- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-07
- Bylos Nr.
- A-438-820-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- A.P.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A.P. komercinės firmos „Aleksandras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A.P. komercinės firmos „Aleksandras“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. S-150-(7-127/2007).
Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamą sprendimą Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) priėmė, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2007 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. 69-142. Pareiškėja su MGK sprendimu nesutinka. Pareiškėjos teigimu, joks Lietuvos Respublikos teisės aktas ar kitas norminis teisės aktas nedraudžia Lietuvoje ir Europos Sąjungoje laisvai pirkti ir parduoti nuosavybę, siekiant gauti ekonominę naudą. Sandorio sudarymas ir turto įsigijimas pagal Civilinį kodeksą nėra draudžiamas ir ribojamas. Civilinio kodekso 6.156 straipsnyje įtvirtintas Sutarties laisvės principas. Dėl kainos šalys tariasi savo nuožiūra. Pareiškėja paaiškino, kad siekiant paneigti automobilių pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytų sąlygų atitikimą tikrajam sutarties turiniui ir įrodyti, jog šis turtas buvo įgytas didesne kaina, reikia pripažinti atitinkamas pirkimo-pardavimo sutarties dalis negaliojančiomis, kaip prieštaraujančias viešajai tvarkai (Civilinio kodekso 1.81 straipsnis), dėl to, kad jomis siekta išvengti mokesčių mokėjimo, būtina nustatyti pardavėjo asmens tapatybę. Šiuo atveju nenurodyta, kuris įmonės darbuotojas pardavė automobilius, tuo tarpu absoliučia dauguma atvejų pardavėją atstovauja pardavimo agentai. Pareiškėjai priskirta pajamų dalis savo esme ir turiniu atitinka agento gaunamų pajamų apibūdinimą. Jeigu mokesčių administratorius būtų tyręs ir vertinęs visą informaciją, būtų pastebėjęs, kad įmonės veiklos vieta yra tik Tauragės miestas. Tuo tarpu sandoriai yra vykę visoje Lietuvoje. Taip pat, anot pareiškėjos, jeigu mokesčių administratorius būtų ištyręs įmonės kelionės lapų, komandiruočių ir tabelių įrašų turinį, būtų pastebėjęs, kad įmonės darbuotojai sandorio sudarymo metu sandorio negalėjo būti sandorio sudarymo vietoje. Pareiškėjos manymu, mokesčių administratorius tik išimtinais atvejais ex officio (savo iniciatyva) gali laikyti sandorį negaliojančiu, bet tik tuomet, kai yra akivaizdus jo negaliojimo pagrindas ir jokių papildomų įrodymų nereikia.
Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad inspekcija, netiesiogiai apskaičiuodama mokesčio bazę, vadovavosi informaciniu leidiniu „Automobilių kainos Lietuvoje“, tačiau šios informacijos nėra akto prieduose, o akte ir sprendimuose nenurodomi konkretūs šaltinių daviniai, todėl patikrinti Valstybinės mokesčių inspekcijos naudojamą informaciją yra sunku. Pareiškėjos teigimu, iš patikrinimo akto neaišku, kokiu pagrindu vadovaudamasis mokesčio administratorius netiesiogiai nustatinėjo mokesčio bazę. Iš patikrinimo akto matyti, jog visa informacija mokesčių administratoriui buvo prieinama ir ekonominių modelių taikymas savo turiniu apima tik atskirų sandorių užslėptą peržiūrėjimą ir neatitinka įstatymo jam keliamų tikslų. Iš akto turinio neaišku, ar vietos mokesčių administratorius priėmė procesinius sprendimus, suteikiančius teisę taikyti ekonominius modelius. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad mokesčių administratorius netinkamai vykdė Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio nuostatas ir nepagrindė visų savo išvadų įrodymais, iš akto turinio neaišku, kokius įmonės dokumentus tyrė mokesčių administratorius, prieduose nėra pakankamai informacijos. Taip pat nebuvo atlikti jokie skaičiavimai, kurie privalomi taikant ekonominių modelių metodą.
Pareiškėja nesutiko ir su paskolos sutarties su UAB „Juorupė“ vertinimu. Pareiškėjos manymu, nepagrįstai šiai bendrovei priklausantys pinigai laikomi pareiškėjos pajamomis. Patikrinimo aktas nepatvirtinamas dokumentais - nepridėti pinigų perdavimo faktą patvirtinantys dokumentai. Pareiškėjos nuomone, išvados negalėjo būti padarytos remiantis vien įforminta sutartimi ir įmonės vadovo paaiškinimu. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad rašydama pastabas dėl patikrinimo akto nurodė, jog įmonė yra gavusi avansų iš pirkėjų, tačiau šis teiginys nebuvo įvertintas, avansų sumos buvo laikomos įmonės pajamomis, neatsižvelgiant į tai, kad įmonė dar nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į avansus.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka.
Paaiškino, jog 2001 m. sausio 1 d. – 2006 m. balandžio 30 d. laikotarpio patikrinimo metu Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (AVMI) surašė 2007 m. sausio 22 d. patikrinimo aktą Nr. 20-06-10-27, kuriuo pareiškėjai papildomai apskaičiavo mokesčių įstatymų nustatyta tvarka 219 Lt PVM, 460 LT PVM delspinigių, 19 Lt atskaitymų į kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo sąskaitą, 8 Lt šių atskaitymų delspinigių, 804 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 224 Lt šių įmokų delspinigių, 6 842 Lt pelno mokesčio, 1 804 Lt pelno mokesčio delspinigių bei 23 615 Lt PVM, 3 329 Lt PVM delspinigių, 572 Lt atskaitymų į kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo sąskaitą, 226 Lt šių atskaitymų delspinigių, 28 494 Lt pelno mokesčio, 7 287 Lt pelno mokesčio delspinigių, mokesčių bazę nustačius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėja skundė tik dalį nurodymų sumokėti atitinkamus mokesčius, sutiko su nurodymais sumokėti 6 842 Lt pelno mokesčio, 1 804 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 1 368 Lt pelno mokesčio baudos. Atsakovė paaiškino, kad ginčas byloje vyksta dėl to, ar Inspekcija pagrįstai pareiškėjai 23 615 Lt PVM ir 28 494 Lt pelno mokesčio, 572 Lt atskaitymų sumas apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.
Atsakovė rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatomis ir Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103. Teigė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad įmonės 2001 m. sausio 1 d. – 2006 m. balandžio 30 d. laikotarpio ūkinės-finansinės veiklos rezultatus galima nustatyti tik iš dalies, nes įmonė 2003 bei 2005 - 2006 metais pateikė neteisingus duomenis apie įmonės gautas pajamas. Atsakovė pabrėžė, jog nustatyta, kad įmonė 2005 m. liepos 7 d. – 2006 m. balandžio 7 d. laikotarpiu buhalterinėje apskaitoje neapskaitė 51 453 Lt pajamų, gautų iš pirkėjų už Lietuvoje parduotus automobilius. Patikrinimo metu buvo apklausti 25 asmenys, kurie 2005 – 2006 metais iš įmonės įsigijo automobilius. Iš byloje pateiktų asmenų paaiškinimų, transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių ir įmonės kasos pajamų orderių matyti, kad 14 asmenų nurodė, kad už automobilius mokėjo daugiau, negu įmonė atvaizdavo buhalterinės apskaitos dokumentuose, arba jie sumokėjo įmonei už transporto priemonių įsigijimo dokumentų tvarkymą, nors įmonė šių pajamų visai neatvaizdavo savo apskaitoje.
Atsakovė akcentavo, jog byloje taip pat nustatyta, kad įmonė savo veikloje nuo 2004 m. rugpjūčio 31 d. iki 2006 m. spalio 26 d. naudojo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytas ir nedeklaruotas 206 300 Lt pajamas. Inspekcija nustatė, kad įmonė šiuo laikotarpiu už įsigytus automobilius ir kitas prekes vykdė atsiskaitymus grynaisiais pinigais per įmonės kasą, tačiau pagal įrašus kasos knygoje bei pagal įrašus pinigų mokėjimo žurnale buvo nustatytas 206 300 Lt piniginių lėšų trūkumas. Šiai aplinkybei paneigti įmonė patikrinimo metu pateikė 2003 m. birželio 1 d. tarp įmonės ir UAB „Juorepė“ sudarytą investicinę sutartį, pagal kurią UAB „Juorepė“ suteikė įmonei 206 300 Lt paskolą. Mokesčių administratorius paneigė šios paskolos suteikimo faktą ir konstatavo, kad šia sutartimi buvo siekiama įteisinti neapskaitytas ir nedeklaruotas pajamas.
Atsiliepimas
Atsakovė paaiškina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog inspekcija, pagal įvertinimą apskaičiuodama įmonės mokesčių bazę, naudojosi minėtų Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais – vadovavosi informacija, gauta iš įmonės, įmonės savininko ir direktorės paaiškinimais, transporto priemones įsigijusių asmenų pateikta informacija, VšĮ „Emprekis“ informacinio šaltinio – leidinio „Automobilių kainos Lietuvoje“ duomenimis, UAB „Juorepė“ direktoriaus paaiškinimais bei turima informacija apie UAB „Juorepė“. Teigia, kad inspekcija pagrįstai paneigė paskolos gavimo faktą ir pagrįstai konstatavo, kad įmonės veikloje naudota ir buhalterinėje apskaitoje neapskaityta ir nedeklaruota 206 300 Lt suma nėra gauta pagal investicinę sutartį su UAB „Juorepė“ Atsakovė teigė, kad šį faktą Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžio metu pripažino ir įmonės atstovai. Atsakovė nurodė, jog Inspekcija surinko pakankamą kiekį duomenų ir informacijos, reikalingų skaičiavimams atlikti, ir pagrįstai šios informacijos pagrindu apskaičiavo įmonės mokestines prievoles, taikydama mokesčių administratoriaus įvertinimą.
Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Tauragės AVMI) atsiliepime į skundą paaiškino, kad su skunde išdėstytais motyvais nesutinka.
Tretysis suinteresuotasis asmuo pažymėjo, jog nesutinka, kad automobilių pirkimo – pardavimo sutartys turi būti nuginčytos teismine tvarka. Paaiškino, kad vertinant sandorius buvo vadovaujamasi specialiosios teisės normomis – Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje įtvirtinta mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tvarka. Mokesčių teisė yra viešosios teisės šaka, todėl mokesčių apskaičiavimui taikomi mokesčių įstatymai netgi jei vertinami civilinės teisės reguliuojami sandoriai. Tretysis suinteresuotasis asmuo teigė, kad nepagrįstas skundo teiginys, jog firmos pajamos pagal savo esmę ir turinį atitinka pardavimo agento gaunamoms pajamoms. Firmos faktiškai vykdoma ir įregistruota veikla yra „Mažmeninė prekyba automobiliais“ bei „Kompiuteriai ir su jais susijusi veikla“. Tarpininkavimo ar prekybos agento veiklos firma nėra registravusi, patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad firma tokią veiklą vykdo. Firma savo vardu įgyja automobilius, juos parduoda su antkainiu ir tokiu būdu gauna pelną. Trečiojo suinteresuotojo asmens manymu, skunde minima aplinkybė, jog firmos veiklos vieta yra tik Tauragės miestas, o automobilių pirkimo pardavimo sandoriai buvo vykdomi visoje Lietuvoje, yra neesminė ir priskaičiuotų mokesčių, baudų ir delspinigių dydžiui įtakos neturi. Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, skundžiamo mokesčių administratorių sprendimai ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimas yra motyvuoti, pagrįsti ir teisėti, todėl A.P. komercinės firmos „Aleksandras“ skundą tenkinti nėra pagrindo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu Tauragės AVMI apklausė 25 asmenis, pirkusius automobilius pagal pirkimo-pardavimo dokumentus iš pareiškėjo A.P. firmos. Inspekcija nustatė, kad 11 pirkėjų nurodė, jog realiai už automobilius sumokėjo daugiau nei nurodyta pareiškėjo įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose. 5 asmenys nurodė, kad mokėjo ir už dokumentų sutvarkymą. Nagrinėjant bylą teisme automobilių pirkėjai buvo apklausti liudytojais. Pastebėtina, kad ir teismuose jie nurodė beveik tas pačias sumas, už kurias jie realiai pirko automobilius, o kai kurie jų nurodė netgi didesnes sumas (V.R., Z.S.). Taigi, pasitvirtino mokesčių administratorių sprendimuose konstatuota aplinkybė, kad mokesčių administratorius negalėjo mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas į mokesčio deklaraciją įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl civilinės teisės nuostatų taikymo, nepripažįstant sandoriuose esančių duomenų dėl sandorio kainos, dėl būtinumo nuginčyti sandorį, yra nepagrįsti. Civilinė teisė reguliuoja teisinius santykius tarp subjektų, sudarančių tam tikrą civilinį sandorį, šis sandoris teisines pasekmes sukelia tik sandorio šalims. Dėl požiūrio į civilinių sandorių ginčijimą nagrinėjant mokestinius ginčus yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(11)-648/2003, Biuletenis Nr. 4, psl. 128-137). Pirmosios instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju būtina vadovautis būtent šiuo išaiškinimu. Šiuo atveju Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – MAĮ) leidžia mokesčių administratoriui apskaičiuoti mokesčius ir kitais būdais, ne vien pagal mokesčių mokėtojo buhalterinės apskaitos dokumentus. Mokesčių administravimo įstatymas reguliuoja santykius tarp mokesčių administratorių ir mokesčių mokėtojų, todėl šiuo atveju mokestiniame ginče taikytinos būtent MAĮ nuostatos. MAĮ 70 straipsnio 1 dalis suteikia mokesčių administratoriui teisę, esant tam tikroms sąlygoms, priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Kita mokesčių administratorių nustatyta aplinkybė – nustatytas 206 300 Lt piniginių lėšų trūkumas, bei pareiškėjo bandymas paneigti šią aplinkybę tarp pareiškėjo ir UAB „Juorepė“ sudaryta investicine sutartimi. Mokesčių administratorius pagrįstai įvertino 206 300 Lt sumą, kaip negautą pagal investicinę sutartį (A.P. 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 23 d. paaiškinimai, A.P. 2006 m. lapkričio 30 d. paaiškinimas, UAB „Juorepė“ direktoriaus E.S. 2006 m. lapkričio 22 d. paaiškinimas, vietos mokesčių administratoriaus duomenys apie UAB „Juorepė“ veiklą, rodantys, kad ši bendrovė metinės finansinės atskaitomybės už 2001 – 2004 metus mokesčių administratoriui neteikė). Teismas nustatė, jog šios aplinkybės leido mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas, o šios nuostatos nereikalauja nuginčyti civilinius sandorius.
Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog mokesčių administratorius, netiesiogiai nustatydamas mokesčio bazę, pažeidė ekonominių modelių metodą. Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 2 dalimi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkas 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtino Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisykles (toliau – Taisyklės). Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas; 4.1 punkte paaiškinama plačiau. Taisyklių 6.1 punktas nustato, kokie faktai turi būti konstatuojami, kai mokesčių administratorius apskaičiuoja mokesčių sumą pagal savo įvertinimą. Būtent šiuos punktus ir taikė mokesčių administratorius. Kadangi mokesčių administratorius surinko įrodymus, leidžiančius pagrįstai teigti, kad mokesčių mokėtojas į mokesčio deklaraciją įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, Taisyklių nuostatos taikytos pagrįstai ir teisėtai.
Teismas kartu nurodė, jog iš Patikrinimo akto matyti, kad mokėtini mokesčiai apskaičiuoti pagal Taisyklių III skyriaus 6.3.6 punktą, t.y. taikant ekonominių modelių metodą. Taisyklių IX skyrius „Ekonominių modelių metodas“ nustato, kad taikant šį vertinimo metodą, gali būti naudojami duomenys iš įvairių informacijos šaltinių. Šis metodas leidžia mokesčių administratoriui pasirinkti skaičiavimo modelį, kuris priklauso nuo mokesčių administratoriaus turimos informacijos. Šiuo atveju informacijos šaltiniai buvo: buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytos automobilių kainos, pirkėjų paaiškinimuose nurodytos kainos. Piniginių lėšų judėjimo įmonėje dėl šių 14 sandorių mokesčių administratorius negalėjo vertinti, nes buvo nustatytas didelis (palyginus su sandorių kainomis) piniginių lėšų trūkumas. Taigi du turimi informacijos šaltiniai galėjo būti sulyginti tik su viešai skelbiamomis to laikotarpio atitinkamų automobilių kainomis. Patikrinimo akto 2 lentelėje nurodyta, kad kainos iš buhalterinės apskaitos duomenų ir liudytojų parodymų buvo palygintos su kainomis, nurodytomis informaciniuose leidiniuose „Automobilių kainos Lietuvoje“, nurodyta, kad tai VšĮ „Emprekis“ leidinys. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad jam buvo nežinoma, su kokiomis dar kainomis lyginta turima informacija, yra nepagrįsti. Pareiškėjas galėjo susipažinti su nurodytu leidiniu.
Teismas pastebėjo, kad mokesčių administratorius mokestinę bazę nustatė pagal žemesnes, t. y. pareiškėjui naudingesnes, pirkėjų nurodytas kainas, kurios atskirais atvejais buvo žymiai mažesnės nei nurodyta leidinyje apie automobilių kainas. Mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi Taisyklių 29 punkte nurodytais informacijos šaltiniais – mokesčio mokėtojo rašytiniais paaiškinimais, kitų asmenų rašytiniais paaiškinimais. Taigi, teismo nuomone, mokesčių administratorius turėjo pakankamai duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti, taikant ekonominių modelių metodą. Teismas nurodė, jog akivaizdu, kad taikant šį metodą neįmanomas absoliutus tikslumas. Tačiau, kaip minėta pirmiau, automobilių pirkėjai, kurių paaiškinimais rėmėsi mokesčių administratorius, ir apklausti liudytojais teisme iš esmės nurodė tas pačias automobilių įsigijimo kainas kaip ir paaiškinimuose mokesčių administratoriui. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, jeigu šie asmenys teismui nurodė didesnes kainas, tai mokestis buvo apskaičiuotas pagal mažesnes kainas, nurodytas mokestinio ginčo metu. Todėl negalima teigti, kad taikant ekonominių modelių metodą buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad mokesčių administratorius atliko įvertinimą dėl paties pareiškėjo nesąžiningų veiksmų, kuriais buvo siekiama sumažinti mokėtinus mokesčius. Mokesčių mokėtojui MAĮ nuostatos leidžia nuginčyti mokesčio administratoriaus apskaičiuotus mokesčius (MAĮ 67 straipsnio 2 dalis). Tačiau pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, įrodymų, paneigiančių mokesčio administratoriaus paskaičiavimus. Pareiškėjo argumentai, kad dalį sumos pasiėmė kažkokie tarpininkai, todėl pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytos sumos yra teisingos, niekuo neparemti. Tokiu atveju pareiškėjas turėtų pateikti sutartis su tarpininkais, jiems mokėtas sumas ar pan. Pirkimo-pardavimo sutartyse pardavėju įvardinta A.P. KF „Aleksandras“, nurodytas įmonės kodas, sutartis pasirašė pardavėjo vardu pareiškėjo atstovas, jokie komisiniai kokiems nors tarpininkams nenurodyti, pirkėjai nurodė, kad visą sumą mokėjo kaip automobilio pirkimo kainą tiems asmenims, kurie ir pardavė automobilius. Taigi automobilius už pirkėjų nurodytą kainą pardavė būtent pareiškėjo įmonė, kuriai pagrįstai ir paskaičiuoti mokesčiai, taikant mokesčių administratoriaus vertinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog dalis mokesčių bazės apskaičiuota nustačius aplinkybes dėl 206 300 Lt nedeklaruotų ir neapskaitytų pajamų. Mokesčių administratorius surinko duomenis ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo dėl šios sumos teikti įrodymai apie paskolą, gautą iš UAB „Juorepė“, yra nepatikimi. MGK sprendime iš viso konstatuota, kad dėl šios sumos, kaip negautos pagal pateiktą paskolos sutartį, pasisakė ir įmonės atstovai komisijos posėdžio metu. Taigi, mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo įmonės mokestines prievoles ir dėl šios sumos, t. y. pagrįstas mokesčių administratoriaus konstatuotas faktas, kad įmonė savo veikloje naudojo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytas ir nedeklaruotas 206 300 Lt pajamas, nuo šios sumos pagrįstai apskaičiuoti mokesčiai.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
2001 m. sausio 1 d. – 2006 m. balandžio 30 d. laikotarpio patikrinimo metu Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Tauragės AVMI) surašė 2007 m. sausio 22 d. patikrinimo aktą Nr. 20-06-10-27, kuriuo pareiškėjai papildomai apskaičiavo mokesčių įstatymų nustatyta tvarka 219 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 460 LT PVM delspinigių, 19 Lt atskaitymų į kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo sąskaitą, 8 Lt šių atskaitymų delspinigių, 804 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 224 Lt šių įmokų delspinigių, 6 842 Lt pelno mokesčio, 1 804 Lt pelno mokesčio delspinigių bei 23 615 Lt PVM, 3 329 Lt PVM delspinigių, 572 Lt atskaitymų į kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo sąskaitą, 226 Lt šių atskaitymų delspinigių, 28 494 Lt pelno mokesčio, 7 287 Lt pelno mokesčio delspinigių, mokesčių bazę nustačius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (12.27-5)-(5-3)-5 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pareiškėjai nuo PVM, pelno mokesčio bei atskaitymų į kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo sąskaitą sumų, apskaičiuotų pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taip pat buvo papildomai paskirta 4723 Lt PVM bauda, 114 Lt atskaitymų į kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo sąskaitą bauda bei 5699 Lt pelno mokesčio bauda (t. 1, b.l. 37). Pažymėtina, jog Valstybinė mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 69-142 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. S-150-(7-127/2007) patvirtino minėtus pareiškėjai papildomai apskaičiuotus mokestinės nepriemokos dydžius. Taip pat akcentuotina, jog skunde teismui pareiškėja ginčija PVM, pelno mokesčio bei atskaitymų į kelių fondą sumas, kurios jai buvo apskaičiuotas būtent pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Todėl teisėjų kolegija vertins būtent šių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Iš bylos medžiagos matyti, jog 23 615 Lt PVM, 3 329 Lt PVM delspinigių, 4723 Lt PVM baudos, 572 Lt atskaitymų į kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo sąskaitą, 226 Lt šių atskaitymų delspinigių bei 114 Lt baudos, 28 494 Lt pelno mokesčio, 7 287 Lt pelno mokesčio delspinigių, 5699 Lt pelno mokesčio baudos pareiškėjai buvo nurodyta papildomai sumokėti į biudžetą dėl dviejų pagrindinių mokestinio patikrinimo metu nustatytų mokesčių apskaičiavimo ir deklaravimo tvarkos pažeidimų:
1) pareiškėja 2005 m. liepos 7 d. – 2006 m. balandžio 7 d. laikotarpiu buhalterinėje apskaitoje neapskaitė 51 453 Lt pajamų, gautų iš pirkėjų už Lietuvoje parduotus automobilius. Patikrinimo metu buvo apklausti 25 asmenys, kurie 2005 – 2006 metais iš įmonės įsigijo automobilius. Iš byloje pateiktų asmenų paaiškinimų, transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių ir įmonės kasos pajamų orderių matyti, kad 14 asmenų nurodė, kad už automobilius mokėjo daugiau, negu įmonė atvaizdavo buhalterinės apskaitos dokumentuose, arba jie sumokėjo įmonei už transporto priemonių įsigijimo dokumentų tvarkymą, nors įmonė šių pajamų visai neatvaizdavo savo apskaitoje (t. 1, b.l. 21);
2) pareiškėja savo veikloje nuo 2004 m. rugpjūčio 31 d. iki 2006 m. spalio 26 d. naudojo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytas ir nedeklaruotas 206 300 Lt pajamas. Tauragės AVMI pareiškėjos patikrinimo akte konstatavo, kad įmonė šiuo laikotarpiu už įsigytus automobilius ir kitas prekes vykdė atsiskaitymus grynaisiais pinigais per įmonės kasą, tačiau pagal įrašus kasos knygoje bei pagal įrašus pinigų mokėjimo žurnale buvo nustatytas 206 300 Lt piniginių lėšų trūkumas. Šiai aplinkybei paneigti įmonė patikrinimo metu pateikė 2003 m. birželio 1 d. tarp įmonės ir UAB „Juorepė“ sudarytą investicinę sutartį, pagal kurią UAB „Juorepė“ suteikė įmonei 206 300 Lt paskolą. Tačiau mokesčių administratorius paneigė šios paskolos suteikimo faktą ir konstatavo, kad šia sutartimi buvo siekiama įteisinti neapskaitytas ir nedeklaruotas pajamas (t.1, b.l. 21 – 22).
Abejais šias atvejais mokesčio bazė ir mokėtina mokesčio suma buvo apskaičiuota vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant ekonominių modelių vertinimo metodą, kadangi, mokesčių administratoriaus nuomone, esant nurodytiems pažeidimams, galima daryti išvadą, jog pareiškėjos ūkinės – finansinės veiklos rezultatus galima nustatyti tik iš dalies.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis suteikia mokesčių administratoriui teisę, esant tam tikroms sąlygoms (atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka), priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 2 dalimi, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkas 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtino Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisykles (toliau – Taisyklės). Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas. Taisyklių IX skyrius „Ekonominių modelių metodas“ nustato, kad taikant šį vertinimo metodą, gali būti naudojami duomenys iš įvairių informacijos šaltinių. Šis metodas leidžia mokesčių administratoriui pasirinkti skaičiavimo modelį, kuris priklauso nuo mokesčių administratoriaus turimos informacijos.
Nagrinėjamu atveju mokestinio patikrinimo metu Tauragės AVMI apklausė 25 asmenis, pirkusius automobilius pagal pirkimo-pardavimo dokumentus iš pareiškėjos A.P. firmos. Tauragės AVMI nustatė, kad 14 pirkėjų nurodė, jog realiai už automobilius sumokėjo daugiau nei nurodyta pareiškėjo įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose. 5 asmenys nurodė, kad mokėjo ir už dokumentų sutvarkymą (t. 1, b.l. 13, mok. byla, t. 2, b.l. 101 - 136). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme automobilių pirkėjai buvo apklausti liudytojais, teisminio nagrinėjimo metu nurodė beveik tas pačias sumas, už kurias jie realiai pirko automobilius, o kai kurie jų nurodė netgi didesnes sumas (V. Rudnickas, Z. Statkus) (t. 2, b.l. 112 – 192). Taigi teisminio nagrinėjimo metu pasitvirtino mokesčių administratorių sprendimuose konstatuota aplinkybė, kad mokesčių administratorius negalėjo mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas į mokesčio deklaraciją įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie gautas pajamas už parduotus automobilius.
Dėl šios aplinkybės juridinės reikšmės taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2004 m. liepos 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A8-396/2004 (Administracinių teismų praktika Nr. 6, p. 110 – 119) yra pažymėjusi, jog „įstatymų nustatyta tvarka konstatavus, kad bent dalis mokesčio mokėtojo atliktų ūkinių operacijų neatspindi tikrojo jų turinio, įrodymų pakankamumo prasme tai gali sudaryti prielaidas bei pagrindą mokesčio bazę nustatyti netiesiogiai ir likusių analogiškų ūkinių operacijų atžvilgiu. Ši taisyklė nesudaro pagrindo mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodus taikyti neribotai, neatsižvelgiant į atliktų ūkinių operacijų pobūdį, jų skaičių, laikotarpį, per kurį jos buvo atliktos, ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes“. Akcentuotina, jog nors šiuo metu galiojančioje ir šioje administracinėje byloje taikytinoje Mokesčių administravimo įstatymo redakcijoje (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) sąvoka „netiesioginis mokesčio bazės nustatymas“ nevartojama, tačiau nurodytą sąvoką, kuri buvo įtvirtinta iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusioje Mokesčių administravimo įstatymo redakcijoje, pagal turinį iš esmės atitinka aktualios Mokesčių administravimo įstatymo redakcijos sąvoka „mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą“. Taigi, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nustatęs, jog bent dalis mokesčio mokėtojo atliktų ūkinių operacijų (deklaruotų automobilių pardavimo sandorių) neatspindėjo tikrojo jų turinio, turėjo teisę automobilių pardavimo pajamas apskaičiuoti pagal savo įvertinimą, taikydamas Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse apibrėžtus metodus ir nuo pareiškėjo nedeklaruotų PVM apmokestinamų pajamų apskaičiuoti PVM, šio mokesčio delspinigius ir baudą (mok. byla, t. 2, b.l. 136). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju mokesčių administratorius, neatsižvelgė į atliktų ūkinių operacijų pobūdį, jų skaičių, laikotarpį, per kurį jos buvo atliktos, ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, kadangi automobilių pirkėjų paaiškinimuose užfiksuotai informacijai patvirtinti buvo naudojami duomenys iš kitų šaltinių (statistikos informacinių leidinių) (t. 1, b.l. 14). Šie duomenys taip pat patvirtino, jog pareiškėjos deklaruotos 2005 – 2006 m. parduotų automobilių kainos buvo žymiai mažesnės, nei jų rinkos kainos, nurodytos statistikos informaciniuose leidiniuose (VšĮ „Emprekis“ informaciniai leidiniai „Automobilių kainos Lietuvoje“).
Dėl kito pareiškėjos padaryto mokestinio pažeidimo – neapskaitytų ir nedeklaruotų 206 300 Lt pajamų naudojimo pareiškėjos veikloje nuo 2004 m. rugpjūčio 31 d. iki 2006 m. spalio 26 d. – konstatuotina, kad 2004 – 2005 m. pagal įrašus pareiškėjos kasos knygoje bei pagal įrašus pinigų mokėjimo žurnale buvo nustatytas 206 300 Lt piniginių lėšų trūkumas (mok. byla, b.l. 17). Šiam neatitikimui pagrįsti pareiškėja pateikė 2003 m. birželio 1 d. tarp įmonės ir UAB „Juorepė“ sudarytą investicinę sutartį, pagal kurią UAB „Juorepė“ suteikė įmonei 206 300 Lt paskolą, t. y. nurodė, jog 206 300 Lt piniginių lėšų ji gavo kaip paskolą iš UAB „Juorepė“. Tačiau patikrinimo metu buvo surinkti objektyvūs duomenys, kad nurodytu laikotarpiu UAB „Juorepė“ apskritai neturėjo piniginių resursų suteikti paskolą pareiškėjai, ir nei pareiškėjos, nei UAB „Juorepė“ atstovai negalėjo nurodyti jokių konkrečių šio sandorio vykdymo aplinkybių (t. 1, b.l. 18 – 19). Šių nustatytų faktų pareiškėja mokestinio ginčo metu jokiais papildomais įrodymais nepaneigė, todėl, esant nurodytiems neatitikimams, darytina išvada, kad mokesčių administratorius ir šioje dalyje negalėjo nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka (Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai mokesčių administratorius nurodytą 206 300 Lt sumą pagrįstai pripažino apmokestinamosiomis pareiškėjos pajamomis ir nuo jų apskaičiavo pelno mokestį, PVM, atskaitymus į kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo sąskaitą ir su jais susijusias sumas (delspinigius bei baudas).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos A.P. komercinės firmos „Aleksandras“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.