Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-221-290/2015

Teisėjas Algimantas Brigadierius Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00632-2014-2

2015 m. vasario 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Evaldo Gražio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Linai Gudonienei, nuteistojo V. L. gynėjai advokatei Angelei Fominienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64¹ str., bausmė sumažinta trečdaliu ir nustatyta - laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams. Į atliktą bausmę įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014-06-29 iki 2014-07-01.

Civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš V. L. Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 1231,09 Lt (vienas tūkstantis du šimtai trisdešimt vienas litas 9 ct) už nukentėjusiojo A. S. gydymo išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjos prašymą apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti, bei įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl V. L. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 138 str. 1 d., teismo buvo ištirtos ir teisingai įvertintos. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, jog nuteistasis visiškai pripažino savo kaltę, davė parodymus, nurodė kokiomis aplinkybėmis ir kokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. S. sveikatą, nepageidavo, kad pagal bendrąsias proceso taisykles būtų šaukiami ir apklausiami liudytojai ar pagarsinami jų parodymai. Visos šios aplinkybės leidžia konstatuoti, jog bylos nagrinėjimo teisme metu visi įrodymai buvo ištirti sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, ir tokią įrodymų tyrimo tvarką lėmė nuteistojo pozicija dėl jam pateiktų kaltinimų. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisėjui nutarus baudžiamąją bylą nagrinėti pagreitinto proceso tvarka, nagrinėjimo teisme dalyviai nepageidavo, kad būtų pagarsinti byloje esantys įrodymai, prašė juos tik išvardinti. Apeliaciniame skunde reiškiamas nesutikimas su liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumu ir vertinimu, tačiau įvertinus visus byloje esančius įrodymus, taip pat ir nuteistojo paaiškinimus teisme, liudytojų paaiškinimai su kuriais nesutinka nuteistasis niekaip nepaneigia kaltinime nurodytų aplinkybių, priešingai jas patvirtina.

Apeliacinio skundo argumentai susiję su liudytojo R. S. paaiškinimais ir tuo, kad byla nuteistojo atžvilgiu buvo suklastota yra visiškai nepagrįsti, todėl atmetami. Jokių abejonių dėl liudytojo R. S. paaiškinimų teismui nekyla, jie įvertinti tinkamai ir apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai jų nepaneigia. Bylos duomenys nepatvirtina apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad policijos pareigūnai ir greitoji medicininė pagalba buvo kviečiami du kartus, iš kurių pirmąjį dėl nukentėjusiojo A. S. veiksmų. Byloje esanti įvykio registracijos kortelė (b. l. 31-33) patvirtina, kad R. S. pranešė apie jo brolio A. S. užpuolimą, jokių duomenų apie E. D. sužalojimą nenurodė. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė (b. l. 23-25) patvirtina, kad greitoji medicinos pagalba buvo kviesta A. S., ne E. D.. Pažymima, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų veiksmai su kuriais apeliantas nurodo nesutinkantis, galėjo būti skundžiami ikiteisminio tyrimo metu (BPK III skyriaus, penktojo skirsnio tvarka). Apygardos teismas įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, esminių BPK normų pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu nenustatė.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nuteistasis teigia, jog sužalojo nukentėjusįjį A. S., nes gynė savo ir draugės E. D. sveikatą ir garbę. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012, 2K-271/2014).

Nors nuteistasis teigia, jog jis gynė E. D. ir vėliau gynėsi pats nuo A. S. veiksmų, tačiau byloje nenustatyta, jog E. D. ar V. L. grėsė realus pavojus. Byloje nustatyta, kad tarp A. S. ir E. D. konfliktas kilo apie 20.00 valandą vakaro. Nuteistasis apie E. D. ir A. S. konfliktą sužinojo tik apie 22.00 valandą ir tada ėjo pas A. S. išsiaiškinti, dėl E. D. padaryto sužalojimo iešmais. Taigi nuteistojo veiksmai negali būti pateisinami būtinosios ginties sąlygomis, tuo pagrindu, kad jis gynė E. D., kadangi tuo metu nuo įvykusio konflikto buvo praėjęs laiko tarpas, nukentėjusysis A. S. buvo pasišalinęs iš įvykio vietos, taigi jokio realaus, pavojingo kėsinimosi į jų sveikatą nebuvo, tuo metu V. L. nebuvo nuo ko ginti E. D., bei gintis pačiam, o apeliaciniame skunde nurodyti garbės pažeidimai bei sveikatos sužalojimas galėjo būti ginami teisinėmis priemonėmis.

Kaip teigia pats nuteistasis jis supyko dėl konflikto įvykusio tarp nukentėjusiojo ir jo draugės E. D., todėl ėjo pas nukentėjusįjį A. S. aiškintis, tarp jų kilus konfliktui V. L. panaudojo kirvį, tyčia kirviu sudavė keturis smūgius į įvairias kūno vietas, todėl, V. L. veiksmai vertinami ne kaip besiginančiojo, o kaip puolančiojo. Specialisto išvada Nr. G2034/14(02) patvirtina, kad nukentėjusiajam A. S. padaryti keturi sužalojimai galimai kirviu, trys – kirvio ašmenimis ir vienas – kuria nors kita kirvio dalimi. Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyti nukentėjusiajam A. S. padaryti sužalojimai, t.y. muštinė žaizda plaukuotoje galvos dalyje, kirstiniai sužalojimai kairėje juosmeninėje–klubinėje srityje ir nugaroje. Sužalojimų skaičius, bei įrankis, kuriuo jie buvo padaryti nustatyti nukentėjusiojo, nuteistojo parodymais, Specialisto išvada bei kita bylos medžiaga. Tai, kad apeliantas svarsto, jog sudavus keturis smūgius kirviu, pasekmės būtų žymiai sunkesnės, tėra jo subjektyvus aplinkybių vertinimas, kuris nepagrįstas jokiais duomenimis. Sužalojimai padaryti nukentėjusiajam A. S. nustatyti neabejotinai, tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad V. L. būtų patyręs smurtą ar būtų sužalotas peiliu, nuo kurio jis teigia gynęsis.

Atsižvelgiant į visas aukščiau nustatytas bylos aplinkybes daroma išvada, kad pirmos ir būtinos būtinosios ginties sąlygos – pavojingo kėsinimosi, nagrinėjamu atveju nebuvo. Jei nėra pavojingo kėsinimosi, tai nėra prasmės kalbėti apie kitas būtinosios ginties sąlygas, kurios išplaukia iš pirmosios sąlygos.

Visgi teisingai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas individualizuodamas bausmę, kaip nuteistojo pavojingumą mažinančią aplinkybę įvertino ir nukentėjusiojo A. S. elgesį E. D. atžvilgiu, nes būtent šis elgesys sąlygojo nuteistojo pyktį, pasiryžimą eiti pas nukentėjusįjį. Nors ir pripažintina, jog ir nukentėjusiojo elgesys nebuvo korektiškas ir atitinkantis visuomenėje nustatytas moralės normas, tačiau šios aplinkybės skiriant bausmę buvo įvertintos, todėl jas vertinti dar kartą nėra jokio pagrindo.

Kolegija, išanalizavusi visą bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas V. L. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad V. L. teisiamas jau 8 kartą, neišnykus teistumui padarė tyčinį, baigtą, nesunkų nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną nuteistojo V. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė.

Vertinant apelianto asmenybę, atkreiptinas dėmesys į tai, jog skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką jis padarė, būdamas praeityje teistas už tyčinius nusikaltimus, teistumas neišnykęs ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintas. Pažymėtina, kad, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, yra nusikaltimų recidyvas (BK 27 str. 1 d.). Vadovaujantis BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Be to, V. L. baustas administracine tvarka už pažeidimus, turi galiojančių nuobaudų, niekur nedirba, nėra registruotas ir darbo biržoje, priklausomybės ligų kabineto duomenimis, jam diagnozuota: psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opiatus. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad V. L. atsiprašė nukentėjusiojo, nusikalstama veika sunkių pasekmių nesukėlė, nuteistojo veiksmus sąlygojo ir paties nukentėjusiojo neteisėtas elgesys (iešmais įdūrė E. D., sudavė jai ir smūgį kumščiu) ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams. Pritaikius BK 64 straipsnį šią bausmę sumažino trečdaliu ir paskyrė galutinę bausmę – laisvės atėmimą aštuoniems mėnesiams.

Atsižvelgdama į tai, kad V. L. už BK 138 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirta laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė už BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, kolegija konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 str. nurodytą bendrąją bausmės paskirtį. Nuteistojo skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo švelninti paskirtą bausmę.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Apeliantas skunde taip pat nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs apylinkės teismas, skirdamas jam bausmę, ar kurios ypatingai lengvintų jo teisinę padėtį ir būtų pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.

nutarė:

nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti.