Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Valužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nutarimo, kuriuo A. P., gim. (duomenys neskelbtini), nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. už E. P., A. L., K. P., K. M. ir R. G. nelegalų darbą (duomenys neskelbtini) 15 000 litų dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d. už tai, kad, būdamas (duomenys neskelbtini) direktoriumi, pažeisdamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 93 str., 95 str., 98 str. 1 d. 1 p., 99 str. reikalavimus, 2011-12-22 savo vadovaujamos įmonės darbo objekte – (duomenys neskelbtini), esančiose kavinėse ir ledų prekybos vietose nelegaliai įdarbino ir leido dirbti E. P., A. L., K. P., K. M. ir R. G. barmenais ir pardavėjais, esant šalių susitarimui dėl darbo vietos, darbo funkcijų, darbo užmokesčio, tačiau nesudaręs su minėtais asmenimis darbo sutarčių.

Apeliaciniame skunde A. P. rašo, jog priimdamas nutarimą apylinkės teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties sąvoką, darbo sutarties sudarymą ir įforminimą, įmonės vadovo (darbdavio) pareigas, funkcijas ir atsakomybę, nesivadovavo sąžiningumo ir teisingumo principais, nepakankamai atidžiai, rūpestingai ir objektyviai ištyrė bei išanalizavo institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą (Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) Klaipėdos skyriaus), paruoštą medžiagą bei atliktus veiksmus, nesivadovavo Lietuvos Respublikos bendrosios ir specialiosios kompetencijos teismų formuojama praktika ir, pripažindamas jį kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, suklydo.

Apeliantas nurodo, kad teismas visiškai netyrė administracinio teisės pažeidimo padarymo sąlygų ir priežasčių ir net neapklausė vieno iš pagrindinių liudytojų arba asmens, kuris tiesiogiai atsakingas dėl susidariusios nagrinėjamos situacijos – buvusios (duomenys neskelbtini) buhalterės R. K.. Visi teisme apklausti asmenys šį žmogų minėjo kaip žmogų, kuris tiesiogiai bendravo su įdarbinamais asmenimis, kuris nurodė, ką ir kaip jie turi daryti, ir kuris buvo įgaliotas paruošti šiems asmenims darbo sutartis, duoti jas pasirašyti tuo atveju, jeigu darbo sąlygos ir darbo funkcijos bei atlyginimas už darbą jiems bus priimtini.

Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. N575-2791/2009).

Apeliantas pažymi, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartis byloje Nr. N663–156/2007).

Apelianto tvirtinimu, šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad visi be išimties protokole nurodyti asmenys paaiškino, jog 2011-12-22 atėjo į (duomenys neskelbtini) ketindami įsitikinti, ar galės dirbti jo vadovaujamoje (duomenys neskelbtini) , t. y. ar jiems tiks darbo funkcijos, ar patiks darbas, ar jie sugebės dirbti tokį darbą, ar jiems tiks apmokėjimo sąlygos ir panašiai. Šie asmenys atėjo į galbūt būsimą savo darbo vietą pirmą kartą, t. y. pirmą dieną, nė vienas iš jų prieš savo būsimo darbo pradžią su apeliantu asmeniškai nebendravo, visi asmenys bendravo su įmonės buhaltere, kuri priėmė minėtų asmenų prašymus priimti į darbą, nurodė, kur jiems eiti ir ką dirbti. A. P. pažymi, kad byloje esantis sąrašas „2011-12-22 barmenai“, kuriuo vadovaudamiesi (duomenys neskelbtini) apsaugos darbuotoji įleido protokole nurodytus asmenis į (duomenys neskelbtini), jo nepasirašytas.

Apeliantas nurodo, kad dėl (duomenys neskelbtini) vykdomos veiklos specifikos vyksta nuolatinė renginiuose dirbančių darbuotojų (barmenų, pardavėjų) kaita, todėl nuolat ieškoma naujų darbuotojų. Tam, kad pasirašytų darbo sutartį, kiekvienas darbuotojas privalo įsitikinti, ar jam tiks būsimas darbas (darbo funkcijos, darbo apmokėjimo sąlygos), ar jis sugebės ir norės laikytis nustatytos darbdavio tvarkos ir sąlygų. Būtent tuo tikslu, kiek apeliantui yra žinoma, protokole nurodyti asmenys susipažino su galbūt būsimos savo darbo vietos specifika, darbo funkcijomis, kitomis darbo sąlygomis. Paaiškinimuose VDI ir teisme apklausti asmenys nurodė, jog jie tik mokėsi, tačiau absoliuti dauguma vėliau buvo priimti į darbą būtent nuo tos dienos, kurią buvo atliktas patikrinimas, t. y. nuo 2011-12-22.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos DK 16 str. 1 d. apibrėžia darbdavį kaip įmonę, organizaciją ar kitą organizacinę struktūrą, pagal Lietuvos Respublikos DK 14 str. turinčią darbinį teisnumą ir veiksnumą. To paties straipsnio 2 dalis apibrėžia, kas yra darbdavys – fizinis asmuo, tačiau ši teisės norma šiai bylai nėra aktuali, nes, apelianto nuomone, jis nėra darbdavys – fizinis asmuo, kadangi (duomenys neskelbtini) yra Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre įregistruota įmonė. Lietuvos Respublikos DK 14 str. 2 d. numatyta, kad darbdaviai įgyja darbo teises ir prisiima darbo pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus ir administraciją, kurie veikia pagal įstatymus ir darbdavių veiklos dokumentus.

Apelianto teigimu, nei VDI, nei teismas nesiaiškino, kokios buvo R. K., bendravusios su protokole ir teismo nutarime nurodytais asmenimis, pareigos, kokius nurodymus šiems asmenims ji davė, ar tikrai jiems buvo leista dirbti, ar jiems vis dėlto buvo nurodyta mokytis.

Apeliantas pažymi, kad, iš jo paimant paaiškinimą, jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187² str., kai versti asmenį duoti parodymus prieš save yra draudžiama (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis). Nurodo, kad visi byloje apklausti kaip liudytojai galbūt nelegaliai įdarbinti darbuotojai taip pat nurodė, kad jie buvo verčiami rašyti prieš save ir prieš galimą darbdavį paaiškinimus, jiems buvo grasinama policija, VDI pareigūnai diktavo paaiškinimų tekstus. Šios aplinkybės teismo nutarime netirtos ir neanalizuotos.

Apeliantas nurodo, kad nutarime ir protokole išvardyti penki asmenys ir nurodyta, kad juos apeliantas įdarbino nelegaliai: „leido dirbti barmenais bei pardavėjais“. A. P. teigimu, jis su šiais asmenimis nebuvo net susitikęs. Nepakankamai aiškus ir konkretus neteisėtos veikos įvardijimas tiek protokole, tiek ir nutarime užkerta kelią tinkamai apginti savo teises administracinio teisės pažeidimo byloje. A. P. teigimu, asmuo negali būti įdarbintas barmenu bei pardavėju. Kaltinant asmenį nelegaliu darbu, turi būti nurodytas konkretus nelegalus darbas, konkreti su darbuotoju sutarta darbuotojo darbo vieta, konkrečios darbo funkcijos, sutartas darbo užmokestis. Tai turi būti nustatyta detaliai ir objektyviai, atsižvelgiant į kiekvieno iš nutarime nurodytų asmenų galbūt nelegaliai dirbto darbo ypatumus. A. P. nuomone, surašyti visus asmenis ir abstrakčiai nurodyti, kad jie dirbo barmenais bei pardavėjais, nepakanka, nes tai neatitinka objektyvios tikrovės. Teismas šios aplinkybės netyrė visiškai. Be to, turėjo būti nustatyta konkreti nelegalaus darbo trukmė, nes visi paminėti asmenys, išskyrus K. M., kuri nebenorėjo būti priimta į darbą dėl VDI pareigūnų veiksmų ir elgesio, buvo įdarbinti (duomenys neskelbtini) 2011-12-22, taigi nuo 2011-12-22 jie dirbo legaliai.

Apelianto aiškinimu, Lietuvos Respublikos DK 99 str. yra nustatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų (nuoroda į sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos DK 95 str.).

Lietuvos Respublikos DK 95str. yra nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje turi būti sulygta dėl būtinųjų sąlygų (darbovietės ir darbo funkcijų) bei dėl darbo apmokėjimo sąlygų. Tik tuomet, kai darbuotojas ir darbdavys susitaria dėl visų sąlygų, gali būti laikoma, kad darbo sutartis yra sudaryta.

Įstatymas numato darbdavio teisę deleguoti darbo sutarties sudarymo, darbuotojų priėmimo darbdavio vardu pareigas kitam asmeniui, nebūtinai įmonės vadovui. Tokiu atveju ir atsakomybė už nelegalų darbą tenka įgaliotam asmeniui (Lietuvos Respublikos DK 98 str. 3 d.)

Apeliantas pažymi, kad nutarime nurodyti ir teisme apklausti liudytojai parodė, jog patikrinimo metu su jais susitarta dėl konkrečių darbo funkcijų ir dėl konkretaus darbo užmokesčio nebuvo.

Apelianto tvirtinimu, jam pavaldūs darbuotojai sudarė sąrašą asmenų, kurie turėtų būti įleidžiami į (duomenys neskelbtini), tačiau apeliantas šio sąrašo nepasirašė ir jo detalaus turinio nežinojo. Mano, kad kiekvienas asmuo, kuris ketina įsidarbinti, turi teisę atvykti pasižiūrėti, koks tai bus darbas, ar jis bus priimtinas, ar asmuo galės jį dirbti, todėl tas faktas, kad į (duomenys neskelbtini) be jo žinios ir sutikimo buvo įleisti nutarime (ir protokole) nurodyti asmenys, neturi nieko bendro su jo atsakomybe šioje byloje ir su galbūt padarytu administracinės teisės pažeidimu.

Apelianto įsitikinimu, įrodinėti ir rinkti kaltę patvirtinančius įrodymus yra ne jo, bet protokolą surašiusios institucijos pareiga. Mano, jog teismas privalėjo administracinio teisės pažeidimo medžiagą grąžinti institucijai, surašiusiai administracinio teisės pažeidimo protokolą.

Atsižvelgiant į sankcijos griežtumą, A. P. nuomone, teismas privalėjo svarstyti Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. taikymo galimybę. Kaltu dėl pažeidimo neprisipažinimas, apelianto nuomone, neužkerta kelio skirti švelnesnę nuobaudą, negu numatyta įstatyme.

Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, tačiau jis savo noru atlygino nuostolį ar pašalino padarytą žalą (ATPK 31 str. 1 d. 2 p.), nes 2011-12-22 su visais norėjusiais įsidarbinti darbuotojais buvo sudarytos darbo sutartys, nuo minėtos dienos visi darbuotojai gavo darbo užmokestį, už juos tą dieną buvo sumokėti visi privalomi mokėjimai į valstybės ir „Sodros“ biudžetą, todėl mano, jog ši aplinkybė turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Apelianto nuomone, nelegalaus darbo trukmė turi didžiulę reikšmę, nes priešingu atveju lygiai taip pat būtų baudžiami asmenys už nelegalų darbą, trukusį keletą dienų ar net mėnesių ir lygiai taip pat jis, kuris kaltinamas 1–2 valandų nelegaliu darbu, todėl teismas turėjo galimybę ir privalėjo taikyti ATPK 31¹ str. bei skirti švelnesnę nuobaudą nei numato įstatymas.

Apeliantas prašo atsižvelgti į (duomenys neskelbtini) veiklos specifiką, jos darbuotojų funkcijas, darbo ypatumus: darbuotojai renginiams aptarnauti reikalingi ne visai darbo dienai, darbas trunka po 2–3 valandas, jis nėra labai gerai apmokamas. Darbuotojų kaita labai didelė, beveik kiekvienam renginiui tenka ieškoti dalies naujų darbuotojų. Kartais dirba net nepilnamečiai, visiškai neturintys jokios darbo patirties. Dažnai jie pasižiūri, ką teks veikti, ir dirbti nebesutinka.

A. P. prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir grąžinti administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo tirti protokolą surašiusiai institucijai. Nesutikus su A. P. skundo argumentais, taikyti ATPK 30¹ str. ir paskirti švelnesnę nuobaudą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus vedėjas A. D. mano, kad administracinė bauda A. P. paskirta visiškai teisėtai ir pagrįstai, jo kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais. Nurodo, kad 2011-12-22 atlikdami (duomenys neskelbtini) esančių kavinės ir ledų prekybos vietų patikrinimą VDI inspektoriai aiškiai matė, kad darbo vietose buvę darbuotojai atlieka darbines funkcijas – aptarnauja klientus. Tai patvirtina teismui pateikta filmuota medžiaga.

Atsiliepime nurodoma, kad šiuo atveju darbdavys buvo (duomenys neskelbtini) direktorius A. P., o ne tuo metu buvusi įmonės buhalterė R. K., kuri pati pavaldi direktoriui. A. P. tai paneigiančių duomenų nepateikė.

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus vedėjas A. D. prašo apeliacinio skundo netenkinti, skundžiamą nutarimą palikti galioti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalimi konstatuota, kad nelegaliu darbu laikomas darbas: 1) esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties, 2) dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos.

Akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Kaip matyti iš 2012-02-03 administracinio teisės pažeidimo protokolo, A. P. kaltinamas administracinio teisės pažeidimo, pasireiškiančio nelegaliu darbu, padarymu. Siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575–2358/2009).

Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnyje numatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Teismo posėdyje liudytoja J. K. parodė, kad gruodžio 22 d., apie 18.30 val., tikrino įmones dėl nelegalaus darbo. (duomenys neskelbtini) , pirmame aukšte esančiame bare, pamatė jauną merginą, kuri buvo prie kasos aparato, ir kitą merginą, kuri rodė, ką daryti. Po to jos darė kavą, mokėsi. Paprašius pateikti darbo pažymėjimą – vyresnė mergina jį pateikė, o kita pasakė, kad dirbti mokosi. Iš jos buvo paimtas paaiškinimas. Paaiškinime E. P. parašė tą, ką žinojo. Liudytoja įvykį filmavo (b. l. 48).

Teismo posėdyje liudytojas J. V. P. parodė, kad gruodžio 22 d. (duomenys neskelbtini) buvo tikrinamos įmonės dėl nelegalaus darbo. Buvo tikrinami darbuotojų darbo pažymėjimai. Pirmame aukšte trys ar keturi darbuotojai darbo pažymėjimų nepateikė. Liudytojas matė kad jie dirbo – pilstė ir pardavinėjo gėrimus (b. l. 48).

Teismo posėdyje liudytojas I. D. parodė, kad (duomenys neskelbtini) su kolegomis atliko patikrinimą dėl nelegalaus darbo. Penki įmonėje dirbę darbuotojai nepateikė darbo pažymėjimų. Dėl to buvo paimti paaiškinimai. A. L., kuris dirbo pardavėju, paaiškinimo rašyti nenorėjo. Tam, kad būtų nustatyta šio pardavėjo asmenybė, buvo iškviesta policija (b. l. 48).

Iš nelegalaus darbo tyrimo akte užfiksuotų duomenų matyti, kad VDI Klaipėdos skyriuje buvo gautas anoniminis skundas, jog (duomenys neskelbtini), galbūt dirba nelegalūs barmenai. Atlikus patikrinimą, buvo nustatyta, kad, nesudarę darbo sutarties, (duomenys neskelbtini) dirbo E. P., A. L., K. P., K. M. ir R. G.. Minėti asmenys buvo įtraukti į (duomenys neskelbtini) darbuotojų sąrašą. Keturi asmenys, išskyrus K. M., buvo įdarbinti (duomenys neskelbtini) 2011-12-22. Pranešimas apie įdarbinimą VSDFV buvo išsiųstas 2011-12-22 21.51 val. (b. l. 6–7).

2011-12-22 sąraše E. P., A. L., K. P., K. M. ir R. G. nurodyti kaip barmenai (b. l. 9).

2011-12-22 paaiškinime VDI E. P. nurodė, kad apie 17 val. atėjo į (duomenys neskelbtini) mokytis dirbti su kavos aparatu. Ją nusivedė mokyti (duomenys neskelbtini) baro darbuotoja A. G.. E. P. teigimu, ji dirbo kaip mokinė, be atlyginimo ir nesudariusi darbo sutarties. Pilstė kavą, buvo parašiusi prašymą priimti į darbą nuo 2011-12-22, kurį padavė A.. A. sakė, kad E. P. turėtų pasirašyti sutartį šiandien (b. l. 10).

2011-12-22 paaiškinime VDI A. L. nurodė, kad 2011-12-22 nuo 18 val. pradėjo dirbti pirmą darbo dieną. Pasirašyti darbo sutartį ir išduoti darbo pažymėjimą jam žadėjo kitą dieną. Buvo sutarta, kad jam mokės nuo 5 iki 10 litų už valandą. Dėl darbo tarėsi su direktoriumi (b. l. 11).

2011-12-22 paaiškinime VDI K. P. nurodė, kad pradėjo dirbti 2011-12-22 nuo 17 val. Antrame aukšte pardavinėjo ledus. Direktorius A. P. žadėjo pasirašyti darbo sutartį šiandien (2011-12-22), tačiau nespėjo, sutarties nepasirašė. K. P. teigimu, ją priėmė dirbti, nes ji mokėjo dirbti su kasos aparatu. K. P. paaiškino, kad jai žadėjo per mėnesį sumokėti apie 400 litų. K. P. nurodė, jog dėjo ledus į vaflius, mušė į kasą pinigus, pardavė 11 porcijų ledų (b. l. 12).

2011-12-22 paaiškinime VDI K. M. nurodė: „Šiandiena pirmą dieną mokausi dirbti prie ledų, t. y. prekiauju ledais. Į (duomenys neskelbtini) atėjau 16:00 val. Man leido mokintis įmonės vadovas A. P.. Kolegė R. rodė, kaip susitvarkyti su darbo vieta, mokė dirbti prie kasos. Mėginau aptarnauti žmones, kabinau ledus. Jokių darbo dokumentų nenunešiau. Šiuo metu yra bandomasis laikotarpis. Jeigu įsidarbinsiu gausiu 10 Lt už 1 valandą. Nesu gavusi užmokesčio. Šiandieną mokinsiuos iki renginio pabaigos“ (b. l. 13).

2011-12-22 paaiškinime VDI R. G. nurodė: „Šiandien pirmą dieną dirbu su ledais, prekiauju „Žemaitijos pienas“ ledais, prekiauju (duomenys neskelbtini). Atėjau 16 val. Man dirbti leido A. P.. Aš A. nunešiau sodros draudimo pažymėjimo kopiją ir indentifikavimo kortelės kopiją. Darbo sutarties šiuo metu dar pasirašiusi nesu. Šiuo metu, kaip aš suprantu, yra bandomasis laikotarpis, jei tiksiu pasirašysiu darbo sutartį. Mokestis 1 val./10 Lt. Po renginio sakė ateiti pas A., pinigų dar negavau, kai ateisiu turėtų sumokėti. Dirbsiu iki renginio pabaigos. Šiandien iki renginio susiruošiau darbo vietą, t. y. atsivežiau ledaines ir sukroviau ledus. Dirbu su kasa ir parduodu ledus. Šiandien pardaviau 8 ledus, apyvarta 34 Lt. Pinigus iš kasos išėmė buhalterė. Darbo pažymėjimo man dar neišdavė“ (b. l. 14).

Teismo posėdyje liudytoja E. P. parodė, kad ji dirba (duomenys neskelbtini), prie kavos. Nuo kada ji ten dirba, neprisiminė. Draugė pasakė, kad reikalingi darbuotojai. E. P. direktoriui neskambino. Įvykio dieną vyko renginys, ji ėjo pažiūrėti, ar ją įdarbins. Reikėjo ateiti apsirengus juodai. Į (duomenys neskelbtini) įėjo per tarnybinį įėjimą. Draugė jai rodė, kaip reikia dirbti, klientų ji neaptarnavo. Tuo metu atėjo Darbo inspekcija. E. P. teigimu, prieš atvykstant inspektoriams, ji buhalterės kabinete buvo parašiusi prašymą priimti į darbą. Sutartį sudarė tą pačią dieną (b. l. 37).

Teismo posėdyje liudytoja R. G. parodė, kad ji dirba (duomenys neskelbtini) barmene. Įvykio dieną buvo atėjusi pasižiūrėti, kaip reikės dirbti su kasos aparatu. Su kasos aparatu ji buvo dirbusi ir anksčiau. R. G. aptarnavo klientus, suprekiavo 8 litus. Prašymą priimti į darbą parašė buhalterės kabinete. Su direktoriumi susitiko po darbo. Po renginio pasirašė darbo sutartį (b. l. 37–38).

Teismo posėdyje K. M. parodė, kad gruodžio 22 d., apie 16.30 val., nuėjo į (duomenys neskelbtini) pažiūrėti, kaip vyksta darbas. Įėjo pro tarnybinį įėjimą. K. M. buvo apsirengusi juodai. Pas buhalterę ji nėjo, prašymo priimti į darbą nerašė, ėjo dirbti prie ledų, bandė juos kabinti. K. M. teigimu, žmonių ji neaptarnavo. Neįsidarbino, nes dirbti buvo per sunku, mažas atlyginimas (b. l. 38).

Teismo posėdyje liudytojas A. L. parodė, kad jis dirba (duomenys neskelbtini) barmenu. Įvykio dieną buvo pirma jo darbo diena. Prieš įsidarbindamas parašė prašymą priimti į darbą. Darbo sutarties iškart nepasirašė. A. L. atėjo į darbą apsirengęs juodai, nes taip patarė draugas. Tą dieną A. L. žmonių neaptarnavo. Bare padavinėjo sultis ir prekes, nešė vandens talpyklą, išmetė šiukšles. Į (duomenys neskelbtini) įėjo pro tarnybinį įėjimą, nes buvo įrašytas į sąrašą (b. l. 38–39).

Teismo posėdyje liudytoja K. P. parodė, kad įvykio dieną, atvykus Darbo inspekcijai, ji buvo darbo vietoje. Iki tol, kol atėjo dirbti, su A. P. nebendravo, su juo pabendrauti daugiau teko po šio įvykio. Atėjusi į (duomenys neskelbtini) , buhalterės kabinete parašė prašymą priimti į darbą, jos pavardė buvo įtraukta į sąrašą. K. P. buvo apsirengusi tamsiais rūbais, dirbo prie ledų. Prie kasos aparato buvo viena, su juo dirbti mokėjo. Kiek aptarnavo žmonių, K. P. neprisiminė. Darbo sutartį pasirašė vėliau, kai išėjo inspektoriai (b. l. 47).

Teismo posėdyje nubaustasis A. P. paaiškino, kad jų įmonė (duomenys neskelbtini) užsiėmė žmonių maitinimu renginių metu. Vyko (duomenys neskelbtini) renginys, į darbą neatėjo kviesti asmenys, todėl iškvietė kitus. Atėję penki žmonės parašė prašymus priimti į darbą. Darbo sutartis buvo sudaryta tą pačią dieną. Darbo pažymėjimo neišdavė. Su šiais asmenimis kalbėjosi buhalterė. A. P. buvo kalbėjęs su R. G.. A. P. teigimu, jis įspėja barmenus apie naujus žmones. Atėję nauji žmonės pasižiūri, ar darbas jiems patiks. Darbuotojai apsirengia juodai. Prieš renginį A. P. surašė asmenų sąrašą, kurie turėjo ateiti, ir atidavė apsaugai, kad juos įleistų pro tarnybinį įėjimą. K. M. neįdarbino, nes darbas jai nepatiko (b. l. 36–37).

Iš aptartų duomenų matyti, kad E. P., A. L., K. P. ir R. G., išskyrus K. M., buvo parašę prašymus priimti į darbą nuo 2011-12-22, tačiau darbo sutartis buvo sudaryta tik po VDI atstovų patikrinimo. E. P., A. L., K. P., R. G., K. M. ne tik stebėjo, kaip buvo dirbama, bet, nesudarę darbo sutarties su (duomenys neskelbtini) direktoriumi A. P., dirbo ir patys. E. P. patvirtino, jog dirbo – pilstė kavą, tačiau jos nuomone, dirbo kaip mokinė. A. L. tvirtino, kad žmonių neaptarnavo, tačiau bare padavinėjo sultis ir prekes, nešė vandens talpyklą, išmetė šiukšles. Iš jo paaiškinimo matyti, kad jis 2011-12-22 nuo 18 val. pradėjo dirbti pirmą darbo dieną. Pasirašyti darbo sutartį ir išduoti darbo pažymėjimą jam žadėjo kitą dieną. Buvo sutartas darbo užmokestis – nuo 5 iki 10 litų už valandą. Dėl darbo tarėsi su direktoriumi. R. G. tiek paaiškinime, tiek teismo posėdyje nurodė, jog įvykio dieną ji aptarnavo klientus, suprekiavo 8 litus. Buvo sutartas darbo užmokestis – 10 Lt už valandą. K. P. buvo priimta į darbą, nes ji mokėjo dirbti su kasos aparatu. Buvo sutartas 400 litų užmokestis per mėnesį. K. P. pardavinėjo ledus, pardavė 11 porcijų ledų. Teismo posėdyje K. M. parodė, kad įvykio dieną ėjo dirbti prie ledų, bandė juos kabinti, žmonių ji neaptarnavo. Paaiškinime K. M. tvirtino, kad mėgino aptarnauti žmones. Iš K. M. teismo posėdyje duotų parodymų matyti, kad jai dirbti buvo per sunku, mažas atlyginimas. Ši aplinkybė patvirtina, kad K. M. dirbo, buvo sutartas atlygis, o nedirbdama ji nebūtų negalėjusi tvirtinti, jog šis darbas jai buvo per sunkus.

Iš A. P. parodymų matyti, kad darbuotojai turėjo dirbti būdami apsirengę juodai. E. P., A. L., K. P., R. G., K. M. į darbą buvo atėję apsirengę juodai. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad E. P., A. L., K. P., R. G., K. M. buvo atėję ne stebėti, kaip dirba kiti darbuotojai, bet atėjo dirbti. Teismo posėdyje A. P. parodė, kad kviesti asmenys į darbą neatvyko, todėl buvo pakviesti kiti žmonės. Ši aplinkybė akivaizdžiai patvirtina, kad E. P., A. L., K. P., R. G., K. M. buvo pakviesti ne šiaip sau, o dirbti.

Šį faktą patvirtina ir apylinkės teismui VDI darbuotojų pateikta filmuota vaizdo medžiaga (b. l. 47, 49), iš kurios matyti, kad E. P., A. L., K. P., R. G. ir K. M. ne tik mokėsi, bet ir aptarnavo žmones, su jais bendravo.

Iš bylos duomenų matyti, kad E. P., A. L., K. P., R. G. prašymus priimti į darbą parašė buhalterės kabinete, tačiau viskas buvo padaryta su direktoriaus A. P. žinia. Teismo posėdyje A. P. patvirtino, kad jis minėtus asmenis įtraukė į sąrašą ir pats atidavė apsaugos darbuotojams, kad juos praleistų pro tarnybinį įėjimą.

Iš A. P. paaiškinimo matyti, kad jis pats nepaneigė, jog darbuotojai buvo parašę prašymus priimti į darbą, su jais darbo sutartys pasirašytos nebuvo, darbo sutartis žadėjo sudaryti 2011-12-23, darbuotojai dirba už minimumą (b. l. 15).

2011-12-22 A. P. rašė paaiškinimą dar nebūdamas patrauktas administracinėn atsakomybėn, todėl jis, kaip ir kiti paaiškinimus rašę asmenys, buvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo pagal ATPK 187² str.

VSDFV Šiaulių skyriaus raštas patvirtina, jog elektroninis pranešimas apie E. P., A. L., K. P., R. G. apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią (Forma 1-SD) skyriuje buvo gautas 2011-12-22 21 val. 51 min. (b. l. 24), t. y. jau po VDI patikrinimo.

Įrodymų, kurie apylinkės teismo posėdyje buvo ištirti ir skundžiamame teismo nutarime aptarti, nustatyti faktui, kad E. P., A. L., K. P., R. G. ir K. M. 2011 m. gruodžio 22 d. (duomenys neskelbtini) dirbo nelegaliai, dėl esminių darbo sąlygų ir užmokesčio buvo susitarę, pakanka.

VDI patikrinimo metu A. P. buvo (duomenys neskelbtini) direktorius. Duomenų, jog už darbuotojų priėmimą į darbą buvo atsakingas kitas asmuo, byloje nėra. (duomenys neskelbtini) yra juridinis asmuo, tačiau direktoriaus pareigas, atstovaudamas bendrovę, atliko fizinis asmuo – šiuo atveju A. P., kuris administracinio teisės pažeidimo padarymo metu ir buvo oficialus darbdavys.

2012-02-03 administracinio teisės pažeidimo protokolo turinys ATPK 260 str. 1 d. reikalavimus atitinka. Tai, jog nebuvo detalizuota kiekvieno asmens pareigybė atskirai, administracinio teisės pažeidimo protokolo neteisėtu ir nepagrįstu nedaro. Bylos duomenimis patvirtinta, jog administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyti asmenys (duomenys neskelbtini) dirbo – E. P. ir A. L. – bare barmenais, o K. P., R. G. ir K. M. – ledų pardavėjais.

Kadangi apylinkės teismas ATPK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes išaiškino, įrodymus įvertino taip, kaip to reikalauja ATPK 257 straipsnio nuostatos, A. P. nubaudė pagal ATPK 41³ str. 1 d. pagrįstai ir teisėtai.

ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Vadovaujantis teismų praktika, ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, administracinė nuobauda gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kuriam taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (administracinių teisės pažeidimų bylos Nr. N1–1396/2007, N17–103/2007).

Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.).

Administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą. Prevencinių priemonių taikymu ir pažeidėjo nubaudimu siekiama užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį ar jo šeimos interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu.

A. P. pažeidimas yra šiurkštus administracinis teisės pažeidimas, todėl vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda teisės pažeidėjui turi sukelti atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

A. P. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis po VDI patikrinimo E. P., A. L., K. P. ir R. G. priėmė į darbą legaliai, nėra pagrindo.

A. P. leido dirbti nelegaliai net penkiems asmenims, savo kaltės dėl to nepripažįsta. Jokių svarbių aplinkybių, dėl kurių būtų tikslinga mažinti paskirtos nuobaudos dydį, nenurodė. Tai, jog asmenys dirbo tik po 1–2 valandas, ši aplinkybė negali būti pripažinta išskirtine aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, ir paskirti švelnesnę nei ATPK 41³ straipsnio 1 dalies sankcijoje už pažeidimą numatyta nuobaudą.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalies sankcija darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims užtraukia baudą už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų iki dešimties tūkstančių litų. A. P. už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį buvo paskirta tik minimali 3000 litų dydžio bauda.

Atsižvelgiant į administracinės nuobaudos tikslus, A. P. taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas nėra pagrindo.

Esant aptartoms aplinkybėms, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-04-13 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nutarimą palikti nepakeistą, A. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.