Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, naudojant informacinių ir elektroninių ryšių technologijas, t. y. vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, 9 dalimi, paskirtos bausmės ir Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrintos apėmimo būdu ir M. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų.

- nukentėjusiajai D. Z. 550,15 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo;

- nukentėjusiajai A. V. 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutartimi ištaisius Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje padarytą rašymo apsirikimą, nurodyta, kad M. Š. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. lapkričio 4 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2021 m. gruodžio 15 d., bei pagal Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendį atlikta bausmė – 1 laisvės atėmimo diena.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Nagrinėjamu atveju M. Š. neginčija nustatytų faktinių aplinkybių, tai yra jog fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo jis, taip padarydamas nukentėjusiajam sužalojimus, dėl kurių pastarasis mirė. Visgi apeliantas nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu, jo teigimu, nusikalstamos veikos nepagrįstai kvalifikuotos kaip pasikėsinimas įvykdyti plėšimą bei nužudymas būtent dėl savanaudiškų paskatų, kadangi nuteistasis smurtą naudojo supykęs, jog G. V. iškvietė policijos pareigūnus, o pinigų reikalavo tik bandydamas apginti savo artimą draugę, liudytoją V. J.. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendis tikrinamas paduoto apeliacinio skundo ribose.

5. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas nužudymą kvalifikuojantis požymis apibūdina vieną iš nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių – nusikalstamos veikos motyvą. Inkriminuojant kaltininkui savanaudiškas paskatas nužudyti, nebūtina, kad kaltininkas arba kitas suinteresuotas asmuo realiai patirtų turtinės naudos, tačiau privalu nustatyti šio motyvo susiformavimo laiką. Teismų praktikoje laikoma, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-361/2006, 2K-7-576/2006, 2K-196/2011, 2K-94/2014, 2K-135-648/2021). Savanaudišku laikomas nužudymas tiek siekiant turtinės naudos sau, tiek kitam asmeniui – gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas materialines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan. Tai, kad kaltininkas ar asmuo, kurio turtiniais interesais padarytas nusikaltimas, tos naudos negauna arba ja nepasinaudoja ar jos atsisako, nusikaltimo kvalifikavimui neturi įtakos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-666/2003, 2K-423/2014, 2K-7-2-699/2016, 2K-135-648/2021). Negali būti pripažįstami padarytais dėl savanaudiškų paskatų tyčiniai nužudymai dėl motyvų, kurių formavimąsi nulėmė turtiniai interesai (kerštas skolininkui dėl negrąžintos skolos, pyktis dėl prarasto turto, pavydas dėl praturtėjimo ar nukentėjusiojo atsisakymas įvykdyti kitokias turtines prievoles, atsiradusias teisėtu pagrindu, ir pan.), bet dėl šios veikos kaltininkas negauna turtinės naudos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28-976/2015).

6. Aptartos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos kontekste, sprendžiant M. Š. veiksmų kvalifikavimo klausimą, svarbu nustatyti šias aplinkybes: visų pirma, ar naudodamas fizinį smurtą nuteistasis siekė įgyti pinigus iš G. V., antra, jei toks siekis buvo, kada jis susiformavo – prieš smurtinius veiksmus, jų metu ar jau po smurtinių veiksmų atlikimo, trečia, kam priklausė pinigai, kurių buvo reikalaujama ir pinigų savininko pozicija. Paties nuteistojo parodymai tiek dėl įvykio apskritai, tiek dėl atliktų veiksmų motyvų viso proceso metu kito. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde smurto naudojimo faktas neginčijamas, teismas vertina M. Š. parodymus dalyje būtent dėl aplinkybių, susijusių su pinigais.

6.1. Pirmosios instancijos teisme M. Š. paaiškino, jog įvykio dieną vartojo alkoholinius gėrimus su V. J. pas G. V. bute, pasinaudodamas liudytojos V. J. pinigais kelis kartus pirko alkoholinius gėrimus (buvo apie 300 Eur, pinigų likutį grąžino). Po to, kai buvo iškviesti policijos pareigūnai, kurie jį iš buto išvedė, grįžęs į butą, M. Š. teigė pavartojęs fizinį smurtą G. V. atžvilgiu būtent dėl be reikalo iškviestų policijos pareigūnų. Kai V. J. paprašė nukentėjusiojo, kad pastarasis grąžintų jai pinigus (kuriuos buvo prašiusi pasaugoti), o šis neatidavė, M. Š. nurodė priminęs nukentėjusiajam, kad pinigai ne jo. Tuomet G. V. pradėjo plūstis, taip jį (M. Š.) išprovokavęs dar kartą pavartoti smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Tik po tokių veiksmų teigia padėjęs V. J. ieškoti bute pinigų, žinojo, jog turi būti apie 300 Eur.

6.2. Pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu apeliantas smurtą vartojęs apskirtai neigė, teigė išeidamas iš buto (su V. J.) palikęs nukentėjusįjį miegantį ir nesužalotą, apie pinigus įvykio dieną nurodė tik tai, kad G. V. ryte pirko alkoholinius gėrimus už V. J. duotus pinigus (3 t., b. l. 107-108). Papildomai apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. Š. smurtinius veiksmus pripažino, taip pat paaiškino, kad G. V. bute dar įvykio dienos rytą V. J. nurodymu paėmė iš spintos šios liudytojos pinigus, vėliau, grįžęs iš parduotuvės, likusius pinigus atidavė jų savininkei, o ši perdavė G. V., kuris nunešė (pinigus) padėti į virtuvę. Nurodė, jog vėliau tą dieną V. J. jam buvo davusi dar 50 Eur, už kuriuos pirko alkoholinius gėrimus. Po to, kai iškviesti policijos pareigūnai jį išvedė iš buto, iš karto grįžo ir paklausė V. J., ar ši eis su juo. Liudytoja patvirtino eisianti ir paprašė G. V. grąžinti jos pinigus, tačiau nukentėjusysis pinigų V. J. neatidavė, pradėjo elgtis agresyviai, dėl ko M. Š. teigia panaudojęs G. V. atžvilgiu fizinį smurtą (sudavęs kelis smūgius) bei paprašęs grąžinti liudytojai pinigus. Kadangi nukentėjusysis pinigų V. J. negrąžino, teigia sudavęs šiam dar kelis smūgius. G. V. nukrito, o V. J. su M. Š. toliau prašė grąžinti pinigus, bet nukentėjusysis jų neatidavė. Tuomet V. J. pasakė: „tegul jis springsta tais pinigais, aš dar turiu, einam iš čia“ (3 t., b. l. 111-113). Ikiteisminio tyrimo metu, atsakinėdamas į papildomus tyrėjo klausimus, M. Š. nurodė po įvykio pinigų pas G. V. bute neieškojęs (3 t., b. l. 134-135).

7. Kaip matyti, M. Š. pripažino alkoholinius gėrimus įvykio dieną pirkęs už V. J. pinigus, šią aplinkybę paneigiančių argumentų nepateikiama ir apeliaciniame skunde. Tačiau smurto prieš G. V. naudojimo priežastį M. Š. įvardino skirtingai. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, jog smurtinių veiksmų atlikimo priežastis buvo tai, kad G. V. neatiduoda V. J. priklausiusių pinigų, tai yra turtinio pobūdžio smurto naudojimo motyvas susiformavo dar prieš smurtinių veiksmų pradžią. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme parodymus nuteistasis pakeitė teigdamas, jog pagrindinė priežastis visgi buvo prieš tai nukentėjusiojo iškviesti policijos pareigūnai, kurie jį išvedė iš G. V. buto, tuo tarpu liudytojai V. J. priklausančių pinigų neatidavimas – tik kaip papildomas smurto naudojimo motyvas, kuris susiformavo jau smurto naudojimo metu. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, jog išeinant iš buto pinigų iš G. V. reikalavo pati V. J., tuo tarpu M. Š. pinigų reikalauti pradėjo tik dėl to, kad norėjo apginti savo draugę, o į šiuos reikalavimus G. V., anot nuteistojo, neadekvačiai sureagavo (kaip nurodoma skunde, pradėjo „mojuoti kumščiais“), dėl ko jis ir pavartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu (2.3. punktas). Tokia įvykio versija (neva smurtas naudotas tik ginant savo draugę, liudytoją V. J., kuri pati neva reikalavo iš nukentėjusiojo atiduoti jai pinigus), teisėjų kolegijos vertinimu yra paneigta byloje surinktų įrodymų visuma.

8. Nagrinėjamoje byloje ne tik nuteistasis M. Š., bet ir nukentėjusysis, taip pat liudytojai V. J., N. L., A. J., kaip galima suprasti iš visų jų parodymų, veda gyvenimo būdą, neatsiejamą nuo alkoholinių gėrimų vartojimo. V. J. ir N. L. gyvenimo būdą skunde akcentuoja ir nuteistasis, šiomis aplinkybėmis grįsdamas jų parodymų nepatikimumą (2.1., 2.2. punktai). Taip pat liudytojos V. J. parodymų nepatikimumą apeliantas M. Š. grindžia ir aplinkybe, kad šios liudytojos parodymai nebuvo nuoseklūs, o keitėsi priklausomai nuo nustatytų bylos aplinkybių (2.3 punktas). Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant prieštaringų duomenų, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių.

9. V. J. buvo vienintelė M. Š. veiksmų prieš nukentėjusįjį liudytoja, su nuteistuoju ji laiką leido tiek prieš įvykį, tiek įvykio dieną, tiek jau po įvykio, todėl jos parodymai, vertinant M. Š. veiksmų pobūdį, tokio elgesio motyvus, o kartu ir tinkamą jų teisinį įvertinimą, yra itin reikšmingi. Tačiau jie turi būti vertinami ne tik kitų baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų kontekste, bet ir atsižvelgiant į aptartą liudytojos gyvenimo būdą. V. J. ir M. Š. visą nurodytą laikotarpį vartojo alkoholinius gėrimus, taigi tam tikri jų parodymų netikslumai gali būti paaiškinami suvartoto alkoholio poveikiu.

9.1. Pirmosios instancijos teisme liudytoja V. J. patvirtino dieną prieš įvykį buvusi su M. Š. viešbutyje, kalbėjusi su nuteistuoju apie bendrus planus, jog galėtų nuomotis butą ir kartu gyventi. 2020 spalio 31 d. ryte ji, palikusi miegantį M. Š., nuėjo pas G. V.. Kadangi nuteistasis žinojo, jog liudytoja turi pinigų (gautų kaip atlygis už darbą Vokietijoje), netrukus irgi atėjo pas nukentėjusįjį G. V.. M. Š. prašymu liudytoja teigia davusi jam 50 Eur ir nuteistasis išėjo. Vakare M. Š. grįžo į nukentėjusiojo butą ir vėl jos prašė pinigų, tačiau V. J. pasakė, kad turėtus pinigus patikėjo G. V. (nenorėdama išleisti ryte paprašė nukentėjusiojo pasaugoti 200-300 Eur). Nukentėjusysis G. V. prašė nuteistojo išeiti iš buto, tačiau šis nėjo, tuomet liudytoja kartu su G. V. teigia iškvietusi policijos pareigūnus. Atvykę pareigūnai išsivedė M. Š., tačiau kieme jį paleido. Tuomet nuteistasis grįžo į butą ir, supykęs dėl tokio nukentėjusiojo elgesio (iškviestų policijos pareigūnų ir jo išvedimo iš buto), puolė G. V., pradėjo vartoti jo atžvilgiu fizinį smurtą. Nukentėjusiajam nukritus, M. Š. pradėjo iš jo reikalauti pinigų, toliau naudojo smurtą (spardė). Liudytoja teigia ne kartą prašiusi nuteistojo nutraukti smurtinius veiksmus, tačiau šis į tokius prašymus nereagavo ir toliau smurtavo. Galiausiai, norėdama apsaugoti G. V. nuo smurto, nukentėjusiajam pasakė, kad šis atiduotų M. Š. jos pinigus. Patvirtino, kad smurtą nuteistasis naudojo norėdamas gauti pinigus, prieš išeinant iš buto visur jų ieškojo. V. J. nurodė ir tai, kad pinigų M. Š. ji nebuvo pažadėjusi ir duoti neketino. Atvirkščiai, norėjo turėtus pinigus apsaugoti nuo M. Š. kėsinimosi.

9.2. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. J. dėl dienos įvykių eigos nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, dėl paties smurto pavartojimo aplinkybių pažymėjo, jog M. Š. grįžus į butą po to, kai jį išvedė iškviesti policijos pareigūnai, nuteistasis pradėjo priekaištauti G. V. dėl to, kad šis iškvietė pareigūnus, taip pat pradėjo reikalauti pinigų ir pradėjo smurtauti. Paaiškino, jog G. V. jos prašymu buvo paėmęs pasaugoti liudytojos pinigus (apie 350 Eur), kad pinigų perdavimą matė ir M. Š.. Vėliau tos pačios apklausos metu nurodė, jog pinigų buvo pareikalauta po smūgių sudavimo, o pirmi smūgiai buvo suduoti dėl policijos iškvietimo (2 t., b. l. 111-113).

10. Kaip matyti, dėl esminių įvykio aplinkybių – pirminės smurto naudojimo priežasties (iškviestų policijos pareigūnų) bei vėlesnio motyvo (pinigų reikalavimo) liudytojos parodymai buvo nuoseklūs, analogiškas aplinkybes ji nurodė apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, taigi Šiaulių apygardos teismas pagrįstai jais vadovavosi grįsdamas M. Š. kaltę dėl padaryto nusikaltimo. Apeliaciniame skunde akcentuojamos V. J. parodymų detalės, susijusios su nuteistojo ir liudytojos grįžimu į G. V. butą kelios valandos po smurtinių veiksmų atlikimo, kurios anot apelianto nesutampa su jo nurodytomis aplinkybėmis (kieno iniciatyva buvo grįžta į butą, kas norėjo iškviesti medicinos pagalbą, kas išeidamas iš buto užrakino duris), reikšmės M. Š. veiksmų kvalifikavimui neturi. Kaip matyti, sulaikius M. Š. pas jį buvo rastas telefonas (3 t., b. l. 92), kuris, kaip nurodė nuteistasis, priklausė liudytojai V. J., taigi grįžus į butą ir pamačius G. V., M. Š. galėjo pats iškviesti tiek medikus, tiek policijos pareigūnus. Be to, kaip jau minėta, pats apeliantas nebuvo nuoseklus – ikiteisminio tyrimo metu kelis kartus apklausiamas teigė, kad išeidami (su V. J.) G. V. buto duris paliko nerakintas (ir daugiau į butą grįžę nebuvo), tuo tarpu apklausiamas bylą nagrinėjant teisme M. Š. jau aiškino, kad po kelių valandų su V. J. grįžę pas nukentėjusįjį rado G. V. negyvą, išeinant V. J. užrakino buto duris, o raktus išmetė.

11. Vertinant M. Š. veiksmų paskatas svarbūs liudytojų N. L. ir A. J. parodymai. Liudytoja N. L. teisme patvirtino, jog V. J. išreiškė jai susirūpinimą dėl M. Š. veiksmų, kuomet šis dieną prieš įvykį disponavo jai (V. J.) priklausančiais pinigais (kaip nurodė liudytoja, M. Š. „taškė“ V. J. pinigus), V. J. taip pat nurodė liudytojai, jog dalį turėtų pinigų buvo paprašiusi pasaugoti ir A. J., tačiau M. Š. iš jo tuos pinigus paėmė. Liudytojas A. J. taip pat patvirtino prieš įvykį kalbėjęs su V. J., pastaroji nurodė iš pradžių prašiusi pinigus pasaugoti kito asmens, šiam nesutikus, paprašė A. J.. Nurodytų liudytojų parodymai patvirtina, jog M. Š. žinojo, kad V. J. disponuoja tam tikra pinigų suma, šiais V. J. priklausančiais pinigais naudojosi ir nuteistasis, dėl ko liudytoja buvo nepatenkinta. Siekdama apsaugoti savo pinigus (tiek nuo nuteistojo, tiek nuo savo pačios veiksmų išleidžiant juos visus alkoholiui), liudytoja V. J. kelių asmenų prašė pinigus pasaugoti, o G. V. buvo vienas iš tokių. Aplinkybė, jog liudytoja V. J. bandė apsaugoti savo pinigus perduodama juos kitiems asmenims, taip pat ir nukentėjusiajam, patvirtina, jog ji neketino šių pinigų perleisti nuteistajam, tokie liudytojos veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat paneigia M. Š. parodymus, neva pinigų iš G. V. dar prieš smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu prašė pati V. J.. Pažymėtina, jog įvykio dieną liudytoja V. J. buvo pas nukentėjusįjį namuose, leido su juo laiką, prieš pat įvykį G. V. dėl M. Š. netinkamo elgesio iškvietė policijos pareigūnus, kuriems atvykus M. Š. iš buto išvesti prašė ir pati liudytoja, kas patvirtina jos gerus santykius su nukentėjusiuoju. Taigi aplinkybė, jog liudytoja paprašė G. V. atiduoti pinigus tuo metu, kai prieš jai artimą asmenį buvo intensyviai smurtaujama, vertintina kaip noras padėti nukentėjusiajam siekiant nutraukti smurtinius M. Š. veiksmus, o ne kaip siekis šiuos pinigus iš tikrųjų atgauti (kaip tai įvardinama skunde).

12. Proceso dalyvių prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-17-976/2020).

13. Teisėjų kolegija pažymi, jog pinigai, kurių iš G. V. reikalavo nuteistasis, jam pačiam jokia apimtimi nepriklausė, šios aplinkybės neneigia ir M. Š.. Visgi nuteistasis teigia pinigų iš G. V. reikalavęs tik dėl to, kad analogišką reikalavimą buvo pareiškusi pati pinigų savininkė V. J.. Tačiau, kaip nustatyta, pati V. J., tai yra asmuo, kurio interesais, nuteistojo teigimu, buvo reikalaujama pinigų, šių pinigų iš nukentėjusiojo G. V. dar prieš smurtinių veiksmų pradžią ir net tokių veiksmų atlikimo metu neprašė, taigi ir pats nuteistasis iš G. V. neturėjo jokio teisinio pagrindo pinigų reikalauti. Konstatavus, kad M. Š. neturėjo jokios teisės į šiuos pinigus, smurtiniai veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu, kurių metu – ar tai būtų prieš smurto naudojimo pradžią, ar jau smurto naudojimo metu – nuteistasis reikalavo jam nepriklausančio turto, kai pats turto savininkas (V. J.) tikslo susigrąžinti pinigus iš G. V. neturėjo, priešingai, laikė pinigus pas G. V., be kita ko, siekdamas juos apsaugoti nuo nuteistojo kėsinimųsi, laikytini atliktais dėl savanaudiškų paskatų. O nustačius, kad viena iš smurto naudojimo priežasčių, nors ir ne vienintelė (tiek nuteistasis, tiek liudytoja V. J. kaip vieną iš smurtavimo priežasčių patvirtino buvus tai, jog nukentėjusysis dėl M. Š. iškvietė policijos pareigūnus), buvo reikalavimas atiduoti M. Š. pinigus, kurie priklausė liudytojai V. J., o ne nuteistajam, ir kurių liudytoja tuo metu iš nukentėjusiojo atsiimti neketino, apelianto veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai vertinti kaip kvalifikuotas nužudymas dėl savanaudiškų paskatų pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

14. Skundžiamu nuosprendžiu M. Š. nuteistas ne tik už nužudymą, bet ir už pasikėsinimą įvykdyti plėšimą. Kaip minėta anksčiau, nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu. Nustačius, kad nužudymas buvo padarytas dėl savanaudiškų paskatų, veika papildomai kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį priklausomai nuo nustatytų šį nusikaltimą kvalifikuojančių požymių. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis prieš pat įvykį kvietė policijos pareigūnus, tokiais veiksmais aiškiai išreikšdamas savo valią dėl M. Š. neteisėto buvimo nukentėjusiojo bute – policijos pareigūnų prašė pastarąjį iš buto išvesti, kadangi jis buvo nepageidaujamas. M. Š. pareigūnų buvo išvestas iš G. V. buto, tačiau grįžo į jį iš karto išvykus policijos pareigūnams ir pradėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį, smurto metu, be kita ko, reikalaudamas jam atiduoti V. J. priklausiusius pinigus. Kaip patvirtino pirmosios instancijos teisme ši liudytoja, atlikęs smurtinius veiksmus nuteistasis ieškojo bute pinigų. Ieškojęs pinigų (nors teigė tai daręs kartu su V. J.), pirmosios instancijos teisme patvirtino ir pats nuteistasis. Pažymėtina, jog iš įvykio vietos ir lavono apžiūros protokolo matyti, jog buto virtuvėje pastatomų spintelių stalčiai buvo rasti ištraukti ir padėti ant grindų, aplinkui išmėtyti maišeliai ir kiti daiktai (1 t., b. l. 31-73), kas patvirtina aplinkybes dėl pinigų ieškojimo. Taigi teisėjų kolegija pripažįsta, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes M. Š. buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. jo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota ne tik pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, bet ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį (pinigų nuteistasis bute nerado, todėl jo veika kvalifikuota kaip pasikėsinimas).

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, anksčiau aptartus duomenis, įrodančius M. Š. veikimo paskatas bei jo motyvus, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant pirmosios instancijos teismas esminių BPK pažeidimų nepadarė, pateikė motyvuotas, byloje surinktais įrodymais grįstas išvadas dėl M. Š. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl proceso išlaidų

16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad M. Š. skiriama ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, gynėjo dalyvavimas byloje buvo būtinas, o turto ir pastovių pajamų M. Š. neturi, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš jo neišieškojo. Prašymas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo gautas ir apeliacinės instancijos teisme (5 t., b. l. 82).

17. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas kasacinis skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai paprastai netenkinami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-697/2021, 2K-51-788/2021, 2K-147-489/2021). Nagrinėjamu atveju M. Š. buvo paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu jo finansinė padėtis nepakito, kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistasis vis dar neturi nei turto, nei pajamų. Papildomi įvertinusi aptartą kasacinio teismo praktiką, susijusią su ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės paskyrimu, teisėjų kolegija konstatuota, jog už gynėjo darbą šioje byloje apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 106 straipsnio 1 dalis), todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkinti.