Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Malijauskienės ir Henriko Sadausko,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas nesutiko su kaltinimais, kad Mokykla sutiko dalyvauti Lietuvos plaukimo federacijos organizuojamoje mokymo plaukti programoje, tik su sąlyga, kad ji bus vykdoma per Centrą, kadangi ne pareiškėjas, o Mokyklos administratorė tuos reikalus tvarkė.

Be to, pareiškėjas nesutinka ir su VTEK išvadomis dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo. Atkreipia dėmesį, kad Šiaulių apylinkės teismas interesų konflikto nenustatė.

Nesutinka, kad pažeidė Įstatymo nuostatas ir teigia, kad visada savo pareigas atlikdavo rūpestingai, tinkamai bei teisėtai, visus veiksmus atlikdavo vadovaudamasis Mokyklos, o ne asmeniniais interesais. Akcentuoja, kad Sprendimas priimtas netinkamai nustačius reikšmingas aplinkybes, todėl naikintinas.

Pareiškėjui ir jo atstovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant.

Sprendime atsakovė konstatavo, kad pareiškėjas Įstatyme nustatytų prievolių nevykdė, todėl klausimus, susijusius su Centru, kuriame nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. dirba jo sūnus ir epizodiškai dirbdavo jis pats, sprendė esant akivaizdžiam ir tiesioginiam interesų konfliktui. Atsakovės nuomone, tokio konflikto veikiamas jis objektyviai negalėjo išlikti nešališku. Komisija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, 2014 m. rugsėjo 1 d. Mokyklos vardu pasirašydamas sutartis su Centru, pats buvo pastarojo darbuotojas. Duomenų, kad jis būtų vengęs interesų konflikto ir Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka teikęs nusišalinimą Mokyklos direktoriaus tiesioginio vadovo funkcijas įgyvendinančiam subjektui, atsakovė neturi. Tokių duomenų nenurodė ir pats pareiškėjas.

Atsakovės manymu, atmestini skundo argumentai, esą pareiškėjo sūnus yra suaugęs, savarankiškas, Centre nuo 2008 m. dirbantis plaukimo instruktoriumi ir neturintis jokių sąsajų su pareiškėjo priimamais sprendimais, todėl interesų konfliktas jam nekilęs. Atsakovė pažymi, kad Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis interesų konfliktą apibrėžia kaip situaciją, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo nuspręsti, ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję su jo privačiais interesais.

Vykdydamas savo tarnybines pareigas, pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas ir tinkamai neįvertino savo artimų asmenų bei savo paties darbo kaip realios Įstatyme įtvirtintos interesų konflikto grėsmės vykdant tarnybines pareigas. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas savo darbinių funkcijų sąsajas su jam artimais asmenimis ar savo paties bei artimų asmenų darboviete vertina subjektyviai, atsakovės įsitikinimu, neatleidžia jo nuo Įstatyme įtvirtintos pareigos būti objektyviu, nešališku, vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad visuomenei nekiltų abejonių, jog toks konfliktas apskritai yra galimas.

Pareiškėjo argumentai, kad privačių interesų deklaracija laiku nebuvo patikslinta dėl žmogiškos klaidos, kad jis Centre dirbo tik epizodiškai, atsakovės nuomone, neturi reikšmės jo veiksmų vertinimui taikant Įstatymą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl VTEK Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius 2017 m. gegužės 12 d. kreipėsi į atsakovę su pranešimu „Dėl Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ buvusio direktoriaus V. B. priimtų sprendimų“ (II t., b. l. 4–5), kuriuo remdamasi VTEK 2017 m. gegužės 17 d. pradėjo tyrimą (II t., b. l. 23–24).

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5255-841/2017, kuriuo pareiškėjo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu ir grąžino jį į Mokyklos direktoriaus pareigas (II t., b. l. 135–142).

VTEK 2017 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją dėl papildomos informacijos pateikimo (II t., b. l. 25), kuri 2017 m. rugpjūčio 7 d. pateikė sprendimus ir kitus duomenis dėl pareiškėjo priimtų sprendimų (II t., b. l. 26, 27–55).

VTEK 2017 m. rugpjūčio 10 d. raštu kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą dėl papildomų duomenų apie Centrą pateikimo (II t., b. l. 56), kuris 2017 m. rugpjūčio 14 d. pateikė papildomus duomenis (II t., b. l. 57, 58–128).

VTEK 2017 m. rugpjūčio 22 d. informavo pareiškėją apie posėdį (II t., b. l. 129–130).

Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 30 d. pateikė paaiškinimą dėl pradėto tyrimo (II t., b. l. 133–134) bei papildomus duomenis (II t., b. l. 135–164).

Atsakovė 2017 m. rugpjūčio 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktus ir 2 dalį, 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalyje esančias nuostatas (II t., b. l. 167–170).

Pareiškėjas su šiuo sprendimu nesutinka prašo jį panaikinti.

Vertintina, ar pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas.

Ginčui taikytinas Įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.). Pažymėtina, kad Įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (Įstatymo 1 straipsnis). Šis įstatymas yra specialus teisės aktas, skirtas įgyvendinti minėtus tikslus. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Įstatymas savo esme yra prevencinis ir valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti net šališkumo regimybės. Taigi įstatymų leidėjas, drausdamas asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, dėl kurių atsiranda interesų konfliktas, aiškiai apibrėžė, kokių priemonių ir kokia tvarka turi imtis asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, siekdamas išvengti interesų konflikto situacijos.

Įstatymo 3 straipsnis nustato asmenų dirbančių valstybinėje tarnyboje prievoles, t. y. viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo: nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra; nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenys, pretenduojantys dirbti ir dirbantys valstybinėje tarnyboje, taip pat kiti asmenys, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, privalo deklaruoti privačius interesus.

Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti šiuos savo ir sutuoktinio, sugyventinio, partnerio duomenis: vardą, pavardę, asmens kodą, valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo numerį, darbovietę (darbovietes) ir pareigas. To paties Įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja pareigą nusišalinti, t. y. asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (1 dalis). Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą (Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis).

Pasak pareiškėjo, atsakovė netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą Sprendimą. Teismas su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutinka.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui, kaip Mokyklos direktoriui, kuris laikytinas valstybinėje tarnyboje dirbančiu asmeniu, taikomos Įstatymo nuostatos (2 straipsnio 1 dalis), taigi, ir pareiga deklaruoti privačius interesus.

Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis interesų konfliktą apibrėžia kaip situaciją, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję su jo privačiais interesais.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Vaikai priskirtini prie artimų asmenų (Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis).

Įstatymo 6 straipsnyje reglamentuotas privačių interesų deklaracijų turinys ir nustatyta pareiga asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, nurodyti savo ryšius su juridiniais asmenimis, artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. V. B. ir jo sūnaus darbo santykiai Centre laikytini pareiškėjo privačiu interesu. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas privačių interesų deklaracijoje turėjo nurodyti darbovietę ir dalyvavimą juridiniame asmenyje arba narystę (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktai). Pareiškėjas tokių duomenų nebuvo nurodęs, taigi, Įstatyme nustatytos pareigos neįvykdė. Pareiškėjo skundo argumentai, kad jis negavo jokios asmeninės naudos, nepaneigia nustatyto pažeidimo. Pažymėtina, kad privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, nebūtinai materialinį, suinteresuotumą. Jis gali būti ir nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-30/2012). Pareiškėjas nepaneigė, kad dirbo Mokyklos direktoriumi bei Sprendime nurodytais laikotarpiais ir Centre, jo priimami sprendimai buvo susiję su jo vykdoma veikla ir taip pasireiškė pareiškėjo privatūs interesai. Pareiškėjas privalėjo veikti taip, kad jo veikla ir priimami sprendimai nekeltų abejonių dėl galimo asmeninio suinteresuotumo priimant sprendimus.

Pažymėtina, kad nagrinėjamam ginčui neturi teisinės reikšmės civilinėje byloje nustatytos aplinkybės, t. y. kad pareiškėjo atleidimas iš Mokyklos direktoriaus pareigų buvo pripažintas neteisėtu. Šiuo atveju vertinama pareiškėjo veiksmų atitiktis Įstatymo reikalavimams. Pažymėtina, kad ne bendrosios kompetencijos teismui, o VTEK suteikta teisė nustatyti, ar pareiškėjas pažeidė Įstatymą. Pareiškėjas neneigė nustatytų faktinių aplinkybių ir teismui nepateikė kitų duomenų, kurie paneigtų VTEK nustatytas aplinkybes.

Taigi, tyrimo metu VTEK nustatė, kad V. B., nepaisydamas jam kilusio interesų konflikto, priėmė su Centru, kuriame dirbo jo sūnus ir kuriame jis pats epizodiškai buvo įdarbinamas, susijusius sprendimus. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas dirbo epizodiškai nešalina jo atsakomybės. Pažymėtina, kad V. B., 2014 m. rugsėjo 1 d. Mokyklos vardu pasirašydamas sutartis su Centru, pats buvo Centro darbuotojas. Duomenų, kad pareiškėjas būtų vengęs interesų konflikto ir teikęs nusišalinimą Mokyklos direktoriaus tiesioginio vadovo funkcijas įgyvendinančiam subjektui (Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis), byloje nėra. Pareiškėjas nustatytų aplinkybių iš esmės neneigė. Jo argumentai, kad jis nežinojo, jog turi pareigą deklaruoti privačius interesus, yra jo subjektyvus Įstatymo vertinimas.

Atsakovė rėmėsi VSDFV duomenimis ir nustatė, kad pareiškėjas, kaip Centro darbuotojas, epizodiškai buvo draustas 11 kartų. Taip pat nustatė, kad pareiškėjo sūnus dirbo Centre (draustas nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.) ir jo darbo santykiai nenutrūkę. Teismo vertinimu, pagrįstai pareiškėjo ir jo sūnaus darbo santykiai Centre pripažinti V. B. privačiu interesu.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Mokyklos vardu 2014 m. rugsėjo 1 d. pasirašė sutartis su Centru, kai pats buvo jo darbuotojas. Taigi, atsakovės pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas turėjo pareigą privačių interesų deklaracijoje deklaruoti ryšį su Centru, tačiau tokių duomenų nedeklaravo. Ta aplinkybė, kad duomenys buvo deklaruoti 2017 m. rugpjūčio 24 d. nepaneigia atsakovės atlikto tyrimo teisėtumo bei nustatytų Įstatymo pažeidimų.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismas nevertina sudarytų sutarčių teisėtumo ar atitinkamai atlikto audito išvadų. Teismas šioje byloje vertina pareiškėjo veiksmų atitiktį Įstatymo nuostatoms. Minėta, kad nei sūnaus amžius, nei jo savarankiškumas neturi teisinės reikšmės, šiuo atveju esminė aplinkybė, kad sūnus yra artimas asmuo (Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Pareiškėjas turėjo būti atidus bei rūpestingas, tačiau šiuo atveju jis tinkamai neįvertino savo artimų asmenų bei savo paties darbo ir vykdydamas tarnybines pareigas neišvengė interesų konflikto grėsmės.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė tinkamai taikė Įstatymo nuostatas ir, vadovaudamasi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatytas trejų metų pranešimų pateikimo senaties terminas skaičiuojamas nuo šio įstatymo nuostatas pažeidžiančios veikos galimo padarymo, vertino pareiškėjo elgesį tik nuo 2014 m. gegužės 12 d.

Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidusiu Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pasirašydamas sutartis su Centru ir nuo šių procedūrų nenusišalindamas, bei Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, privačių interesų deklaracijoje nenurodydamas ryšių su Centru, priimtas kompetentingo subjekto pagal jam suteiktus įgaliojimus, tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė Sprendimo panaikinimo pagrindų, todėl jis yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.