- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2026-03-24
- Bylos Nr.
- 1A-225-873/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-00391-2026-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Ieva Gavelytė-Kalytienė, Nijolė Žimkienė
- Advokatai
- Marcinas Dubovskis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, V. V., gynėjo advokato Marcino Dubovskio (Marcin Dubovski) (toliau – ir apeliantas, gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 26 d. nuosprendžio, patikslinto 2026 m. sausio 26 d. nutartimi, kuriuo V. V., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1, 2 dalimis, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant jį laiduotojos R. V. atsakomybėn, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla jam nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 7, 10 punktais, 68 straipsniu, 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 72⁵ straipsniu, V. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: 1) uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejus metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2026 m. sausio 5 d.; 2) turto konfiskavimas, nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuojant automobilį „Volvo V70“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini); 3) įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo prevencijos programose ir kursuose, šį įpareigojimą įvykdant per vienerius metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. V. V. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl to, kad jis vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas: jis, po to, kai 2026 m. sausio 3 d., apie 22.46 val., automobilių aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Volvo V70“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį, t. y. kliudė automobilių aikštelėje stovėjusią transporto priemonę, V. K. priklausantį automobilį „Volvo S60“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir neužfiksavo minėto fakto, pasišalino iš eismo įvykio vietos ir vartojo alkoholį iš karto po šio eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo – 2026 m. sausio 3 d., 23.21 val., adresu (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,57 promilės etilo alkoholio koncentracija.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Apeliaciniu skundu atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą V. V. gynėjas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 26 d. nuosprendį: sumažinti teisės vairuoti atėmimo terminą iki vienerių metų; netaikyti turto – automobilio konfiskavimo ir išieškoti dalį (vieną antrąją) turto vertės; neskirti įpareigojimo dalyvauti alkoholizmo prevencijos programose ir kursuose.
2.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo taikytos baudžiamojo poveikio priemonės pažeidžia proporcingumo principą, kadangi visos reikšmingos faktinės bylos aplinkybės nebuvo tinkamai įvertintos. Skunde akcentuoja, jog asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, visiškai pripažino savo kaltę, gailėjosi dėl tokio poelgio, iki nagrinėjamo įvykio V. V. nebuvo teistas, tik du kartus baustas administracine tvarka, todėl jo asmenybė charakterizuojama itin teigiamai.
2.2. Teigia, jog paskirtas dvejų metų terminas uždraudžiant vairuoti transporto priemones yra akivaizdžiai neproporcingas. Nurodo, kad eismo įvykis įvyko stovėjimo aikštelėje, t. y. teritorijoje, kurioje eismo intensyvumas yra minimalus, nebuvo sužalotų ar nukentėjusiųjų asmenų, eismo įvykį padaręs asmuo buvo blaivus. Išvardintos aplinkybės, pasak gynėjo, leidžia daryti išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas yra mažas, todėl yra pagrindas skirti baudžiamojo poveikio priemonę minimaliam terminui (t. y. vienerių metų).
2.3. Apeliantas teigia, kad paskyrus turto – automobilio konfiskavimą, taip pat buvo pažeistas proporcingumo principas. Gynėjas pakartotinai akcentuoja aplinkybes apie mažą veikos pavojingumą, teigia, kad pritaikius turto konfiskavimą šiuo atveju būtų sukelta akivaizdžiai perteklinė neigiama turtinė pasekmė, kuri nėra būtina baudžiamosios atsakomybės tikslams pasiekti. Gynėjo įsitikinimu, yra pagrindas išieškoti dalį automobilio vertės atitinkančią pinigų sumą.
2.4. Nesutikdamas ir baudžiamojo poveikio priemone, numatyta BK 72⁵ straipsnyje, nurodo, kad V. V. nėra registruotas priklausomybės ligų centruose, jam nėra diagnozuoti su alkoholio vartojimu susiję sutrikimai ar fiksuotas probleminis alkoholio vartojimas. Tvirtina, kad nėra objektyvaus pagrindo išvadai, jog alkoholio vartojimas turėjo įtakos padarytai veikai, ar kad egzistuoja pakartotinio tokio pobūdžio pažeidimo rizika. Pasak gynėjo, minimos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas šiuo atveju yra nepagrįstas, neatitinka individualizavimo bei teisingumo principų.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorė A. P. (toliau – prokurorė) prašo asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, V. V., gynėjo advokato Marcino Dubovskio apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. V. baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, vadovavosi bendraisiais baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo pagrindais, nenustatęs aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą netaikyti realaus turto konfiskavimo. V. V. nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, įvykdė vairuodamas jam pačiam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę, todėl šis automobilis pagrįstai pripažintas nusikaltimo padarymo priemone. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. V. turto konfiskavimą, tinkamai taikė BK 40, 67 ir 72 straipsnių nuostatas, tinkamai motyvavo savo sprendimą. Skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo iš nuteistojo išieškoti dalį konfiskuotino turto vertės. Taip pat nurodo, jog V. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) – terminas yra mažesnio negu vidurkio dydžio, ir nėra pagrindo daryti išvadą, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė pažeidžia proporcingumo principą. Prokurorės vertinimu, turi būti atmestas ir prašymas netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72⁵ straipsnyje. Tvirtina, jog apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo reikalingumo. Prokurorės teigimu, V. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės neabejotinai atitinka siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, be to, nevaržo nusikalstamą veiką padariusio asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nuostatas taikė tinkamai, proporcingumo ir ekonomiškumo principų, taikydamas minėtas baudžiamojo poveikio priemones, nepažeidė bei tinkamai išdėstė motyvus, kodėl nagrinėjamu atveju jas taikyti yra tikslinga.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, V. V., gynėjo advokato Marcino Dubovskio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
4. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu neginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, V. V. kaltė, padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikavimas, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagrįstumas. Apeliaciniu skundu gynėjas prašo sušvelninti jo ginamajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtas baudžiamojo poveikio priemones, t. y. sutrumpinti specialios teisės atėmimo terminą iki vienerių metų, vietoje turto konfiskavimo išieškoti dalį turto vertės atitinkančią pinigų sumą bei neskirti baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72⁵ straipsnyje. Atsižvelgus į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina skundžiamo nuosprendžio išvadų teisėtumą ir pagrįstumą dėl paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių.
Dėl uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones termino
5. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens gynėjas apeliaciniu skundu neginčija V. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) – taikymo pagrįstumo, tačiau mano, kad paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas (dvejų metų) yra neproporcingas padarytos veikos pavojingumui ir prašo jį sutrumpinti iki vienerių metų.
6. BK 67 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – numatyta BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Pagal BK 68 straipsnio nuostatas, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, iš jų – ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų.
7. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą bei skundžiamą nuosprendį, taip pat gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – termino sutrumpinimu, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nesutikti su pirmosios instancijos teismo V. V. nustatytu dvejų metų baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminu ir jį trumpinti nėra objektyvaus pagrindo.
8. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad V. V., pasišalinęs iš eismo įvykio vietos, vartojo alkoholį iš karto po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, ir jam buvo nustatytas 1,57 promilės neblaivumas. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamos veikos pavojingumas yra mažesnis, kadangi ji padaryta stovėjimo aikštelėje, kurioje eismo intensyvumas yra minimalus, nebuvo sužalotų ar nukentėjusiųjų asmenų, eismo įvykio metu kaltininkas buvo blaivus, teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Priešingai, toks elgesys – alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo – vertintinas kaip piktybiškas ir pavojingas, rodantis asmens itin didelį neatsakingumą ir atsainų požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio taisykles. V. V. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones, ir nors byloje nėra duomenų apie ankstesnius pažeidimus, padarytus esant neblaiviam, teisėjų kolegijos nuomone, tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos terminą, skundžiamame nuosprendyje buvo tinkamai įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios V. V. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei jo asmenybę. Sutrumpinti aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės termino remiantis skunde išdėstytais formalaus pobūdžio argumentais pagrindo nėra.
9. Jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų vertinti V. V. paskirtos baudžiamosios priemonės terminą kaip neproporcingą ar prieštaraujantį teisingumo principui, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo V. V. patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas, ar kad teismas baudžiamojo poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
10. Apeliaciniame skunde gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti transporto priemonę. Apeliantas prašo skundžiamo nuosprendžio dalį pakeisti, priimti alternatyvų sprendimą – išieškoti iš asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pusę konfiskuotinos transporto priemonės vertės atitinkančią sumą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias turto konfiskavimą, taikė tinkamai.
11. Kaip reglamentuota baudžiamajame įstatyme, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn (BK 72 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas, konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis).
12. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad automobilio „Volvo V70“ panaudojimas buvo būtinas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodytai veikai padaryti. Be minėtos transporto priemonės kaltininkas nebūtų galėjęs sukelti eismo įvykio, iki kurio aplinkybių nustatymo jis vartojo alkoholinius gėrimus. Nagrinėjamu atveju kelių transporto priemonė, vertinant BK 72 straipsnio aspektu, yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Transporto priemonės savininkas ir valdytojas yra V. V. (t. 1, b. l. 58). Vertintina, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas turto – automobilio konfiskavimą, baudžiamojo įstatymo (BK 72 straipsnio) reikalavimų nepažeidė. Šios išvados apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.
13. Gynėjas savo nesutikimą su skundžiamo nuosprendžio sprendimu konfiskuoti V. V. priklausantį automobilį argumentuoja jį (V. V.) teigiamai charakterizuojančiais duomenimis – visiškai pripažino savo kaltę, gailėjosi dėl tokio poelgio, iki nagrinėjamo įvykio nebuvo teistas, tik du kartus baustas administracine tvarka. Taip pat teigia, kad tokia baudžiamojo poveikio priemonė pažeidžia proporcingumo principą, o V. V. veika, pasak skundą padavusio asmens, yra mažo pavojingumo, ir pritaikius turto konfiskavimą šiuo atveju sukelta akivaizdžiai perteklinė neigiama turtinė pasekmė, kuri nėra būtina baudžiamosios atsakomybės tikslams pasiekti.
14. Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos skundo argumentus, pažymi, jog V. V. teigiamai charakterizuojantys duomenys ir dėl baudžiamosios poveikio priemonės taikymo kylantys tam tikri praradimai, nepatogumai nėra išimtinės aplinkybės, dėl kurių būtų paneigiamas turto konfiskavimo teisingumas ar ši baudžiamojo poveikio priemonė galėtų būti pripažįstama neproporcinga. Aplinkybė, kad eismo įvykis buvo padarytas stovėjimo aikštelėje, kurioje eismo intensyvumas yra mažas, sprendimui dėl nusikaltimo priemonės konfiskavimo įtakos neturi.
15. Pagal suformuotą teismų praktiką, turto konfiskavimo tikslas – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, o ne jį nubausti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-91-303/2021). Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019). Tuo tarpu BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta turto konfiskavimo nuostata siekiama užkirsti kelią atvejams, kai kaltininkas paslėpęs, išleidęs savo reikmėms ar praradęs konfiskuotiną turtą išvengtų turto konfiskavimo taikymo arba turto konfiskavimo negalima būtų taikyti dėl kitų priežasčių, ar toks konfiskavimas būtų netikslingas. Todėl tais atvejais, kai byloje nustatytas konfiskuotinas turtas, teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-303/2021).
16. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad turto konfiskavimas iš asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, būtų negalimas ar netikslingas. Apelianto siūloma alternatyva (konfiskuotino turto vertės išieškojimas) nagrinėjamos bylos aplinkybėmis neatitinka nei baudžiamojo įstatymo nuostatų, nei teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui tikslinga paskirti baudžiamojo poveikio priemones, be kita ko, turto konfiskavimą, šią poveikio priemonę teisingai parinko atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai apie neva akivaizdžiai perteklinę neigiamą turtinę pasekmę pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustato, kad asmeniui paskirtas nusikaltimo priemonės konfiskavimas akivaizdžiai prieštarautų teisingumo ar proporcingumo principams. Asmens pageidavimas patirti kuo mažesnius paradimus pagrindo tenkinti apelianto skundo nesudaro.
Dėl įpareigojimo dalyvauti alkoholizmo prevencijos programose ir kursuose
17. Apeliantas apeliaciniu skundu nesutinka su jo ginamajam paskirta baudžiamojo poveikio priemone – įpareigojimu dalyvauti alkoholizmo prevencijos programose ir kursuose. Skunde nurodoma, kad V. V. nėra registruotas priklausomybės ligų centruose, jam nėra diagnozuoti su alkoholio vartojimu susiję sutrikimai, ar fiksuotas probleminis alkoholio vartojimas. Gynėjas įsitikinęs, jog nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus pagrindo išvadai, kad egzistuoja pakartotinio tokio pobūdžio pažeidimo rizika. Nesutikti su skunde išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
18. BK 72⁵ straipsnyje numatyta, kad teismas gali įpareigoti asmenį dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, jeigu šis asmuo padarė šiame kodekse numatytą nusikalstamą veiką būdamas abstinencijos būsenos arba apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per teismo nustatytą terminą, kuris negali būti ilgesnis negu dveji metai.
19. Pažymėtina, jog BK 72⁵ straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė nėra susijusi su priverstiniu gydymu nuo konkrečių priklausomybės ligų. Šia baudžiamojo poveikio priemone siekiama edukacinių programų, nukreiptų į alkoholio, narkomanijos ir kt. priklausomybių lygių daromą žalą asmenims, išklausymu, paskatinti asmenis įvertinti galimybę pradėti atitinkamą savanorišką gydymą nuo priklausomybės ligų. Taigi tokio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės įtvirtinimu baudžiamajame įstatyme siekiama paskatinti kaltininkus įvertinti priklausomybės ligų daromą neigiamą įtaką jų elgesiui, ilgojoje perspektyvoje padėti sumažinti nusikalstamų veikų, padarytų dėl atitinkamų medžiagų vartojimo įtakos, skaičių.
20. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą dėl BK 72⁵ straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo tikslingumo argumentavo tuo, kad nagrinėjama nusikalstama veika padaryta, V. V. esant apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo argumentavimas nėra pakankamas.
21. Bylos duomenimis, V. V. yra brandaus amžiaus, vedęs, nors šiuo metu nedirbantis, jis yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus matyti, kad administracine tvarka jis baustas du kartus – už nešiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kurie nesusiję su alkoholio vartojimu (baustas pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį) (t. 1, b. l. 125, 165). Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad V. V. anksčiau būtų teistas (t. 1, b. l. 127), taip pat nėra duomenų, kad jis būtų priklausomas nuo alkoholio, ar būtų gydytas priklausomybės ligų centre. Nėra duomenų ir apie tai, jog po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo ir priimto skundžiamo nuosprendžio V. V. būtų pradėta naujų ikiteisminių tyrimų ar administracinių nusižengimų teisenų, iš jų – susijusių su jo apsvaigimu (neblaivumu). Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos programose ir kursuose, asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra nepagrįsta, perteklinė, todėl naikintina.
22. Apibendrinus išdėstytą, apeliacinio skundo argumentai dėl neteisingai paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72⁵ straipsnyje, pasitvirtino, skundžiamas nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nusprendžia:
asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, V. V., gynėjo advokato Marcino Dubovskio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 26 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo prevencijos programose ir kursuose.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 26 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.