- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-14
- Bylos Nr.
- 1A-557/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-66-2-00011-2010-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Rūta Mickevičienė (pran.), Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- R. R.
- Civilinis ieškovas
- UAB „X“
- Kategorijos
- 1.2.20.16Aprašyto ar areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, perleidimas, paslėpimas, sunaikinimas ar sugadinimas (BK 246 str.)
- 1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 246 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis LR BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis LR BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, R. R. įpareigotas per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
UAB „XX“ civilinis ieškinys atmestas.
Iš R. R. priteista valstybei 64,48 Lt proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. R. nuteistas už tai, kad žinodamas, jog 2010 m. sausio 8 d. antstolė R. M., siekdama užtikrinti UAB „XX“ reikalavimus pagal 2009-09-28 vykdomąjį dokumentą Nr.4-27-41, turto arešto aktu Nr. (duomenys neskelbtini) areštavo jo kaip ūkininko deklaruotus 92,03 ha kviečių (vasarinius) pasėlius, 159 ha kviečių (žieminius pasėlius), 73 ha kvietrugių (žieminių) pasėlius, 19 ha rapsų (vasarinius) pasėlius, 72,50 ha rapsų (žieminius) pasėlius, esančius (duomenys neskelbtini) rajone, be įkainavimo, nurodydama turto arešto mąstą 691217,03 Lt, bei 2010 m. rugpjūčio 16 d. antstolės R. M. padėjėja A. J. turto arešto aktu Nr. (duomenys neskelbtini), nustačiusi netikslius duomenis, sutikslino anksčiau uždėtą areštą ir aktu areštavo visus R. R. ūkyje auginamus vasarinių rapsų pasėlius (pagal pasėlių klasifikatorių 5RA-1), esančius (duomenys neskelbtini) rajone, be įkainavimo, palikdama turto arešto mąstą 691217,03 Lt, o jis, būdamas tinkamai informuotas apie arešto uždėjimą, sutikslinimą ir teisės apribojimą disponuoti turtu, būdamas areštuoto, tai yra patikėto turto saugotoju, 2010 m. rugsėjo mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, nukūlęs iš areštuotų ir jam patikėtų saugoti vasarinių rapsų pasėlių vasarinių rapsų derlių, 2010 m. rugsėjo 22 d. neteisėtai išvežė iš R. R. ūkio, registruoto (duomenys neskelbtini) r., bei pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. X, GRO Nr. X Nr. X pardavė UAB „X“ 86,860 tonas vasarinių rapsų, kurių vertė 95947,67 litai, tai yra neteisėtai perleido areštuotą ir jam patikėtą saugoti didelės vertės turtą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Mano, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pritaikius netinkamą baudžiamąjį įstatymą, vadovaujantis prielaidomis ir spėjimais, prieštaringomis išvadomis, neteisingai vertinant faktines bylos aplinkybes, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuotos praktikos. Toliau aptariamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 dalies, LAT senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 1.1, 3.1.8 punktų nuostatos.
Nurodo, jog 2010-01-08 turto arešto aktu Nr. (duomenys neskelbtini) antstolė R. M. areštavo jo, kaip ūkininko, pasėlius be įkainavimo, nurodydama turto arešto mąstą – 691217,03 Lt. Apelianto teigimu, šiuo aktu buvo areštuotas jau nebeegzistuojantis turtas, kadangi šie VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui 2009-06-11 deklaracijoje nurodyti pasėliai buvo pasėti iki 2008 m. spalio mėn., o jų derlius nuimtas 2009 m. rugsėjo mėn. Susipažinęs su aktu ir supratęs, jog yra areštuotas nebeegzistuojantis turtas, jis su skundu kreipėsi į teismą. Atsiliepime antstolė R. M. nurodė, jog tuo atveju, jei nebėra turto arešto akte nurodytų pasėlių, tai turto areštas niekaip nepažeidžia ir neapriboja jo teisių. Tuomet jis atsisakė paduoto skundo, teismas procesą nutraukė. Tvirtina, jog 2010-01-08, t. y. turto surašymo dieną, pasėlių plotai buvo kitokie, ženkliai mažesni. Pažymi iš antstolės negavęs jokių nurodymų pateikti duomenis apie jam priklausantį turtą, tame tarpe ir pasėlių plotus.
2010-04-20 ir 2010-07-02 jis su UAB „X“ sudarė būsimo vasarinių rapsų derliaus pirkimo sutartis, kadangi UAB „XX“ atsisakė jį toliau kredituoti trąšomis ir kitomis derliui užauginti reikalingomis medžiagomis. 2010 m. rugpjūčio mėn. jis gavo 2010-08-16 antstolės padėjėjos A. J. surašytą turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodantį, jog yra areštuojami rapsų (vasarinių) pasėliai, kodas pagal klasifikatorių 5RA-1. Atkreipia dėmesį, jog šiame akte nebuvo nurodytas joks turto saugotojas, skolininku įvardintas jis, R. R., kaip fizinis asmuo, gyvenantis (duomenys neskelbtini), o ne jo vardu registruoto ūkininko ūkio turtas. Priešingai nei teigiama nuosprendyje, jis 2010-08-16 antstolio patvarkymo negavo. Tokių duomenų nėra bylos medžiagoje. Teismo nurodytame pašto įteikimo pranešime yra rankraštinis įrašas, jog siųstas ir įteiktas turto areštas. Apelianto įsitikinimu, tokiu būdu teismo išvada, jog jis gavo antstolės 2010-08-16 patvarkymą kartu su turto arešto aktu, yra pagrįsta prielaidomis ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Atkreipia dėmesį, kad byloje esančiame patvarkyme (t. 2, b. l. 29), priešingai nei nurodo teismas, nėra jo parašo, o 2010-08-23 paaiškinimą parašė ne todėl, jog patvarkyme buvo nurodyta per 5 dienos nuo jo gavimo antstolei pateikti duomenis apie visų turimų rapsų buvimo vietą ir plotus, o todėl, jog jam, gavus nurodytą turto arešto aktą ir nuvykus į antstolės kontorą išsiaiškinti savo pareigas, antstolės padėjėja pasiteiravo apie jo deklaruotus pasėlių plotus. Teigia tuomet supratęs, kad akte nurodyti duomenys nėra tikslūs ir jie dar bus tikslinami. 2010-09-03 antstolė R. M. ir jos padėjėja A. J. atvyko į jo gyvenamąją vietą, jis joms aprodė visus pasėlių laukus, taip pat džiovykloje buvusius rapsus, kurie jau buvo nukulti iš (duomenys neskelbtini) esančių laukų. Tvirtina iš antstolės ir jos padėjėjos nurodymų supratęs, jog nukultus rapsus jis turi priduoti UAB „XX“, ką jis ir padarė (tą patvirtina 2010-10-18 PVM sąskaita – faktūra). Akcentuoja nei iš antstolės, nei iš jos padėjėjos negavęs žodinių ar rašytinių nurodymų, jog visus vasarinius rapsus privalo priduoti būtent „XX“. Teigia, jog antstolė žodžiu leido nukulti visus vasarinius rapsus ir priduoti juos toms įmonėms, kurios mokės didžiausią kainą, tuo pačiu nurodydama, jog pinigai už parduotą turtą vis tiek pateks į jo banko sąskaitas, kurios yra areštuotos. Šią aplinkybę teisme iš esmės patvirtino antstolė R. M. ir jos padėjėja. Tad, kadangi jis turėjo sutartinius įsipareigojimus UAB „XX“, visus kitus nukultus rapsus jis ir pridavė šiai bendrovei. Mano, jog jis nekaltas, kad UAB „X“ į jo banko sąskaitą už parduotą vasarinių rapsų derlių nepervedė nė lito. Taip pat pažymi, kad pagal vykdomąjį raštą jo įsiskolinimas UAB „XX“ nebuvo sumažintas ne tik dėl parduotų rapsų UAB „X“, bet ir dėl derliaus, kurį jis pardavė UAB“XX“, kadangi ši bendrovė neinformavo antstolės apie parduotus rapsus ir į jos sąskaitą nepervedė 19549,09 Lt.
Apeliantas kategoriškai tvirtina nepadaręs jam inkriminuojamo nusikaltimo, byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, įrodančių jo kaltę padarius LR BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis R. R. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras ir civilinio ieškovo UAB „XX‘ atstovė prašė nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. R. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegijos nuomone, R. R. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis LR BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su jo nuteisimu pagal LR BK 246 straipsnio 2 dalį, tvirtindamas nesant objektyvių ir neginčijamų jo kaltės įrodymų. Toks apelianto teiginys yra nepagrįstas, prieštaraujantis bylos medžiagai ir teismo sprendimo turiniui.
Nors apeliantas skunde nurodo esą apygardos teismas nukrypo nuo LAT suformuotos praktikos, tačiau nenurodo, kokios konkrečios skundžiamo nuosprendžio išvados neatitinka bylų dėl areštuoto turto perleidimo praktikos. Tad nesant konkrečių argumentų, teismas neturi galimybės pateikti savo pozicijos dėl minėto apeliacinio skundo teiginio. Šiuo atveju pažymėtina tik tai, jog skundžiamas nuosprendis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, yra pagrįstas, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, nuteistojo kaltės bei jam paskirtos bausmės yra pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
LR BK 246 straipsnio 2 dalis nustato, kad pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį atsako tas, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą didelės vertės turtą arba didelės vertės turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, arba šį turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui. Skolininko turto areštas suprantamas kaip priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Skolininko turtą areštuoja antstolis, surašydamas turto arešto aktą. Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 10 punktą turto saugotojas – fizinis ar juridinis asmuo, kuriam turto arešto aktą priėmusi arba šį aktą vykdanti institucija (pareigūnas) perduoda saugoti areštuotą turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo to momento, kai turtas areštuojamas, jo savininko turtinėms teisėms taikomas specialus teisinis režimas. Tuo siekiama užtikrinti galimybę įvykdyti skolininko mokestinę prievolę.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog R. R., žinodamas, kad 2010-01-08 turto arešto aktu Nr. (duomenys neskelbtini) antstolė R. M., siekdama užtikrinti UAB „XX“ reikalavimus, tarpe kitų pasėlių areštavo ir 19 ha rapsų (vasarinių) be įkainavimo, nurodydama bendrą turto arešto mąstą 691217,03 Lt, o 2010-08-16 antstolės padėjėja A. J. turto arešto aktu sutikslino anksčiau uždėtą areštą ir areštavo visus R. R. ūkyje auginamus vasarinių rapsų pasėlius (pagal pasėlių klasifikatorių 5RA-1), esančius (duomenys neskelbtini) rajone, be įkainavimo, palikdama turto arešto mąstą 691217,03 Lt, o R. R., būdamas tinkamai informuotas tiek apie turto arešto uždėjimą, tiek sutikslinimą bei teisės apribojimą disponuoti turtu, 2010 m. rugsėjo mėn., iš areštuotų ir jam patikėtų saugoti vasarinių rapsų pasėlių, nukūlęs derlių, pardavė UAB „X“ 86,860 tonas, kurių vertė 95947,67 Lt.
Skunde nuteistasis ginčija abiejų aukščiau paminėtų turto areštų aktų turinį bei jais sukeltas teisines pasekmes. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad dėl didesnės dalies apelianto argumentų, susijusių su minėtų aktų vertinimu, pasisakė pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, todėl kolegija iš naujo nedėstys tų pačių aplinkybių, o pasisakys tiek, kiek tai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais.
Taigi nuteistasis pirmiausia akcentuoja tą aplinkybę, jog 2010-01-08 turto arešto aktu buvo areštuotas jau nebeegzistuojantis turtas, kadangi 2009-06-11 (turi būti 2009-06-12) deklaracijoje, kuria remiantis ir surašytas minimas aktas, nurodyti pasėliai pasėti iki 2008 m. spalio mėn., o jų derlius nuimtas iki 2009 m. rugsėjo mėn. Baudžiamojo proceso metu klausimas dėl nurodytos aplinkybės buvo keliamas ne vieną kartą, tačiau bylos duomenys neleidžia abejoti, jog R. R. žinojo ir suprato, kad aptariamu turto areštu buvo apribota disponavimo teisė atitinkamiems pasėliams, tame tarpe ir juose užaugsiančiam derliui. 2010-01-08 turto arešto aktas iš tiesų buvo surašytas, remiantis praėjusių, t. y. 2009 m., deklaracija, kadangi antstolė neturėjo kitokių duomenų nei tie, kurie buvo užfiksuoti Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos pateiktoje paraiškoje tiesioginėms išmokoms gauti (t. 1, b. l. 66-69). Apklaustos antstolė R. M. ir jos padėjėja A. J. patvirtino, jog R. R. 2009 m. pabaigoje pateikė tą pačią deklaraciją (paraišką), kurioje buvo nurodyti ankstesni duomenys (apklausiamas R. R. taip pat patvirtino, kad turto arešto aktas buvo surašytas, remiantis jo paties pateikta 2009 m. deklaracija (t. 2, b. l. 96)). Nors R. R. žinojo apie jo atžvilgiu užvestą vykdomąją bylą dėl įsiskolinimo UAB „XX“ ir gresiantį turto areštą, tačiau nesiėmė veiksmų pateikti antstolei kuo detalesnius duomenis apie tikslius jo turimų pasėlių plotus, auginamas kultūras ir pan. Tad 2010-01-08 turto areštas aktas buvo surašytas pagal tuos duomenis, kurie antstolei tuo metu buvo žinomi ir kuriais ji pagrįstai rėmėsi. Ta aplinkybė, jog R. R. suprato, kad nustatytu areštu bus apribota disponavimo teisė būsimam pasėlių derliui, matyti iš jo paties pateikto skundo dėl antstolės veiksmų, kuriame pastarasis, dėstydamas savo nesutikimo argumentus, aiškiai nurodo, jog yra areštuoti dar nepasėti pasėliai (šis teiginys, siekiant jį akcentuoti, yra netgi specialiai pažymėtas, jį pabraukiant): („UAB „XX“, pasitelkę antstolius, siekia mane, kaip ūkininką sužlugdyti visiškai: areštavo ne tik techniką, bet ir pasėlius, kurių dar nėra pasėtų: atėjus pavasariui, negalėsiu jų pasėti, tuo pačiu – užauginti derliaus, jo realizuoti ir grąžinti skolą“) (t. 1, b. l. 105-106). Tad kaip nepasitvirtinęs atmetamas nuteistojo teiginys apie tai, kad buvo areštuotas neegzistuojantis turtas.
2010-01-08 turto arešto aktas buvo surašytas, nepažeidžiant įstatymo nuostatų. Atsižvelgiant į akto surašymo laiką (žiemos metas) ir galimybės apžiūrėti pasėlius nebuvimo, jame buvo nurodyti duomenys, remiantis 2009-06-12 paraiška (analogišką paraišką už 2010 metus R. R. antstolei pateikė tik 2010-12-28) (t. 2, b. l. 47-50). Vėliau, paaiškėjus naujiems duomenims, buvo surašytas 2010-08-16 turto arešto aktas, pakeitęs ankstesnįjį, t. y. 2010-01-08 turto arešto aktą. Tokie antstolio veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 678 straipsnio 4 dalies nuostatas. Nuteistasis gavo surašytą 2010-01-08 turto arešto aktą, susipažino su jo turiniu. Nors teismui buvo paduotas skundas dėl jo, tačiau vėliau R. R. šio skundo atsisakė, todėl 2010-01-08 turto arešto aktas yra galiojantis ir nekelia jokių abejonių savo teisėtumu.
Tolesniais apeliacinio skundo argumentais yra ginčijamos aplinkybės dėl 2010-08-16 turto arešto akto bei tą pačią dieną surašyto patvarkymo. Apeliantas siekia įrodyti esą naujai surašytame akte nebuvo nurodytas joks turto saugotojas, o skolininku įvardintas jis, kaip fizinis asmuo, o ne jo vardu registruoto ūkininko turtas. Šiuo atveju neaišku, ką apeliantas turi galvoje, teigdamas, jog jis nepagrįstai įvardintas skolininku. LR CK 678 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti turto arešto turiniui keliamus reikalavimus, numato tokiame akte būtinybę nurodyti skolininko fizinio asmens vardą, pavardę, asmens kodą, gyvenamąją vietą (4 punktas), kas, analizuojamu atveju, ir buvo padaryta. 2010-01-08 turto arešto aktas buvo surašytas pagal vykdomąjį dokumentą (vykdomąjį įrašą Nr. 4-2741) (t. 1, b. l. 41), kuriuo reikalaujama iš R. R. vekselio turėtojo naudai – UAB „XX“ – išieškoti per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtą sumą. Iš paprastojo neprotestuotino vekselio, dėl kurio ir buvo priimtas vykdomasis įrašas, matyti, kad vekselio davėju yra įvardintas būtent R. R., a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, atitinkami duomenys pagrįstai nurodyti ir turto arešto akte. Be to, jame, priešingai nei įrodinėja apeliantas, yra aiškiai įvardintas areštuoto turto saugotojas, t. y. tas pats R. R. (antras turto arešto akto lapas) (t. 1, b. l. 17). Atkreipiamas nuteistojo dėmesys į tai, kad dokumentuose (tiek aptariamame, tiek ir vėliau – 2010-08-16 – surašytame) niekur nėra nurodyta, jog areštuojami tik (duomenys neskelbtini) kaime esantys rapsų pasėliai. Tokią aplinkybę R. R. įrodinėja nepagrįstai, kadangi iš dokumentų turinio aiškiai matyti, jog tokių duomenų juose nėra, o (duomenys neskelbtini) kaimas yra minimas tik vieninteliu tikslu – nurodant asmens, kurio turtas areštuojamas, anketinius duomenis.
Siekdamas pateisinti savo veiksmus dėl areštuoto turto pardavimo UAB „X“, apeliantas tvirtina negavęs 2010-08-16 antstolio patvarkymo. Teismo išvadą, kuria konstatuota, kad jis šį dokumentą gavo, vadina neatitinkančia faktinių bylos aplinkybių, kadangi pašto įteikimo pranešime yra rankraštinis įrašas, jog buvo siųstas bei įteiktas tik turto areštas (ne patvarkymas), be to, pačiame patvarkyme nėra jo parašo. Taip pat teigia 2010-08-23 paaiškinimą rašęs ne dėl patvarkyme nurodytos tokios pareigos, o savo iniciatyva nuvykęs pas antstolę, kur paaiškėjo būtinybė pateikti tikslius deklaruotų pasėlių plotus.
Kolegija atmeta tokią apelianto versiją kaip jo gynybinę poziciją, kadangi byloje surinktų įrodymų visetas bei skundžiamo nuosprendžio išvados sudaro pagrįstą pagrindą teigti, jog R. R. neabejotinai gavo 2010-08-16 turto arešto aktą kartu su patvarkymu, žinojo ir suvokė savo, kaip areštuoto turto saugotojo, pareigas, tačiau, nepaisant to, nukultą vasarinių rapsų derlių pardavė UAB „X“, tokiu būdu neteisėtai perleisdamas areštuotą ir jam saugoti patikėtą didelės vertės (95 947,67 Lt) turtą.
Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į paties R. R. parodymus, kurių metu jis neturėjo nuoseklios pozicijos, painiojosi ir, siekdamas rasti pateisinimą savo veiksmams, tai neigė, tai pripažino gavęs 2010-08-16 patvarkymą. Aiškindamas dokumentų gavimo aplinkybes, R. R. parodė, jog antstolės patvarkymo negavo, nežino, ar tokį dokumentą gavo jo motina, pabrėžė, kad ši yra silpnos sveikatos, neatsimena. Vėliau pažymėjo gaunantis daug visokių dokumentų, todėl tiksliai negalintis atsiminti, ar tarp jų buvo ir minėtas patvarkymas. O to paties teisiamojo posėdžio metu, atsakydamas į prokuroro klausimą, jis jau neatmetė galimybės, kad patvarkymą dėl reikalavimo pateikti duomenis bei įpareigojimo susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų gavo: „Iš antstolės patvarkymą, kad pateikti duomenis apie visus pasėlius, gal ir gavau. Pateikiau.“ (t. 3, b. l. 68-71).
Tai, kad apeliantas nebuvo nuoseklus ir vienokiu ar kitokiu būdu stengėsi palengvinti savo padėtį, atskleidžia tolesni jo parodymai. Antai iš teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad R. R. įrodinėjo 2010-08-16 turto arešto aktą gavęs ne 2010 m. rugpjūčio mėn., o kur kas vėliau, t. y. 2010 m. rugsėjo mėn. – gal po 2010 m. rugsėjo 3 d. ar rugsėjo 10 d., gal jį pasirašė dar vėliau – rugsėjo 10 d. ar rugsėjo 15 d. Tuo tarpu apeliaciniame skunde, neigdamas patvarkymo gavimą, jis pripažįsta 2010-08-16 turto arešto aktą gavęs būtent rugpjūčio mėn., kuomet jis 2010-08-18 buvo atsiųstas ir įteiktas jo motinai L. R., o jis tuo tarpu, norėdamas išsiaiškinti jam rūpimas aplinkybes, nuvyko į antstolės kontorą. Beje, analogiškas aplinkybes jis nurodė ir 2011-06-15 įtariamojo apklausos metu (t. 2, b. l. 143-144).
Apeliacinės instancijos teismui nuteistasis ir jo gynėja pateikė dokumentus, liudijančius apelianto motinai L. R. nustatytą neįgalumą, didelį specialiųjų poreikių lygį, tokiu būdu, matyt, vėlgi siekiant sukelti abejones, jog neįgali nuteistojo motina galėjo atsiųstų dokumentų neperduoti (t. 3, b. l. 108). Vis dėlto teismui tokių abejonių nekyla, kadangi be paties nuteistojo dalinio prisipažinimo, aplinkybę, jog atsiųsti dokumentai išties buvo perduoti R. R., patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
Apklaustos R. M. ir A. J. patvirtino, jog 2010-08-16 turto arešto aktas kartu su patvarkymu buvo išsiųstas R. R.. Tą įrodo byloje esantis įteikimo pranešimas, iš kurio matyti, kad dokumentai 2010-08-18 pasirašytinai buvo įteikti nuteistojo motinai L. R. (t. 2, b. l. 30). Tiesa, apeliantas skunde neneigdamas arešto akto gavimo, tačiau nesutikdamas su išvada, jog jam buvo išsiųstas patvarkymas, akcentuoja, kad aukščiau minėtame įteikimo pranešime yra pažymėta tik tai, jog siųstas ir įteiktas turto areštas. Šiuo atveju apeliantas klaidingai vertina rašytinį įrodymą, kadangi iš bylos medžiagos aiškiai matyti, jog kaip pagrindinis dokumentas buvo siunčiamas būtent 2010-08-16 patvarkymas, o kartu su juo pridėtas priedas – turto arešto aktas, kuris atitinkamai pažymėtas įteikimo pranešime (t. 2, b. l. 29-30). Vadinasi, R. R., pripažindamas turto arešto gavimo faktą, tuo pačiu pripažįsta ir tai, kad gavo antstolės patvarkymą. Tokią išvadą patvirtina tas faktas, jog R. R., vykdydamas patvarkyme nurodytą reikalavimą per 5 dienas nuo jo gavimo raštu pateikti antstolei duomenis apie visų turimų vasarinių rapsų pasėlių plotus ir jų buvimo vietą, 2010-08-23 (kaip tik suėjus nustatytam terminui) atvyko į antstolės kontorą ir surašė pranešimą dėl deklaracijų apie sutikslintus pasėlių plotus pateikimo (t. 2, b. l. 39). Nors R. R. neigia šį pranešimą rašęs vykdant patvarkymo nurodymus, tačiau negalėjo įtikinamai ir logiškai paaiškinti, dėl kokios kitos priežasties tądien vyko pas antstolę. Apklausiamas jis teigė neva iš Nacionalinės mokėjimo agentūros gavo pranešimą dėl plotų netinkamumo, todėl ir rašė 2010-08-23 pranešimą, kodėl šį dokumentą rašė antstolei, o ne nurodytai įstaigai, paaiškinti negalėjo: „2010-08-23 pranešimu R. M. buvo tikslinami pasėlių plotai. Aš rašiau šitą paaiškinimą, nes gavau pranešimą iš nacionalinės agentūros, kad netinka plotai. Kodėl rašiau antstolei, nežinau < ... > kodėl man reikėjo aiškintis apie tikslinimus ne agentūrai, o antstolei, neatsimenu < ... > kokiom aplinkybėm, surašiau 2010-08-23 pranešimą, neatsimenu < ... > “ (t. 3, b. l. 78-79).
Tad kolegijai nekyla jokių abejonių, jog tiek 2010-08-16 turto arešto aktas, tiek patvarkymas buvo išsiųsti nuteistajam R. R., o šis juos gavo, dėl ko 2010-08-23 atvykęs pas antstolę surašė pranešimą, taip pat pasirašė ir turto arešto akte (įteikimas įvykdytas laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 679 straipsnio nuostatų). Vadinasi, R. R. buvo tinkamai informuotas apie jam priklausančiam turtui taikomus disponavimo teisės apribojimus ir privalėjo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, susijusių su rapsų (vasarinių) pasėlių kūlimu, paslėpimu, perleidimu bei realizavimu. Apeliaciniame skunde R. R. pats pripažįsta, jog, vos tik gavo 2010-08-16 turto arešto aktą, iš karto nuvyko į antstolės kontorą, norėdamas išsiaiškinti savo pareigas. Tai tik dar kartą patvirtina, jog apeliantas iš tiesų žinojo, kokie draudimai jam yra taikomi ir nuo kokių veiksmų jis privalo susilaikyti. Tad R. R., būdamas 2010-08-16 turto arešto akte nurodyto turto saugotoju, neteisėtai pardavė areštuotą ir jam saugoti patikėtą turtą – 86,860 tonas rapsų (vasarinių) pasėlių derlių UAB „X“. Apelianto teiginiai neva tiek antstolė, tiek jos padėjėja leido nurodytą derlių parduoti jo paties pasirinktai įmonei, mokėsiančiai didžiausią kainą, atmetami kaip nepagrįsti. Priešingai, iš antstolės R. M. ir jos padėjėjos A. J. parodymų matyti, kad, atėjus derliaus nuėmimo metui, R. R. vengdavo bendrauti, neteikdavo jokios informacijos, nors su juo detaliai aptarta tvarka, kaip jis gali realizuoti nukultą rapsų derlių, tačiau pastarasis vadovavosi savo nuožiūra, o ne jam vykdyti privalomais reikalavimais (t. 3, b. l. 64-66; 66-68; 80-83; 83-84). Beje, apklausiamas R. R. neneigė, jog pats sprendė, „kuriam kreditoriui atsiskaityti, kuriam neatsiskaityti“ (t. 3, b. l. 70), iš jo parodymų matyti ir tai, kad jis sąmoningai neinformavo antstolės apie tai, kad su UAB „X“ yra sudaręs sutartis“ „kai 2010-08-16 uždėjo areštą, kad yra ketinimas kaip ir parduoti tą turtą, aš neturėjau laiko antstolės informuoti, o gal ir nebuvau įsiskaitęs, o, be to, buvo sudarytos sutartys. Kaip aš supratau, taip aš ir dirbau“ (t. 3, b. l. 69).
Tokie nuteistojo R. R. veiksmai pilnai atitinka LR BK 246 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl jis skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas.
Dėl nuteistajam R. R. paskirtos bausmės
Kolegija mano, kad apygardos teismas R. R. paskyrė tinkamą bausmę, kurios švelninti nėra teisinio pagrindo. Tiesa, nuteistasis apeliaciniame skunde prašymo dėl bausmės švelninimo ir neišreiškia, tačiau nesant pagrindo jį išteisinti (ko prašo apeliantas), kolegija įvertina jam paskirtos bausmės pagrįstumą.
LR BK 41 straipsnis greta kitų bausmės tikslų išskiria bausmės teisingumo tikslą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus - padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi. LR BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Tai numatyta BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. Vis dėlto tokia galimybė gali būti taikoma tik viena kryptimi – bausmės švelninimo linkme. Tuo tikslu LR BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.
Taigi už nusikaltimą, kurio padarymu R. R. pripažintas kaltu, yra numatyta tik vienos rūšies bausmė – terminuotas laisvės atėmimas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (LR BK 54 straipsnio 2 dalis) ir padarė išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui ir neatitiktų jo esmės. Teismas atsižvelgė į tai, kad R. R. nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo jo sutartiniai įsipareigojimai UAB „X“, kas rodo mažesnį padaryto nusikaltimo pavojingumą, lyginant su rūšiniu nusikaltimo pavojingumu. Terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nebūtų teisingas ir dėl paties R. R. asmenybės įvertinimo. Teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas nė karto nebuvo teistas, dirbo ir tebedirba, nori atlyginti UAB „XX“ susidariusį įsiskolinimą, R. R. turi šeimą, ūkininkauja (sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas pažeistų šeimos ir jo ūkinės veiklos interesus), įvertino jo elgesį iki nusikaltimo padarymo. Taigi teismas, motyvuodamas šiomis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, pritaikė nuteistajam R. R. LR BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė jam švelnesnę už straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Aukštesnės instancijos teismo manymu, tokia bausmė yra teisinga, ji atitinka bausmės paskirtį ir neprieštarauja teisingumo principui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.