- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-20
- Bylos Nr.
- I-2171-428/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- M. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui Mindaugui Kabeliui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. G. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4) ir teismo posėdžio metu nurodė, jog jis nuo 2014 m. rugpjūčio 25 d. iki 2014 m. spalio 6 d. buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose (toliau – Alytaus PN) 210-oje brigadoje 55-oje vietoje nežmoniškomis sąlygomis, kadangi patalpos plotas buvo apie 50 kv.m., o apgyvendinti buvo 24 asmenys. Gyvenant tokiomis sąlygomis pareiškėjui neteko įstatymiškai numatytų 3,6 kv.m. gyvenamojo ploto, patalpose kartu su juo buvo apgyvendinti asmenys, užsikrėtę infekuota liga ŽIV. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, jautėsi žeminamas, sumažėjo bendravimo galimybės. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b.l. 7-11) bei atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjas teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti Alytaus PN atvyko 2014 m. rugsėjo 3 d. 2014 m. rugsėjo 5 d. jis buvo paskirtas gyventi į 21-ą būrį 210-ą brigadą 55-ą lovą (3-ias miegamasis). Čia gyveno iki 2014 m. spalio 6 d., t. y. 32 dienas, kai buvo paleistas atlikęs bausmę.
1-ojo lokalinio sektoriaus 21-o būrio 3-ias miegamasis (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 43,77 kv. m. ploto, jame įrengta 19 miegamųjų vietų. Pažymėjo, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji, gyvenantys tame pačiame miegamajame, išvyksta etapais į kitus pataisos namus, tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ligos metu būna Sveikatos priežiūros tarnyboje, kitiems suteikiama teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto.
Akcentavo bausmės atlikimo Alytaus PN bendrąsias sąlygas, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Alytaus PN nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, sveikatos priežiūros tarnybą, užsiimti kita leistina veikla. Nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių yra net trylika. Taigi tik nuo nuteistojo noro, teisingo ir prasmingo veiklos planavimo, priklauso, ar jis visą dieną praleis gyvenamojoje patalpoje, ar užsiims naudinga, prasminga veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Mano, kad santykinai mažą patalpų plotą kompensuoja nuteistiesiems suteikta judėjimo laisvė. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nustatyta tvarka į atsakovą nesikreipė.
Alytaus PN administracija niekada nežemino nuteistųjų, taip pat ir pareiškėjo asmens orumo, nesielgė su jais nežmoniškai. Pareiškėjui niekada nebuvo sudarytos išskirtinės, blogesnės nei kitiems nuteistiesiems, bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjas būryje gyveno tokiomis pat sąlygomis kaip ir kiti 21 būrio nuteistieji.
Pareiškėjas, atlikdamas bausmę Alytaus PN, pas gydytojus nė karto nesikreipė. Dėl miego sutrikimų buvo konsultuotas Kauno tardymo izoliatoriaus medikų.
Atsakovo atstovas pažymėjo, jog nėra teisinio reglamentavimo draudžiančio ŽIV infekuotus asmenis laikyti, apgyvendinti kartu su sveikais nuteistaisiais.
Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes tinkami įrodyti, tačiau savo skunde remiasi tik abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN netinkamomis sąlygomis.
Asmens bylos Nr.14384 duomenys patvirtina, kad pareiškėjas M. G. į Alytaus PN atvyko 2014 m. rugsėjo 3 d. (b.l. 12).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose patalpose, kurių plotas neatitinka nustatytų higienos normų.
Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių, kalinčio asmens amžiaus, lyties, sveikatos ir kt.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau tekste - Higienos norma HN 76:1999) 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. (neteko galios 2010 m. kovo 30 įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 11¹.2 punktas - ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Kaip matyti iš bylos duomenų, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas gyveno 21-ajame būryje, 3-ame miegamajame, kurio plotas 43,77 kv. m., miegamųjų vietų yra 19 (b.l. 13, 16, 18,). Kadangi objektyvių duomenų apie Alytaus PN konkrečiu pareiškėjo buvimo 21-o būrio 3-ajame miegamajame buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas minėto miegamojo gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus, todėl vidutiniškai pareiškėjui teko 2,3 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, t.y. 1,3 kv.m. mažiau negu nustato higienos norma.
Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o būtent, dėl sąlyginai mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų fizinių nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Pareiškėjas nurodė, jog bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, tačiau byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2014 m. liepos 1 d. Alytaus PN direktorius įsakymu Nr. 1-181 patvirtino pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašą, kurio 2 punktas numato laisvalaikio leidimo organizavimo formas: fizinę kultūrą, sportą; dvasinių, religinių poreikių tenkinimą; nuteistųjų klubo, bibliotekos darbą; kūrybinių studijų, būrelių, pomėgių klubų veiklą (b.l. 46-48), pareiškėjas galėjo nuteistųjų bibliotekos ar koplyčios lankymo grafiku lankytis minėtose vietose ir taip kompensuoti trūkstamo ploto daromą žalą. Taigi, įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.
Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis, tačiau dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o būtent, dėl mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto, jis patyrė neturtinę žalą.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog buvo apgyvendintas su kitais nuteistaisiais, užsikrėtusiais infekuota liga ŽIV.
Šiuo atveju pažymėtina, kad Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 p. nustato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 p. nustato, jog laisvėje ŽIV infekuotiems asmenims netaikant segregacijos, izoliacijos ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimų, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu darytina išvada, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu.
Pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 4 d., pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, asmenis, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Minėtame straipsnyje nėra nustatyta, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys. Vadovaujantis Vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 p. atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Metodinių rekomendacijų „ŽIV/AIDS prevencija ir kontrolė laisvės atėmimo vietose“ 26 p. taip pat nustatyta, kad ŽIV infekuotų kalinamųjų ir nuteistųjų nerekomenduojama atskirti ar izoliuoti nuo kitų, o 30 p. pažymėta, kad reikėtų stengtis formuoti teigiamą kalinamųjų ir nuteistųjų požiūrį į ŽIV infekuotus ar sergančius AIDS asmenis, siekiant išvengti jų diskriminacijos ir išgyvendinti baimę bei prietarus, supančius ŽIV infekuotus asmenis. Įvertinus nurodytą reglamentavimą, darytina išvada, jog atsakovui nėra nustatyta pareiga izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-2477-12).
Pažymėtina, kad nors byloje ir nėra pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais ar linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.
Teismas akcentuoja, jog atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška.
Iš byloje pateikto Alytaus PN medicinos dokumentų išrašo matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. spalio 6 d., t. y. bausmės atlikimo laikotarpiu, į Alytaus PN gydytojus nesikreipė. Tik būdamas Kauno tardymo izoliatoriuje nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. rugsėjo 3 d. buvo konsultuotas psichiatro dėl miego sutrikimo (b.l. 14). Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo M. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.
Pareiškėjo M. G. reikalavimą dėl 5000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.