Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Miroslavas Gvozdovičius, susipažinęs su pareiškėjo R. K., gyv. (duomenys neskelbtini), skundu dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka J. L., gyv. (duomenys neskelbtini),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde nurodoma, kad J. L., neteisėtai prieš R. K. valią įsibrovė į pareiškėjo gyvenamąją vietą, neturėdama leidimo neteisėtai atskleidė informaciją apie pareiškėjo privatų gyvenimą bei paskleidė apie R. K. tikrovės neatitinkančią informaciją, o būtent, kaltina J. L., jog 2014 m. gruodžio 1 d. apie 19.30 val. per LNK televiziją rodomoje televizijos laidoje „Kakadu“ buvo parodytas vaizdo įrašas, kuriame J. L., pasak pareiškėjo, jį apšmeižė bei be jo sutikimo 2013 m. lapkričio 30 d. nufotografavo R. K. bejėgiškos būklės įsibrovusi į R. K. gyvenamąją vietą. Pareiškėjas mano, kad J. L., paskleisdama apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri gali R. K. pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą savimi, be leidimo įsibrovė į R. K. gyvenamąją vietą bei jį nufotografavo bejėgiškos būklės, padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 str. 2 d., 165 str. 1 d. bei 168 str. 1 d.

Privataus kaltinimo procesą pradėti atsisakytina.

Lietuvos Respublikos BPK 412 str. 2 d. nustatyta, kad skunde ar pareiškime, be kitų aplinkybių, turi būti nurodyta nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės. Pagal savo reikalavimus turiniui ir reikšmę baudžiamajame procese, skundas, paduotas privataus kaltinimo tvarka, yra panašios reikšmės kaip ir kaltinamasis aktas, todėl skundas turi būti surašytas labai tiksliai nurodant, kokie veiksmai buvo atlikti ir kokius pasirinktos baudžiamajame kodekse numatytos nusikalstamos veikos požymius jie atitinka. Į kiekvieną sudėties požymį reikia įdėti labai konkrečią prasmę, konkrečius veiksmus, kad visiems bylos dalyviams būtų aišku, kokios bylos nagrinėjimo ribos.

Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. nustatyta atsakomybė tam, kas per visuomenės informavimo priemonė paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Ši nusikalstama veika yra baudžiamojo kodekso XXII skyriuje, kuris saugo nuo nusikalstamų kėsinimųsi asmens garbę ir orumą. Asmens garbę ir orumą taip pat gina Lietuvos Respublikos CK 2.24 str., kuriame nurodyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tiek baudžiamiesiems, tiek civiliniams įstatymams nustatant atsakomybę už iš esmės tokius pat veiksmus, atsiranda baudžiamųjų ir civilinių teisės normų konkurencija. Svarbu ir tai, kad įstatymai nenustato jokių aiškių kriterijų, leidžiančių spręsti, kokiais atvejais asmens garbė ir orumas turi būti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis, o kokiais turi būti ginami civilinės teisės priemonėmis. Tačiau tai nereiškia, kad klausimas yra paliktas spręsti tik skundą paduodančio asmens valiai. Jau skundo priėmimo stadijoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 412¹ str. 1 d., teismas turi atlikti dalinę pateiktų faktų analizę ir spręsti, ar skunde nurodytuose faktuose apie nusikalstamą veiką nėra aiškių BPK 3 str. 1 d. nurodytų aplinkybių. Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokiam sprendimui svarbi yra nusikalstamos veikos sąvoka, nurodyta Lietuvos Respublikos BK 11 str. 1 d. – nusikaltimas yra pavojinga ir baudžiamajame kodekse uždrausta veika, už kurią numatytą laisvės atėmimo bausmė. Vienas iš nusikaltimo požymių yra veikos pavojingumas. Taigi, šioje stadijoje teismas turi spręsti, ar skunde pateikti teiginiai, įvardijami kaip šmeižiantys asmenį, yra tiek pavojingi, kad juos reikėtų vertinti baudžiamosios teisės kontekste. Tam yra teismų praktikoje suformuotos prielaidos.

Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Kasacinėje praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Lietuvos A. T. laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K–P-267/2011, 2K–P-183/2012, 2K-7–251/2013, 2K-7–262/2013).

Įvertinęs skunde nurodytus teiginius, pareiškėjo įvertintus kaip neatitinkančius tikrovės ir galinčius jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo ir jų galimą paskleidimo mastą, teismas mano, kad jie nesiekia tokio pavojingumo lygio, koks keliamas nusikalstamoms veikoms. Be to, pareiškėjas gali pasiekti tų pačių rezultatų pasinaudojęs civilinės teisės priemonėmis. Lietuvos Respublikos CK 2.24 str. nustato, kad civilinės teisės taikymo rezultatas gali būti paskleistų duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės, paneigimas, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Skunde pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, tačiau jis gali jos reikalauti tiek baudžiamajame procese, tiek civiliniame procese ir šiuo atžvilgiu abiejų procesų rezultatas yra toks pats. Civiliniame procese asmuo gali reikalauti paneigti paskleistus duomenis, o baudžiamasis procesas nenumato galimybės reikalauti paneigimo. Kitą vertus, baudžiamojo proceso rezultatas yra kriminalinės bausmės paskyrimas asmeniui, ko nenumato civilinis procesas. Skunde nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl garbės ir orumo negalima apginti civilinės teisės priemonėmis, o reikėtų asmeniui paskirti kriminalinę bausmę, todėl teismas, remdamasis išdėstyta teismų praktiką daro išvadą, kad galimai atlikti veiksmai nėra tokio pavojingumo, kad už jų padarymą galima būtų svartyti dėl kriminalinės bausmės paskyrimo.

Taip pat, R. K. skunde teigia, jog 2013 m. lapkričio 30 d. jam būnant namuose dėl laikino sunegalavimo (ištiko epilepsijos priepuolis), ir esant bejėgiškos būsenos, policijos pareigūnams leidus J. L. įsibrovė į pareiškėjo gyvenamąją vietą bei be R. K. leidimo jį nufotografavo, nuotraukose pareiškėjas užfiksuotas pusnuogis, su apatinėmis kelnaitėmis, bei viešai šiuos duomenis kompiuteryje rodė LNK televizijos laidos „Kakadu“ žurnalistui D. R. ir operatoriui V. M.. Iš skundo turinio matyti, jog R. K. buvo nufotografuotas ir šie duomenys buvo patalpinti į kompiuterį. Tačiau skunde nenurodyti jokie išsamūs duomenys, kurie galėtų patvirtinti (ar paneigti) esamus skunde pareiškėjo nurodytus teiginius, t. y. nėra apžiūrėtas kompiuteris, nėra duomenų, jog R. K. šmeižiančio pobūdžio informacija buvo patalpinta ir saugoma minėtame kompiuteryje, nenurodytas duomenų (fotonuotraukų) kiekis ir jų turinys. Kaip teigia skunde R. K., į jo gyvenamąją vietą buvo įsibrauta neteisėtai, šalia įvykio vietos buvo policijos pareigūnai, ugniagesiai, medicinos darbuotojai, tačiau duomenų apie šiuos pareigūnus skundė nėra, nes teismo vertinimu, esant būtinumui policijos pareigūnai ir kiti asmenis gali būti kviečiami liudytojais į teismo posėdį.

Lietuvos Respublikos BPK 412¹ str. 1 d. nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgiant į nutartyje išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytais J. L. veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., 165 str. 1 d., 168 str. 1 d., požymių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., 412¹ str. teismas

nutarė:

Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą pagal pareiškėjo R. K. 2015-07-22 pareiškimą, nes jo pareiškime nurodytais J. L. veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 165 str. 1 d., 168 str. 1 d., požymių.

Ši nutartis per 7 dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti apskųsta Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą