų valdytojo pateiktų paaiškinimų ir įrodymų pakanka konstatuoti, kad duomenys buvo tvarkomi su tvarkymo tikslu suderinamu būdu ir kad tai darant buvo laikomasi teisėtumo, sąžiningumo, skaidrumo, tikslo apribojimo, duomenų kiekio mažinimo, tikslumo principų, o kartu nepažeidžiamos duomenų subjekto teisės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4388-968/2020).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pažymi, kad duomenų valdytojas yra atsakingas už BDAR 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų su asmens duomenų tvarkymu susijusių principų laikymąsi ir jis turi sugebėti tai įrodyti. Duomenų valdytojas privalo įrodyti, kad asmens duomenys galėjo būti tvarkomi ir kad dėl to nebuvo pažeisti BDAR 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti su asmens duomenų tvarkymu susiję principai (t. y. teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas; tikslo apribojimo principas; duomenų kiekio mažinimo principas; tikslumo principas; saugojimo trukmės apribojimo principas; vientisumo ir konfidencialumo principas). Tai reiškia, kad duomenų valdytojas turi pareigą pateikti pakankamai tai pagrindžiančių įrodymų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje eA-745-261/2021).

ADTAĮ 28 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodyta, jog priežiūros institucijos reikalavimas iš pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus ir (ar) informaciją, reikalingus skundui ar jo daliai nagrinėti, turi būti motyvuotas. Pareiškėjui pranešama apie papildomų dokumentų ir (ar) informacijos nepateikimo padarinius. Pareiškėjas priežiūros institucijos reikalavimu privalo pateikti skundui ar jo daliai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus ir informaciją per priežiūros institucijos nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo priežiūros institucijos reikalavimo gavimo dienos.

Nagrinėjamu atveju, teismas pažymi, kad būtent pareiškėjai, kaip skundo iniciatorei, tenka pareiga pateikti bent minimalius objektyvius duomenis, leidžiančius Inspekcijai pradėti tikslinį ir veiksmingą tyrimą. Pareiškėja, teigdama, jog jos nurodytose vietose įrengtos stacionarios vaizdo kameros neteisėtai filmuoja jai priklausančią teritoriją, nepateikė jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Inspekcija aiškiai paprašė pateikti bent vieną nuotrauką ar kitą pirminį duomenį, leidžiantį identifikuoti tariamai egzistuojančias kameras, jų buvimo vietą ar filmavimo kryptį, tačiau pareiškėja šio prašymo neįvykdė, nors pati nurodė žinanti kamerų vietą ir turinti galimybę tai užfiksuoti. Pareiškėjos pateikta vienintelė nuotrauka, kurioje matomas asmuo, mobiliuoju telefonu filmuojantis jos teritoriją, šio ginčo kontekste nėra reikšminga. Ši nuotrauka fiksuoja visiškai kitokią situaciją, t. y. joje nėra matyti jokios stacionarios kameros, jos įrengimo vietos, konstrukcijos ar kitų požymių, leidžiančių teigti, kad būtų tvarkomi pareiškėjos asmens duomenys automatizuotu būdu ar vykdoma nuolatinė vaizdo stebėjimo veikla. Pareiškėjos teiginiai apie tariamai veikiančias stacionarias kameras iš esmės grindžiami vien subjektyviu jos įsitikinimu, nepagrįstu jokiais objektyviais duomenimis. Tuo tarpu Inspekcija, veikdama pagal įstatymus ir laikydamasi BDAR bei ADTAĮ nustatytos pareigos vertinti konkrečius, faktiškai egzistuojančius duomenis, negali pradėti tyrimo vien tik remdamasi pareiškėjos prielaidomis ar nepatikrintomis nuomonėmis. Pažymėtina ir tai, kad Inspekcijos atliekamas vertinimas grindžiamas skunde nurodytų aplinkybių bei pateiktų duomenų visuma. Esant situacijai, kai pareiškėja, nepaisydama jai suteiktos papildomos galimybės pateikti trūkstamus duomenis, šios pareigos neįvykdo, Inspekcija teisėtai konstatavo esant akivaizdų informacijos trūkumą, kuris objektyviai kliudo nustatyti, ar išvis buvo vykdomas skunde nurodytas duomenų tvarkymas, kokia apimtimi, kokiomis priemonėmis ir ar tokie veiksmai galėtų kelti BDAR taikymo klausimus. Taigi, nustačius, kad pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kurie leistų Inspekcijai tęsti skundo nagrinėjimą, o vienintelė pateikta nuotrauka nepatvirtina skundžiamų veiksmų buvimo, Inspekcijos sprendimas nutraukti skundo nagrinėjimą laikytinas pagrįstu ir atitinkančiu tiek įstatyme įtvirtintą skundų nagrinėjimo tvarką, tiek teismų praktikoje formuojamą pareigą pareiškėjui pagrįsti savo teiginius bent minimaliomis įrodinėjimo priemonėmis.

Pažymėtina, kad pareiškėja nevykdė įstatyme įtvirtintos pareigos bendradarbiauti su priežiūros institucija ir pateikti skundo nagrinėjimui būtiną informaciją per Inspekcijos nustatytus terminus. Iš bylos duomenų matyti, jog Inspekcija, nustatydama skundo turinio trūkumus ir siekdama objektyviai įvertinti pareiškėjos nurodytas aplinkybes, 2025 m. vasario 7 d. raštu pareiškėją aiškiai ir nedviprasmiškai informavo, kokių konkrečių duomenų trūksta bei kokie dokumentai būtini skundui nagrinėti. Pareiškėjai buvo suteiktas terminas iki 2025 m. vasario 28 d. pateikti informaciją, reikalingą skundui pagrįsti. Vis dėlto pareiškėja šio termino neįvykdė – nors 2025 m. vasario 21 d. pateikė dalį atsakymų, tačiau iš esmės nepateikė pagrindinių Inspekcijos prašytų duomenų apie tariamai vykdomą vaizdo stebėjimą, dėl kurio ir kilo ginčas. Įvertinusi, kad pareiškėjai galėjo būti reikalingas papildomas laikas dokumentams surinkti, Inspekcija, vadovaudamasi gero administravimo principu, terminą pratęsė iki 2025 m. kovo 17 d. Visgi ir šiuo papildomu terminu pareiškėja nepasinaudojo, t. y. prašomos informacijos, ypač susijusios su tariamai veikiančių stacionarių vaizdo kamerų buvimu, vieta ar veikimo kryptimi, ji Inspekcijai nepateikė. Taigi, pareiškėja per abu Inspekcijos suteiktus terminus neįvykdė įstatyme numatytos pareigos pateikti visą skundo nagrinėjimui būtina laikomą informaciją. Pažymėtina, kad ADTAĮ 28 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta pareiga pareiškėjui pateikti priežiūros institucijos prašomus dokumentus ir duomenis ne vėliau kaip per Inspekcijos nustatytą terminą. Ši pareiga yra būtina tam, kad priežiūros institucija galėtų tinkamai, išsamiai ir objektyviai įvertinti skunde nurodytus galimo pažeidimo požymius. Nepateikus informacijos, kurios reikia faktinėms aplinkybėms nustatyti, priežiūros institucija neturi galimybės atlikti išsamaus tyrimo, įvertinti galimo duomenų tvarkymo masto, pobūdžio ar pažeidimo požymių. Šiuo atveju būtent pareiškėjos neveikimas, o ne Inspekcijos veiksmai, lėmė situaciją, kad skundo nagrinėjimas nebegalėjo būti tęsiamas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja du kartus buvo informuota apie pareigą pateikti trūkstamą informaciją, įspėta apie nepateikimo padarinius ir jai buvo sudarytos realios galimybės šią pareigą įvykdyti, tačiau ji to nepadarė, Inspekcijos sprendimas nutraukti skundo nagrinėjimą laikytinas teisėtu, proporcingu ir atitinkančiu ADTAĮ 28 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teismo vertinimu, pareiškėjos skundas pagrįstai nebuvo nagrinėtas iš esmės ir dėl to, jog ji neįvykdė ADTAĮ įtvirtintos pareigos pirmiausia kreiptis į duomenų valdytoją. ADTAĮ 24 straipsnio 8 dalyje aiškiai ir imperatyviai nustatyta, kad prieš teikiant skundą Inspekcijai asmuo privalo išnaudoti pirminę, tiesioginę ginčo sprendimo priemonę – kreiptis į tą subjektą, kurio veiksmai kelia abejonių dėl asmens duomenų tvarkymo teisėtumo. Tik tuo atveju, kai duomenų valdytojas nepateikia atsakymo arba, pareiškėjo manymu, pateikia netinkamą atsakymą, asmuo įgyja teisę kreiptis į Inspekciją. Šis reikalavimas nėra formalus: jis skirtas užtikrinti subsidiarų Inspekcijos vaidmenį ir sudaryti galimybes galimus pažeidimus pašalinti operatyviai, tiesiogiai ir mažiausiomis administracinėmis sąnaudomis. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja Inspekcijai nepateikė jokių įrodymų, jog būtų pasikreipusi į duomenų valdytoją, t. y. į asmenis, kurie, jos teigimu, įrengė ir eksploatuoja skundžiamas vaizdo stebėjimo kameras. Pats faktas, kad pareiškėjai yra žinomos tų asmenų tapatybės, leidžia daryti išvadą, jog galimybė tiesiogiai kreiptis į duomenų valdytoją faktiškai egzistavo ir jokių objektyvių kliūčių tokį kreipimąsi pateikti nebuvo. Teismas nurodo, jog pareiškėjos pateiktas raštas, adresuotas seniūnui, negali būti prilyginamas ADTAĮ 24 straipsnio 8 dalyje numatytam kreipimuisi į duomenų valdytoją. Šis raštas nei savo adresatu, nei turiniu neatitinka įstatymo nustatyto reikalavimo, kadangi seniūnas nėra tas subjektas, kuris nustato ar kontroliuoja privačių kamerų veikimą ir negali būti laikomas duomenų valdytoju ginčo kontekste. Toks kreipimasis nesukuria duomenų valdytojui pareigos pateikti atsakymą pagal BDAR nuostatas ir nesuteikia galimybės Inspekcijai vertinti, ar duomenų valdytojas tinkamai reagavo į pareiškėjos keliamus klausimus. Taigi, pareiškėjos minimas raštas nepaneigia fakto, kad įstatyme numatyta pareiga nebuvo įvykdyta. Teismas pažymi, kad būtent pareiškėjai tenka procesinė pareiga įrodyti, jog ji laikėsi ADTAĮ nustatytos procedūros ir išnaudojo visus privalomus išankstinius būdus ginčui spręsti. Šios pareigos pareiškėja neatliko, o jos argumentai, esą duomenų valdytojai ir taip žinojo apie (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų nepritarimą kameroms, negali būti vertinami kaip lygiaverčiai įstatyme numatytam individualiam kreipimuisi. Įstatymas aiškiai įpareigoja pateikti oficialų, konkrečiam duomenų valdytojui adresuotą prašymą, o ne remtis abstrakčiu, bendru žinomumu ar ankstesniais kolektyviniais pasikreipimais, kurie su šiuo ginču nesusiję.

Svarbu ir tai, jog pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, grindžiami ikiteisminio tyrimo metu gautu pranešimu, negali būti laikomi pakankamu ir tinkamu įrodymu šios administracinės bylos kontekste. Visų pirma, minėtas ikiteisminio tyrimo dokumentas yra senesnės datos ir pats savaime nepatvirtina aktualios, bylos nagrinėjimo metu egzistuojančios faktinės situacijos. Pareiškėjos minimame pranešime pateikta informacija nesudaro galimybės nustatyti nei tikslios vaizdo stebėjimo kameros esamos padėties, nei realaus jos filmavimo kampo ar aprėpties, nors būtent šios aplinkybės yra esminės vertinant galimą asmens duomenų tvarkymo teisėtumą. Pagal Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nagrinėjamų skundų nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus 2021 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1T-20 (1.12E) „Dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nagrinėjamų skundų nagrinėjimo aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas), 14 punktą, esant Inspekcijos prašymui, skundą teikiantis asmuo privalo pateikti aktualią ir pakankamą informaciją, kuri leistų priežiūros institucijai aiškiai identifikuoti galimą duomenų tvarkymo pažeidimą. Tai reiškia, jog skundo nagrinėjimui būtini ne tik bendro pobūdžio, bet ir konkretūs, esamą situaciją atspindintys duomenys, pavyzdžiui, dabartinės kameros lokacija, jos fizinė orientacija, filmavimo zona, taip pat objektyvūs duomenys, patvirtinantys, kad kamera iš tiesų fiksuoja pareiškėjos asmens duomenis. Tačiau pareiškėja, nepaisant priežiūros institucijos prašymų, nepateikė jokių naujesnių ar papildančių įrodymų, kurie leistų Inspekcijai realiai ir objektyviai įvertinti susidariusią situaciją. Vien tik senesnio ikiteisminio tyrimo dokumento pateikimas neatitinka Aprašo 14 punkte nustatytos pareigos, kadangi šis dokumentas nebeužtikrina galimybės patikrinti faktinių aplinkybių aktualumo. Dėl šios priežasties pareiškėjos pateikta informacija negali būti laikoma pakankama skundo dalykui pagrįsti.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos argumentai, susiję su ankstesniu (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų kolektyviniu kreipimusi į Inspekciją, negali turėti teisinės reikšmės nagrinėjant šį konkretų ginčą. Pareiškėja teigia, jog Inspekcija esą turėjo atsižvelgti į minėtą kolektyvinį skundą ar jame konstatuotas aplinkybes, tačiau toks argumentas nepagrįstas nei faktinėmis, nei teisinėmis prielaidomis. Visų pirma, ankstesnis kolektyvinis kreipimasis buvo susijęs su kitų asmenų teisių ir situacijos vertinimu, kuris buvo atliekamas remiantis tuo metu buvusia faktine padėtimi, kitais įrodymais ir individualiomis aplinkybėmis. Dėl šios priežasties tokio tyrimo rezultatai savaime nesukuria precedentinių ar iš anksto nustatytų išvadų, kurios automatiškai būtų taikytinos pareiškėjos skundui. Be to, administracinių ginčų nagrinėjimo taisyklės suponuoja individualumo principą, t. y. kiekvienas skundas turi būti vertinamas atskirai, remiantis būtent to skundo faktinėmis aplinkybėmis ir pateiktais duomenimis. Pareiškėja privalo pati pagrįsti savo teiginius bei nurodyti konkrečias aplinkybes, kurios patvirtintų jos kaip duomenų subjekto teisių pažeidimą. Vis dėlto, pareiškėja nepateikė tokių duomenų, o remtis vien ankstesniu kitų asmenų kreipimusi negali būti laikoma pakankamu ar tinkamu pagrindu skundui pagrįsti. Taigi, ankstesnio kolektyvinio skundo paminėjimas šioje byloje vertintinas kaip teisiškai nereikšmingas ir neturintis įtakos teismo atliekamam nagrinėjimui. Kadangi pareiškėja nepateikė jos individualią situaciją patvirtinančių duomenų, o pareiga pagrįsti skundą tenka jai pačiai, teismo vertinimu, Inspekcija pagrįstai konstatavo, jog skundas nėra pakankamai pagrįstas ir neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų jo nagrinėjimui.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010). Taigi, VAĮ 8 straipsnyje (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010). Taigi tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti trumpą faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo teigti, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia VAĮ nuostatas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, atsakovė teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą, vadovavosi aktualiomis galiojančiomis jo priėmimo dieną teisės aktų nuostatomis, jame yra nurodytos visos faktinės aplinkybės, teisinis priėmimo pagrindas, sprendimo motyvai yra aiškūs, jų išdėstymas adekvatus ir pakankamas. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Inspekcija pagrįstai nutraukė pareiškėjos skundo nagrinėjimą, todėl skundžiamas sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o jį naikinti remiantis nei pareiškėjos nurodytais, nei kitais argumentais nėra pagrindo.

Nepatenkinus pagrindinio pareiškėjos skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Audrius GrauželisDaina KukalienėJolanta Medvedevienė