Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutarimo V. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 14 d. nutarimu nutarė V. Č. paskirti administracinę nuobaudą – 100 litų baudą. Teismas konstatavo, kad V. Č., būdamas bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės uždarosios akcinės bendrovės „EKSPO-MATEC“ (toliau – Įmonė) direktoriumi, neįvykdė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 3 d. reikalavimo Nr. R1 0403-0057 pašalinti pažeidimus dalies, t.y. dėl J. K., S. G., E. L.. Šiais savo veiksmais jis pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 11 straipsnio 6 dalį ir padarė administracinės teisės pažeidimą, nurodytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41² straipsnio 1 dalyje. Teismas konstatavo, kad, remiantis kasos knygos suvestine bei išrašu iš Įmonės internetinės bankininkystės sąskaitos (Įmonė pervesdavo atlyginimus dirbantiems darbuotojams bei atsiskaitydavo už paslaugas), Įmonė turėjo galimybę atsiskaityti su darbuotojais, tačiau su jais neatsiskaitė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2009 m. rugsėjo 3 d. reikalavimo Nr. R1 0403-0057 dalis dėl G. S., atleisto iš darbo 2009 m. rugsėjo 1 d., ir 2009 m. rugpjūčio 11 d. reikalavimas Nr. R1 0403-0047 dėl D. Č., atleisto iš darbo 2009 m. vasario 5 d., ir K. B. atleisto iš darbo 2009 m. vasario 3 d., surašytas pažeidžiant administravimo subjektui suteiktą kompetenciją, todėl neteisėti ir iš kaltinimo turi būti pašalinti.

Apeliaciniu skundu VDI prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutarimą dalyje: „teismas sprendžia, kad 2009 m. rugsėjo 3 d. reikalavimo Nr. R1 0403-0057 dalis dėl G. S., atleisto iš darbo 2009 m. rugsėjo 1 d., ir 2009 m. rugpjūčio 11 d. reikalavimas Nr. R1 0403-0047 dėl D. Č., atleisto iš darbo 2009 m. vasario 5 d., o K. B. atleisto iš darbo 2009 m. vasario 3 d., surašytas pažeidžiant administravimo subjektui suteiktą kompetenciją, todėl jie yra neteisėti ir iš kaltinimo šalintini”. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nagrinėjamoje byloje VDI kompetencijos viršijimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

II.

Byloje keliamas klausimas dėl minėto nutarimo dalies, kurioje nurodoma „Pagal aukščiau paminėtas aplinkybes teismas sprendžia, kad 2009-09-03 reikalavimo Nr. R1 0403-0057 dalis dėl G. S., atleisto iš darbo 2009-09-01, ir 2009-08-11 reikalavimas Nr. R1 0403-0047 dėl D. Č., atleisto iš darbo 2009-02-05, o K. B. atleisto iš darbo 2009-02-03, surašytas pažeidžiant administravimo subjektui suteiktą kompetenciją, todėl jie neteisėti ir iš kaltinimo šalintini“.

Teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 32 straipsnyje nustatyta, kad kaip darbdaviai laikosi kodekso, darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, pagal įstatymų nustatytą kompetenciją kontroliuoja ir jų pažeidimų prevenciją vykdo Valstybinė darbo inspekcija ir kitos institucijos. Iš šios teisės normos matyti, jog Valstybinei darbo inspekcijai pavesta atlikti šiuos veiksmus: kontroliuoti kaip laikomasi darbo teisinius santykius reguliuojančių normų bei vykdyti pažeidimų šioje srityje prevenciją.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1768 redakcija) 4 straipsnyje taip pat nustatyta, kad pagrindinis šios institucijos uždavinys – vykdyti prevenciją pažeidimų, kurie gali atsirasti darbo teisinių santykių srityje, bei nurodyta, kad ši prevencija vykdoma, kontroliuojant, kaip laikomasi teisės aktų, ir konsultuojant darbuotojus bei darbdavius. Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją, vykdant pastarajai pavestus uždavinius, nustato Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnis. Iš šio straipsnio matyti, kad šiai institucijai nėra suteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčų ir priiminėti dėl jų sprendimus.

Tokia teisė pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 286 straipsnį yra suteikta darbo ginčus nagrinėjantiems organams – darbo ginčų komisijai ir teismui. Šių institucijų kompetencijai pavesta spręsti darbo ginčus, kurie Lietuvos Respublikos darbo kodekso 285 straipsnyje apibrėžiami kaip nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad darbo ginčų nagrinėjimas, t. y. nustatymas faktinių aplinkybių, jų teisinis įvertinimas bei sprendimų dėl darbo ginčo esmės priėmimas, nepatenka į Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškos kategorijos bylose taip pat darytina išvada, jog Valstybinei darbo inspekcijai Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsniu priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus. Paprastai tokios teisės yra įstatymo aiškiai suformuluotos ir reikalavimai jų laikytis nustatyti imperatyvia forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 – 727/2003).

Iš byloje esančių įrodymų seka, kad byloje pagrįsto darbo ginčo, t.y. susijusio su sudėtingu materialiosios teisės normų aiškinimu, įrodymų vertinimu, kai faktai nėra akivaizdūs, nėra – asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn neginčija, kad neatsiskaitė su darbuotojais, bei tik nurodė, kad nėra galimybės atsiskaityti su darbuotojais (paaiškinimai protokole b.l. 2).

Rašytiniai dokumentai patvirtina, kad įmonė turėjo realią galimybę atsiskaityti su darbuotojais (banko sąskaitos išrašai (b.l. 9-15, 68), kasos apskaitos duomenys (b.l. 16-19), balanso įrašai apie trumpalaikį ir ilgalaikį turtą (b.l. 90-91)).

Kadangi Valstybinė darbo inspekcija jokio pagrįsto darbo ginčo tarp darbdavio ir darbuotojų nenustatė, tai įstatymu nustatytos kompetencijos neviršijo. Teismas netinkamai aiškino teisę, todėl nutarimas keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos apeliacinį skundą patenkinti.

Iš Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutarimą pakeisti – pašalinti iš motyvuojamosios dalies teiginį:

„Pagal aukščiau paminėtas aplinkybes teismas sprendžia, kad 2009-09-03 reikalavimo Nr. R1 0403-0057 dalis dėl G. S., atleisto iš darbo 2009-09-01, ir 2009-08-11 reikalavimas Nr. R1 0403-0047 dėl D. Č., atleisto iš darbo 2009-02-05, o K. B. atleisto iš darbo 2009-02-03, surašytas pažeidžiant administravimo subjektui suteiktą kompetenciją, todėl jie neteisėti ir iš kaltinimo šalintini”.

Kitą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.