- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-02
- Bylos Nr.
- 1A-563-360-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-31-1-00510-2011-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas (pirm.), Eduardas Maškevičius, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- J. B., A. B.
- Nukentėjusysis
- M. R.
- Advokatai
- Edvardas Staponkus
- Kategorijos
Pranešėjas S. Katauskas Teisėja V. Balčiūnienė Baudž. byla Nr. 1A-563-360/2013Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00510-2011-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1; 1.1.8.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. rugsėjo 2 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. B. ir A. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo:
J. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu skirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi, iš dalies jas sudedant, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 7 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. sausio 23 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nukentėjusiosios M. R. civilinis ieškinys 500 Lt sumai patenkintas visiškai ir iš J. B. ir A. B. ši suma priteista solidariai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. B. ir A. B. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent:
J. B. ir A. B., veikdami bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu ir turėdami tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, 2011 m. balandžio 24 d., laikotarpiu nuo 12.00 val. iki 14.30 val., nenustatytam asmeniui paskambinus į M. R. namuose, (duomenys neskelbtini), esantį stacionarų telefoną, kurio numeris (duomenys neskelbtini), ir melagingai pasakius, kad skambina gydytojas, ir kad jos giminaičiams (duomenys neskelbtini) reikalinga pagalba sumokant 4000 Lt už gydymą, nukentėjusiajai M. R. sutikus sumokėti 500 litų, J. B. telefonu davė nurodymus A. B. nuvykti į (duomenys neskelbtini), bei melagingai prisistatyti nukentėjusiojo broliu R. P. ir paimti pinigus, tęsdamas nusikalstamą veiką ir vykdydamas J. B. telefonu duodamus nurodymus, A. B. nuėjo pas M. R. į namus, (duomenys neskelbtini), ir melagingai nurodęs, kad jis yra R. P., ir kad jį atsiuntė paimti sutartos pinigų sumos, paėmė iš M. R. 500 Lt. Tokiu būdu J. B. ir A. B., veikdami bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiajai M. R. priklausančius 500 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. B. prašo sušvelninti paskirtą bausmę. Nurodo, jog teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog jis yra recidyvistas, kadangi teismas nėra jo pripažinęs recidyvistu. Teismas taip pat nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikaltimas įvykdytas veikiant bendrininkų grupe. Pasak nuteistojo, jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo tik antraeilis. Apeliaciniame skunde pažymi, jog jis prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Apelianto teigimu, tiesiogiai nusikaltimo padaryme jis nedalyvavo ir apie planuojamą nusikaltimo darymą nieko nežinojo, kadangi jis tik užėjo į gyvenamąją patalpą, kur buvo Arūno paprašytas paskambinti jo duotu telefonu ir paskaityti tai kas parašyta ant lapo. Anot nuteistojo, jis suprato, kad daro nusikaltimą tik tuomet, kai perskaitė tekstą. Pinigų už tai negavo. Todėl mano, jog paskirta bausmė yra per griežta ir prašo ją sušvelninti.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Skunde nurodo, jog nusikaltimą įvykdė tik dėl sunkios materialinės padėties, nepalankiai susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių. Supranta, kad pasielgė blogai, todėl nori pakeisti gyvenimo būdą. Pažymi, jog beveik metus laiko buvo psichoterapiniame reabilitacijos centre, kur mokėsi iš naujo integruotis į visuomenę. Taip pat dalyvavo programoje „Galiu gyventi“, tačiau apylinkės teismas skirdamas bausmę į tai neatsižvelgė. Prašo skirti atlikti bausmę reabilitacijos centre (duomenys neskelbtini).
Teismo posėdyje nuteistasis J. B., jo gynėjas ir nuteistojo A. B. gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų J. B. ir A. B. apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl nuteistojo J. B. apeliacinio skundo
Apeliantas iš esmės veikos padarymo bei jos kvalifikavimo, neginčija ir prašo tik sušvelninti jam paskirtą bausmę, todėl byla tikrinama ir vertinama tik apeliacinio skundo ribose.
BK 54 str. įpareigoja teismą, skiriant bausmę, atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir BK 61 str. pagrindu, skiriamos bausmės dydį skaičiuoti nuo įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės vidurkio. Šių reikalavimų teismas nepažeidė.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas bausmę J. B. bausmės skyrimą motyvavo, atsižvelgė į tai, kad J. B. tiesiogine tyčia padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nusikaltimą įvykdė prieš seną neįgalų asmenį. Teismas atsižvelgė į kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai jog J. B. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe. Teismas įvertino ir kaltininko asmenybę – J. B. teistas septynis kartus už viešosios tvarkos pažeidimus bei nusikaltimus nuosavybei, ir šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Tokiu būdu J. B. laikytinas recidyvistu BK 27 str. prasme. Teismas, atsižvelgdamas į J. B. asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumą, į tai, jog nustatyta jo atsakomybę lengvinanti ir atsakomybę sunkinanti aplinkybės, teisingai nusprendė, kad laikantis BK 54 str., 56 str. numatytų bausmės skyrimo pagrindų, BK 41 str. numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta tik skyrus griežčiausią bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, nes kitų bausmių nepakanka jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti.
Pažymėtina, kad BK 61 str. įpareigoja teismą, skiriamos bausmės dydį nustatyti pagal įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės vidurkį. BK 182 str. 1 d. už šio nusikaltimo padarymą numato laisvės atėmimo iki 3 metų bausmę. Šios bausmės vidurkis yra 1 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas yra nubaustas 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri yra mažesnė už įstatymo sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, todėl apeliantui teismo paskirta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistasis J. B. išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, nusikalstamas veikas daro sistemingai, lėšas pragyvenimui įgyja iš nusikalstamos veikos, ir tai rodo, kad nuteistasis nelinkęs pasitaisyti. Akivaizdu, kad visos anksčiau išvardintos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistasis kritiškai savo elgesio nevertina ir nesiekia savarankiškai pakeisti savo gyvenimo būdo, laikytis visuotinai priimtinų elgesio normų, susilaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo.
Nuteistasis J. B. taip pat skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog jis yra recidyvistas. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, kadangi BK 27 str. 1 d. nurodyta, jog nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Būtent tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir konstatavo skundžiamame nuosprendyje.
Apeliantas, nesutikdamas su apylinkės teismo nuosprendžiu taip pat nurodo, kad jis neatitinka BK 24 str. 3 d. nurodytų vykdytojo (bendravykdytojo) požymių. Dėl to, nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino bendrininku padarant BK 182 str. 1 d. nurodytą nusikaltimą.
Pažymėtina, jog pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 str. 3 d.). Taigi bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas BK 182 str. 1 d. nurodyto nusikaltimo sudėčiai aplinkybes, nustatė, kad J. B. ir A. B., veikdami bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiajai M. R. priklausančius 500 Lt. Nuteistojo J. B. ir kitų bendrininkų susitarimas padaryti sukčiavimą konstatuotas nustačius, kad, būtent J. B. telefonu davė nurodymus A. B. nuvykti į nukentėjusiosios namus, bei melagingai prisistatyti nukentėjusiojo broliu R. P. ir paimti pinigus. Taigi nurodytos aplinkybės atskleidžia tiek nuteistojo J. B. realų dalyvavimą realizuojant sukčiavimo sudėties požymius, tiek jo tiesioginę tyčią kartu su kitais bendrininkais apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes BK 24 str. 3 d., 182 str. 1 d. nuostatos nuteistajam J. B. pritaikytos tinkamai, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Dėl nuteistojo A. B. apeliacinio skundo
Apeliantas A. B. apeliaciniu skundu prašo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės.
Skirdamas bausmę teismas vadovaujasi BK 54 str. nuostatomis, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 182 str. 1 d. numatytos alternatyvios bausmių rūšys, todėl teismas, pripažindamas kaltinamąjį kaltu minėto nusikaltimo padarymu ir skirdamas jam atitinkamą bausmės rūšį ir dydį turi atsižvelgti į BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus ir BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir tinkamai individualizuoti skiriamą bausmę.
Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nuteistasis A. B. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, nusikaltimą įvykdė prieš seną neįgalų asmenį, nustatyta atsakomybę lengvinanti ir atsakomybę sunkinanti aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad skiriant bausmės rūšį ir dydį labai svarbu įvertinti kaltininko asmenybę. Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. B. anksčiau teistas aštuonis kartus už įvairius nusikaltimus, tame tarpe ir nusikaltimus nuosavybei, bausmę atlikęs, tačiau neišnykus teistumui ir vėl nusikalto, todėl jis laikomas recidyvistu BK 27 str. prasme, o recidyvistui teismas už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str. 1 d.). Ankstesni apelianto teistumai ir šio tyčinio nusikaltimo padarymas neišnykus teistumui rodo, kad jis yra linkęs daryti nusikaltimus, nevertina visuomenėje priimtų elgesio normų. Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. B. už BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą nėra pagrindo skirti kitą sankcijoje numatytą bausmės rūšį, nes nebus įgyvendinta bausmės paskirtis, numatyta BK 41 str. 1 d., t. y. ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys, jog įstatymas nenumato galimybės laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti reabilitacijos centre.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad už tyčinio recidyvinio nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 1 d., padarymą A. B. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus. Nuosprendžio išvados dėl bausmės rūšies ir jos dydžio pagrįstos bylos duomenimis ir motyvuotos, todėl nuosprendis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistųjų J. B. ir A. B. apeliacinius skundus atmesti.