- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-08
- Bylos Nr.
- 2-295-262/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01923-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- I. I., R. I.
- Atsakovas
- BAB bankas „Snoras“
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų I. I. ir R. I. ieškinius atsakovui BAB bankas „Snoras“ dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir teisių į indėlių draudimo išmokas pripažinimo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai ieškiniu prašė: pripažinti negaliojančia obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110923L990008, sudarytą 2011 m. rugsėjo 23 d. tarp ieškovės ir atsakovo; taikyti restituciją, grąžinti už įsigytas obligacijas sumokėtus 59 996,64 Lt ir 487,47 Lt palūkanų; pripažinti, kad tai yra lėšos banko sąskaitoje pagal banko sąskaitos sutartį, kuriai taikoma draudimo apsauga; pripažinti negaliojančia obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020111011L990001, sudarytą 2011 m. spalio 11 d. tarp ieškovo ir atsakovo; taikyti restituciją, grąžinti už įsigytas obligacijas sumokėtus 89 990,64 Lt ir 416,21 Lt palūkanų; pripažinti, kad tai yra lėšos banko sąskaitoje pagal banko sąskaitos sutartį, kuriai taikoma draudimo apsauga.
Nurodė, kad jie turėjo indėlių AB banke Snoras (toliau – bankas). Indėlių terminui einant į pabaigą su banku sudarė ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis. Ieškovai nebuvo informuoti apie tai, kad priešingai nei indėlių, obligacijų pasirašymo sutartys nėra apdraustos. Ieškovus banko darbuotojai suklaidino. Kadangi sandoriai buvo sudaryti dėl suklydimo ir apgaulės, jie turi būti pripažinti negaliojančiais ir taikoma restitucija, t. y. ieškovų bankui pervesti pinigai turi būti laikomi indėliu ir kompensuoti nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašo jį atmesti. Nurodė, kad ieškovams buvo išaiškinta, kokią sutartį jie sudaro. Ieškovai laikytini investuotojais, todėl kompensacijos už indėlius jiems nepriklauso.
Trečiasis asmuo atsiliepimu į ieškinį prašo jį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai banke laikė ne indėlį, o įsigijo obligacijų, todėl jie neturi teisės gauti išmokos.
Teismo posėdžio metu ieškovų atstovas ieškinį palaikė, atsakovo atstovas prašė jį atmesti, trečiojo asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
Byloje nustatyta, kad ieškovė 2011 m. rugsėjo 23 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį F020110923L990008, ieškovas 2011 m. spalio 11 d. su banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020111011L990001 (toliau - ginčijamai sandoriai). Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti AB banko SNORAS veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011 m. lapkričio 24 d, nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą visam laikui atšaukti AB bankui SNORAS išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. priėmė nutartį iškelti AB bankui SNORAS bankroto bylą.
Ieškovai teigia, jog sudarydami ginčijamą sandorį jie buvo apgauti, todėl ginčijami sandoriai turi būti panaikinti. Teismas su tokiais motyvais nesutinka. Obligacijų pasirašymo sutartyse yra nurodyta, kad ieškovai buvo supažindinti su rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad klientų pasirašymas finansiniuose dokumentuose nėra vien tik formalus veiksmas. Laisva valia pasirašydamas atitinkamuose dokumentuose, klientas prisiima vykdyti jame nustatytus įsipareigojimus, taip pat įgyja teisę reikalauti, kad atitinkamuose dokumentuose numatytas pareigas vykdytų ir kita pusė. Kitoks aiškinimas sudarytų prielaidas investuotojams piktnaudžiauti teisėmis, vengiant savo įsipareigojimų vykdymo. Taigi, ieškovai prieš sudarydami ginčijamus sandorius buvo konsultuojami atsakovo darbuotojų. Pažymėtina, jog visi ieškovų parašai buvo padėti laisva valia. Jeigu ieškovai ko nors nesuprato, jie galėjo pasiteirauti atsakovo darbuotojų arba apskritai atsisakyti sudaryti ginčijamus sandorius.
Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovai buvo tinkamai informuoti apie obligacijos kaip finansinės priemonės esmę, su obligacijų įsigijimu susijusią riziką, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl apgaulės ar suklydimo.
Pažymėtina, kad sandoriai, ginčijami CK 1.90 bei 1.91 str. pagrindu, yra priskirtini prie nuginčijamų sandorių (CK 1.78 str. 2 d.). Vadovaujantis CK 1.79 str., 1 d. šalis, kuri patvirtino nuginčijamą sandorį, netenka teisės jo ginčyti.
Ieškovai 2012 m. sausio 2 d. (t. y. iki ieškinio pateikimo) pateikė savo kreditorinius reikalavimus AB bankas Snoras bankroto byloje. Taigi, jie atitinkamai pripažino, kad jų kreditorinis reikalavimas kildinamas iš ginčijamų sandorių. Todėl darytina išvada, jog ginčijami sandoriai buvo patvirtinti sąmoningai ir dėl to ieškovai nebeturi teisės jo ginčyti teisme (CK 1.79 str. 1 d.).
Esant šioms aplinkybėms, atmetami ieškinio reikalavimai dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Ieškiniu iš esmės reikalaujama, kad ieškovų bankui įmokėti pinigai būtų pripažinti indėliais ir ieškovams būtų išmokėta kompensacija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje, kurioje buvo keliami iš esmės analogiški klausimai (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015) yra nurodęs, kad:
„Indėlininkų direktyvos (1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas. Taigi, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad Banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. <...>
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.“
Šioje byloje yra nustatyta, jog ieškovai išreiškė valią įsigyti AB bankas Snoras obligacijų, todėl jie laikytina investuotojais, o ne indėlininkais. Ieškovų sumokėtas lėšas bankas nusirašė, kaip apmokėjimą už obligacijas, o ieškovai neįrodinėjo, kad jos būtų buvę panaudotos kokiems nors kitiems tikslams. Taigi, ieškovų bankui sumokėti pinigai, laikytini ne indėliu, o investicija. Todėl atsižvelgus į čia paminėtas aplinkybes ir Europos Teisingumo Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, darytina išvada, jog draudimo išmoka ieškovams nepriklauso.
Dėl išvardintų priežasčių ieškinys atmetamas.
Atmetus ieškinį iš ieškovų atsakovui priteisiama po 392,49 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 str.).(II t., b.l.4).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovų I. I. (a.k(duomenys neskelbtini) ir R. I. (duomenys neskelbtini) atsakovui BAB bankas „Snoras“ po 392,49 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.