- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-17
- Bylos Nr.
- 2-325/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Dalia Vasarienė, Donatas Šernas, Algirdas Gailiūnas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Aulaukis“, "Aulaukis" TG tech
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aulaukis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aulaukis“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „TG Tech“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Aulaukis“ kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė iškelti atsakovui UAB „TG Tech“ bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskirti UAB „Admivira“.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo UAB „Aulaukis“ pareiškimą atsakovui UAB „TG Tech“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Teismas, įvertinęs ieškovo pateiktą 2012 m. kovo 1 d. pretenziją, siųstą atsakovui, bei aplinkybę, kad atsakovui siųstas laiškas grįžo neįteiktas, sprendė, jog ieškovas nesilaikė bankroto bylų kategorijai nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, netinkamai įvykdydamas Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 bei 4 dalių reikalavimus, todėl atsisakė priimti ieškovo pareiškimą.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal ieškinyje dėstomas aplinkybes kreipimosi į teismą pagrindas yra atsakovo neatsiskaitymas su ieškovu, o skolos suma pati savaime nėra didelė, tačiau ieškovas nenurodė jokių aplinkybių bei duomenų, ar įsiskolinimą buvo siekta išieškoti teismine tvarka (ginčo teisenos tvarka arba supaprastinta bylų nagrinėjimo tvarka). Pažymėjo, kad bankroto bylos inicijavimas atsakovui negali būti taikomas kaip paslėptas ginčijamos skolos išieškojimo būdas, atsižvelgiant į bankroto proceso specifiką. Ieškovas, laikantis save kreditoriumi, turi siekti išspręsti ginčą individualioje civilinėje byloje ir tik nepavykus išieškoti skolos, inicijuoti bankroto bylą skolininkui.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas UAB „Aulaukis“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir tęsti bylos nagrinėjimą. Atskirąjį skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:
1. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymas, numatydamas pareigą kreditoriui apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo raštu pranešti įmonei, nenustato imperatyvių šios pareigos įgyvendinimo būdų ir tvarkos reikalavimų. Remiantis Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, pranešimas turi būti įteikiamas CPK nustatyta tvarka. CPK įtvirtintas asmens informavimas ne tik įteikiant šaukimą bet ir siunčiant pranešimą kuris yra be grąžintinos žymos. Todėl, pagal naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką siunčiant pranešimą atsakovo buveinės adresu, protinga manyti, jog korespondencija įmonėje tvarkoma taip, kad laiško išsiuntimas registruotu paštu pasieks adresatą. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad pranešimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu nebus sumokėta skola, išsiuntimas registruotu paštu yra tinkamas informavimas ir laikytina, jog buvo laikomasi išankstinės neteisminės tvarkos ginčui spręsti. Taigi, remiantis teismų praktika bei CK 2.49 straipsnio 2 ir 3 dalimis, apeliantas tinkamai įgyvendino savo pareigą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo raštu pranešti įmonei, todėl jo pateikiamas tik įspėjimo bei pareiškimo išsiuntimo faktą patvirtinantys įrodymai yra pakankami.
2. Kadangi atsakovas jau nuo 2011 m. lapkričio 19 d. neatsiskaito už apelianto parduotas prekes, galima daryti pagrįstą išvadą apie atsakovo tiek teisinio, tiek faktinio nemokumo buvimą (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. spalio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1467/2010, yra nurodęs, kad neatsiskaitymas už prekes ar paslaugas ilgą laiką, kaip ir šiuo konkrečiu atveju, apibūdina prastą įmonės finansinę padėtį.
3. Apeliantas nesutinka su teismo nuomone, jog kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio, kadangi šiuose santykiuose kreditorius yra silpnoji teisinių santykių pusė, kuri daugelių atvejų gali nukentėti neatgaudama savo piniginių lėšų. Įstatymų leidėjas, numatydamas galimybę kreditoriui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiam skolininkui iškėlimo, visų pirma gina kreditorius, sudarydamas galimybę jiems pirmiems nustatyti nemokią įmonę. Teismo pateikti kreditoriaus teisių gynimo būdai yra alternatyvūs, tačiau ne būtinai veiksmingi, kadangi prisiteisus skolą (tai gali trukti ne vienerius metus), jos atgavimas iš nemokios bendrovės gali būti neįmanomas, o prisiteisimas gali pareikalauti dar papildomų išlaidų. Tik nustačius, jog skolininkas yra mokus ir jam bankroto byla neturi būti keltina, kreditorius turi ieškoti kitų skolos atgavimo būdų, kadangi iš mokios įmonės prisiteisus skolą bus realesnė galimybė ją atgauti.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų nagrinėjimui, yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.
Ieškiniui, kaip specialiam procesiniam dokumentui, keliami tam tikri turinio ir formos reikalavimai, kurie imperatyviai įtvirtinti CPK 111, 135 straipsniuose. Laikytis šių reikalavimų privalo kiekvienas asmuo, paduodantis teismui ieškinį. Procesiniam dokumentui, kuriuo asmuo siekia bankroto bylos įmonei iškėlimo, be bendrųjų reikalavimų yra keliami ir specialūs reikalavimai, kuriuos reglamentuoja ĮBĮ normos. ĮBĮ nustato išankstinę neteisminę tvarką, kurios kreditorius privalo laikytis prieš paduodamas pareiškimą teismui dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo. ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu. Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar apeliantas tinkamai įvykdė ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, sprendė, kad atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie jo atžvilgiu ketinamą inicijuoti bankroto procesą bei kad ieškovas pretenzijoje, siųstoje atsakovui, aiškiai neišreiškė valios kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, todėl apeliantas netinkamai įvykdė reikalavimą apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pranešti atsakovui raštu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.
Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostata yra skirta skolininko, tai yra bendrovės, kuriai norima kelti bankroto bylą, interesų apsaugai, nes tokiu būdu bendrovei suteikiama galimybė atsiskaityti su kreditoriumi, ginčą išspręsti taikiai ir išvengti bankroto procedūros bei bankroto bylos iškėlimo pasekmių, arba kreiptis į teismą dėl kreditoriaus reikalavimo nuginčijimo ir pan. Šia norma siekiama, kad ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo nebūtų bendrovei netikėtas, nes bankroto bylos iškėlimas sustabdo normalią bendrovės veiklą. Todėl ši norma turi būti aiškinama bei taikoma atsižvelgiant į tokią jos funkciją. Būtent šis kreditoriaus reikalavimas, kurio skolininkas neįvykdė per nustatytą terminą, ir sudaro pagrindą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo šiam skolininkui (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-540/2009; 2009 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-696/2009).
Byloje nustatyta, kad apelianto 2012 m. kovo 1 d. pretenzija Nr. 120301/1 atsakovui buvo išsiųsta 2012 m. liepos 3 d. (b. l. 16), tačiau duomenų, kad ši pretenzija atsakovui buvo įteikta byloje nėra. Prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktas vokas (b. l. 17), kuriame apeliantas siuntė atsakovui pretenziją, patvirtina, kad apelianto siųsti dokumentai atsakovui įteikti nebuvo. Taigi bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovui buvo žinoma apie apelianto ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantas, nepavykus atsakovui įteikti dokumentų, būtų bandęs dokumentus atsakovui įteikti registruotu paštu ar per antstolį, kad jis būtų išnaudojęs visas įstatymų suteiktas galimybes nustatyti realų atsakovo adresą ir pasinaudojęs visomis CPK 123 ir kituose straipsniuose numatytais įteikimo juridiniam asmeniui būdais. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas būtų siuntęs atsakovui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašus (ĮBĮ 6 str. 4 d.). Tuo atveju, kai bylos medžiaga rodo, kad atsakovui nebuvo įteikta pretenzija dėl skolos sumokėjimo bei pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, nesilaikymas ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytos kreditoriaus pareigos įspėti atsakovą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi ypatingą reikšmę, kadangi skolininkui, nežinančiam apie kreditoriaus ketinimus inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, nesudaroma galimybė gintis nuo pareikšto reikalavimo.
Be to, pati apelianto atsakovui siųsta pretenzija neatitinka ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimo įspėti skolininką, kad jeigu skolininko įsipareigojimai nebus įvykdyti per pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Apeliantas pretenzijoje tik įspėjo atsakovą, kad jeigu šis neįvykdys savo įsipareigojimų, apeliantas kreipsis į teismą dėl skolos priteisimo bei pateiks duomenis įvairioms institucijoms apie atsakovą, kaip apie įmonę, vengiančia atsiskaityti su tiekėjais. Taip pat pretenzijoje yra pacituotos ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, tačiau nėra aiškiai nurodyta, kad tuo atveju, jeigu atsakovas neįvykdys savo įsipareigojimu, apeliantas kreipsis į teismą dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Taigi net ir tuo atveju, jeigu pretenzija būtų įteikta atsakovui, jis nebuvo tinkamai informuotas apie apelianto ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo.
Tokiu būdu apeliantas neįrodė, kad kreipdamasis į teismą tinkamai įvykdė ĮBĮ 6 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus, dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo.
Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį nepakeistą.