Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Jakubonienė, nerengiant teismo posėdžio, išnagrinėjo kaltinamųjų M. Ž. ir I. Ž. skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutarties, kuria laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamųjų M. Ž. ir I. Ž. turtui pratęstas 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. gruodžio 22 d.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

9. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas, kaip ir bet kuri kita procesinė prievartos priemonė, gali būti taikomas, jei yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog asmuo galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nors skunde šios sąlygos egzistavimas yra ginčijamas, tačiau tokie duomenys užfiksuoti liudytojų A. N., R. G., T. P., L. K., V. K., D. J., E. A.-K. ir kitų liudytojų parodymuose, specialistų išvadose, taip pat ir kitoje bylos medžiagoje. Anksčiau minėtuose įrodymų šaltiniuose esantys faktiniai duomenys, priešingai nei teigiama skunde, yra pakankamas pagrindas kaltinti M. Ž. ir I. Ž. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu ir leidžia taikyti kaltinamiesiems procesines prievartos priemones, tarp jų ir laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Svarbu tai, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant minėtą procesinę prievartos priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos duomenys analizuojami tik ta apimtimi, kuri reikšminga procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimui teisingai išspręsti, o ar nurodyti duomenys yra patikimi ir ar jų pakanka kaltinamųjų kaltei konstatuoti, bus įvertinta tik bylą išnagrinėjus iš esmės, pirmosios instancijos teismui priėmus teismo baigiamąjį aktą kaltinamųjų M. Ž. ir I. Ž. atžvilgiu. Todėl skundo argumentai dėl duomenų nepakankamumo, sprendžiant laikino nuosavybės teisės apribojimo pratęsimo klausimą, atmetami kaip nepagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas, kaip ir skundo teiginiai, susiję su kaltinamiesiems inkriminuotomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. argumentai dėl kaltinamojo akto trūkumo, nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas. Šie klausimai sprendžiami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, todėl aukštesnysis teismas dėl to plačiau nepasisako.

10. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. BPK 151 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Taigi ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma, esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Laikinai apribojant nuosavybės teisę, pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Pažymėtina, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas, nepasitvirtinus įtarimams (kaltinimams) arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas.

11. Nagrinėjamu atveju laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamųjų M. Ž. ir I. Ž. turtui pratęstas siekiant užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius. Iš skundo turinio matyti, kad M. Ž. nesutinka su procesinės prievartos priemonės taikymu jo atžvilgiu argumentuodamas tuo, jog pastarojo nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias jo banko sąskaitose, buvo apribota nepagrįstai, kadangi nekilnojamojo turto vertė, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, yra didesnė nei pareikšti civiliniai ieškiniai. Kitaip tariant, skunde keliamas taikomos procesinės prievartos priemonės proporcingumo klausimas kaltinamojo M. Ž. atžvilgiu.

12. Pirmiausiai pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsnyje bei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Pagal Konstituciją teisė į nuosavybę gali būti ribojama dėl turto pobūdžio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju – BPK, ir yra galimi. Kaip jau minėta, šioje byloje, taikant laikiną nuosavybės teisės apribojimą kaltinamųjų turtui, siekiama svarbaus BPK įtvirtinto tikslo – užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius. Neabejotina, kad ši procesinė prievartos priemonė kaltinamajam M. Ž. sukelia tam tikrus nepatogumus, tačiau pripažinti, kad dėl taikomos procesinės prievartos priemonės masto ir griežtumo šiuo atveju yra pažeidžiamas proporcingumo principas nėra pagrindo.

13. Šioje byloje yra pareikšti du civiliniai ieškiniai: Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinys dėl 23 696,80 Eur turtinės žalos atlyginimo – 1 927 Eur prašant priteisti iš M. Ž., likusią dalį – iš I. Ž., bei BUAB „E.“ ieškinys dėl 150 281,41 Eur turtinės žalos atlyginimo. Iš VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad žemės sklypo, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, vidutinė rinkos vertė yra 12 700 Eur, gyvenamojo namo, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), – 85 800 Eur, pirties, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), – 1 960 Eur, bendra turto vertė – 100 460 Eur. Byloje taip pat yra pateikta kaltinamųjų užsakyta gyvenamojo namo su pagalbiniu ūkio pastatu ir žemės sklypu vertinimo ataskaita. Ataskaitoje nurodyta, jog turto, kuriam taikoma procesinė prievartos priemonė, rinkos vertė šios vertės nustatymo dieną (2022 m. gegužės 5 d.) yra 297 000 Eur. Nors VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registre nurodyta nekilnojamojo turto vertė atspindi vidutinę, o ne realią, rinkos vertę, atliktą masinio turtinio vertinimo metu, tačiau nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog būtent kaltinamųjų pateiktoje ataskaitoje nurodyta turto rinkos vertė yra objektyvi ir neginčytina. Visų pirma, pačioje ataskaitoje pažymėta, kad nors turto vertinimo dieną turtui buvo taikoma hipoteka, areštas, tačiau vertinimo metu buvo daroma prielaida, jog hipotekos ir arešto nėra, be kita ko, turto vertintojas ataskaitoje pažymėjo ir tai, kad turtą realizuojant priverstinio pardavimo metu iš varžytinių, pradinė pardavimo kaina paprastai yra mažinama įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 718 straipsnį, pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų nustatytos turto kainos. Pastebėtina ir tai, kad paprastai toks turtas parduodamas ne iš pirmųjų varžytinių, o tai reiškia, kad nustatyta pradinė turto kaina, nesant susidomėjimo, atitinkamai gali ir sumažėti. Taigi aukštesnysis teismas, atsižvelgęs į prieš tai minėtas aplinkybes bei tai, kad nekilnojamojo turto vertė priklauso nuo konkrečiu metu vyraujančių rinkos pasiūlos ir paklausos dėsnių, daro išvadą, kad privačioje ataskaitoje turto, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, nurodyta rinkos vertė – 297 000 Eur, kaip ir VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše nurodyta aptariamo nekilnojamojo turto vertė – 100 460 Eur, nėra absoliuti. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, jog minėtas nekilnojamas turtas: gyvenamasis namas, pirtis bei žemės sklypas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso abiem kaltinamiesiems. Taigi išieškojimas iš šio turto gali būti vykdomas ne tik pagal civilinį ieškinį M. Ž. atžvilgiu, bet ir pagal civilinį ieškinį jo sutuoktinės I. Ž. atžvilgiu. Taigi įvertinus byloje pareikštų civilinių ieškinių dydžius, turto vertę, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog pratęsus laikiną nuosavybės teisės apribojimą į nekilnojamąjį turtą buvo nepagrįstai suvaržyta kaltinamojo M. Ž. nuosavybės teisė. Šioje proceso stadijoje prioritetu išlieka apriboto turto išsaugojimo užtikrinimas, kuris įmanomas tik taikant laikiną nuosavybės teisės apribojimą, todėl darytina išvada, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas aptariam kaltinamųjų turtui buvo pratęstas laikantis įstatymų ir nepažeidžiant proporcingumo principo.

14. Kaltinamasis M. Ž. skunde taip pat ginčija žemesniojo teismo sprendimą toliau taikyti nuosavybės teisės apribojimą piniginėms lėšoms, esančioms jo banko sąskaitose. M. Ž. teigimu banko sąskaitose esančios piniginės lėšos niekaip nėra susijusios su jam inkriminuotais kaltinimais, o pareikštų civilių ieškinių užtikrinimui iš esmės pakaktų jo turto dalies bendroje jungtinėje nuosavybėje. Su šiais skundo teiginiais nėra pagrindo sutikti. Visų pirma, civilinių ieškinių atlyginimui, jeigu jie būtų priteisti, nepakakus nekilnojamojo turto (tokia aplinkybė objektyviai egzistuoja), išieškojimas galėtų būti nukreiptas ir į M. Ž. pinigines lėšas. Antra, nuosavybės teisės apribojimas į pinigines lėšas taikomas paskyrus tik dalinį nuosavybės teisės apribojimą, t. y. leidžiant kas mėnesį iš kiekvienos sąskaitos išleisti po 840 Eur. Taigi taikomi suvaržymai iš esmės neužkerta kaltinamajam M. Ž. galimybės tenkinti būtiniausius socialinius ir ekonominius poreikius, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad aptariama procesinė prievartos priemonė suvaržo kaltinamojo teises labiau, nei to reikia taikomos procesinės prievartos priemonės tikslams pasiekti ir šiuo aspektu.

15. Kaip matyti iš aukštesniajam teismui pateiktų duomenų, tarp BUAB „E.“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus UAB „Valdybos apskaita“ direktoriaus K. S., ir UAB „R. I.“ 2023 m. spalio 11 d. buvo sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kuria UAB „R. I.“ perėmė BUAB „E.“ civilinio ieškovo teises ir pareigas šioje baudžiamojoje byloje, kurioje kreditorius turi patvirtintą 150 281,41 Eur dydžio civilinį ieškinį bei kitas su reikalavimu susijusias mokėtinas sumas į kaltinamuosius M. Ž. ir I. Ž. Nors skunde teigiama, kad kaltinamieji pasinaudojo išpirkimo teise, numatyta CK 6.427 straipsnio 3 dalyje, sumokėjo UAB „R. I.“ ginčijamos reikalavimo teisės įsigijimo kainą – 150 281,41 Eur bei palūkanas, ir tokiu būdu iš UAB „R. I.“ perėmė reikalavimo teisę į 150 281,41 Eur sumą, dėl ko sutapus skolininkui ir kreditoriui nebeliko pareigos atlyginti civiliniame ieškinyje prašomą priteisti 150 281,41 Eur turtinę žalą, tačiau su šiais skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. UAB „R. I.“ 2024 m. sausio 5 d. rašte nurodė, kad UAB „R. I.“ nepardavė ir neketina parduoti turimos reikalavimo teisės ir 2023 m. lapkričio 8 d. M. Ž. ir I. Ž. grąžino pavedimu sumokėtą sumą, motyvuojant tuo, jog pagal CK 6.427 straipsnio 3 dalį reikalavimo išpirkimo teisė, kreditoriui neketinant parduoti reikalavimo teisės, nėra galima. Esant šioms aplinkybėms, aukštesnysis teismas pažymi, jog UAB „R. I.“ atsisakymo skolininkams parduoti reikalavimo išpirkimo teisę teisėtumas nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas, taip pat atkreipia dėmesį ir tai, jog 2023 m. lapkričio 9 d. UAB „R. I.“ prašymas dėl civilinio ieškovo pakeitimo baudžiamojoje byloje, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, šios nutarties priėmimo metu Šiaulių apygardos teismo taip pat dar nėra išspręstas. Taigi, nesant jokių duomenų apie prievolės pasibaigimą ar atlygintą civiliniu ieškiniu prašomą priteisti 150 281,41 Eur turtinę žalą, kaltinamųjų prašymas panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą jų turtui atmetamas kaip nepagrįstas.

16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo M. Ž. ir I. Ž. turtui, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių įvykdymas, todėl kaltinamųjų M. Ž. ir I. Ž. skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

kaltinamųjų M. Ž. ir I. Ž. skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutartį.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.